Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šilo takas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3553-488/2016 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei UAB „Šilo takas“, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai dėl naudojimosi žemės sklypu (mišku) tvarkos nustatymo ir atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu (mišku) tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė M. K. prašė nustatyti naudojimosi miško žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tvarką, jai skiriant naudotis 30 600 m² ploto žemės sklypu, UAB „GeoArtelė“ 2015-12-18 parengtame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėtu raide „A“, o atsakovei skiriant naudotis 78 400 m² ploto žemės sklypu, UAB „GeoArtelė“ 2015-12-18 parengtame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėtu raide „B“, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ji yra 306/1090 dalių miškų ūkio paskirties žemės klypo bendraturtė. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 784/1090 minėto sklypo dalys, 2015-03-05 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovei tapus žemės sklypo bendraturte atsirado nesutarimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos.Teigė, kad nustačius šalių naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jos pateiktą UAB „GeoArtelė“ parengtą projektą, būtų visiškai išlaikyti adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijai, ieškovės teisėti lūkesčiai, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Atkūrus nuosavybės teises ieškovė su prieš tai buvusia žemės sklypo bendraturte M. S. susitarė dėl tokios naudojimosi žeme tvarkos, sukalant žymeklius ir tokia tvarka naudojantis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad skunde neteisingai aiškinama CK 4.81 straipsnio teisės norma, siūlant bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi tvarkos sieti tik su notariškai patvirtintu susitarimu. Kaip teisingai konstatavo teismas, notariškai patvirtinto susitarimo nebuvimas neatima iš ieškovės teisės įrodinėti tokio susitarimo buvimą, o jį nustačius, remtis sprendžiant kilusį ginčą.Pažymi, kad apeliantės teisės ir pareigos atsirado jau egzistuojančių (besitęsiančių) nuosavybės teisinių santykių pagrindu. Todėl nevertinti prieš tai buvusių bendraturčių susitarimų bei ignoruoti įvykius ir juridinius faktus, susijusius su nuosavybės teisės objekto valdymu ir naudojimu reikštų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimus.Nesutinka su apeliantės argumentais, kad neįrodytas susitarimas dėl naudojimosi žeme tvarkos ir jos turinys. Teismas išvadą apie naudojimosi žeme tvarkos nusistatymą tarp pradinių žemės bendraturčių – ieškovės ir tuometinės bendraturtės M. S. grindė pačios atsakovės savininko ir vadovo R. K., ieškovės atstovės E. K. paaiškinimais, liudytojų A. U., V. M., E. J. parodymais ir rašytiniais įrodymais. Pažymi, kad apeliantė neneigia, jog miško dalis, pagal susitarimą perduota naudotis M. S. ir perleista Z. U., buvo iškirsta. Šie kito žemės sklypo bendraturčio konkliudentiniai veiksmai, ieškovės duotas sutikimas kitam bendraturčiui pasinaudoti teise iškirsti turimą miško dalį, neginčytinai įrodo, kad susitarimo turinį sudarė tai, kuris iš bendraturčių kuria žemės sklypo dalimi naudosis, atsižvelgiant į turimas nuosavybės teisės dalis bendrame turte. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų, kad atsakovės atstovas prieš sudarydamas žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorį žinojo apie buvusį susitarimą dėl naudojimosi mišku tvarkos. Parengiamajame teismo posėdyje jis šią aplinkybę pripažino, vėliau bandė paneigti. Jeigu šios aplinkybės atsakovė ir nežinojo, tai nebuvo iki galo apdairi, nesiekė iki galo išsiaiškinti, todėl veikė savo rizika.Akcentuoja, kad teismo išvada, jog kartu su nuosavybės teisės į idealiąją turto dalį įgijimu, atsakovei perėjo teisė naudotis ir konkrečia žemės sklypo dalimi pagal prieš tai sudarytą bendraturčių susitarimą.Pažymi, kad ieškovės amžius, išsimokslinimas, nulėmęs formalių procedūrų nežinojimą ir nesuvokimą, sąlygojo jų neatlikimą įforminant susitarimą dėl naudojimo žeme tvarkos nustatymo, tačiau tai nesuteikia apeliantei pranašumo įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Teigia, kad nustatant naudojimosi žeme tvarką pagal atsakovės pateiktą pasiūlymą, būtų pažeistas ieškovės teisėtų lūkesčių principas, nukentėtų ne tik turtiniai, bet ir neturtiniai interesai. Nuosavybės teisė buvo atkurta ir ieškovei atiteko naudotis miško dalis, kuri buvo pasodinta jos senelių ir tėvų. Būtent norėdama išsaugoti artimųjų atminimą, ieškovė atsisakė ketinimų šį mišką iškirsti, kaip kad padarė kitas bendraturtis.Pažymi, kad tikslinė žemės paskirtis – miško žemė, nulemia tai, kad kelio nebuvimas savaime nedaro šios turto dalies mažiau vertinga. Ieškovė sutinka leisti naudotis jai tenkančia miško dalimi, kad atsakovė galėtų patekti į jai skirtą žemės sklypo dalį. Be to, teisės aktai numato galimybę nustatyti servitutą ir numato kitas viešpataujančio daikto valdytojo teisių apsaugos garantijas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo klausimą dėl atsakovės apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra.Nurodo, kad tarp bendraturčių galėjo būti nusistovėjusi tvarka, pagal kurią šie įgyvendino savo dalinės nuosavybės teisę, naudojosi tam tikra žemės sklypo dalimi. Tarp savininkų kilus nesutarimui, teismas turėtų atsižvelgti ir į anksčiau susiklosčiusį faktinį žemės sklypo naudojimą, kaip vieną iš kriterijų, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovės, atsakovės atstovų paaiškinimus visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, įrodymų tyrimu, vertinimu, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė yra 10,9 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 306/1090 dalys šio žemės sklypo 1999 m. gruodžio 23 d. Apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), 1999 m. gruodžio 23 d. Apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 784/1090 dalys žemės sklypo 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.Taip pat nustatyta, kad ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypas ieškovei M. K. ir M. S. buvo suteiktas atkuriant nuosavybės teises 1999 m. gruodžio 23 d. Panevėžio apskrities sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant atitinkamas jų nuosavybės dalis. Žemės sklypas abiem bendraturtėms grąžintas pagal 1999 m. spalio 27 d. žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktą bei prie jo esantį planą. 2001 m. rugsėjo 25 d. įregistruotas bendraturčių parengtas miško valdos miškotvarkos projektas. 2001 m. rugsėjo 21 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) M. S. jai priklausančią miško sklypo dalį perleido Z. U.. 2004 m. sausio 8 d. Panevėžio rajono notarų biure patvirtintas Z. U. sutikimas, jog ieškovė gautų leidimą ir kirstų jai priklausančią miško dalį. 2004 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) Z. U. jam priklausančią miško žemės sklypo dalį pardavė E. J. ir B. J., o šie 2015 m. kovo 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) - atsakovei UAB „Šilo takas“. Pagal CK 4.75 straipsnį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių procesinių dokumentų, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl naudojimosi minėtais sklypais tvarkos nustatymo, šalys taikaus susitarimo nepasiekė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl naudojimosi sklypais tvarkos nustatymo. Galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo, ieškovės, trečiųjų asmenų atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, šalių pateiktus naudojimosi ginčo sklypais projektus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypais tvarka atitinka aukščiau minėtus kriterijus, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.Iš byloje esančių įrodymų, ieškovės atstovės, liudytojo A. U. parodymų nustatyta buvus ieškovės ir M. S. susitarimą dėl naudojimosi mišku tvarkos. Ieškovei atmatuota 3 ha dalis, įkalti mūriniai stulpeliai, jie išlikę iki šiol. Taip pat nustatyta, kad šio bendraturčių susitarimo laikėsi ir iš M. S. miško valdą įsigijęs Z. U.. Tai patvirtina pastarojo notariškai patvirtintas sutikimas, kad ieškovė gautų leidimą kirsti jai priklausančią miško dalį, liudytojo A. U. parodymai. Nors apeliantė teigia, kad iš Z. U. sutikimo negalima spręsti, koks galimai galėjo būti tokios naudojimosi tvarkos turinys, tačiau bendraturčių faktinis naudojimasis žeme patvirtina, kad susitarimo turinį sudarė tai, kuris iš bendraturčių, kuria konkrečia žemės sklypo dalimi naudosis, atsižvelgiant į turimas nuosavybės teisės dalis bendrame turte. Kirtimai buvo atliekami tik vienoje, M. S. ir vėlesnių savininkų valdomoje, miško sklypo dalyje. Ieškovei atmatuotoje, stulpeliais atskirtoje dalyje Z. U. ir vėlesni savininkai kirtimų nevykdė. E. J. iš Z. U. įsigydamas miško sklypo dalį žinojo, kad perka dalinai iškirstą miško dalį.Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad faktinė naudojimosi miško žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių buvo nusistovėjusi ir ilgalaikė, atitinkanti ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu UAB „GeoArtelė“ parengtą naudojimosi žemės sklypu planą, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo. Sutiktina ir su apylinkės teismo išvada, jog byloje įrodytas faktinis abiejų bendraturčių atskirų nuosavybės dalių valdymas nuo nuosavybės atkūrimo momento.Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcija, galiojusi sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei M. K. ir M. S. priėmimo metu ir vėliau, numatė, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha (Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Ieškovei atkurta nuosavybės teisė į 3,06 ha miško, todėl ieškovė ir M. S. atsidalinti joms atkurtos nuosavybės miško valdos dalių negalėjo. Pažymėtina, kad objektyviai egzistuojantis poreikis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą teisminę praktiką orientavo ta kryptimi, jog, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, ginčai teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-291/2007, 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011). Būtent faktinės naudojimosi miško žeme tvarkos nustatymo buvimą tarp bendraturčių, kurioms buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško žemės plotą, prioritetą sprendžiant bylą teikė pirmosios instancijos teismas. Duomenų, kad faktinė naudojimosi miško žeme tvarka nuo to laiko būtų kitusi, byloje nėra (CPK 178 straipsnis), priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad keičiantis vienam iš bendraturčių faktinė naudojimosi miško žeme tvarka nekito. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai aiškino CK 4.81 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi notaro nepatvirtintas ir viešame registre neįregistruotas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos privalomos galios naujajam bendraturčiui nebeturi. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, įstatymas nenumato bendraturčių susitarimui būtinos notarinės formos ar registracijos (CK 1.74 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovė gali įrodinėti susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos buvimo tarp buvusių bendraturčių faktą remdamasi kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, spręsdamas jog atsakovės atstovas žinojo ar privalėjo žinoti apie esantį faktinį naudojimosi miško žemės sklypu tvarkos nustatymą tarp bendraturčių. Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, atsakovės atstovo paaiškinimai, liudytojo E. J. parodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantė, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013).Šiuo atveju, ieškovės faktiškai valdoma miško žemės dalis yra atskirta stulpelių linija. Liudytojas V. M., miško specialistas, teismo posėdyje pirmos instancijos teisme, patvirtino, kad tarp 12 ir 13 sklypų yra ryškiai matyti stulpelių linija, stulpeliai atriboja nekirstą mišką. Atsakovės atstovas R. K. taip pat pripažino, kad prieš perkant miško žemės plotą jį apžiūrėjo, mūrinius stulpelius matė, žinojo, kad perka dalinai iškirstą mišką. Liudytojo A. U. parodymai taip pat patvirtina, kad skirtumas tarp miško dalių ir dabar yra akivaizdus. Atsakovė, šiuo atveju bendrovė, besiverčianti medienos verslu, ginčo žemės sklypo dalį įsigijusi ūkinei veiklai ir verslo interesais. Todėl nepaisant to, kad miško žemės sklypų atskyrimas, atsakovės teigimu, neatitinka riboženkliams keliamų reikalavimų, atsakovė, būdama apdairi, turėjo išsiaiškinti visas reikšmingas faktines naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos tarp buvusių bendraturčių aplinkybes, ypač, jeigu atsakovės siekis buvo įsigyti konkrečią - brandaus miško dalį. Atsakovės atstovo R. K. paaiškinimai apie pastangas išsiaiškinti naudojimosi sklypu aplinkybes, faktinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos sužinojimą tik gavus ieškinį, yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, taip pat ir ieškovės E. K. paaiškinimai, kad atsakovės atstovui buvo paaiškinta, jog grąžinus mišką kiekviena bendraturtė naudojosi savo miško dalimi. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad atsakovės teiginiai, jog ji įsigijo tik idealiąją dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nežinodama apie faktinės naudojimosi tvarkos nustatymą tarp bendraturčių, nepagrįsti.Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypo dalis, perleista atsakovei buvo konkrečiai identifikuota, remdamasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies nuostata, t. y. registracijos viešajame registre nebuvimu. Tačiau E. J. ir B. J., ankstesnių savininkų buvo faktiškai valdoma ginčo sklypo dalis su nustatytomis ribomis, atitinkančiomis turimą nuosavybės dalį, ir konkrečiai nurodyta buvimo vieta, atsakovė teises ir pareigas įgijo besitęsiančių nuosavybės teisinių santykių pagrindu, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįgijo daugiau teisių negu prieš tai turėjo buvę savininkai.Teisėjų kolegija plačiau neaptaria apeliantės teiginių, kad ieškovės pateiktas naudojimosi tvarkos variantas neatitinka dabartinių bendraturčių interesų pusiausvyros, patogumo, maksimalios naudos užtikrinimo kriterijų, kadangi ieškovės pateiktas naudojimosi miško žemės sklypu tvarkos planas, pagrįstas nuosavybės dalių santykiu, pradinių bendraturčių, kurioms buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, susitarimu dėl naudojimosi tvarkos ir ilgalaike nusistovėjusia faktine naudojimosi tvarka. Jų pagrįstai neanalizavo ir pirmos instancijos teismas, nurodęs kad tai prieštarautų faktinei buvusiai naudojimo tvarkai. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į tą aplinkybę, kad ieškovės pateiktam naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos planui pritaria tretieji asmenys Valstybinė miškų tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba. Pastebėtina, kad šiuo atveju šalių interesai yra priešingi – atsakovės – ekonominė nauda, ieškovės - be kita ko, neturtinis - valdyti jos seneliams ir tėvams priklausiusią miško dalį, todėl jų visiškas suderinimas nėra galimas. Apeliantės pateiktas UAB „EuroGis“ žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas parengtas visiškai neatsižvelgiant į iki tol buvusią bendraturčių naudojimosi tvarką ir ieškovės interesus. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad tuo atveju, jeigu naudojimosi miško žeme tvarka būtų nustatyta pagal apeliantės pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, neabejotinai būtų pažeistas ieškovės teisėtų lūkesčių principas, be to CK 4.76 straipsnio nuostata, kadangi ieškovė savo teisės kirsti faktiškai valdomą miško žemės sklypo dalį ir proporcingai savo daliai iš bendro daikto gauti pajamas, skirtingai nei kiti bendraturčiai, neįgyvendino.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog pagal ieškovės pateiktą planą ūkinė veikla yra visiškai neįmanoma, kadangi nebus galimybės iš miško ištraukti medienos, išvežti malkų, jų sandėliuoti. Liudytojas A. U. paaiškino, kad privažiuoti prie atsakovei pagal ieškovės parengtą planą priskirtos dalies galima per kirtimo linijas. Be to, ieškovė sutinkanti bendradarbiauti ir leisti atsakovei įvažiuoti į jai priskirtą miško valdos dalį per savąją. Taip pat akivaizdu, jog ankstesniems bendraturčiams iškirtus mišką, mediena buvo išgabenta iš kirtavietės. Nors apeliantė teigia, kad į ieškovei priskirtą žemės sklypo plotą patenka ir miško aikštelė, kurioje galima laikyti malkas bei medieną, tačiau ir pagal atsakovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu planą beveik visas miško aikštelės plotas patektų tik į ieškovei priskiriamą dalį. Tai be kita ko, neproporcingai sumažintų ieškovei tenkančio brandaus miško plotą. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neaptaria. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.