Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovams R. K., UAB „Biofabrikas“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

1. Pažymi, kad CPK 510 str. nustatyta, kad šiame straipsnyje numatytų skundų dėl antstolio veiksmų nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Antstolis pažeidė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes areštavo ne nekilnojamąjį turtą, kaip nurodė teismas, o ieškovės kiaules. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, tai areštuoti ir, juo labiau, perduoti išieškotojui J. T. priklausančio kilnojamojo turto, antstolis neturėjo teisės. Dėl nutarties pakeitimo antstolis turėjo kreiptis į teismą, o ne į antstolį.

2. Antstolis neteisėtus veiksmus atliko ieškovės neinformavęs, neklausęs jos nuomonės, sutikimo, jai nedalyvaujant ir be jos žinios. Antstolis nė nebandė turto aprašo paskelbti ieškovei ar jai įteikti, taip pat neišsiuntė dokumentų ieškovei registruotu laišku. Antstolis, neturėdamas jokių atstovavimo teisinius santykius įrodančių dokumentų, neturėjo pagrindo ieškovės dukters A. J., ar anūko K. J., ar kitų asmenų laikyti J. T. atstovais bei apskritai su jais aptarinėti kokius nors su ieškove susijusius reikalus.

3. Antstolis neturėjo pagrindo ieškovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą perduoti saugoti išieškotojo atstovams. Tuo metu, kai antstolio padėjėja lankėsi fermose, buvo ir pašaro kiaulėms, ir vandens, todėl vien dėl to, kad svetimas į valdas įsibrovęs asmuo nežinojo kur šie yra laikomi, nesudaro pagrindo teigti, jog kiaulės nešeriamos ar blogai prižiūrimos. Net jeigu ir būtų nustatyta, kad ieškovė netinkamai rūpinosi kiaulėmis, antstolis neturėjo pagrindo ieškovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą perduoti išieškotojui. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų atsisakiusi prižiūrėti savo gyvulius ar kad nebuvo galimybės jų realizuoti prekybos įmonėje, todėl antstolis neturėjo pagrindo areštuoto turto tiesiog perduoti išieškotojui.

4. Turto aprašuose kiaulės netinkamai įkainotos. Antstolis aprašė kilnojamojo turto (kiaulių) už 4135 Lt ir nors fermose buvo kito ir didesnės vertės kilnojamojo turto antstolis jo į sudaromą turto aprašą apskritai neįtraukė, tuo taip pat pažeisdamas teismo nutartį dalyje dėl areštuotino turto masto.

5. Savo sprendime teismas dingusį inventorių vadina neva dingusiu, nors jo dingimą liudija bylos medžiaga. Iš A. B. bei kitų teismui pateiktų rašytinių parodymų matyti, kad jis visą inventorių matė iki antstolio apsilankymo fermose ir nebematė po antstolio apsilankymo, kas rodo, jog inventorius iš fermos buvo išvežtas kiaulių išvežimo metu. Šias aplinkybes gali paliudyti ir kiti asmenys, buvę įvykio vietoje, tačiau teismas atsisakė juos apklausti. Siekdamas patekti į fermas, antstolis išlaužė fermų duris. A. B. teismui parodė, kad 2003-04-04 vakare jis matė išlaužytas visas pagrindines fermų duris, atidarinėtas iki galo, nudaužytos spynos mėtėsi ant žemės. Sulaužytų durų užrakinėti nebebuvo įmanoma, duryse žiojėjo didelės skylės. Taigi antstolis, išlaužąs fermų duris ir taip sugadinęs užraktus, dėl ko patalpos tapo neapsaugotos, privalėjo imtis priemonių likusiam šiose patalpose turtui apsaugoti, bet to nepadarė. Jeigu antstolis ir neėmė šiose patalpose buvusio inventoriaus, jis neužtikrino patalpose likusio turto saugumo bei niekaip neinformavo apie tokią padėtį ieškovės, dėl ko yra atsakingas už jo dingimą bei privalo atlyginti dėl to ieškovės patirtą žalą.

6. Teismas pažeidė rungimosi principą, nes priėmė visus atsakovų teiktus įrodymus, o tuo tarpu atsisakė vertinti ieškovės įrodymus, atsisakė apklausti jos liudytojus.

7. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas turėjo pripažinti, kad laikotarpiu, kurį ieškovė praleido ligoninėje, ieškovė negalėjo ginti savo teisių bei teisėtų interesų ir tai yra tikrai svarbi priežastis, trukdžiusi jai kreiptis į teismą. Jei šį laikotarpį eliminuoti iš bendro praėjusio termino, tai trejų metų ieškinio senaties terminas nebūtų suėjęs. Teismas privalėjo į tai atsižvelgti. Teismas neteisingai vertino, kad ieškovei jau 2003 m. balandį buvo žinoma apie antstolio veiksmus, kad ji galėjo juos skųsti. Ieškovė žinojo, kad dingo jos turtas, bet nežinojo, kas dėl to atsakingas. Dukters A. J. padedama ieškovė kreipėsi į prokuratūrą, rašė laiškus Teisingumo ministerijai, Prezidentui, bet problema nebuvo išspręsta. 2013-04-17 ieškovė buvo išleista iš ligoninės ir apsigyveno pas dukterį A. J.. Ieškovės sveikatos būklė pagerėjo, taip pat pagerėjo ir jos artimųjų padėtis, todėl atsirado reali galimybė pateikti ieškinį.

1. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų antstolio R. K. kaltei pagrįsti. Antstolis privalėjo vykdyti ir vykdė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl aprašydamas bei areštuodamas skolininkės kilnojamąjį turtą skolos sumai, jos teisių ir teisėtų interesų nepažeidė.

2. Ieškovė slapstėsi nuo antstolio, neįsileido jo į namus ir į fermą dėl ko, kad įvykdyti teismo nutartį ir patekti į fermą, reikėjo pasitelkti policijos pareigūnus, o kad įvertinti areštuojamų gyvulių stovį, buvo pakviestas veterinarijos specialistas, sanepideminės tarnybos atstovas ir, tikėtina, iš seniūnijos sužinoję apie didelį kiekį kritusių gyvulių ieškovės fermoje, atvyko net Splius televizijos atstovai. Apeliantė, žinodama, kad jos fermoje yra aprašomi gyvuliai vengė bendradarbiauti su antstoliu, per dvi dienas, kol vyko turto aprašymas, ji fermoje nė karto nepasirodė, savo turtu nesirūpino, paliktų gyvulių neprižiūrėjo, visą turto aprašymo laiką nei turto savininkė, nei jos įgalioti ar samdyti ūkio darbams atlikti asmenys į fermą atvykę nebuvo. Nedalyvaujant areštuojamo turto savininkei J. T., atliekant procesinius vykdymo veiksmus ir jai vengiant bet kokio bendradarbiavimo su antstoliu, antstolio padėjėja buvo priversta nedelsiant išspręsti turto saugotojo paskyrimo klausimą. Kadangi turto savininkės nebuvo, o areštuotą turtą (kiaules) buvo būtina tuoj pat šerti, girdyti, prižiūrėti ir suteikti veterinarinę pagalbą, skolininkės areštuoto turto saugotoju buvo paskirtas išieškotojas, turintis galimybę tinkamai pasirūpinti areštuotais gyvuliais, todėl skundo argumentas, jog atliekant procesinius veiksmus antstolis nukrypo nuo įstatymo reikalavimo - CPK 683 straipsnio 1 dalies nuostatos, atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Šiaulių apylinkės teisme ieškovė iškėlė kitą civilinę bylą dėl tos pačios žalos atlyginimo priteisimo ne tik atsakovams antstoliui R. K., UAB „Biofabrikas“, bet ir antstoliui A. B.. Nurodytoje byloje esantis ieškinys rodo ne tik pasikeitusį ieškovės reikalavimo pagrindą, bet ir tai, kad ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-2328-251/2014 nežinojo dėl kokių aplinkybių jai neva buvo padaryti nuostoliai ir nežinia kas dėl to yra atsakingas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės J. T. ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su antstolio veiksmų teisėtumu, turi remtis vykdomosios bylos medžiaga. Nagrinėjamoje byloje prie bylos medžiagos yra pridėta antstolio R. K. kontoroje vykdyta vykdomoji byla Nr. 98-7004/03 dėl turto arešto pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-309-03. Vykdomasis dokumentas gautas 2003-04-02, o vykdomoji byla baigta 2003-04-04. Iš vykdomosios bylos 2003 m. balandžio 2 d. akto Nr. 98-7004 matyti, kad antstolio R. K. padėjeja L. O. konstatavo, kad 2003-04-02 d. 18 val. ji, dalyvaujant ieškovo atstovui G. D. ir advokatui A. B., Šiaulių rajono ekonominės policijos pareigūnams S. K. ir R. B., atvyko pas ieškovę J. T. į gyvenamąją vietą kur niekas neatidarė durų. Antstolio padėjėjai nuvykus į ieškovės vardu nuomojamą fermą nieko nerasta. Antstolio padėjėjai grįžus į gyvenamąją vietą kieme rasta ieškovės duktė A. J., pagal kurios žodinį paaiškinimą ji turinti įgaliojimą atlikti visus veiksmus už motiną, tačiau pareikalavus vykti į fermą ir leisti apžiūrėti turtą, ieškovės duktė nesutiko vykti. Minėtame antstolės padėjėjos akte konstatuota, kad ieškovės dukrai buvo išaiškintos antstolio reikalavimo nevykdymo pasekmės, ieškovės duktė atsisakė pasirašyti aktą bei rašyti paaiškinimą. Antstolio R. K. padėjeja L. O. 2003-04-03 akte konstatavo, kad dalyvaujant policijos pareigūnams, išieškotojo atstovams, buvo apžiūrėtas skolininkės J. T. turtas. Minėtame akte nustatyta, kad kiaulės laikomos antisanitarinėmis sąlygomis, nešertos, pašaro niekur nesimatė, aplink daug kritusių gyvūnų. Iš šio akto matyti, kad antstolės padėjėja iškvietė Kuršėnų policijos nuovados komisarą inspektorių, ieškovo atstovas pakvietė dalyvauti keturis vietos gyventojus, kaip darbininkus, padėti perkrauti gyvulius. 56 vnt. paršelių buvo perduoti saugoti išieškotojui, likusias kiaules – 34 vnt. – planuota paimti kitą dieną, pažymint, kad gyvuliai nusilpę, todėl ne visi gali likti gyvi. Iš 2003-04-08 pažymėjimo apie turto arešto aktą, 2003-04-03 ir 2003-04-04 turto aprašų matyti, kad fermos patalpose buvo aprašyta 56 vnt. paršelių ir 33 vnt. paršavedžių kiaulių, viso turto vertė 4035,00-4135,00 Lt. Turto aprašymas vyko nedalyvaujant skolininkei ar jos įgaliotam asmeniui. Antstolis R. K. iš Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros 2003-04-15 gavo faksogramą, kuria buvo prašoma nedelsiant pranešti kokiu pagrindu buvo patekta į J. T. fermas ir antstolis, vykdydamas prokuratūros nurodymus, 2003-04-16 paaiškino teismo nutarties vykdymo aplinkybes.

Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų antstolio R. K. ir UAB „Biofabrikas“ nuostolių atlyginimą. Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvie­nas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.

Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtino ieškinio senaties institutą, kaip įstatymų nustatytą terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises (CK 1.124 str.). CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatis taikoma tik tuo atveju, kai to reikalauja šalis. Nagrinėjamoje byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl yra taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2003 m. balandžio mėnesio, kadangi ieškovei jos turto, gyvulių aprašymo ir areštavimo faktas tapo žinomas, antstolio R. K. padėjėjai vykdant teismo nutartį. Vykdomosios bylos duomenimis, informaciją apie ieškovės turto aprašymą 2003 balandžio 3 d. bei areštą, turėjo perduoti ieškovės duktė A. J., kuri dalyvavo antstolio R. K. padėjėjai atliekant vykdymo veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės duktė pati nurodė, kad yra įgaliota atlikti visus veiksmus už motiną, tačiau atsisakė dalyvauti aprašant motinos turtą. Vykdymo aplinkybių žinojimo faktą patvirtina ir tai, kad ieškovė 2003-04-17 kreipėsi į prokuratūrą dėl antstolio atliktų veiksmų areštuojant jos turtą. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė neteikė skundų dėl vykdymo veiksmų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai antstolio R. K. veiksmus vykdymo procese pripažino teisėtais, nes byloje nustatyta, kad skolininkės J. T. turto apžiūra, aprašymas, įkainojimas, perdavimas saugoti išieškotojui UAB „Biofabrikas“ nebuvo skundžiami per įstatymo nustatytą terminą ir civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada teisinga, kad antstolio ir kreditoriaus veiksmais nebuvo ieškovei padaryta žala.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, kad antstolis pažeidė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes areštavo ne nekilnojamąjį turtą, kaip nurodė teismas, o ieškovės kiaules. Iš vykdomojoje byloje esančio 2003-04-03 Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nekilnojamasis ieškovės turtas nuo 2003-03-20 yra areštuotas, todėl išieškotojas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl kilnojamojo ieškovės turto arešto. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio padėjėja 2003-04-02 aktu nurodė ieškovės dukrai vykti su antstolio padėjėja ir apžiūrėti ieškovės turtą – kiaules, o turtą aprašė ir areštavo 2003-04-03 dieną. Aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo aprašant ir areštuojant turtą, nereiškia antstolio veiksmų neteisėtumo, kadangi dėl specifinio ieškovės turto – kiaulių – antstolis turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų. Pažymėtina, kad ieškovės teisės nebuvo pažeistos, kadangi jos dukrai buvo sudaryta galimybė stebėti antstolio veiksmus, taip pat neįtikėtina, kad dukra, kuri padėjo ieškovei tvarkyti ūkį, nebūtų tokio pobūdžio informacijos pateikusi. Šeimos nario dalyvavimas yra pakankamas, dalyvaujančio asmens atsisakymas pasirašyti, suteikti informaciją, ar atlikti kitus antstolio reikalavimus, nereiškia antstolio, atliekančio būtinus vykdymo proceso veiksmus, reikalavimo neteisėtumo.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad antstolis neturėjo teisės ieškovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą perduoti saugoti išieškotojo atstovams. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, kadangi iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad vykdymo veiksmų atlikimo metu buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios leido areštuotą turtą perduoti saugoti išieškotojui. Nustačius minėtą faktinę situaciją, antstolis turėjo teisę perduoti saugoti gyvulius išieškotojui, ir taip užtikrinti, kad skolininko turtas bus išsaugotas. Antstolio padėjėjos atliktas turto įkainojimas nebuvo apskųstas civilinio proceso tvarka, todėl buvo pagrindas pradėti turto realizavimo veiksmus.

