- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-15
- Bylos Nr.
- e2A-379-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01384-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- P. A.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Voverės namai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-610-656/2020 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Voverės namai“ ieškinį atsakovui P. A. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Voverės namai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo P. A. 43 351,33 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas, būdamas UAB „Voverės namai“ direktoriumi, laikotarpyje nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. iš ieškovės banko sąskaitos be jokio teisinio pagrindo išsiėmė 12 800 Eur grynųjų pinigų, kurių ieškovės veikloje nepanaudojo. Mano, kad atsakovas šią pinigų sumą pasisavino (panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti). Be to, laikotarpyje nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. atsakovas samdė ieškovės darbuotojus UAB „Coreal“, kurios direktoriumi taip pat buvo atsakovas, vykdomam projektui įgyvendinti. Tačiau minėta bendrovė su ieškove neatsiskaitė, t. y. nesumokėjo ieškovės darbuotojams priklausančio 30 551,33 Eur darbo užmokesčio, šią sumą savo darbuotojams turėjo sumokėti pati ieškovė. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat buvo pagrindinis abiejų bendrovių (UAB „Voverės namai“ ir UAB „Coreal“) akcininkas. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. spalio 28 d., iškėlė ieškovei bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį ir priteisė atsakovui iš jos administravimui skirtų lėšų 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad BUAB „Voverės namai“ (buvęs pavadinimas „Empa LT“), atstovaujama jos buvusio vadovo V. P., su savo akcininku, atsakovu P. A., 2013 m. gruodžio 2 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas paskolino ieškovei 19 135 Eur (66 070 Lt) sumą, o ieškovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. iš ieškovės banko sąskaitos išėmė 12 800 Eur grynųjų pinigų, tačiau teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ši suma atsakovo buvo gauta be jokio teisinio pagrindo.
6. Teismo vertinimu, sąlygų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies taikymui nagrinėjamu atveju nenustatyta. Tokį teismo vertinimą nulėmė tai, kad pinigai buvo išgryninti prieš pat termino paskolai grąžinti pabaigą, juos išgrynino ieškovės vadovas, kuriam bendrovė buvo skolinga ir kuris ieškovės bankroto byloje nepareiškė kreditorinio reikalavimo dėl negrąžintos paskolos. Vien tokia aplinkybė, kad paskolos grąžinimo atsakovui faktas nebuvo tinkamai įformintas dokumentais, neleido teismui pripažinti, jog 12 800 Eur suma jo įgyta be teisinio pagrindo.
7. Teismas pažymėjo ir tokią aplinkybę, kad CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatytas civilinių teisių gynimo būdas yra subsidiarus ir taikytinas tik nesant galimybės turto išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Ieškovė neįrodė, kad ji neturi galimybės pasinaudoti kitais galimais civilinių teisių gynimo būdais.
8. Taip pat teismas atmetė ieškinio reikalavimą ir dėl 30 551,33 Eur sumos priteisimo, nurodęs, kad ieškovė neįrodė ir CK 6.242 straipsnio taikymui būtinųjų sąlygų – nepateikė jokių įrodymų ir nepagrindė, jog nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. jos darbuotojai vykdė darbus UAB „Coreal“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, naudai, o atsakovas jiems nesumokėjo 30 551,33 Eur darbo užmokesčio, taip praturtėdamas ieškovės sąskaita.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė BUAB „Voverės namai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos reikalavimas priteisti iš atsakovo P. A. 12 800 Eur, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei iš atsakovo 12 800 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė neteisingas išvadas. Ieškovės administratorė nekvestionuoja aplinkybės, kad ieškove su atsakovu buvo sudariusi paskolos sutartį ir ginčo laikotarpiu turėjo jam skolinių įsipareigojimų, tačiau ieškovės buhalterinės apskaitos duomenys (Didžioji knyga) nepatvirtina, kad bendrovė 2018 m. vykdė skolinius įsipareigojimus atsakovui. Priešingai, iš Didžiosios knygos matyti, kad ieškovės skolos atsakovui dydis per 2018 m. nepakito – skola bendrovės akcininkui (atsakovui) yra 19 135 Eur.
