Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos (buv. Lipnickienė) ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-24 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-512-910/2014 pagal ieškovo V. U. ieškinį atsakovui N. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kuriame nurodoma, kad įrodinėjimo naštos paskirstymas ginčuose, kylančiuose iš paskolos teisinių santykių, siejamas su tinkamu paskolos sutarties įforminimu, t.y. ar skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kaip skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-366/2010; 2014-02-19 nutartis civ. b. 3K-3-37/2014). Atsakovo pasirašyti skolos raštai ne visiškai atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus, nes skolos raštuose nėra pažymimas paskolos sutarties dalyko perdavimas;Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog ieškovas ir atsakovas buvo nutarę pradėti bendrą verslą, kurio įstatinis kapitalas sudarys 20 000,00 Lt (98 akcijos – 9 800,00 Lt; 102 akcijos – 10 200,00 Lt). Atsakovui priklausė 102 akcijos ir jis pasiskolino 10 200,00 Lt iš ieškovo kaip verslo partnerio. Tai, kad atsakovas šią sumą skolinosi verslui pradėti, patvirtina skolos rašto pasirašymo data 2008-08-22 ir bendrovės steigimo dokumentų sudarymas 2008-08-26. Antrąjį skolos raštelį pasirašė dėl ieškovo intereso užsitikrinti pinigų grąžinimą;Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutartį, turėjo vadovautis CK 6.193 str. nuostatomis ir prioritetą teikti šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Atsakovas skolinosi įnašui bendrovės įstatiniam kapitalui, todėl antroji suma jam nebuvo reikalinga. Teismas negalėjo remtis atsakovo amžiumi ir išsilavinimu priimdamas sprendimą. Sutartį su skolų išieškojimo bendrove dėl 14 400,00 Lt dydžio skolos grąžinimo atsakovas teigia sudaręs dėl spaudimo ir grasinimų;Dar nesuėjus skolos (10 200,00 Lt) grąžinimo terminui 2010-05-03 šalys pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį už simbolinę kainą 102,00 Lt. Ieškovas patikino atsakovą, kad skola gali būti grąžinama atsakovui priimtinu laiku, remiantis šiomis aplinkybėmis neturėtų būti priteisiamos palūkanos už delsimą grąžinti skolą.

Pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, išanalizavo šalių elgesį po skolos rašto pasirašymo ir konstatavo, kad ieškovas įrodė jog paskolos dalykas atsakovui buvo perduotas pagal abu 2008-08-22 skolos raštus, tuo tarpu atsakovas neįrodė nesutikimo su ieškiniu pagrindu įvardytu aplinkybių;Šalys dėl 10 200,00 Lt paskolos suteikimo susitarė anksčiau nei buvo atsakovui perduoti pinigai ir pasirašytas skolos raštelis, todėl skolos raštelis ir buvo paruoštas iš anksto ir atspausdintas. 2010-08-22 atsakovas paprašė paskolinti dar 8 500,00 Lt ir nesant galimybių atspausdinti skolos raštelio bendrai sumai, atsakovas ranka surašė skolos raštą dėl 8 500,00 Lt. Jokio materialaus garanto už suteiktą paskolą ieškovas nereikalavo;Atsakovas,pasirašydamas antrąjį skolos raštelį dėl 8 500,00 Lt, skolą įsipareigojo grąžinti iki 2009-08-22, tuo tarpu pirmoji paskola be jokių palūkanų buvo suteikta iki 2010-08-22. Todėl nelogiški atsakovo argumentai, kad antroji suma yra užtikrinimo garantas, kadangi jis ją įsipareigojo grąžinti anksčiau nei pagrindinę skolą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo paskolos sutarties sudarymą ir skolos egzistavimą.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą.

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004;2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Libra Vitalis“ v. UAB ,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004;2005 m. rugsėjo 19 d.nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, (CK 6.875 straipsnio 2 dalį). Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kadangi netinkamai vertino paskolos sutarties sudarymą ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Be to, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutartį, turėjo prioritetą teikti šalių tikrajai valiai. Esą teismas netinkamai vertino įrodymus, nes antrąjį skolos raštelį atsakovas pasirašė dėl ieškovo intereso užsitikrinti pinigų grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas N. S. 2008-08-22 pasirašė skolos raštą, kuriame nurodė, kad skolinasi iš ieškovo V. U. 10 200,00 Lt ir įsipareigojo skolą grąžinti 2010-08-22. Kitame tos pačios dienos skolos rašte atsakovas nurodė, kad skolinosi iš ieškovo 8 500,00 Lt ir įsipareigojo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas bei skolą grąžinti iki 2009-08-22. Atsakovas bylos nagrinėjimu metu neginčijo pirmojo skolos raštelio ir nurodo, kad ieškovui pagal pirmąjį skolos raštelį jis likęs skolingas tik 300,00 Lt. Atsakovas nesutinka su antruoju skolos rašteliu, teigia, kad tai buvo paskolos grąžinimo užtikrinimas, be to ginčija pinigų gavimo faktą ir nurodo, kad skolos rašte nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos skolos raštų tekstą matyti, kad rašte vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, kad šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, atsakovas pasirašydamas skolos raštus nustatė grąžinimo terminą, be to antrasis ginčijamas skolos raštas yra paties atsakovo ranka surašytas. Atsakovo argumentas, kad antrasis skolos raštas yra pirmojo skolos rašto užtikrinimo priemonė, atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi rašto tekstas neatitinka prievolių užtikrinimo turinio, taip pat šį argumentą paneigia ir tai, kad antruoju skolos raštu atsakovas pasiskolino mažesnę sumą ir numatė trumpesnį skolos grąžinimo terminą. Reikšminga ir tai, kad abiejuose skolos raštuose yra naudojamas tas pats išsireiškimas „skolinuosi“, kuris vienu atveju atsakovo nėra ginčijamas – atsakovas pripažįsta gavęs paskolą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, kad atsakovas abejais atvejais, atitinkamu būdu pasirašydamas skolos raštus, jiems suteikė tą pačią prasmę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, kad skolos raštas neatitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimų, tačiau ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Tuo tarpu atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad antrasis skolos raštas buvo surašytas paties atsakovo ranka ir jame nurodyta sąvokos „skolinuosi“, „privalau grąžinti“, kad atsakovas sudarė Skolos grąžinimo sutartį, kuria skolininkas raštu dar kartą patvirtino, kad V. U. jis yra skolingas 14 400 Lt, ir įsipareigojo skolą grąžinti dalimis po 200 Lt kiekvieną mėnesį bei tokį įsipareigojimą kurį laiką vykdė, o teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl sutiko dėl tokios dydžio skolos, ir kitas aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad atsakovas yra skolingas ieškovui.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.