Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. T. ieškinį atsakovui T. V., trečiasis asmuo – E. V., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. T. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo T. V. 32 000,11 Eur skolą; 1 512,33 Eur dydžio palūkanas; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad su atsakovu sudarė žodinę paskolos sutartį, kurios pagrindu 2008 m. sausio-kovo mėnesiais keturiais bankiniais pavedimais paskolino atsakovui 32 000,11 Eur (110 490 Lt). Pažymėjo, kad paskola buvo neterminuota, todėl 2022 m. kovo 17 d. ieškovė pateikė reikalavimą paskolą grąžinti per 30 dienų, taigi paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2022 m. balandžio 16 d. Anot ieškovės, atsakovas privalo sumokėti ir materialiąsias palūkanas, skaičiuotinas nuo reikalavimo įvykdymo termino pabaigos (2022 m. balandžio 16 d.) už 345 dienas, t. y. 1 512,33 Eur.

2. Atsakovas T. V. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl susiklosčiusių santykių turinio, teismas turi vertinti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir analizuoti ir vertinti visų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių visumą, nustatyti, kokie teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė. Paaiškino, kad pinigų pervedimo metu ieškovė buvo atsakovo sutuoktinės – trečiojo asmens E. V., (duomenys neskelbtini). Šiuo metu atsakovas yra išsiskyręs su trečiuoju asmeniu. Tačiau pinigus ieškovė pervedė ne kaip paskolą, bet kaip kompensaciją už investuotus atsakovo tėvų pinigus į ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas (duomenys neskelbtini) buvo sudaręs santuoką su trečiuoju asmeniu, po santuokos sudarymo atsakovas su šeima apsigyveno uošvių bute, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsakovo uošviai statė butą (duomenys neskelbtini) gatvėje daugiabučio namo kooperatinėje bendrijoje, tačiau jiems trūko pinigų, todėl buvo pasiūlyta atsakovui imtis statybos finansavimo ir pastačius persikraustyti gyventi į pastatytą naują butą. Atsakovo tėvai, siekdami suteikti finansinę paramą, pardavė turėtą 4 kambarių butą, nusipirko mažesnį butą ir dalį likusių pinigų perdavė naujo buto statybai. Atsakovo vertinimu, perduota suma buvo ne mažesnė nei 4 000 USD. Tuo metu statomo buto kaina buvo apie 8 000 USD, t. y. apie pusę buto kainos. Pastačius butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, atsakovas su šeima apie 1994-1995 metus persikraustė gyventi ir gyveno iki 2017 metų rugpjūčio. Nurodė, kad šeimoje augant dviems vaikams, gyventi bute (duomenys neskelbtini) gatvėje pasidarė ankšta, todėl 2006 metais buvo priimtas sprendimas įsigyti didesnį butą. Nors atsakovas ir tretysis asmuo buvo išsiskyrę, tačiau priėmė sprendimą ir toliau gyventi kartu ir išsaugoti šeimą. Atsakovas informavo ieškovę, jog nori parduoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir įsigyti naujos statybos butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ieškovei toks sprendimas iš pradžių tiko, tačiau vėliau ieškovės šeima pakeitė sprendimą, motyvuodami noru gyventi arčiau artimųjų, todėl nusprendė parduoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir persikelti gyventi į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kai atsakovas su šeima persikels į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Apie 2006-2007 metus buto (duomenys neskelbtini) kaina pakilo iki 240 000-260 000 Lt. Kadangi butą (duomenys neskelbtini) gatvėje atsakovas įsigijo iš 2007 metais banko paskolos, todėl jam nebuvo poreikio 2008 metais skolintis pinigų iš ieškovės. Be to, atsakovo pajamos 2007-2008 metais buvo didelės, kelis kartus viršijo šalies vidurkį. Paaiškino, kad kadangi ieškovės šeima neperdavė atsakovui pinigų kaip buvo tartasi, atsakovas pradėjo reikalauti grąžinti bent pusę sumos, kuri buvo investuota į butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ieškovė 2008 m. sausio-kovo mėnesiais pervedė pinigus atsakovui, tačiau tai nebuvo paskola, bet buvo grąžintos lėšos, kurios buvo investuotos į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes nuo paskolos suteikimo praėjo 15 metų, o ieškovė nereiškė reikalavimų, nors tam nekliudė jokios objektyvios aplinkybės.