8.2. Tinkamas apskaitos organizavimas buvo atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareiga. Bendrovės sąskaitų išrašai patvirtina, kad atsakovas 12 800 Eur išėmė nurodydamas paskirtį „išmokamos lėšos“, „atsiskaitymas su tiekėjais“, nors jokių duomenų apie tai, kad lėšos, buvo panaudotos būtent atsiskaitymui su tiekėjais, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje, ši aplinkybė nereiškia, kad ieškovė įvykdė jam visus skolinius įsipareigojimus ar jų dalį pagal paskolos sutartį, juolab kad kreditorinio reikalavimo pareiškimas bankroto byloje yra kreditoriaus teisė, o ne pareiga. Atsakovas šia teise nepasinaudojo, taip pat nėra duomenų, kad administratorė būtų ginčijusi atsakovo kreditorinį reikalavimą, kylantį iš paskolos sutarties.
Atsiliepimas
9. Atsakovas P. A. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
9.1. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. iš ieškovės banko sąskaitos išgrynintos 12 800 Eur sumos paskirtis buvo būtent bendrovės skolos atsakovui sugrąžinimas. Ieškovės kreditorius ir vadovas šiuo atveju sutapo, o lėšų paėmimas iš sąskaitos rodo, kad atsakovas atliko bendrovės vadovui būdingas funkcijas – išgrynino iš sąskaitos pinigines lėšas tam, jog būtų atsiskaityta su bendrovės kreditoriumi. Kadangi 12 800 Eur dydžio suma buvo išgryninta paskolos sutarties pagrindu, CK 6.237 straipsnis negalėjo būti taikomas. Ieškovė, atstovaujama profesionalių teisininkų, galėjo pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog paskolos sumos grąžinimas Didžiojoje knygoje yra užfiksuotas kaip avansas ūkio išlaidoms ir atsiskaitymams, nesudaro pagrindo teigti, jog 12 800 Eur dydžio suma buvo panaudota ne paskolos grąžinimui. Kitokį lėšų panaudojimą patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė, o atsakovas negali pateikti, nes 12 800 Eur dydžio suma buvo išgryninta turint tikslą grąžinti ieškovės paskolą atsakovui.
9.3. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pagal paskolos sutartį ieškovė turėjo vykdytiną piniginę prievolę atsakovui, kurios terminas suėjo 2018 m. gruodžio 31 d. Taigi, tariamai netinkamas šios prievolės įvykdymo įforminimas buhalterinėje apskaitoje galėtų reikšti tik vidinių bendrovės procedūrų pažeidimą, bet neatleidžia ieškovės nuo pačios prievolės atsakovui įvykdymo. Be to, atsakovas ieškovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. – paskolos grąžinimo (ūkinės operacijos) įrašas buhalterinėje apskaitoje turėjo būti padarytas jau po to, kai atsakovas nebėjo direktoriaus pareigų ir nebuvo atsakingas už bendrovės apskaitą. Iš byloje esančių apskaitos duomenų neaišku, nei kas juos sudarė, nei kada ūkinės operacijos buvo užregistruotos apskaitos registruose (Didžiojoje knygoje).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
10. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 320 straipsnis), reiškiantis, kad apeliacija nėra bylos ar joje kilusio ginčo išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae) ir vyksta pagal specialias proceso įstatyme nustatytas taisykles. Kitaip tariant, tokio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas atsižvelgiant į tuos argumentus, kuriuos savo apeliaciniame skunde įvardija apeliantas (ar apeliantai), taip pat patikrinimas, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti 43 351,33 Eur, kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą: 1) laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. dėl nesumokėto apeliantės darbuotojams priklausančio darbo užmokesčio (30 551,33 Eur) ir 2) laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. iš apeliantės banko sąskaitos išimtas lėšas (12 800 Eur), kurių atsakovas nepanaudojo apeliantės veikloje. Nors pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimus tiek dėl 30 551,33 Eur sumos, tiek ir dėl 12 800 Eur sumos priteisimo atmetė, tačiau apeliacinis skundas yra paduotas tik dėl vieno, apeliantės nuomone, neteisingai išspręsto reikalavimo – dėl atsakymo jai priteisti 12 800 Eur sumą kaip atsakovo be teisinio pagrindo įgytą turtą (pinigines lėšas).
