Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-30 · Administracinė byla Nr. I-1514-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-30
Bylos Nr.
I-1514-281/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
H. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1514-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3; 20.2.3.2
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,dalyvaujant pareiškėjui H. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinės žalos už netinkamas ir diskriminacines kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014-12-05 iki 2016-04-15 (t. I, b. l. 1–6, 100–101, t. II, b. l. 6–7).

Paaiškino, kad į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN) atvyko 2014 m. gruodžio mėnesį, buvo patalpintas į karantino 108 gyvenamąją patalpą, kurios bendras plotas 12,7 kv. m. Pareiškėjas su dar trimis asmenimis šioje kameroje buvo laikomas dvi savaites, trečią savaitę iš viso kameroje buvo 6 žmonės. Dėl per mažo kameros ploto kildavo barniai su kitais nuteistaisiais. Teigia, kad kameroje buvusi kriauklė nepatogi, ji per maža suaugusiam žmogui nusiprausti. Teigia, kad po 3 savaičių pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrį, 303 patalpą. Pusę metų negalėjo normaliai naudotis tualetu, nes dėl tualetų remonto 2 būriai (apie 80 žmonių) turėjo naudotis 3 tualetais ir 4 pisuarais, todėl turėjo laukti eilėje, o atlikdamas gamtinius reikalus skubėti. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Teigia, kad jis priklauso žemiausiai, nuskriaustųjų kastai, buvo priverstas visą maistą valgyti iš dubenėlių, kai kita kasta valgydavo iš lėkštės ir dubenėlio. Pareiškėjui sėdėti tenka tik prie dviejų paskutinių stalų, maistą turi pasiimti prie atskiro langelio, atskirai plaunamos skirtingų kastų lėkštės. Seimo kontrolierius Vilniaus PN rekomendavo iki 2016-01-31 išspręsti šią problemą, bet ji iki šiol neišspręsta. Buvo suvienodintos tik lėkštės, pareiškėjui suteikta galimybė valgyti tiek iš lėkščių, tiek iš dubenėlių, tačiau tik vizualiai, nes lėkščių dugnai sužymėti skaičiais – nuskriaustųjų nuo 1-100, kitų – nuo 101 ir daugiau. Pareiškėjas vis dar valgo prie galinių stalų, maistą pasiima prie antro langelio, lėkštės plaunamos atskirai. Anot pareiškėjo, jis buvo sumuštas vien todėl, kad kitam nuteistajam, priklaususiam aukštesnei kastai, nepasitraukė iš kelio.

Teigia, kad yra diskriminuojamas Vilniaus PN administracijos dėl neskaidriai skiriamų piniginių išmokų, nes gauna 5 Eur pašalpą ir 6 Eur išmoką, nors jos gali būti paskirtos didesnio dydžio. Iš šios sumos pareiškėjas turi įsigyti higienos priemones, kanceliarines prekes, taksofono kortelę. Pareiškėjas mokosi, nuobaudų neturi, bet jam skiriama tokia pati išmoka kaip ir bet kuriam nedrausmingam ir niekuo neužsiimančiam kaliniui. Todėl pareiškėjas yra diskriminuojamas prieš tuos nuteistuosius, kurie gali sau leisti įsigyti maisto bei taksofono kortelę. Nurodo, kad nei karto nebuvo skirtos priemonės švarai palaikyti miegamojoje patalpoje. Kameroje turi tik kibirą ir šepetį, visa kita turi susirasti patys, tenka naudoti savo šampūną ar dušo želė. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, tačiau priemonių jam vis tiek nebuvo suteikta. Vilniaus PN buvo laikomas neužtikrinant gyvenamųjų patalpų ploto, kubinės oro talpos. Dėl netinkamo kalinimo sąlygų, diskriminacijos patyrė fizinį skausmą, didelius išgyvenimus, poveikį fizinei ir psichinei būsenai, orumo pažeminimą.