3. Tretysis asmuo E. V. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog jos tėvas 1995 m. birželio mėnesį sudarė sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) gatvėje įsigijimo. Buvo sumokėtas pradinis įnašas iš tėvų santaupų ir buvo gauta 14 000 Lt paskola, kurios dalis – 7 000 Lt, buvo finansuota trečiojo asmens tėvo darbovietės. Apie 1996 metus atsakovas su šeima persikėlė į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Trečiojo asmens tėvai neatlygintinai perdavė 2 000 USD buto įsirengimui. Trečiojo asmens teigimu, atsakovo tėvai nėra skolinę pinigų ieškovės šeimai, bet yra perdavę apie 2 000 USD buto įsirengimui. Nei tretysis asmuo, nei jos tėvai nėra gavę nei iš atsakovo, nei iš atsakovo tėvų jokių piniginių lėšų. Paaiškino, kad jos santuoka su atsakovu nutrūko 1998 metais dėl atsakovo kaltės. Santuokos nutraukimo metu atsakovas nekėlė reikalavimų dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ar piniginės kompensacijos priteisimo. Trečiojo asmens teigimu, jei atsakovas būtų paskolinęs ar investavęs lėšas, būtų reikalavęs juos grąžinti ir reiškęs pretenzijas. Nurodė, kad nors ir buvo išsiskyrę, tačiau po pusantrų metų vėl pradėjo vesti šeimyninį gyvenimą ir gyventi kartu. Gimė dukra, todėl iškilo poreikis įsigyti didesnį butą. Atsakovas 2006 metais sudarė preliminarią sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, įsigijimo. Buto remontui ir įrengimui reikėjo pinigų, todėl tretysis asmuo davė įgaliojimą atsakovui disponuoti jos paveldėtu palikimu. Butą (duomenys neskelbtini) gatvėje atsakovas įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn, nors buto įrengimui buvo panaudotos ir trečiojo asmens asmeninės paveldėtos lėšos. Atsakovas su šeima persikėlė gyventi 2006 metais į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, o ieškovė su šeima į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį butą. Persikėlimo priežastis buvo sunki trečiojo asmens tėvo nepagydoma liga, todėl butas (duomenys neskelbtini) gatvėje tapo finansiškai neberacionalus ir buvo parduotas. Atsakovą slėgė didelė paskola už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir reikėjo pinigų buto įsirengimui, todėl atsakovas prašė ir ieškovė paskolino jam pinigus. Paskata skolinti, o ne dovanoti pinigus buvo ta, kad butą (duomenys neskelbtini) gatvėje atsakovas įsigijo asmeninėn nuosavybėn ir tam dar panaudojo trečiojo asmens paveldėtą turtą. Kokiems poreikiams atsakovas panaudojo iš ieškovės gautus pinigus, tretysis asmuo nežino. Atsakovas paliko šeimą 2013 metais, butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, palikdamas trečiajam asmeniui ir vaikams. Išsiskėlęs atsakovas mokėjo banko paskolą už butą ir komunalinius mokesčius, o tretysis asmuo nekėlė reikalavimų dėl vaikų išlaikymo. Atsakovui palikus butą trečiajam asmeniui su vaikais, ieškovė nereikalavo paskolos grąžinimo, tačiau 2021 metais atsakovas pareikalavo išsikraustyti iš jo buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl ieškovė pareiškė reikalavimus dėl paskolos grąžinimo, o tretysis asmuo pareikalavo grąžinti jos už paveldėtą turtą gautas lėšas. Dėl to tretysis asmuo ir atsakovas sudarė Taikos sutartį, kuria atsakovas trečiajam asmeniui už jos paveldėtą turtą išmokėjo 35 000 Eur kompensaciją. Kad atsakovui buvo žinoma apie paskolą, patvirtina atsakovo atstovo laiškas derybose dėl Taikos sutarties sudarymo, kuriame atsakovo atstovas mini ir ieškovę. Vėliau Taikos sutartimi jos šalys išsprendė tik tarpusavio ginčus (Taikos sutarties projekto 6 punktas).

4. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu šalys iš esmės palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: priteisti ieškovei D. T. iš atsakovo T. V. 32 000,11 Eur skolą, 1 512,33 Eur materialiąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2023 m. balandžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 970 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas priteisė iš atsakovo T. V. 19,92 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2008 m. sausio 18 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 1 pervedė į atsakovo sąskaitą 60 000 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; ieškovė 2008 m. vasario 15 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 4 pervedė į atsakovo sąskaitą 20 000 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; ieškovė 2008 m. vasario 27 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 6 pervedė atsakovui 20 000 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; ieškovė 2008 m. kovo 10 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 7 pervedė į atsakovo sąskaitą 10 490 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola. Taigi iš viso ieškovė į atsakovo banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 10 d. pervedė 110 490 Lt arba 32 000,11 Eur (110 490/3,4528). Teismas nurodė, kad ginčo, jog tokia pinigų suma pervesta ieškovės atsakovui, byloje nėra, tačiau ieškovės teigimu, tai buvo paskola, atsakovo – kad ieškovė grąžino investuotas lėšas. Teismas vertino, jog pagal ginčo skolos sumą paskolos sutartis turėjo būti sudaryta raštu (CK 6.871 straipsnio 3 dalis); šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, tačiau pinigai buvo pervesti į banko sąskaitą.

7. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovės sumokėti pinigai nebuvo paskola, bet šie pinigai buvo ieškovės atsakovui grąžinta investicija (kompensacija) piniginio įnašo, kurį atsakovo tėvai buvo perdavę ieškovės šeimai statant butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Vertino, jog visų pirma, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šiuos atsakovo teiginius. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teigia, jog ieškovė jam buvo skolinga už pinigus įneštus į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio buto statybą, tačiau negalėjo nurodyti tikslios sumos, kokia buvo įnešta, atsakovo teigimu apie 4 000 USD. Kitur atsakovas nurodo, jog jis įnešė 20 000 Lt arba 5 000 USD (žr. pvz.: 2024 m. sausio 29 d. Prašymą dėl papildomų įrodymų, DOK-15757). Atsakovas, teigdamas, jog buto (duomenys neskelbtini) gatvėje vertė pakilo iki 240 000 – 260 000 Lt, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl teiginys laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis). Atsakovas taip pat teigia, jog 4 000 USD buvo apie pusė vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau iš 70-osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos 1996 m. kovo 1 d. Pažymos Nr. N-19 matyti, jog ieškovės sutuoktinis yra pilnai atsiskaitęs už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir sumokėjęs 30 348 Lt, t. y. 7 587 USD to meto kursu. Atsakovui įnešus 4 000 USD ar netgi 5 000 USD, tai būtų žymiai didesnė dalis nei pusė buto kainos, todėl teismas vertino, kad nesuprantama, kokiomis proporcijomis atsakovas nustato ieškovės prievolės dydį. Teismo vertinimu, atsakovui teigiant, jog pinigus ieškovės šeimai perdavė atsakovo tėvų šeima, jis privalėjo įrodyti, jog perėmė reikalavimo teises iš savo tėvų į ieškovės šeimą. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei teigia atsakovas, byloje apklausta liudytoja atsakovo motina nurodė, jog vaikams tokių pinigų niekas nepatikėjo ir nedavė, o atsakovo tėvas pats pinigus perdavė ieškovės sutuoktiniui. Nurodė, kad ieškovės šeimos ir atsakovo tėvų šeimos tarpusavio piniginiai teisiniai santykiai, jų buvimas ar nebuvimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas plačiau jų nenagrinėja ir dėl jų buvimo/nebuvimo, apimties ir pan. nepasisako.

8. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovo tėvų ieškovės šeimai perduota pinigų suma, jei tokia buvo perduota, bus laikoma investicija ir ieškovės šeima privalės grąžinti pusę (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio buto vertės, todėl atsakovo teiginiai, jog buvo susitarimas, kad ieškovės šeima įsipareigojo būtent atsakovui asmeniškai sumokėti pusę (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio buto vertės, atmestini, kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Nurodė, kad santuoka tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) ir tai patvirtina (duomenys neskelbtini) Santuokos nutraukimo įrašas ir Ištuokos liudijimas Nr. 1252. Ištuokos metu 1996 metais ir gyvenant atskirai, atsakovas nereiškė reikalavimų ieškovei dėl kompensacijos už investuotas lėšas į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, grąžinimo. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, jog pasibaigus santykiams tarp atsakovo ir ieškovės dukros, atsakovas nemanė turintis kokias nors reikalavimo teises į ieškovę. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, jog ieškovė neturėjo prievolių atsakovui, nes tarp ieškovės ir atsakovo asmeniškai nebuvo jokių susitarimų dėl atsakovo tėvų lėšų (investicijų) konvertavimo į ieškovės prievolę atsakovui.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo pinigų pervedimo metu atsakovas ir ieškovės dukra buvo išsituokę, tačiau po kurio laiko vėl buvo pradėję gyventi kartu. Butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, nors ir pirko šeimos (bendro gyvenimo nesudarius santuokos) poreikiams tenkinti, tačiau atsakovas pirko asmeninės nuosavybės teise. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šalių nebuvo visapusiško pasitikėjimo, todėl ieškovė, atlikdama pavedimą, nurodė tą paskirtį, kokia atitiko jos valią ir kokios buvo siekiama, t. y. paskolinti atsakovui pinigų. Papildomai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo išlaidas, todėl nėra galimybės spręsti apie jo finansinę padėtį ginčo pavedimų atlikimo metu. Teismas nurodė, kad bankiniuose mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimų paskirtis – „paskola“, atsakovas dirbo vidaus reikalų sistemoje tyrėju, todėl teismas sprendė, jog jis turėjo pakankamai teisinių žinių ir galėjo suvokti sąvokos „paskola“ esmę. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų reiškęs nesutikimą ar pretenzijas ieškovei dėl neteisingos mokėjimo paskirties nurodymo. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad kadangi ieškovės pinigų pervedimas atsakovui nebuvo vienkartinis – labiau tikėtina, jog tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl lėšų skolinimo.

10. Teismas taip pat įvertino atsakovo atstovo 2021 m. balandžio 20 d. elektroninio laiško priedų turinį, iš kurio matyti, kad atsakovo atstovas pateikė Taikos sutarties projektą, kurios 6.2 punkte nurodyta, jog „E. V. įsipareigoja pateikti T. V. savo (duomenys neskelbtini), D. T., rašytinį patvirtinimą, jog pastaroji neturi ir ateityje neturės T. V. jokių piniginio ar kitokio pobūdžio reikalavimų ir (ar) pretenzijų, ir T. V. nėra skolingas D. T..“ Atsakovės atstovė 2021 m. balandžio 21 d. elektroniniame laiške atsakovo atstovui nurodė, jog „dėl D. T. raštelio. <...> D. T. nėra šios sutarties šalis, tad jokio raštelio nebus. <...> šią sąlygą braukiam be tolesnių diskusijų“. Į šio elektroninio laiško ieškovės atstovės teiginius, atsakovo atstovas atsakė: „<...> Jūs paskutinio pokalbio telefonu metu nurodėte, kad kelsite klausimą apie tai, kad Tomas yra skolingas Erikos tėvams, nes pavedimuose Tomui nurodyta, kad tai paskola. <...>“. Teismas nurodė, kad elektroniniame laiške nėra teiginių, jog tai buvo kompensacija už kokias nors atsakovo tėvų investicijas, kad tai buvo prievolių atsakovui įvykdymas ar pan. Todėl teismas sprendė, jog iš atsakovo atstovo pateikto Taikos sutarties projekto matyti, jog atsakovas žino ir supranta, kad ieškovė kels ar jau kelia reikalavimą dėl pavedimais, kuriuose nurodyta paskirtis – paskola, atliktų mokėjimų, o atsakovas turi skolinį įsipareigojimą ieškovei dėl pinigų, pervestų atsakovui įvardintų pavedimuose paskola ir aktyviai siekia prievolės pabaigos.

11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir byloje esančių įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas šalių santykius kvalifikuoti kaip paskolos, kadangi šalių veiksmai atitinka paskolos sampratą apibrėžiančias įstatymo nuostatas – pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas, šiuo atveju – ieškovė) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo šiuo atveju – atsakovo) nuosavybėn pinigus (ieškinyje nurodytą sumą), o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą). Vertindamas atsakovo poziciją, kad ieškovės paskolintos sumos galimai buvo investicija į butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, teismas pažymėjo, jog byloje šiuos teiginius patvirtinančių aplinkybių, išskyrus paties atsakovo subjektyvius paaiškinimus, nėra.

12. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti palūkanas teismas nurodė, kad atsakovas yra praleidęs pinginės prievolės įvykdymo terminą, todėl ieškovės reikalavimas dėl materialiųjų palūkanų priteisimo už 345 dienas laikytinas pagrįstu ir tenkintinu. Spręsdamas dėl senaties taikymo teismas nurodė, kad ieškovė 2022 m. kovo 17 d. Reikalavimu dėl paskolų grąžinimo pareikalavo atsakovo, jog jis grąžintų paskolas per 30 kalendorinių dienų, todėl neterminuotų paskolų grąžinimo terminas atsakovui baigėsi 2022 m. balandžio 16 d. Ieškinį ieškovė pateikė 2023 m. kovo 27 d., t. y. anksčiau nei per vienerius metus, todėl sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnis). Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovas T. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais nesutikimo motyvais:

13.1. Teismas didelės dalies atsakovo pateiktų argumentų, kurie buvo grindžiami byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir/ar liudytojų parodymais, nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors jie yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču. Visų pirma, atsakovas pažymi, kad jo nuomone, ieškovės paaiškinimai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, dalis paaiškinimų yra neįtikinami. Pažymi, kad ieškovė teigė, jog pinigų (duomenys neskelbtini) buto statybai T. nereikėjo, nes sutuoktinis uždirbo daug pinigų; kad 1993 metais nevyko pas T. V. tėvus dėl pinigų (duomenys neskelbtini) buto statybai; kad nesitarė su T. V. dėl (duomenys neskelbtini) buto statybos bendromis lėšomis. Atsakovo nuomone, šie ieškovės paaiškinimai prieštarauja tiek atsakovo T. V. paaiškinimams dėl (duomenys neskelbtini) buto statybos, tiek ir apklaustų teismo posėdžio metu liudytojų L. V., R. V. parodymams.

13.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad susitarimas dėl buto statybos bendromis lėšomis buvo tarp artimų šeimos narių. 1993 m. atsakovas buvo vedęs ieškovės dukterį E. V.; jie gyveno kartu su T. viename bute, vedė bendrą ūkį, t. y. pirko maistą, sprendė gyvenimiškus klausimus bei santykiai buvo grįsti savitarpio pasitikėjimu, todėl nebuvo rašomasi rašytinė sutartis dėl susitarimo bendromis lėšomis statyti (duomenys neskelbtini) butą. Todėl pirmos instancijos teismas sprendime klaidingai nenustatė, kad tarp atsakovo ir ieškovės būtų susiklostę investiciniai teisiniai santykiai.

13.3. Pasisakydamas dėl liudytojų L. V. ir R. V., atsakovo giminaičių, parodymų patikimumo, atsakovas vertina, jog nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes juos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1993 m. J. V. pardavė keturių kambarių butą už 79 200 Lt ir įsigijo ženkliai pigesnį trijų kambarių butą, o tai visiškai patvirtina liudytojų ir atsakovo T. V. nurodytas aplinkybes apie parduotus butus bei buvusį pinigų reikalingumą (duomenys neskelbtini) buto statybai. S. A. T. pajamos 1993 m. buvo nedidelės, o būtent didelėmis pajamomis ieškovė grindė aplinkybę, kad pinigų (duomenys neskelbtini) buto statybai jiems nereikėjo, kadangi sutuoktinis daug uždirbo. Apklausiamas atsakovas T. V. aiškino, kad iki pastatą nuosavybės teisėmis įgijo 70-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, jos nariai, kuriuo buvo ir T., turėjo įnešti pinigus bendrijai ir pirmas įnašas buvo susijęs su nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini) pirkimu ir tolimesne statyba. Taigi butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo statomas bendromis T. ir T. V. lėšomis ir tarp šalių 1993 m. susiklostė jungtinės veiklos santykiai, turint tikslą pasistatyti butą.

13.4. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime pažymi, jog ieškovės sutuoktinis buvo pilnai atsiskaitęs už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir sumokėjęs 30 348 Lt (7 587 USD), todėl atsakovui įnešus 4 000 USD ar netgi 5 000 USD, tai būtų žymiai didesnė dalis nei pusė buto kainos. Dėl to, teismui nesuprantama, kokiomis proporcijomis atsakovas nustatė ieškovės prievolės dydį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apklausta L. V. parodė, jog T. reikalinga 5 000 USD suma (20 000 Lt), nes tokio pradinio įnašo 1993 m. jiems reikėjo; taip pat ji nurodė, kad nežinojo, kokią dalį įnešinėjo T., o šalys susitarė, kad proporcijos bus lygios. Be to, S. A. T. už buto statybą įnešė 26 000 Lt, o ši suma yra labai panaši į sumą, kurią atsakovui davė jo tėvai (duomenys neskelbtini) buto statybai (20 0000 Lt).

13.5. Anot atsakovo, teismas nesirėmė 1993 m. galiojusiu teisiniu reglamentavimu dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Senojo CK 243 straipsnis „Reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo forma“ numatė, jog „Jeigu reikalavimas ar skola yra pagrįsti sandoriu, kuris sudarytas rašytine forma, tai reikalavimo perleidimas ar skolos perkėlimas turi būti atlikti rašytine forma.“ Atsakovo tėvų pinigų perdavimas ieškovo šeimai nebuvo įformintas rašytine sutartimi. Todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti, jog atsakovas privalėjo turėti ir teismui pateikti rašytinės formos sutartį dėl tėvų jam perleisto reikalavimo.