Ieškovė teigia, kad antstolis aprašė kiaulių už 4135 Lt, nors fermose buvo kito didesnės vertės kilnojamojo turto, antstolis jo į sudaromą turto aprašą apskritai neįtraukė taip pažeisdamas teismo nutartį dalyje dėl areštuotino turto masto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis ieškovės argumentas yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nėra pagrindo abejoti nepanaikintų ir antstolio veiksmus fiksuojančių dokumentų teisingumu. Nėra pagrindo išvadai, kad antstolis aprašė ne visą turtą, nes aprašant ir areštuojant turtą dalyvavo ir kiti asmenys, o duomenų apie nuslėptą turtą nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės į bylą pateiktus rašytinius liudytojų paaiškinimus vertino kaip neobjektyvius.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė kilusios žalos ir tariamai dingusio fermos inventoriaus, aplinkybė, jog ieškovė, žinodama apie kilnojamojo turto areštą, neskundė antstolio veiksmų, yra pakankama teismui atsisakyti atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenustačius neteisėtų antstolio veiksmų. Iš (duomenys neskelbtini) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės informacijos matyti, kad ieškovė nuo 2005-03-04 iki 2005-07-01 gydėsi (duomenys neskelbtini) palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje slaugos skyriuje, o nuo 2005-07-01 iki 2013-04-17 gyveno ir gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje globos skyriuje, jai buvo teikiamos ilgalaikės socialinės globos paslaugos, 2013-04-17 ieškovė išregistruota iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, nes išvyko gyventi pas dukrą A. J.. Taigi, ieškovė nuo 2003 m. balandžio mėnesio iki 2005 m. kovo mėnesio objektyviai galėjo skųsti antstolio veiksmus, teikti teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė turėjo teisę pasinaudoti įstatyme numatytu atstovavimo institutu, tačiau nepateikė įrodymų, kad būtų bandžiusi šia galimybe pasinaudoti.

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Ieškovės nurodytų liudytojų paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo naujų įrodymų tyrimas yra apribotas, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę bei jų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-348/2012; kt.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką. Tais atvejais, kai yra prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, bylą nagrinėję teismai turėjo pasisakyti, kuriais įrodymais ir kodėl vadovaujasi, kokie kiti byloje esantys įrodymai patvirtina ar paneigia bylos šalių nurodomas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, didesnę reikšmę pagrįstai teikė vykdomosios bylos medžiagai, kurioje esantys duomenys ir dokumentai nebuvo paneigti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesu. Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kai įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. CPK 95 str. reglamentuoja draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Sprendžiant dėl prašymo taikyti CPK 95 str. pasekmes, teismas atsižvelgia į CPK 5 str. įtvirtintą šalies teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta ginčijama teisė. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į garbingą ieškovės amžių, į ribotą jos galimybę suvokti teisinį vykdymo proceso reglamentavimą, kas lėmė ieškovės nesusipažinimą su vykdomąja byla prieš kreipiantis į teismą, ką turėjo užtikrinti ieškovės advokatė, ieškinio pareiškimas negali būti laikomas sąmoningu piktnaudžiavimu procesu. Šioje byloje negalima pripažinti, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė sąmoningai veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, kadangi ieškinio tikslinimai patys savaime negali nulemti piktnaudžiavimo procesu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, apeliantei nepriteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.