Papildomai pareiškėjas nurodė, kad per visą kalinimo laikotarpį jam nebuvo suteikta galimybė žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Be to, teigia, kad Vilniaus PN administracija iš pareiškėjo tyčiojasi, nes antrame lovos aukšte paguldė žvyneline egzema sergantį asmenį, kas kėlė pasišlykštėjimą bei diskomfortą. Neturi galimybės įsigyti drabužių, avalynės. Paprašęs sezoninių rūbų ir batų, gavo spec. rūbų, naudojamų darbui, „kerzovus“ batus. Tokiu būdu buvo pažemintas prieš kitus asmenis. Apatinis trikotažas, kojinės išduodami po 1 vienetą, todėl nusimaudęs neturi galimybės pasikeisti švariais. Nurodo, kad pirtyje pareiškėjas jaučia diskomfortą, nes nėra padaryta jokių pertvarų, vienu metu ten būna apie 10 žmonių. Iki 2017-01-01 buvo išduodama nepakankamai higienos priemonių – tik 1 gabalėlis muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 29–35, t. II, b. l. 19–21).

Paaiškino, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m., joje įrengtos 2 dviaukštės lovos, t. y. 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,6 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 108 įrengtos miegamos vietos dažniausiai nėra visos užpildytos, tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

Vilniaus PN 2014-12-10 direktoriaus įsakymu Nr. 7-360 pareiškėjas buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, o 2014-12-22 įsakymu Nr. 7-376 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303. 4-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 303 plotas yra 32,02 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų. Vienam nuteistajam tenka apie 3,2 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji.

Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139. Jokie teisės aktų reikalavimai, taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Nesutinka su skundo argumentais dėl neva Vilniaus PN administracijos toleruojamų nuteistųjų subkultūros apraiškų. Pažymėjo, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais.

Vilniaus PN administracija nuolatos skiria pareiškėjui vienkartines pašalpas ir išmokas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo diskriminavimo šiuo pagrindu yra visiškai nepagrįsti. Skiriant pašalpas ir išmokas nuteistiesiems Vilniaus PN administracija visų pirma atsižvelgia į esamas finansines galimybes (atsižvelgiama į turimas atitinkamo fondo lėšas bei piniginėms išmokoms mokėti pataisos įstaigai skirtas lėšas) bei kompleksiškai įvertinamas nuteistųjų elgesys. Vilniaus PN administracija, skirdama pareiškėjui pašalpas ir išmokas griežtai vadovaujasi teisės aktų reikalavimais.

Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą sąlygomis Vilniaus PN, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, laikotarpiu nuo 2014-12-05 iki 2016-04-15.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2014-04-08), 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, į Vilniaus PN atvykęs 2014-12-05 buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 108 (plotas 14,39 kv. m., 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos) (t. I, b. l. 47, 56). Nuo 2014-12-22 pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303 (plotas 32,02 kv. m., 10 miegamų vietų) (t. I, b. l. 40, 137).

Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Pareiškėją laikant kameroje Nr. 108, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,6, o pareiškėją laikant būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 303, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas buvo 3,2 kv. m., skaičiuojant, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo laikoma tiek asmenų, kiek yra miegamųjų vietų. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą mažinančio baldų ploto, tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Šiuo atveju vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimų nenustatyta, todėl kameroje baldų užimamas plotas taip pat nėra vertinamas.

Pareiškėjo teigimu, karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108 buvo nepatogu nusiprausti dėl per mažos kriauklės, o jį perkėlus į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303 negalėjo normaliai naudotis tualetu dėl remonto darbų – 2 būriai (apie 80 žmonių) turėjo naudotis 3 tualetais ir 4 pisuarais, todėl turėjo laukti eilėje, o atlikdamas gamtinius reikalus skubėti.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato laisvės atėmimo vietose esančių praustuvių matmenų, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip negalintis pažeisti jo teisių ir teisėtų interesų.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03), nustatyta, kad 1 klozetas arba unitazas skiriamas dvylikai asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas dvylikai asmenų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 (b. l. 62-64) užfiksuota, kad gyvenamosios patalpos Nr. 303 korpuse tualeto patalpoje įrengti 5 tualetai, 3 tualetai veikė, 2 tualetai patikrinimo metu buvo uždaryti (remontuojami). Pareiškėjo teigimu, esant remontuojamiems tualetams, nepakako tualetų ir pisuarų. Pažymėtina, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Teismas pastebi, kad Vilniaus PN 2015-05-31 raštu Nr. 42-654 (1) informavo pareiškėją, jog dėl kanalizacijos gedimo, dalis 3 aukšte esančių tualetų buvo uždaryta, tačiau atsižvelgus į pareiškėjo prašymą tualeto patalpos, kurios dar nesuremontuotos, bus remontuotos jų neuždarant (t. I, b. l. 12). Teismo vertinimu, dalies tualeto patalpų uždarymas dėl objektyvių remonto priežasčių nesudaro pagrindo teigti, kad dėl trumpalaikio naudojimosi likusiomis tualeto patalpomis pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala, juolab, kad gavus pareiškėjo prašymą visos tualeto patalpos buvo atidarytos. Todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Nurodo, kad nei karto nebuvo skirtos priemonės švarai palaikyti miegamojoje patalpoje. Teigia, kad kameroje turi tik kibirą ir šepetį, visa kita turi susirasti patys, tenka naudoti savo šampūną ar dušo želė. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, tačiau priemonių jam vis tiek nebuvo suteikta.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis, Higienos normos HN 76:2010 59 punktas, nustato pareigą patiems nuteistiesiems palaikyti švarą kameroje, HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Švaros palaikymui nuteistieji turi būti aprūpinti valymo inventoriumi. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad jam buvo išduotas kibiras ir šepetys. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl valymo priemonių į kameras išdavimo, tačiau Vilniaus PN administracija būtų atsisakiusi tai padaryti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu.

