Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agro Supply Group“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1003-460/2019 pagal ieškovės Foder Direkt Sverige AB ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Agro Supply Group“, uždarajai akcinei bendrovei „Tamtamas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

11. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 str. 1 d.). Šią savo teisę suinteresuoti asmenys gali įgyvendinti pareikšdami teisme ieškinį ar pateikdami kitokį CPK numatytą procesinį dokumentą. Ieškinyje, be kitos būtinos informacijos (CPK 135 str.), turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

13. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

14. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).

15. Atskirajame skunde apeliantė visų pirma teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai netinkamai įvertino faktines šios konkretaus ginčo aplinkybes ir netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto (CK 6.242 str.), kuriuo buvo grindžiamas ieškinys, o taikė restituciją (CK 6.145 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityvumo principo (CK 1.137 ir 1.138 str., CPK 13 str.).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, viena vertus, sutinka su tuo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pasirinkusi savo teisių gynybos būdą (nepagrįstas atsakovės praturtėjimas) ir jį aiškiai įvardijusi savo procesiniuose dokumentuose. Kita vertus, ji reikalavo ir savo teisių pažeidimo pašalinimo, prašydama jai grąžinti per klaidą sumokėtas apeliantei lėšas.

17. CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas – gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją, išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad restitucija tai bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pat pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013).

19. Taigi, nors restitucijos instituto taikymas pirmiausia yra sandorio negaliojimo pasekmė (CK 1.80 str. 2 d.), kita vertus, restitucija taip pat gali būti taikoma ir išreikalaujant be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str.), vienai šaliai iš dalies įvykdžius prievolę, o kitai šaliai jos negalint įvykdyti dėl force majeure (nenugalimos jėgos) (CK.62 str., 6.127 str. 2 d., 6.212 str.), išreikalaujant daiktą iš neteisėto valdymo (CK 4.97 str.) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I), Justitia, 2003, p. 185). Neabejotina, kad restitucija, kaip teisių gynimo mechanizmas, galima ir siekiant susigrąžinti per klaidą perduotą turtą, nes tokia galimybė tiesiogiai aptarta restitucijos taikymo atvejus reglamentuojančios teisės normos dispozicijoje (CK 6.145 str. 1 d.). Tik pastaruoju atveju dar būtina nustatyti ir klaidos buvimą, taigi su restitucija (atsiradusių padarinių ištaisymo mechanizmu) gali būti naudojamos ir kitos normos, leidžiančios tokią klaidą identifikuoti (pripažinti), pavyzdžiui, CK šeštosios knygos III dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą.

20. Ieškovė savo teisių pažeidimą įrodinėjo remdamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, o ginčo, kad piniginių lėšų iš ieškovės apeliantė neturėjusi gauti, byloje nė nekilo – apeliantės procesiniuose dokumentuose pripažįstama, kad šių lėšų gauti ji neturėjusi, tam nebuvo jokio teisėto (sutartinio ar kitokio) pagrindo. Tokiu atveju teismui nebuvo poreikio, pasitelkiant atitinkamas teisės normas, ir vertinti, ar lėšos apeliantės buvo gautos pagrįstai, ar nepagrįstai (CPK 268 str. 5 d.). Todėl teismas, ginčą išsprendęs taikydamas vien restitucijos mechanizmą, teisinio kvalifikavimo klaidos nepadarė.

21. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su apeliantės pozicija tuo aspektu, kad būtina buvo atsižvelgti ir į subjekto, iš kurio reikalaujama be pagrindo gautų lėšų grąžinimo, statusą – ji yra bankrutavusi bendrovė, taigi teisiškai aktualios yra ir atsiskaitymus su kreditoriais reglamentuojančios taisyklės, įtvirtintos ĮBĮ. Būtent šiame teisės akte įtvirtintos taisyklės yra specialiosios ir turinčios pirmenybę (ĮBĮ 1 str. 3 d.).

Dėl kreditoriaus teisių gynimo, skolininkui iškėlus bankroto bylą

22. Bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p.). Šio reglamentavimo tikslas – bankroto byloje išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 str.). Be to, ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo.

23. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas įtvirtina, kad įmonei įgijus bankrutuojančios bendrovės teisinį statusą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios bendrovės teismo ar ne ginčo tvarka. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė vienas bendrovės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, teisė valdyti naudoti bankrutuojančios bendrovės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiam tik administratoriui.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios bendrovės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas bendrovės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Ši norma yra imperatyvi. Bankrutuojančios bendrovės turtas ir lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Bankrutuojančios bendrovės turtas, tiek faktiškai valdomas bankroto bylos bendrovei iškėlimo metu, tiek ir įgytas bendrovės naudai pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo po bankroto bylos iškėlimo, tampa įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Dėl to minėtas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodytas bankrutuojančios įmonės vykdytinų prievolių draudimas užtikrina, kad kiekvienas tos pačios eilės kreditorius tenkintų turimus reikalavimus proporcingai pagal sumas, gautas iš viso bendrovei priklausančio turto, o atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais. Tokia tvarka užtikrina visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių lygybės principą.

25. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta pagristais apeliantės skundo argumentus, kad nepriklausomai nuo to, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu buvo reikalaujama grąžinti per klaidą pervestas lėšas, teismas pirmiausiai turėjo taikyti ĮBĮ įstatyme įtvirtintą reguliavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pripažinęs, kad piniginės lėšos nuosavybės teise priklauso ieškovei ir besąlygiškai įpareigojęs apeliantę grąžinti ieškovei visą reikalautą 6 050 Eur sumą, neatsižvelgė į pinigų, kaip civilinės apyvartos objektų, skirtingumą nuo kito rūšiniais požymiais apibrėžto turto (daiktų), todėl šį klausimą išsprendė neteisingai. Teismas nenustatė apeliantės prievolės grąžinti be pagrindo gautas pinigines lėšas atsiradimo momento (iki ar po bankroto bylos iškėlimo ji yra atsiradusi), nors būtent nuo to ir priklauso, iš kokių lėšų (šalinių) galėtų būti tenkinami konkretaus kreditoriaus reikalavimai. Taip pat nenurodė ir kokia tvarka turi būti vykdoma teismo priimta nutartis dėl šios sumos grąžinimo, neįvertino ir nepasisakė, ar šiomis piniginėmis lėšomis apeliantė disponuoja (jas turi), ar jos nėra panaudotos atsiskaitymams su kreditoriams arba bendrovės administravimo procese.

26. Kaip pirmiau nurodyta, ieškovė teismo prašė 6 050 Eur sumą priteisti ne tik iš apeliantės BUAB „Agro Suply Group“ tiesiogiai, tačiau tuo pačiu reiškė reikalavimą ir apeliantės bankroto administratoriui UAB „Tamtamas“, prašydama ginčo sumą ir bylinėjimosi išlaidas priteisti iš administratoriaus subsidiariai, jeigu apeliantė neturėtų pakankamai turto ar lėšų. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią reikalavimų dalį, teisingai pažymėjo, kad įstatymai nenumato bankroto administratoriaus subsidiariosios civilinės atsakomybės tuo atveju, jei administratoriaus administruojamos bendrovės turto ir lėšų neužtektų jos kreditorių reikalavimams patenkinti, o ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta tik administratoriaus pareiga atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kita vertus, nepagrįsta teismas pripažino ir prašymo dalį šias lėšas priteisti iš bankroto administravimui skirtų lėšų, nepasisakęs nei dėl ieškovės reikalavimo tenkinimo eilės, nei dėl jos pirmenybės, nei iš kokių lėšų ar turto priteista suma turi būti išieškoma.

27. Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 5 punktu, kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš administratoriaus ar asmens, atsakingo už juridinio asmens bankrotą, atidarytos atskiros sąskaitos banke, skirtos lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (toliau – kreditorių sąskaita). Kreditorių sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams šio įstatymo nustatyta tvarka tenkinti. Kreditorių reikalavimai šio įstatymo nustatyta tvarka tenkinami tik iš kreditorių sąskaitoje esančių lėšų. Taigi teismui padarius nepagrįstą išvadą, kad ieškovei turi būti grąžinta ginčo suma, susiklosto situacija, kad toks sprendimas praktiškai būtų neįvykdomas, kadangi jame nėra nurodyta, iš kokių lėšų tokiu atveju būtų tenkinami kreditorių reikalavimai.

28. Šiame kontekste pažymėtina, kad bet kurie kreditoriniai reikalavimai, kurie grindžiami iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusių prievolių neįvykdymu, tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, laikantis visų kreditorių lygybės principo. Ir tik tos prievolės, kurios bankrutuojančiai bendrovei atsiranda jau po bankroto bylos iškėlimo (bankrutavusi bendrovė vykdo sandorius ar sudaro naujus, turi jai priklausančio turto išlaikymo prievolių, naudojasi teisinėmis paslaugomis ir pan.) vykdomos iš administravimui skirtų lėšų. Prievolė grąžinti be pagrindo gautą turtą atsiranda nedelsiant po tokio turto gavimo, vadinasi, nagrinėjamu atveju apeliantės prievolė grąžinti be jokio teisėto pagrindo gautas lėšas taip pat atsirado dar iki bankroto jai iškėlimo. Taigi dėl tokio kreditoriaus reikalavimo patenkinimo turi būti sprendžiama ir pagal ĮBĮ specialiąsias normas.

29. Apeliantės skundo argumentai, kuriais remiantis apeliantė įrodinėja, kad ieškovė, įnešusi į sąskaitą, esančią banke ar kitoje kredito įstaigoje, neteko nuosavybės teisės į jas, tačiau įgijo reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas, šios bylos kontekste atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, nes CK 6.913 straipsnyje, kaip ir visame CK VI knygos XLVI skyriuje „Banko sąskaita“, reglamentuojami teisiniai santykiai, atsiradę tarp banko ir jo kliento, o ne tarp bankų klientų. Be to, apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014 ieškovas prašė pripažinti negaliojančia su tuo metu bankrutuojančiu banku sudarytą dėl suklydimo terminuoto indėlio sutartį, todėl cituojamoje nutartyje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai nėra aktualūs šios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje (CPK 338 str.). Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju ir susiklostė situacija, lemianti prielaidas spręsti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą iš naujo.

31. Aktualūs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, nagrinėjimas turi būti atliekamas šioje byloje, nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas. Atskirų reikalavimų nagrinėjimas ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pareikštas reikalavimas turėtų būti sprendžiamas būtent bankroto byloje kartu su kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimu, o tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Tokiu atveju skundžiama nutarties dalis, kuria ieškovės reikalavimas patenkintas iš dalies, panaikintina ir klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria ieškovės Foder Direkt Sverige AB ieškinys atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Agro Suply Group“ dėl nepagrįsto praturtėjimo patenkintas iš dalies ir atsakovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Agro Suply Group“ įpareigota grąžinti ieškovei Foder Direkt Sverige AB 6 050 Eur sumą panaikinti ir šioje dalyje bylą grąžinti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.