13.6. Ieškovė teigė, jog pervesti pinigai yra paskola, skirta buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. įrengimui ir paskolos mažinimui. Tačiau 2008 m. sausio-kovo mėnesiais, kai buvo pervesti pinigai atsakovui, butas (duomenys neskelbtini) g. buvo pilnai įrengtas, o paskolos mažinimui pinigų nereikėjo, be to, atsakovo darbo užmokestis buvo daugiau nei vidutinis, finansinė padėtis buvo gera. Be to, ieškovė teigė, kad kai ji ir sutuoktinis sužinojo, jog jų dukra laidavo bankui, o nėra buto, (duomenys neskelbtini) g. bendraturtė, vyras jai pasakė – būtinai įrašyk, kad tai paskola. Atsakovas pažymi, kad iš šių ieškovės paaiškinimų suprantama, jog susitarimo dėl paskolos tarp T. ir T. V. nebuvo, o tik sužinoję tam tikrą aplinkybę apie (duomenys neskelbtini) buto savininką, S. A. T. nurodė ieškovei įrašyti, kad pervedami pinigai yra paskola.

14. Ieškovė D. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Apelianto apeliacinio skundo teiginys, jog pinigai už butą (duomenys neskelbtini), buvo sumokėti ne 1995 m., o 1993 m. yra melagingas, prieštarauja rašytiniams bylos duomenims. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo procesą ieškovė ir jos sutuoktinis S. A. T. pradėjo tik 1995 m., todėl poreikio skolintis pinigus investicijai į buto statybą iš atsakovo tėvų nei ieškovė, nei jos sutuoktinis 1993 m. neturėjo.

14.2. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė ir jos sutuoktinis neturėjo pakankamai pajamų sumokėti buto statybos ir įsigijimo kainai. Pažymi, kad ieškovės sutuoktinio nuo 1993 m. birželio iki 1995 m. birželio (imtinai) bendros pajamos siekė 50 754,98 Lt, t.y. buvo pakankamos padengti tiek pragyvenimo išlaidas, tiek sutaupyti pinigus pradiniam įnašui už butą, tiek 1995-06-19 dienai sumokėti 70-jai GNS bendrijai 26 000 Lt pradinį įnašą.

14.3. Liudytojas R. V. teisme nurodė, kad nežino, ar pinigai buvo perduoti, ar ne, o liudytojos L. V. parodymai buvo prieštaringi, todėl jie atmestini, kaip nepatikimi. Be to, priešingai nei teigia atsakovas, byloje buvo įrodyta, kad atsakovui reikėjo skolintis pinigus iš ieškovės, o ieškovė nuolat teikė atsakovui ir jo šeimai finansinę pagalbą. Ieškovė pažymi, kad be atsakovui paskolintos pinigų sumos, taip pat keliais bankiniais pavedimais yra neatlygintinai pervedusi lėšų, pinigų pervedimo paskirtyje nurodant „lėšų pervedimas“.

14.4. Ieškovė pažymi, kad atsakovas nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta kita paskolos davėjos valia, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas ne paskolos dalykas, o grąžinta investicija ar pan. Akcentuoja, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis nematė, kad pavedimuose nurodyta paskirtis „paskola“, o jei būtų pamatęs, būtų pareiškęs pretenzijas ieškovei. Tačiau pinigai atsakovui buvo pervesti keturiais pavedimais per tris mėnesius, todėl teiginys, kad atsakovas nei karto nepamatė pavedimo paskirties yra melagingas. Be to, kad atsakovas žinojo turintis skolą ieškovei taip pat įrodo E. V. į bylą pateikti duomenys, jog derinant taikos sutarties tekstą, atsakovas įsipareigojo grąžinti E. V. 35 000 Eur dydžio skolą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

16. Šioje byloje sprendžiama dėl atsakovo įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 32 000,11 Eur skolą, 1 512,33 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2023 m. balandžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė D. T. ir atsakovas T. V. yra susiję paskolos teisiniais santykiais. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog paskolos sutarties šalys neįformino sutarties rašytine forma, kaip to reikalauja CK 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatos, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų ir kitokių tiesioginių bei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė per kelis kartus perdavė atsakovui 110 490 Lt (32 000,11 Eur), esant atsakovo įsipareigojimui juos grąžinti atsakovei pareikalavus.

18. Apeliantas T. V., nesutikdamas su teismo sprendimu, kelia įrodymų patikimumo ir pakankamumo klausimą. Atsakovo nuomone, teismas be pagrindo sureikšmino atsakovės mokėjimo pavedimų paskirtyje padarytą įrašą „paskola“ ir be pagrindo atmetė jo iškeltą versiją, kad ieškovė buvo skolinga pagal susitarimą dėl investavimo į 1993 m. ieškovės pirktą butą, ir kad iš tikrųjų ginčo mokėjimo pavedimais būtent ieškovė grąžino jam skolą, o ne paskolino pinigus.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl paskolos teisinių santykių.

20. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (taikytina pavedimų atlikimo metu galiojusi įstatymo redakcija). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, šalys nesudarė paskolos sutarties kaip rašytinio dokumento, tačiau įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, negalioja. Todėl žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, yra galiojanti. Tačiau kilus ginčui dėl sandorio, sudaryto nesilaikius paprastos rašytinės sandorio formos, pagal įstatymą yra taikomi įrodymų leistinumo apribojimai (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).

21. Teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju paskolos sutarties sudarymą patvirtina rašytiniai įrodymai: ieškovė D. T. 2008 m. sausio 18 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 1 pervedė į atsakovo sąskaitą 60 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; 2008 m. vasario 15 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 4 pervedė į atsakovo sąskaitą 20 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; 2008 m. vasario 27 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 6 pervedė atsakovui 20 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola; 2008 m. kovo 10 d. Swedbank Mokėjimo nurodymu Nr. 7 pervedė į atsakovo sąskaitą 10 490 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola. Iš viso ieškovė į atsakovo banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 10 d. pervedė 110 490 Lt arba 32 000,11 Eur (110 490/3,4528).

22. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad tikruosius šalių ketinimus sudaryti paskolos sutartį patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų apie sutarties sudarymo metu tarp šalių susiklosčiusius asmeninius santykius ir kitus tarpusavio įsipareigojimus. Byloje nustatyta, kad atsakovas T. V. buvo vedęs ieškovės dukrą E. V.. Santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), ir buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) (e. bylos t. 1, b. l. 62, t., 3, b. l. 1). Byloje nustatyta, kad nepaisant nutrauktos santuokos, buvę sutuoktiniai toliau vedė bendrą ūkį, jiems (duomenys neskelbtini) gimė antras vaikas. Iš E. V. paaiškinimų nustatyta, kad ji su atsakovu vedė bendrą ūkį iki 2013 m. pabaigos, t. y. 2006 metais pirkdami butą (duomenys neskelbtini), dėl to sprendė bendrai – svarstė, iš kokių lėšų bus perkamas šis butas ir kaip bus dengiami įsipareigojimai bankui, nes buvo paimtas kreditas. Ieškovė D. T. ir jos dukra E. V. patvirtino, kad 2008 m. atsakovo prašymu pinigus ieškovė davė atsakovui jo įsigyto nekilnojamojo daikto – buto (duomenys neskelbtini), įrengimui ir paskolos grąžinimui, o pinigų perdavimą sąmoningai nurodė kaip suteiktą paskolą, nes žinojo, kad atsakovas tvarkydamas buto pirkimą, jį įformino kaip savo asmeninę nuosavybę. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais paaiškinimais, nes juos netiesiogiai patvirtina kiti įrodymai, t. y. byloje nustatyta, kad T. V. 2006-2008 metais tikrai turėjo asmeninių ir turtinių santykių su E. V. ir jos tėvais (ieškove), tame tarpe – pagal įgaliojimą atstovaudamas E. V. (e. bylos t. 3, b. l. 20) sudarė nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, kuriais pardavė E. V. paveldėtą turtą (e. bylos t. 3, b. l. 8, 16). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė D. T. 2006-2009 m. be ginčo pervedimų dar kelis kartus yra pervedusi lėšas į atsakovo banko sąskaitą, tačiau šių lėšų nelaikė paskola, o vertino kaip paramą (e. bylos t. 3, b. l. 33-36). Teisme D. T. paaiškino, kad ji gerai supranta skirtumą tarp paramos ir paskolos, pažymėjo, kad atsakovas prašė paramos, bet ji 110 490 Lt paskolino atsakovui ir apie tai atsakovą informavo.

23. Atsakovas teigė, kad ieškovė mokėjimo pavedimuose galėjo nurodyti bet kokią jų paskirtį, todėl nurodymas, kad tai yra „paskola“ savaime nepatvirtina paskolos sutarties. Pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų pasisakė atskirai ir teisėjų kolegija šiems teismo motyvams visiškai pritaria. Kaip minėta, šioje civilinėje byloje yra aiškiai atskleistas asmeninių santykių turinys, patvirtinantis, kad ieškovė turėjo motyvą duoti pinigus ne kaip paramą (dovaną), bet skolinti juos atsakovui. Byloje nustatyta, kad ieškovė pervesdavo atsakovui lėšas ir kitais atvejais nurodydavo kitokią pervedimo paskirtį, ir kad ieškovė neginčija, kad atvejai, kai mokėjimo paskirtyje ji nurodė „lėšų pervedimas“ ar mokestis už anūko studijas, tai nėra paskola, o yra parama. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas dirbo vidaus reikalų sistemoje tyrėju, todėl turėjo pakankamai teisinių žinių ir galėjo suvokti sąvokos „paskola“ esmę, bet pretenzijų ieškovei nereiškė, nors pinigai jam buvo pervesti net 4 pavedimais. Iš prie atsakovo atstovo 2021 m. balandžio 20 d. elektroninio laiško priedų matyti, kad atsakovas iš tikrųjų žinojo, kad pinigai jam buvo paskolinti ir kad to priežastis buvo susijusi su tuo, kad jis buto pirkimą įformino savo asmenine nuosavybe ir kad paskolą reikės grąžinti, jei jis ginčys E. V. indėlį perkant šį butą (e. bylos t. 3, b. l. 23). Tai netiesiogiai patvirtina ir faktinis atsakovo elgesys, t. y. tai, kad jis 2013 m. išsikraustė iš jam asmenine nuosavybės teise priklausančio buto, palikdamas jame gyventi E. V. ir nereikalavo išsikelti iki 2021 metų. Taigi šioje byloje nėra nustatyta jokių rimtų priežasčių, dėl kurių teismui reikėtų abejoti ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose nurodyta paskirtimi ar aplinkybe, kad tokia paskirtis buvo suderinta su atsakovu.