Papildomai pareiškėjas nurodė, kad per visą kalinimo laikotarpį jam nebuvo suteikta galimybė žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas gyvendamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nuo ryto iki vakaro galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė užsiimti jo nurodomu sportu, pareiškėjas prašymo Vilniaus PN administracijai dėl nurodytų aplinkybių nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo nurodomais teiginiais, jog Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės bei sporto įrenginiai lauke, kuriais pareiškėjas gali naudotis. Juolab, kad atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo namo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, be to, matyti, kad kalinami asmenys realiai naudojasi šiuo pasivaikščiojimo kiemeliu ir jame sportuoja (t. II, b. l. 25). Todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, jis neturi galimybės įsigyti drabužių, avalynės. Paprašęs sezoninių rūbų ir batų, gavo spec. rūbų, naudojamų darbui, „kerzovus“ batus. Tokiu būdu buvo pažemintas prieš kitus asmenis. Apatinis trikotažas, kojinės išduodami po 1 vienetą, todėl nusimaudęs neturi galimybės pasikeisti švariais.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 3 dalis įtvirtinta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Arešto bausmę atliekantys nuteistieji drabužiais ir avalyne apsirūpina patys. BVK 173 straipsnio nuostatas dėl drabužių ir batų aprūpinimo detalizuoja Nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, kuriose nurodyta, kokių ir koks kiekis drabužių bei batų atskirai pagal sezoną gali būti išduota nuteistiesiems. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, jog asmeniui reikalingi drabužiai išduodami tuo atveju, jei asmuo jų neturi. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjui 2015-03-16 buvo išduota: marškinėliai (1 vnt.), kelnaitės (1 vnt.), puskojinės (1 vnt.), šlepetės (1 vnt.); 2015-04-08 pareiškėjui išduotas medvilninis kostiumas (1 vnt.); 2016-02-10 pareiškėjui išduota: apatiniai baltiniai (1 vnt.), apatinės kelnės (1 vnt.), marškinėliai (1 vnt.), kelnaitės (1 vnt.), puskojinės ( vnt.); 2016-09-14 pareiškėjui išduota: marškinėliai (1 vnt.), kelnaitės (1 vnt.), puskojinės (1 vnt.) (b. l. t. I, b. l. 153). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę gauti drabužius, kurių pareiškėjas neturi, todėl šiuo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko. Vien aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina išduodamų rūbų spalva ar stilius nėra pagrindas vertinti atsakovo veiksmus kaip netinkamus.

Pareiškėjo teigimu, iki 2017-01-01 buvo išduodama nepakankamai higienos priemonių – tik 1 gabalėlis muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pastebėtina, kad pagal Nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, galiojusias pareiškėjo kalinimo metu, vienam vyrui išduodamas vienas tualetinio popieriaus rulonėlis per mėnesį, todėl konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pirtyje pareiškėjas jaučia diskomfortą, nes nėra padaryta jokių pertvarų, vienu metu ten būna apie 10 žmonių, todėl pareiškėjui maudantis trūksta privatumo.

Pastebėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).Šiuo atveju taip pat vertinama, ar atsakovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., 2017-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis apie dušų įrengimą pataisos namuose – į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušuose pertvaros nėra, vienu metu dušu naudojasi keli asmenys (t. II, b. l. 22, 23). Atsižvelgiant į tai, kad dušai, kaip nurodo pareiškėjas, nėra atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems patalpoje. Dušo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Todėl laikytina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpį nuo 2014-12-05 iki 2016-04-15, t. y. iš viso 498 paras.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Vilniaus PN administracija iš jo tyčiojasi, nes antrame lovos aukšte paguldė žvyneline egzema sergantį asmenį, kas kėlė pasišlykštėjimą bei diskomfortą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindų, vadovaujantis kuriais pareiškėjas negalėtų būti laikomas vienoje kameroje su žvyneline sergančiu asmeniu. Pažymėtina, kad tai nėra užkrečiama liga, be to, pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymu perkelti jį į kitą kamerą dėl nurodytų priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kartu su pareiškėjo kalinamo asmens sveikatos būklė pačiam pareiškėjui įtakos objektyviai negalėjo daryti, o pareiškėjas reikalavimo būti perkeltam į kitą patalpą neišreiškė, todėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas skundžiasi, jog yra diskriminuojamas Vilniaus PN administracijos dėl neskaidriai skiriamų piniginių išmokų, nes gauna 5 Eur pašalpą ir 6 Eur išmoką, nors jos gali būti paskirtos didesnio dydžio. Iš šios sumos pareiškėjas turi įsigyti higienos priemones, kanceliarines prekes, taksofono kortelę. Pareiškėjas mokosi, nuobaudų neturi, bet jam skiriama tokia pati išmoka kaip ir bet kuriam nedrausmingam ir niekuo neužsiimančiam kaliniui. Todėl pareiškėjas yra diskriminuojamas prieš tuos nuteistuosius, kurie gali sau leisti įsigyti maisto bei taksofono kortelę.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistiesiems gali būti skiriamos pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, taip pat piniginės išmokos iš valstybės biudžeto.

Pašalpų iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-04-14 nutarimu Nr. 475 (2009-05-13 redakcija, toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 7.1 punktą, laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas.

Detalesnius piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-28) 2 punkte nustatyta, kad konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus (toliau vadinama – įkalinimo įstaiga) administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Taisyklių 2.1 punkte įtvirtinta, kad arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos iki 0,3 MGL dydžio išmokos. Nuo 2015-08-27 galiojusioje Taisyklių redakcijoje nustatytos iš esmės analogiškos nuostatos, 2.1 punkte įtvirtinant, jog šiame punkte nurodytiems asmenims gali būti skiriama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų suma.

