Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – M. M. – gynėjo advokato Gintaro Putvinskio (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. M., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) užstatu, perduodant jį J. Š. atsakomybėn 2 (dviejų) metų laikotarpiui, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo taikymo pradžios, t. y. nuo 2025 m. rugpjūčio 11 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš M. M. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 12 160 Eur.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 72⁵ straipsniu M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą, dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimą, nuspręsta palikti nepakeistas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta perduoti VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. M., padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su 1 000 (vieno tūkstančio eurų) užstatu, perduodant jį J. Š. atsakomybėn 2 (dviejų) metų laikotarpiui, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta dėl to, kad jis 2025 m. rugpjūčio 3 d., apie 19.40 val., kelyje Nr. 172, šalia Miškadvario valsčiaus, Miškadvario g., Vilniaus rajone, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kai policijos pareigūnai tikrinimo metu alkotesteriu nustatė 1,58 promilių neblaivumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminu, taip pat su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo apimtimi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, proceso dalyvių prašymus, ir patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo (konfiskuotino turto vertės nustatymo)

6. Apeliaciniame skunde M. M. gynėjas nekelia klausimo dėl turto konfiskavimo taikymo pagrįstumo išieškant iš jo ginamojo nusikalstamos veikos priemonės – automobilio – vertę, tačiau mano, kad šioje byloje išieškotina konfiskuotino turto vertė nustatyta nepagrįstai didelė, be pagrindo pasirėmus VšĮ „Emprekis“ duomenimis, o ne gynybos pateikta turto vertintojo ataskaita, todėl prašo išieškoti iš M. M. ne 12 160 Eur, o 6 080 Eur, t. y. ½ dalį turto vertintojo nustatytos konfiskuotinos transporto priemonės vertės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl konfiskuotinos transporto priemonės vertės dydžio motyvus, sprendžia, kad tokie apelianto argumentai nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, teisingai įvertinęs visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes.

8. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog M. M., veikdamas tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl transporto priemonė laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius. Iš AB „Regitra“ duomenų bazės išrašo matyti, kad ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ne M. M., o šios transporto priemonės valdytojas yra UAB „M“, savininkas yra UAB „U“ (b. l. 68). Taigi, pats automobilis šiuo atveju negali būti konfiskuotas, nes priklauso trečiajam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BK 72 straipsnio 5 dalies prasme iš kaltininko išieškotina šio automobilio vertė, konkrečiau – dalis vertės. To, kad šiuo atveju taikytinas dalinis turto konfiskavimas, iš esmės apeliaciniu skundu neginčija ir M. M. gynėjas.

9. Antra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas teisus, teigdamas, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Tuo tarpu atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-49-489/2025). Vis tik, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantui apskritai neginčijant, kad dalies turto vertės konfiskavimas yra pagrįstas, pastaroji aplinkybė savaime neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl dalies turto vertės konfiskavimo nepagrįstu. Kartu pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad net asmenį atleidus BK 40 straipsnyje nustatytu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės, būtent BK 40 straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018). Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pat standartai taikytini ir tais atvejais, kai sprendžiama ne tik dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo ar netaikymo, bet ir tais atvejais, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė taikoma, tačiau konfiskuojamas ne pats automobilis, o išieškoma konfiskuotino turto vertės dalis. Kitaip tariant, kai sprendžiama, kokia automobilio vertės dalis išieškotina iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonės turi būti skiriamos tokios ar tokios apimties, kurios atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt.

11. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė sprendimą, vadovaujantis BK 72 straipsniu, išieškoti iš M. M. konfiskuotino turto – automobilio „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 12 160 Eur. Pažymėtina, kad iš skundžiamojo nuosprendžio turinio ir jame išdėstytų motyvų matyti, kad, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenusprendė iš M. M. išieškoti ½ automobilio vertės, skaičiuojant nuo VšĮ „Emprekis“ nurodytos 23 330 Eur vertės (apskaičiuot su PVM). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje, tiek rezoliucinėje dalyse aiškiai nurodoma, kad išieškoma ne ½ dalis, o apskritai dalis minimo automobilio vertės, tačiau iš aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, kad išieškomos sumos dalis siejama su VšĮ „Emprekis“ nurodyta minimo automobilio verte, o ne su gynybos pateikta turto vertinimo ataskaita. Taigi, pirmosios instancijos teismas išties nepasisakė dėl į bylą gynybos pateiktos turto vertintojo E. L. parengtos automobilio „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaitos, kurioje 2025 m. rugpjūčio 25 d. atlikus turto vertinimą nustatyta byloje aktualaus automobilio vertė – 12 160 Eur (b. l. 140-147). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks skundžiamo procesinio sprendimo motyvavimas, kai procesiniame sprendime nėra nurodomas dar iki teismo posėdžio gynybos pateiktas svarbus įrodymas ir neišdėstomi jo vertinimo motyvai, laikytinas neatitinkančiu BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o kartu ir BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Vis dėlto, teisėjų kolegija šio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo šiuo konkrečiu atveju nepripažįsta esminiu, sutrukdžiusiu priimti pirmosios instancijos teismui teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nepaisant to, kad skundžiamame nuosprendyje minimas įrodymas nenurodytas, vis tik byloje nėra ir motyvų, kuriais pirmosios instancijos teismas šį įrodymą būtų atmetęs. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad minima turto vertinimo ataskaita gynybos prašymu pridėta prie baudžiamosios bylos, o pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo pabaigoje, vadovaudamasis BPK 291 straipsniu, vardindamas bylos medžiagą, paskelbė, kad joje yra byloje posėdyje pateikti dokumentai, o tarp jų buvo ir turto vertinimo ataskaita. Be to, tiek iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios, tiek iš rezoliucinės dalių matyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą iš M. M. išieškoti būtent minimoje turto vertintojo E. L. parengtoje automobilio „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaitoje nustatytą visą automobilio vertę – 12 160 Eur, kuri sudaro dalį VšĮ Emprekis pažymoje nurodomos tokio modelio automobilio vidutinės rinkos kainos (23 300 Eur) Lietuvoje. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepateikė detalesnių motyvų, tačiau iš tiesų pridėjo prie bylos bei vertino minimą gynybos pateiktą turto vertinimo ataskaitą, atsižvelgė į šia ataskaita nustatytą aktualaus automobilio vertę ir ja rėmėsi neatsitiktinai nustatydamas būtent ataskaitoje nurodytą iš M. M. išieškotinos turto vertės dalį (12 160 Eur), vertindamas, kad ji sudaro dalį VšĮ „Emprekis“ nurodytos vidutinės tokio automobilio vertės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo pateiktą motyvavimą vertinti kaip kalbos apsirikimą (lapsus linquae), neva padarytą apskaičiuojant pusę VšĮ „Emprekis“ nurodomos automobilio vertės dalies.

12. Apeliantas skunde iš esmės kelia pirmosios instancijos teismo nustatytos iš M. M. išieškotinos konfiskuotino turto vertės dalies proporcingumo klausimą, pažymėdamas, kad jog ginamasis gyvenamojo būsto statybai yra paėmęs 139 796 Eur paskolą, nors jo pajamos pakankamai aukštos (2 040 Eur), tačiau visos transporto priemonės vertės konfiskavimas jam būtų nepakeliama našta, todėl prašo konfiskuoti ½ automobilio vertės dalį – 6 080 Eur, skaičiuojant nuo nepriklausomo vertintojo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytos vertės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo tenkinti tokį apelianto prašymą ir mažinti išieškotinos konfiskuotino turto vertės sumą šiuo atveju nėra. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020).

13. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad M. M. neteistas, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, dirbantis, darbe apibūdinamas teigiamai, savo noru išklausė keturių akademinių valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos sveikatai, jo darbas susijęs su transporto priemonės vairavimu, turi paėmęs 139 796 Eur dydžio paskolą, nesudaro pagrindo nustatyti mažesnę išieškotiną konfiskuotino turto vertės dalį, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės mažinti konfiskuotino turto vertę. Tais atvejais, kai asmuo padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nusikaltimo priemonės konfiskavimo ar jos vertės dalies išieškojimo proporcingumas paprastai nustatomas vertinant ne tik apelianto nurodomas M. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bet ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nustatytą neblaivumo laipsnį ir kt., kurių visuma yra reikšminga sprendžiant šį klausimą. Nagrinėjamu atveju išties apeliaciniame skunde nurodomos M. M. apibūdinančios aplinkybės reikšmingos, tačiau pastebėtina, kad jo darbo užmokestis gana nemažas (2 040 Eur), jis vairavo neblaivus didmiesčio rajone, vakarėjant, kai eismas gana intensyvus, jam nustatytas 1,58 promilės neblaivumo laipsnis, kuris ne itin daug viršija 1,51 promilės neblaivumo ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau stipriai viršija 0,41 promilės ribą, iki kurios vairavimas nėra draudžiamas. Pažymėtina, kad 1,58 promilės neblaivumo riba, priešingai M. M. parodymams, nėra tokia, kuri objektyviai gali būti nejaučiama, kad asmuo nesuvoktų, jog yra neblaivus. Pastebėtina, kad iš policijos registruojamų įvykių išklotinės matyti, jog M. M. policijos pareigūnų buvo sustabdytas neatsitiktinai, o gavus dėl jo vairavimo pranešimą apie tai, kad jo vairuojamas automobilis pavojingai manevruoja, važiuoja viduryje kelio bei išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą (b. l. 20). Be to, iš Įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad jo automobilio salone rastas prasuktas džino „Beefeater“ butelis su prasuktu kamšteliu (b. l. 22-23). Tuo tarpu iš 2025 m. rugpjūčio 3 d. neblaivumo nustatymo akto matyti, jog M. M. ne tik iš burnos sklido alkoholio kvapas, bet jis ir nerišliai kalbėjo (b. l. 49-50). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo ne tik didesnį M. M. padarytos veikos pavojingumo laipsnį, bet ir neigiamai apibūdina asmenybę, kartu rodo, jog jis veikė pavojingesne kaltės forma – tiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, kad M. M. ne kartą baustas administracine tvarka tiek už KET, tiek už kitų teisės aktų pažeidimus (b. l. 83-89).