24. Atsakovas teigė, kad gaudavo pakankamas pajamas, butą (duomenys neskelbtini) gatvėje pirko iš banko paskolos, todėl papildomos lėšos jam nebuvo būtinos. Taip pat nurodė, kad butas 2008 metais, kai buvo pervestos lėšos, jau buvo pilnai įrengtas, todėl buto įrengimui jam nereikėjo skolintis iš ieškovės. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo išlaidas, todėl nėra galimybės spręsti apie jo finansinę padėtį ginčo pavedimų atlikimo metu. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo pateikti įrodymai apie buto įrengimą (buvo įrengti virtuvės baldai, pirkta santechnika, užsakytos įmontuojamos spintos, žr. atsakovo 2023-06-23 prašymo priedas, DOK-102792, e. bylos t. 2, lapas nenumeruotas) yra fragmentiški, jų nepakanka spręsti, kad tuo metu jau nebuvo reikalingos jokios investicijos buto įrengimui. Be to, byloje yra įrodytas aiškus ieškovės D. T. ir jos dukros E. V. interesas, susijęs su atsakovo paimto kredito savalaikiu grąžinimu bankui, nes E. V. buvo bendraskolė pagal ieškovo paimtą kreditą, o dalinės nuosavybės į butą, kurio finansavimui kreditas buvo paimtas, neįgijo. Pats atsakovas pateikė įrodymus, kad 2007 m. liepos 30 d. kredito sutartimi perkėlė būsto pirkimui skirtą kreditą iš Medicinos banko į SEB banką, ir kad E. V. buvo bendraskolė dėl šio kredito (atsakovo 2023-06-23 prašymo priedas, DOK-102792, e. bylos t. 2, lapas nenumeruotas). Atsakovas pažymi, kad jis neatsiskaitė už iš ieškovės gautų lėšų panaudojimą nei ieškovei, nei E. V., tačiau kam faktiškai atsakovas panaudojo tas lėšas, nėra svarbu, o yra reikšminga tai, jog ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad iš paskolintų lėšų jis dengs kreditą bankui. Teismas vertina, jog byloje yra patikimai įrodytas šis ieškovės nurodytas motyvas skolinti atsakovui pinigus.

25. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo iškeltą versiją dėl to, kad ieškovė ne paskolino pinigus, bet grąžino jam investuotus pinigus. Tačiau teisėjų kolegija taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad tokia atsakovo versija yra grindžiama tik subjektyviais paties atsakovo paaiškinimais. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo investavimo santykius, t. y. kad jis kartu su sutuoktinės tėvais, t. y. su ieškove D. T. ir A. T. 1993 metais pirko / statė butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuris buvo įsigytas ieškovės nuosavybėn. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai vertino jo iniciatyva kviestų liudytojų L. V. ((duomenys neskelbtini)) ir R. V. ((duomenys neskelbtini)) parodymus ir be pagrindo jais nesirėmė, o rėmėsi ieškovės D. T. paaiškinimais, nors jie prieštarauja liudytojų parodymams. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžių garso įrašuose fiksuotais šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, prieštaravimų tarp ieškovės iš liudytojo paaiškinimų nenustatė. Ieškovė D. T. teisme teigė, kad buto (duomenys neskelbtini) g. pirkimui pinigų iš ieškovo tėvų neprašė, tačiau patvirtino, kad ji ir jos sutuoktinis buvo susitikę su atsakovo tėvais, kad susitikimas vyko Karoliniškių g. atsakovo tėvų bute, t. y. kad susitikimas vyko tuo metu, kai jie jau buvo pardavę savo butą (duomenys neskelbtini) g. ir nusipirkę butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, kad pinigų buto pirkimui ar investavimui neprašė. Liudytoja L. V. taip pat kaip ir ieškovė patvirtino buvus vieną susitikimą su D. T. ir A. T., tačiau jos parodymai apie susitikimą ir jo turinį yra labai nekonkretūs, jie neatitinka ieškovo paaiškinimų apie susitikimo aplinkybes. Liudytoja nurodė, kad ji suprato, jog susitikimo metu buvo kabama apie pagalbą perkant vaikams butą, (duomenys neskelbtini) g., tačiau teigė, kad ruošė pietus ir pokalbyje nedalyvavo, liudytojai nėra žinoma nei pinigų suma, nei kas, kada ir kur juos perdavė T. Liudytoja L. V. taip pat nieko negalėjo paaiškinti apie atsakovo nurodytą susitarimą dėl investavimo, o iš liudytojos parodymų yra aišku, kad tuo metu ji tikrai nesitarė apie jungtinę veiklą ir pelno pasidalinimą pardavus bendrai įsigytą nekilojamąjį turtą ar kokiu kitu atveju. Atsakovo (duomenys neskelbtini) L. V. teigė, kad visus piniginius reikalus ir buto pardavimo klausimą tvarkė jos sutuoktinis, o ji neturėjo laiko – rašė disertaciją. Liudytoja patvirtino, kad santykiai su sutuoktiniu buvo įtempti, kad jis buvo išėjęs pas kitą moterį, bet vėliau vėl kartu gyveno, santuokos nenutraukė. Liudytoja nurodė, kad nežino, ar sutuoktinis tikrai davė pinigus A. T., pati to nematė. Atsakovo (duomenys neskelbtini) R. V. teisme paaiškino, kad jis tik iš (duomenys neskelbtini) (atsakovo) žino, jog ieškovė prašė iš jo tėvų pinigų buto statybai, tačiau tokiame susitarime nedalyvavo, pinigų perdavimo nematė. Šie R. V. parodymai iš esmės prieštarauja atsakovo paaiškinimams – liudytojas nepatvirtino aplinkybių, dėl kurių atsakovas prašė jį kviesti į teismą kaip liudytoją. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės paaiškinimai neturi esminių prieštaravimų dėl bylai reikšmingų aplinkybių, o atsakovo iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai yra labai nekonkretūs, iš jų negalima nustatyti susitarimo dėl investavimo turinio, be to – jų parodymų nepatvirtina kiti įrodymai ir kaip teisingai nurodo ieškovė, liudytojų parodymai dėl detalių (kas dalyvavo susitikime, kur buvo perduoti pinigai ir kt.) prieštarauja atsakovo paaiškinimams. Liudytojų parodymai neatskleidžia atsakovo ar jo tėvų susitarimo su ieškove dėl investavimo ar dėl jungtinės veiklos, kaip ji buvo suprantama pagal 1964 m. CK 472 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo keliama versija apie tai, kad 1993 m. jo tėvai galėjo perduoti ieškovei ar jos sutuoktiniui tiksliai nežinomą pinigų sumą (tarp 4500 ir 5000 dolerių), kuri galėjo būti panaudota ieškovės ir jos sutuoktinio vardu įsigyto buto pirkimui, ir kad pardavus butą ieškovė yra skolinga jam pusę to buto pardavimo sumos, sudarančios 120 000 Lt, turi esminių teisinių ir faktinių prieštaravimų. Be to, atsakovo teiginiai, kad ieškovė jungtinės veiklos susitarimą pripažino ir jį realiai įvykdė, taip pat prieštarauja rašytiniams įrodymams – mokėjimo pavedimams, kuriuose, kaip jau minėta, yra nurodyta mokėjimo paskirtis „paskola“. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, t. y. teisingai sprendė, kad visuma byloje surinktų įrodymų patikimai patvirtina, jog atsakovės nurodyta mokėjimo paskirtis atitinka tikrąją mokėjimų paskirtį, o atsakovas leistinais įrodymais šioje byloje to nepaneigė.