Išanalizavęs nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad nei Taisyklės, nei Aprašas imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas ar pinigines išmokas. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra sąlygoti Vilniaus PN turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Taisyklės ir Aprašas nenustato minimalios pašalpos ir piniginės išmokos sumos, konkretaus dydžio sumos nustatymo teisė palikta pataisos namų įstaigos administracijai. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamos vienkartinė pašalpa (5 Eur) ir išmoka (6 Eur) (t. I, b. l. 44-46). Tai skunde patvirtina ir pareiškėjas. Teisės aktuose nėra įtvirtinta žemutinė vienkartinės pašalpos ir išmokos suma, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Teigia, kad jis priklauso žemiausiai, nuskriaustųjų kastai, buvo priverstas visą maistą valgyti iš dubenėlių, kai kita kasta valgydavo iš lėkštės ir dubenėlio. Pareiškėjui sėdėti tenka tik prie dviejų paskutinių stalų, maistą turi pasiimti prie atskiro langelio, atskirai plaunamos skirtingų kastų lėkštės. Seimo kontrolierius Vilniaus PN rekomendavo iki 2016-01-31 išspręsti šią problemą, bet ji iki šiol neišspręsta. Buvo suvienodintos tik lėkštės, pareiškėjui suteikta galimybė valgyti tiek iš lėkščių, tiek iš dubenėlių, tačiau tik vizualiai, nes lėkščių dugnai sužymėti skaičiais – nuskriaustųjų nuo 1-100, kitų – nuo 101 ir daugiau. Pareiškėjas vis dar valgo prie galinių stalų, maistą pasiima prie antro langelio, lėkštės plaunamos atskirai. Anot pareiškėjo, jis buvo sumuštas vien todėl, kad kitam nuteistajam, priklaususiam aukštesnei kastai, nepasitraukė iš kelio.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 3 punkte reglamentuojama, jog taikant taisykles, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatytų aplinkybių. Pagal šių taisyklių 7 punktą, su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis. Nuteistieji mokomi gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, po bausmės atlikimo jiems sudaromos sąlygos reintegruotis į visuomenę.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015-12-10 pažymoje Nr. 4D-2015/1-1593 nustatyta, jog patikrinimo metu, t. y. 2015-11-10, nuteistųjų valgykloje buvo 3 maisto išdavimo langeliai, vienas dirbantiems ir su nedirbantiems. Per langelį Nr. 2 sriuba išduodama dubenėlyje, o pagrindinis patiekalas metalinėje lėkštėje. Tuo tarpu per langelį Nr. 3 tiek sriuba, tiek pagrindinis patiekalas išduodamas dubenėliuose. Nuteistųjų, stovinčių prie langelio Nr. 2 paklausus, kodėl neina prie tuščio langelio Nr. 3, jie atsakė: „paniatkės neleidžia“. Nustatyta, kad gavę maistą per langelį Nr. 3, nuteistieji sėdasi prie toliausiai nuo įėjimo esančių trijų stalų, šie nuteistieji savo indus deda indų priėmimo langelio kairėje pusėje, o kiti nuteistieji – dešinėje langelio pusėje. Pagal nuteistųjų patvirtinimus, vienas iš indų plovėjų paima ir plauna tik „nuskriaustiesiems“ priskiriamų nuteistųjų indus, nurodė, kad šiems nuteistiesiems skirti indai yra pažymėti. Teismo vertinimu, Seimo kontrolieriaus pažymoje nurodyti duomenys patvirtina pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl maisto išdavimo pataisos namuose, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus.

Pastebėtina, kad Seimo kontrolierius minėtoje pažymoje nurodė, jog Vilniaus PN administracija, nesiimdama iniciatyvos užtikrinti, kad maisto išdavimas būtų organizuojamas vienodai visiems nuteistiesiems, jog maistas būtų išduodamas vienoduose induose, sudaro prielaidas gyvuoti nuteistųjų subkultūros tradicijoms, pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, BVK 6 straipsnyje įtvirtintą diskriminacijos draudimo principą, ir tai trukdo pasiekti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 7 punkte įtvirtintą tikslą. Seimo kontrolierius rekomendavo Vilniaus PN direktoriui užtikrinti, kad visiems nuteistiesiems maistas būtų patiekiamas į vienodo tipo, formos, dydžio, spalvos ir kitais požymiais apibūdinamus indus (išskyrus atvejus, kai tai yra objektyviai pateisinama), imtis kitų priemonių užkardyti nuteistųjų lygybės principo pažeidimus.

Vertinant priemones, kurias naudoja Vilniaus PN, siekiant užtikrinti visiems nuteistiesiems vienodą maisto išdavimo tvarką, analizuotini Vilniaus PN veiksmai. Nustatyta, kad Vilniaus PN laikomi nuteistieji maitinami pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 punktas nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punktas įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai.

Vilniaus PN 2016-02-01 rašte Nr. 9-656(07) (t. II, b. l. 17) nurodė, kad Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, įvertino indus, kuriuose pateikiamas maistas nuteistiesiems ir nusprendė, kad metalinių dubenėlių, skirtų pirmam patiekalui keisti nereikia, nes jie yra vienodo tipo, formos, dydžio ir spalvos, tačiau pakeitė visas lėkštes, skirtas antrąja patiekalui, į vienodas. Informavo, kad nuo 2015-01-15 nuteistųjų maitinimą organizuoja UAB ,,Pontem“. Nurodė, kad svarsto galimybę kiekvienam nuteistajam išduoti vienodus indus (asmeninius), su kuriais jis prieitų prie maisto išdavimo langelio ir jam būtų įdėtas maistas, o pavalgęs nuteistasis pats išsiplautų indus, tam įrengtoje vietoje ir sekantį kartą vėl jais naudotųsi, įvertinta, kad 2015 m. gruodžio mėnesį Vilniaus PN papildomai įsigijo po 600 vienetų metalinių lėkščių ir dubenėlių, kurių, pakaktų minėtai tvarkai įgyvendinti. Taip pat svarstoma galimybė tartis su nuteistųjų maitinimą organizuojančia įmone ir ieškoti galimybių maistą nuteistiesiems tiekti vienkartiniuose induose. Mano, kad pakeitus maisto tiekimo tvarką būtų užtikrintas lygybės principo įgyvendinimas, t. y. visiems nuteistiesiems būtų sudarytos vienodos maitinimo sąlygos. Pažymėjo, kad įstaigos administracija netoleruoja nuteistųjų subkultūros apraiškų, vadovaujasi nuteistųjų lygybės principu. Nuo pat atvykimo į įstaigą nuteistiesiems teikiama informacija susijusi su subkultūros žala ir galimybe mažinti ją nuteistųjų tarpusavio santykiuose. Paaiškino, kad nuteistųjų subkultūros laikymasis arba jos netoleravimas gali būti tiesiogiai susijęs su jų teisine padėtimi bausmės atlikimo metu.