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas tiek apelianto nurodytas, tiek kitas pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje transporto priemonės vertės – 12 160 Eur, kuri nustatyta turto vertinimo ataskaitoje ir atitinka dalį VšĮ „Emprekis“ nurodytos vertės, konfiskavimas atitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, dera su kitomis M. M., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Toks sprendimas atitinka formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-976/2019, 2K-111-222-2019, 2K-104-1073/2019). Atitinkamai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išieškoti iš M. M. konfiskuotino turto – automobilio „Citroen“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 12 160 Eur, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo (uždraudimo naudotis specialia teise termino)

15. Apeliaciniame skunde M. M. gynėjas ginčija ir jo ginamajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams – taikymo terminą. Apelianto teigimu, skunde nurodomos jo ginamojo padarytą veiką apibūdinančios aplinkybės, taip pat pastarąjį apibūdinantys duomenys sudaro pagrindą šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto minimalaus termino, t. y. 1 (vienerių) metų. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir vertina juos kaip nepagrįstus.

16. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienų iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones), pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, nors savo procesinį sprendimą motyvavo neišsamiai. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos esminės reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios M. M. padarytos nusikalstamos veikos – KET pažeidimo pavojingumą, taip pat pažymėta, jog atsižvelgiama ir į kaltininko asmenybę.

18. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, kai jam buvo nustatytas 1,58 promilės neblaivumo laipsnis, kad padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą, kėlė pavojų ne tik savo, tačiau ir aplinkinių žmonių sveikatai bei gyvybei. Teismas pabrėžė ir tai, kad M. M. asmenybę apibūdinantys duomenys, jo elgesys po veikos padarymo leidžia daryti išvadą, kad uždraudimas dvejus metus naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones bus proporcinga girtumo laipsniui ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms priemonė. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas M. M. nustatytas viršijantis BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalią ribą, tačiau nesiekiantis vidurkio. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu visiškai sutinka ir neįžvelgia pagrindo trumpinti šį teismo nustatytą terminą. Išties, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad M. M. neteistas, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, yra dirbantis, darbe apibūdinamas teigiamai, savo noru išklausė keturių akademinių valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos sveikatai, jo darbas susijęs su transporto priemonės vairavimu, teigiamai apibūdina M. M. asmenybę, o pirmosios instancijos teismas tiesiogiai šių aplinkybių neišvardino. Vis tik, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog M. M. asmenybę apibūdinantys duomenys ir jo elgesys po veikos padarymo leidžia daryti išvadą, kad būtent uždraudimas dvejus metus naudotis specialia teise bus proporcinga priemonė, iš esmės įvertino skunde akcentuojamus asmenybę apibūdinančius duomenis, kurie egzistavo ir pirmosios instancijos teismui priimant procesinį sprendimą. Kita vertus, negali būti išskirtinai sureikšminti tie faktai, kad M. M. prisipažino dėl padaryto nusikaltimo, kad savo noru išklausė keturių akademinių valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos sveikatai, kadangi jo prisipažinimas nulemtas akivaizdžių jo veikos aplinkybių, tuo tarpu vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, nurodomus kursus jis bet kuriuo atveju turėtų išklausyti, siekdamas atgauti teisę vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodomos M. M. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, nors ir yra jam palankios, tačiau nėra pakankamos tam, kad jam būtų skirta minimalios trukmės baudžiamojo poveikio priemonė. Nekartojant jau pirmosios instancijos teismo akcentuotų veiką apibūdinančių aplinkybių, pastebėtina ir tai, kad M. M. nėra drausmingas eismo dalyvis, jis už KET pažeidimus ne kartą baustas administracine tvarka (naudojosi mobiliojo ryšio priemone vairuodamas, ne kartą važiavo eismo maršrutinio transporto juosta, ne kartą neteikė duomenų apie įmonės automobilį vairavusį ir greitį viršijusį asmenį, vairavo automobilį be privalomosios techninės apžiūros, ne kartą sustojo draudžiamoje vietoje), o tai taip pat negali likti neįvertinta nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

19. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 (vienerių) metų terminui. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų darbine sferoje, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, minimalaus, M. M. poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį palieka nepakeistu, o asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjo apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – M. M. – gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.