12. Todėl teisėjų kolegija, nesant CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų apeliacinio skundo ribų peržengimui, pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas CK 6.237 straipsnio pagrindu pareikštas reikalavimas dėl 12 800 Eur priteisimo, teisėtumo bei pagrįstumo, nevertindama kitos ginčo dalies (t. y. dėl 30 551,33 Eur sumos) išnagrinėjimo teisingumo.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo ir šio instituto įrodinėjimo pareigos
13. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).
14. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
15. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl 12 800 Eur, kaip be pagrindo įgytų lėšų, priteisimo, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu ir siekia, kad tos pačios aplinkybės būtų įvertintos kitaip, nesuponuoja išvados, kad ginčą šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai ar pažeisdamas procesines taisykles.
16. Priešingai, pirmosios instancijos teismai nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir padarė teisingą išvadą, kad byloje dėl turto be pagrindo įgijimo turi būti vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, reglamentuota CPK 178 straipsnyje – įrodyti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kad neigia. Todėl ir aplinkybę, kad atsakovas bendrovės turtą (t. y. 12 800 Eur piniginių lėšų sumą) gavo be teisinio pagrindo, o pinigų gavimas tokiu atveju negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (nes jo nėra), turėjo įrodyti tokį teisminį ginčą inicijavusi šalis – apeliantė. Atitinkamai, atsakovas, gindamasis nuo šiuo pagrindu jam pareikšto reikalavimo, turėjo įrodinėti, kad buvo pagrindas (sandoris, kt.) gauti iš bendrovės ginčo objektu tapusias lėšas (CPK 12 straipsnis).
17. Byloje esantys įrodymai, t. y. šalių paaiškinimai, sąskaitų išrašai, patvirtina, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. iš apeliantės banko sąskaitos išėmė grynųjų pinigų už 12 800 Eur sumą. Taip pat byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas išplėstinis išrašas su istorija, iš kurio nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. ėjo BUAB „Voverės namai“ direktoriaus pareigas. Tai reiškia, kad apeliantė įrodė (ir atsakovas to neneigia), jog atsakovas laikotarpiu 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. įgijo 12 800 Eur lėšas, priklausiusias apeliantei. Taip pat nekyla šalių ginčo dėl to, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai.
18. Šalių pozicijos byloje išsiskyrė tik dėl atsakovo gautų (išgrynintų iš bendrovės sąskaitos) piniginių lėšų paskirties. Apeliantė byloje įrodinėjo, kad, nepaisant jos įsipareigojimų atsakovui buvimo, jo paimtos iš bendrovės sąskaitos lėšos nėra paskolos dalyko grąžinimas, nes toks grąžinimas neįformintas finansinės atskaitomybės dokumentuose, taigi, bendrovė tebeskolinga atsakovui, tačiau šis nereiškia jokių reikalavimų bankroto byloje, o atsakovas įrodinėjo ginčo suma susigražinęs paskolą iš apeliantės.
19. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
20. Tokioje situacijoje, kaip išaiškinta cituojamoje kasacinio teismo nutartyje, reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareiškęs ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodo kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.
21. Atsakovas į bylą pateikė 2013 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartį Nr. 2013/12-1, kurią jis, kaip akcininkas, pasirašė su apeliantės, tuo metu dar buvusios UAB „Empta LT“, direktoriumi V. P.. Sutartimi atsakovas paskolino apeliantei 66 070 Lt, o apeliantė įsipareigojo šią sumą ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d. grąžinti. Taip pat į bylą pateikta 2017 m. birželio 23 d. pažyma, patvirtinanti apeliantės 19 135 Eur skolos atsakovui faktą, ir Didžioji knyga, iš kurios finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2018 m. balandžio 27 d. paskola atsakovui dar nebuvo grąžinta. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantę ir atsakovą ginčo laikotarpiu siejo ne tik darbo, bet ir paskolos teisiniai santykiai.
22. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė neginčija paskolos jai suteikimo fakto, tačiau kvestionuoja teismo poziciją, kad 12 800 Eur suma buvo išgryninta būtent minėtos paskolos padengimui ir, remdamasi buhalterinės apskaitos duomenimis, tvirtina, jog 2018 metais apeliantė skolinių įsipareigojimų atsakovui nevykdė. Viena vertus, sutiktina su apeliante, kad 2018 metų apeliantės finansinėje atskaitomybėje nėra užfiksuotas paskolos dalyko (atitinkamų jo dalių) pagal 2013 m. gruodžio 2 d. paskolos sutartį grąžinimo faktas, tokių nuorodų, kad kreditoriui P. A. yra grąžinama paskola, nėra užfiksuota ir jos sąskaitų išrašuose. Kita vertus, nebuvo paneigti atsakovo atsikirtimai, kad net ir nepakankamai atskleidus dokumentuose lėšų išgryninimo paskirtį, visgi jos buvo skirtos paskolai padengti.
23. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (lot. prima facie).
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).
25. Nagrinėjamu atveju padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad buvo grąžinama būtent paskola, leidžia ir rašytinės formos paskolos sutarties buvimas, ir jos termino suėjimas, ir faktinis paskolos davėjo (atsakovo) elgesys, nesiekiant susigrąžinti paskolintų lėšų iš apeliantės, t. y. dėl to nereiškiant jai reikalavimų. Tokių duomenų, kad mokėjimai pagal paskolos sutartį iš viso neturėjo būti atliekami (žr. šios nutarties 19 punktą), nes, pavyzdžiui, paskola jau buvo grąžinta (ar kiti panašūs atvejai), apeliantė į bylą neteikė.
26. Be to, ši byla dėl be pagrindo įgyto turto (piniginių lėšų) grąžinimo buvo pradėta iki nemokumo bylos apeliantei iškėlimo. Nemokumo administratorė, žinodama apie ginčą tarp apeliantės ir atsakovo, bet vertindama, kad atsakovui paskola dar nėra grąžinta, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 27 straipsnio 3 dalies 1 punktu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo įsiteisėjusios nutarties iškelti nemokumo bylą gavimo dienos šios nutarties kopiją turėjo išsiųsti kreditoriams, be kita ko, ir atsakovui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių tokias aplinkybes galinčių patvirtinančių duomenų apeliantė į bylą nėra pateikusi. Taigi, ir iš pačios apeliantės nemokumo administratorės veiksmų taip pat labiau tikėtina, kad ji, žinodama apie 2013 m. gruodžio 2 d. paskolą, laikė ją įvykdyta, nes atsakovo, kaip kreditoriaus, apie iškeltą bankroto bylą ir galimybę joje pateikti savo finansinį reikalavimą tvirtinimui neinformavo.
27. Apeliantės procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės, susijusios su paskolos grąžinimo neužfiksavimu bendrovės finansiniuose dokumentuose, galėtų patvirtinti tik tai, kad bendrovėje nebuvo tinkamai organizuota ir / ar vykdoma finansinė apskaita, bet negali patvirtinti jos įrodinėtų aplinkybių, kad bendroves lėšomis nebuvo grąžinta paskola jos akcininkui ar kad jokio teisėto pagrindo (įstatymo, sutarties) atsakovui gauti ginčo lėšas nebuvo. Tokie apeliantės argumentai yra susiję su atsakovo, kaip bendrovės buvusio vadovo, fiduciarinių pareigų vykdymu, tačiau nagrinėjamoje byloje tokio pobūdžio reikalavimų nebuvo pareikšta. Todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako, nes šios aplinkybės nepatenka į apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas.
28. Pažymėtina, kad CPK 13 straipsnyje yra įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, jog asmuo pats pasirenka, kokius teisinius instrumentus naudoti ginant savo pažeistas teises (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis), kitaip tariant, tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.
29. Kaip matyti iš apeliantės ieškinio ir apeliacinio skundo turinio, apeliantė pasirinko savo teises ginti įrodinėdama, kad atsakovas be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, bet nekėlė atsiskaitymo su juo sandorio galiojimo klausimo, nereiškė reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo ar atsakovo, kaip jos buvusio vadovo, civilinės atsakomybės, neįrodinėjo tokiai atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, todėl šios aplinkybės ir negali būti apeliacijos dalyku.
30. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo gauta 12 800 Eur suma buvo skirta paskolos padengimui, sąlygų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti nenustatyta, o ar paskola buvo susigrąžinta nepažeidžiant teisės aktų, nėra nagrinėjamo ginčo dalykas. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokio byloje esančių įrodymų vertinimo, nei atliko pirmosios instancijos teismas, nelemia, taigi skundžiama teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. Nagrinėjamu atveju netenkinat apeliacinio skundo, sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl jis įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.