26. Atsakovas su apeliaciniu skundu į bylą pateikė naują įrodymą –Vilniaus miesto valdybos 1993 m. lapkričio 18 d. potvarkį 2092v, kurio pagrindu 70-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas, be kita ko, nurodo, kad minėtas įrodymas paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, jog pinigai už (duomenys neskelbtini) butą buvo mokami 1995 m., nes gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo perkamas 1993 m. bei tais metais buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip 70-osios bendrijos nuosavybė ir kad šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad minėtos bendrijos nariais galėjo būti tik VRM darbuotojai, todėl butas galėjo būti statomas tik S. A. T. vardu. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Šiuo atveju atsižvelgiant į pateikto naujo įrodymo sukūrimo datą, matyti, kad jis egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių atsakovui laiku pateikti šiuos įrodymus dar pirmosios instancijos teismui, sudarant teismui galimybę juos ištirti ir įvertinti bei padaryti išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, nenustatyta, tokių kliūčių apeliaciniame skunde nenurodo ir atsakovas. Teismo vertinimu, atsakovas, siekdamas pagrįsti minėtas aplinkybes, kurias įrodinėjo ir bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, turėjo objektyvią galimybę pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Be to, apeliacinės instancijos teismui pateikiamas įrodymas, t. y. savivaldybės individualaus taikymo administracinis aktas, nėra tiesiogiai susijęs su ieškovės ir atsakovo privačiais tarpusavio santykiais, tokio įrodymo įrodomoji vertė nėra akivaizdžiai esminė, galinti nulemti šios bylos baigtį, atsakovas be pagrindo interpretuoja šio akto turinį kaip įrodantį jo ir ieškovės susitarimą dėl investavimo ar labai reikšmingus prieštaravimus ieškovės paaiškinimuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, numatyto CPK 314 straipsnyje, priimti naujus įrodymus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje yra įrodyta, kad ieškovė paskolino atsakovui 110 490 Lt (32 000,11 Eur). Pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2022 m. kovo 17 d. reikalavimu dėl paskolų grąžinimo pareikalavo atsakovo, jog jis grąžintų paskolas per 30 kalendorinių dienų, todėl neterminuotų paskolų grąžinimo terminas atsakovui baigėsi 2022 m. balandžio 16 d. Atsakovas šių paskolų nustatytu terminu negrąžino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 32 000,11 Eur paskolos priteisimo (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CK 6.873 straipsnio 6 dalis). Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad atsakovas nuo to momento, kai suėjo pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį ieškovės nustatytas 30 dienų paskolos grąžinimo terminas, yra praleidęs prievolės įvykdymo terminą ir turi mokėti įstatyme numatytas palūkanas – šiuo atveju 5 procentų dydžio metines palūkanas, kurios yra numatytos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra praleidęs pinginės prievolės įvykdymo terminą, teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 1 512,33 Eur (32 00,11 x 5 proc. x 365 / 345) materialiųjų palūkanų priteisimo už 345 dienas, t. y. laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2023 m. kovo 27 d. (kreipimosi į teismą dienos). Teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį, taip pat iš esmės pritaria teismo argumentams dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo. Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovė 2022 m. kovo 17 d. reikalavimu dėl paskolų grąžinimo pareikalavo atsakovo, jog jis grąžintų paskolas per 30 kalendorinių dienų, todėl neterminuotų paskolų grąžinimo terminas atsakovui baigėsi 2022 m. balandžio 16 d. Ieškinį ieškovė pateikė 2023 m. kovo 27 d., todėl ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 1 ir 9 dalyse numatyto ieškinio senaties termino (t. y. bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino, ar sutrumpinto 3 metų termino, taikomo reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju byloje yra duomenų, kad atsakovas 2021 m. balandžio 21 d. elektroniniu laišku per atstovą yra pareiškęs, kad jis ginčija ieškovės D. T. suteiktas paskolas (e. bylos t. 3, b. l. 23), tačiau ir šis momentas, nuo kurio gali būti skaičiuojama ieškinio senatis, nepatvirtina, jog ieškovė būtų praleidusi CK 1.125 straipsnyje numatytus ieškinio senaties terminus.

29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

30. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

33. Ieškovė neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

34. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis už apeliacinį skundą), neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.