Kaip nurodė Vilniaus PN, valgyklos patalpose įrengti 3 maisto davinių teikimo langeliai, per kuriuos nuteistiesiems yra dalinamas maistas. Vienas – skirtas dirbantiems vyrams, o kiti du – nedirbantiems (kadangi jų yra ženkliai daugiau negu dirbančiųjų). Vilniaus PN administracija nuteistųjų maisto dalinimo kontrolės nevykdo, nuteistasis pats sprendžia, prie kokio langelio pasiimti maisto davinį. Valgyklos patalpose esantys stalai yra sustatyti taip, kad kiekvienas nuteistasis turėtų pasirinkimo laisvę, t. y. Vilniaus PN administracija nekontroliuoja ir nenurodo prie kokio stalo turi atsisėsti nuteistasis, jam suteikiama galimybė pačiam rinktis stalą ir sėdimą vietą.

Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus PN administracija aktyviai imasi veiksmų, ieškant visiems nuteistiesiems priimtinų maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdų. Vilniaus PN veiksmai, susiję su maitinimu, teismo vertintini kaip siekis užtikrinti nuteistųjų lygybę, tačiau nesusiję su kalinamųjų skirstymu į atitinkamas grupes. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad jis turėjo valgyti iš dubenėlių, o ne iš dubenėlio ir lėkštės, maistą pasiimti prie ,,nuskriaustųjų“ langelio. Vien aplinkybė, kad lėkštės yra sunumeruotos niekaip nelemia lygybės principo pažeidimo ir Vilniaus PN namų neteisėtų veiksmų, nes nėra tokių duomenų, jog atitinkamų numerių lėkštės būtų išduodamos tik atrinktų kalinamų asmenų grupei. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai ir dėl to patiria konkrečias neigiamas pasekmes. Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl maitinimo valgykloje pasiskirstant neoficialiomis grupėmis yra jo subjektyvus pasirinkimas, galimai neoficiali kalėjimo kultūra su jos ypatumais, tačiau ne Vilniaus PN teisės aktuose nustatyta taisyklė. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., valgymas iš dubenėlio, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pastebi, kad Vilniaus PN namų veiksmai, organizuojant maitinimą ir maisto išdavimą tuo pačiu ginčo laikotarpiu vertinti tinkami ir pakankami ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-525/2018).

Apibendrinant pareiškėjo skunde išsakytus nusiskundimus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Vilniaus PN, pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Vilniaus PN neįrengus dušo patalpos, užtikrinančios privatumą, pareiškėjo privatumas galėjo būti pažeistas visą kalinimo laikotarpį, t, y. nuo 2014-12-05 iki 2016-04-15, iš viso 498 paras.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskriminacija, patirtu fiziniu skausmu, dideliais išgyvenimais, poveikiu fizinei ir psichinei būsenai, orumo pažeminimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nors iš Vilniaus PN pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpiu matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas dėl šeiminių, tarpusavio santykių taip pat iškviestas pokalbiui dėl oficialiai paskelbto badavimo (t. I, b. l. 68), šios aplinkybės nereiškia, kad Vilniaus PN elgėsi neteisėtai. Pastebėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu (nagrinėjamu atveju ir dušo patalpa) vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN pažeidžiant privatumą naudojantis dušu iš viso 498 paras. Teismo vertinimu, 498 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, t. y. 498 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 2 000 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo H. R. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti H. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė