Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2487-602/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-17
Bylos Nr.: eA-2487-602/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02718-2013-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Anatolijus Baranovas
Atsakovas: A. A. D.
Pareiškėjas: "Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras "

Kategorijos

8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eA-2487-602/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02718-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. A. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. A. D. (toliau – ir atsakovas) 880,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava).

Skunde nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, kadangi nuosavybės teise kartu su bendrasavininke turi nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, dalis. Tačiau atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pagal jam priklausančio nekilnojamojo turto dalį susidariusios 880,00 Lt vietinės rinkliavos, kuri paskaičiuota remiantis Nuostatų 12-26 punktų nustatyta tvarka.

Atsakovas A. A. D. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad jis yra dalies nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), savininkas, tačiau šiuo adresu niekas nuo 2008 metų iki dabar negyvena, todėl jokios komunalinės atliekos negalėjo susidaryti. Tiek jis, tiek tėvas nuo 2008 metų yra Kauno miesto gyventojai, kur ir moka už atliekų tvarkymą, todėl manė, jog apmokestinti du kartus už tą pačią paslaugą nesąžininga ir neteisinga. Atsakovo nuomone, negyvenimo faktą parašytu liudijimu patvirtina kaimynai, taip pat akcinės bendrovės „Lesto“ (toliau – ir AB „Lesto“) pažyma, kurioje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. elektros energijos suvartota nebuvo. Pažymėjo, kad jo tėvas V. D. sunkiai sirgo, buvo neįgalus, priklausomas nuo pašalinės pagalbos, ilgą laiką pragulėjo ligoninėse, todėl atliekų turėtoju būti negalėjo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 736,00 Lt vietinės rinkliavos.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma visiems Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Visiems komunalinių atliekų turėtojams rajono savivaldybės teritorijoje taikomi Nuostatų priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), kuris ginčo laikotarpiu buvo tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl pagal Nuostatus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos, todėl susidarė 880,00 Lt įsiskolinimas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, kur išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis, priešingai nei teigia atsakovas, nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Teismas taip pat nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovas nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą neatleistas. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jis negyvena.

Teismas pabrėžė, kad tik ta aplinkybė, jog atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs bei gyvena kitoje vietoje, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti vietinę. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas paneigti paskaičiuotą rinkliavą, pateikė objektyvius rašytinius įrodymus (2014 m. vasario 28 d. AB „Lesto“ pažymą Nr. 21734639-1), patvirtinančius, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), elektros energijos suvartota nebuvo. Tai pagrindžia pareiškėjo teiginius, jog jis nurodytu vienerių metų kalendoriniu laikotarpiu minėtame objekte nesilankė ir negyveno, šio turto pagal paskirtį visiškai nenaudojo, taigi komunalinių atliekų nesukaupė (negalėjo sukaupti), jų neturėjo ir todėl jos negalėjo būti surenkamos, tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas taip pat pripažįsta, jog įrodžius elektros energijos nevartojimo faktą, vietinės rinkliavos įmoka už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nėra mokama. Pareiškėjo pateikta 2014 m. kovo 12 d. AB „Lesto“ pažyma dėl elektros energijos suvartojimo, kurios pagrindu pareiškėjas pripažino nesant pagrindo neskaičiuoti vietinės rinkliavos atsakovui už 2013 metus, teismo nuomone, vertintina kritiškai, nes patvirtina atlikto mokėjimo, bet ne faktinio elektros vartojimo faktą ir tokiu būdu nepaneigia ankstesnės atsakovo pateiktos 2014 m. vasario 28 d. AB „Lesto“ pažymos objektyvumo bei atsakovo teiginių.

Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovo už vieną mėnesį mokėtinos vietinės rinkliavos dydis – 16 Lt. Kadangi kompetentingo subjekto 2014 m. vasario 28 d. AB „Lesto“ pateikta pažyma Nr. 21734639-1AB, teismo įvertinta kaip leistinas ir objektyvus įrodymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, paneigia vietinės rinkliavos priteisimą už 2013 metus, atitinkamai nagrinėjamu atveju pripažintina, jog atsakovui neatsirado pareiga mokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Daugiau įrodymų, neabejotinai paneigiančių vietinės rinkliavos mokėjimą kitais ginčo laikotarpio mėnesiais, nepateikta. Todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas laikė, kad skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, mažinant prašomą iš atsakovo priteisti 880 Lt vietinės rinkliavos dydį ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 736 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iki 2012 m. gruodžio 31 d. (880 – 9 x 16 = 736).

III.

Atsakovas A. A. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi argumentu, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pagrįsti, jog atsakovas skolingas 736 Lt vietinės rinkliavos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi informacija, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 63/100 dalys Gyvenamojo namo, tačiau neįvertino Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, iš kurio matyti, kad atsakovas 63/100 dalių Gyvenamojo namo savininku tapo tik po tėvo V. D. mirties. Iki tol atsakovui priklausė 45/400 Gyvenamojo namo. Pareiškėjas nepagrįstai reikalavo apmokėti jau mirusio jo tėvo skolas už jam teiktas komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas. Tam, kad palikėjo skola pereitų įpėdiniams, kreditorius turi atlikti tam tikrus veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos ir terminų reikšmės (2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009) ir teigia, kad siekiant pakeisti skolininką jo teisių perėmėju, būtina įrodyti, kad kreditorius pareiškė įpėdiniams apie turimą reikalavimą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju palikimas atsirado 2013 m. vasario 4 d., todėl pareiškėjas reikalavimus dėl susidariusios skolos galėjo reikšti iki 2013 m. gegužės 4 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus 10 mėnesių po V. D. mirties. Todėl teismas negalėjo priteisti vietinės rinkliavos iš atsakovo, nes pareiškėjas nepateikė jokio dokumento, kad nustatytu laiku kreipėsi dėl V. D. skolos perkėlimo atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. A. D. 880,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (vėliau patikslino, kad prašoma priteisti suma už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 736,00 Lt vietinės rinkliavos.

Apeliaciniu skundu atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista vietinė rinkliava. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimą priteisti vietinę rinkliavą už 2013 metus teismas atmetė ir šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atsakovas neskundžia.

Ginčo laikotarpiu aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojus, jos dydį, mokėjimo bei administravimo tvarką nustatė Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. T3-83 ir juo patvirtinti Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai.

Analizuojant Nuostatų 3–5 punktus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, jog atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑334/2014). Tai nagrinėjamu atveju pirmiausia lemia būtinybę įvertinti, ar aktualiu laikotarpiu buvo tenkinama minėta sąlyga dėl ginčo nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo, kad apeliantas galėtų būti pripažintas Nuostatuose nurodytu rinkliavos mokėtoju.

Pagal byloje surinktus duomenis matyti, kad atsakovui 63/100 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso nuo 2013 m. liepos 30 d. Šios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 2008 m. rugpjūčio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 6569 ir 2013 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 4079. Iki šios datos, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovui priklausė 45/400 ginčo turto dalys, o 207/400 dalys priklausė V. D., kuris mirė 2013 m. vasario 4 d. Be to, 37/100 ginčo pastato nuo 1994 m. balandžio 26 d. priklauso M. L.

Kadangi asmuo aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoju gali būti pripažintas tik tuo atveju, jei atitinkamu laikotarpiu jis valdė, naudojosi ir (ar) kitaip disponavo atitinkamu turtu Nuostatų prasme, darytina išvada, kad pareiškėjas į administracinį teismą kreipėsi prašydamas: (1) priteisti dalį vietinės rinkliavos iš atsakovo, kaip vietinės rinkliavos mokėtojo (už laikotarpį, kai atsakovas disponavo ginčo nekilnojamuoju turtu); (2) priteisti dalį vietinės rinkliavos iš atsakovo, kaip mirusio ginčo vietinės rinkliavos mokėtojo (palikėjo) turto paveldėtojo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016).

Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, nei Nuostatai nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su mirusio fizinio asmens vietinės rinkliavos prievolių vykdymu (išieškojimu). Todėl šiuo klausimu pirmiausia yra taikytinas panašius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). Šio įstatymo 92 straipsnis įtvirtina, kad „mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai Civilinio kodekso nustatyta tvarka“.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 str. 1 d.). Teisių perėjimo universalumas, be kita ko, reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali priimti ar atsisakyti tik dalies palikimo. Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo teises ir pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013). Ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojęs CK 5.52 straipsnis nustatė, kad „įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu“. Svarbu ir tai, kad, vadovaujantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas.

Tai, be kita ko, reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas įpėdiniui, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Tačiau būtina pabrėžti, kad prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Aptartas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad pareiškėjas, kiek tai susiję su ginčo vietinės rinkliavos priteisimu už laikotarpį iki 2013 m. vasario 4 d., į teismą kreipėsi kaip mirusio palikėjo V. D., kurio turtą ir įsipareigojimus pagal įstatymą paveldėjo atsakovas, kreditorius.

Šių kreditoriaus reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką reglamentuojančio CK 5.63 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad palikėjo kreditoriai (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šioje nuostatoje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 str. 4 d.).

Spręsdama dėl šių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiga įrodyti (pateikti tai patvirtinančius dokumentus ar (ir) kitus įrodymus), jog ginčo atveju yra įvykdytas CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimas, pirmiausia tenka kreditoriui.

Šiuo aspektu administracinėje byloje yra pateikti ginčo nekilnojamojo turto adresu siųstų vietinės rinkliavos mokėjimų pranešimų nuorašai. Kadangi ankstesni pranešimai buvo siųsti V. D. (atsakovo tėvo) adresu, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, reikšmingas yra 2013 m. rugsėjo 23 d. pranešimas, t. y. pranešimas, išsiųstas atsakovui po atsakovo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijimo. Pažymėtina, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti kai kurie palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai, kurių vienas – „pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams“. Minėtame dokumente yra aiškiai nurodytas nekilnojamojo turto objektas, išskirta nesumokėtos vietinės rinkliavos suma (skola). Todėl, vertinant šį pranešimą kontekste su viešai paskelbtais savivaldybės tarybos sprendimais (norminiais aktais), susijusiais su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą įvedimo savivaldybės teritorijoje, nagrinėjamu atveju sutiktina, kad juo (pranešimu) įpėdinis (atsakovas) iš esmės buvo informuotas apie palikėjo skolines prievoles aptariamos CK nuostatos taikymo prasme. Tačiau šiuo pranešimu reikalavimas pareikštas praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimta 2015 m. kovo 16 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti paaiškinimus bei įrodymus, ar jis įgyvendino CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę per šioje įstatymo nuostatoje numatytą 3 mėnesių terminą. Vis dėlto jokių papildomų duomenų ir (ar) paaiškinimų pareiškėjas teismui nepateikė, byloje nėra gautas ir pareiškėjo prašymas dėl aptariamo termino atnaujinimo (CK 5.63 str. 4 d.).

Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju lemia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl palikėjo galimai turėtos vietinės rinkliavos nepriemokos (skolos) priteisimo iš palikimą priėmusio atsakovo (paveldėtojo) negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė ginčo teisinius santykius kvalifikuojančias normas, neturėdamas teisinio pagrindo nepagrįstai priteisė iš atsakovo aptariamas sumas. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas šioje dalyje keistinas atmetant pareiškėjo prašymą dėl galimai nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį iki V. D. mirties už V. D. priklausiusias 207/400 dalis ginčo pastato.

Minėta, kad dalis ginčo pastato (45/400) ir iki V. D. mirties priklausė atsakovui, taigi šiuo laikotarpiu atsakovas nuosavybės teise disponavo ginčo nekilnojamojo turto dalimi Prienų rajono savivaldybės teritorijoje.

Vertinant atsakovo argumentus, kuriais nesutinkama su pareiškėjo reikalavimu sumokėti aptariamą vietinę rinkliavą už minėtą laikotarpį, pažymėtina, jog atsakovas iš esmės teigia, jog ginčo turtu nesinaudojo, nes nuo 2008 metų gyvena Kaune, kur ir moka už atliekų tvarkymą. Pateikia AB „Lesto“ pažymą dėl elektros energijos suvartojimo.

Šiais klausimais aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014 m.) pateikti išaiškinimai, susiję su ir šioje administracinėje byloje aktualių Rinkliavų įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų normų aiškinimu bei taikymu (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.), įskaitant šiuos:

(1) iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose; tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Nuostatų prasme;

(2) savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį; „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti;

(3) jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, Savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju;

(4) vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme; iš vietinės rinkliavos kylantys santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų); dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama;

(5) vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka;

(6) nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį;

(7) tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles; tokiu atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų daryti išvadą (ABTĮ 57 str. 6 d.), kad laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 31 d. jam disponuojant ginčo nekilnojamuoju turtu jokių komunalinių atliekų nesusidarė (negalėjo susidaryti), kad tokios atliekos nepateko (negalėjo patekti) į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Todėl, remiantis pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, sutiktina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas laikytinas komunalinių atliekų turėtoju ir, atitinkamai, vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 5 punkto prasme (ši nuostata įtvirtina, kad „vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje“). Kadangi pareiškėjas atitiko visus norminiame akte (Nuostatuose) nustatytus vietinės rinkliavos mokėtojo požymius, jis turėjo (turi) bendrą pareigą mokėti aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį. Pažymėtina, kad tokio vertinimo nagrinėjamu atveju negali paneigti atsakovo argumentai, kad jis už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjo kitoje vietoje.

Toliau pasisakant dėl atsakovo argumentų, susijusių su mokėtinos ginčo vietinės rinkliavos dydžiu (mokėjimo pagal faktinį susidariusį ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotą (patekusį) atliekų kiekį), pažymėtina, kad iš tiesų Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012, pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta, poreikis (nesant atitinkamų vietos savivaldos institucijų sprendimų) individualioje byloje ad hoc pildyti tokio pobūdžio teisinio reguliavimo spragą (legislatyvinę omisiją) kyla tik tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas pateikia objektyvius duomenis (įrodymus), kurie leidžia identifikuoti susidariusį ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą patekusį komunalinių atliekų kiekį. Tačiau byloje tokių duomenų nėra, atsakovas, kuriam šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta, nepagrindė savo reikalavimo aptariamą rinkliavą už ginčo laikotarpį skaičiuoti pagal minėtą faktinį atliekų kiekį. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju paneigia teismo pareigą ad hoc spręsti dėl konstatuotos legislatyvinės omisijos pildymo.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teismų praktikoje suformuotas aktualių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo taisykles, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje, kuria priteisė ginčo vietinę rinkliavą iš atsakovo už jam priklausiusias 45/400 dalis ginčo pastato laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Minėtu laikotarpiu susidarė 51,16 Eur (176,64 Lt) nesumokėtos vietinės rinkliavos (pareiškėjo 2015 m. kovo 30 raštas Nr. S-872). Pažymėtina, kad atsakovas neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo šio nesumokėtą vietinę rinkliavą už 45/400 dalis ginčo pastato laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (viso 51,16 Eur (176,64 Lt)), bei atmetant reikalavimą priteisti vietinę rinkliavą už V. D. iki mirties priklausiusias 207/400 dalis ginčo pastato, kaip pareikštą praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo A. A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. A. D. pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui 51,16 Eur (penkiasdešimt vieną eurą šešiolika euro centų) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Likusią pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas DirvonasVeslava Ruskan