Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko, sekretoriaujant Daivai Šuopienei, vertėjaujant J. G., dalyvaujant ieškovui G. V., atsakovui D. B. (D. B.), institucijos, teikiančios išvadą - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovui Dmitrijui Charitonovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams R. B. ir D. B., institucija, teikianti išvadą byloje - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl iškeldinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius nurodė, kad atsakovai turi du nepilnamečius vaikus: J. B., gim. 2006-04-23, ir D. B., gim. 2014-04-11, butas yra vienintelis atsakovų turėtas turtas, kitos gyvenamosios vietos jie neturi, šeimos pajamos nėra didelės. Kadangi tėvai yra nepilnamečių vaikų įstatyminiai atstovai, būtent jiems tenka didžiausia atsakomybė už vaikų teisių netinkamą įgyvendinimą (iš jų ir vaikų teisę į gyvenamąjį plotą), todėl atsakovai patys turi pasirūpinti, jog jų nepilnamečiams vaikams būtų garantuota teisė į gyvenamąjį būstą. Iškeldinimo atveju jiems turėtų būti suteiktas protingas terminas išsikelti iš buto, todėl atsakovai gali prašyti teismo atidėti sprendimo vykdymą. Pažymi, kad atsakovų šeima gali kreiptis į Vilniaus r. savivaldybės administraciją dėl socialinio būsto gavimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Ieškovo G. V. ir atsakovo D. B. paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais – antstolio I. G. 2015-06-02 turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 14 8 2015 06 02 651/14, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis - nustatyta, kad antstolis perdavė R. B. ir D. B. nuosavybės teise priklausantį turtą – dviejų kambarių butą, unikalus Nr. 4197-3006-7018:0003, esantį Vilniaus r., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., (duomenys neskelbtini), išieškotojui G. V. už 18246,00 € (62999,79 Lt), ir nuo 2015-06-09 Nekilnojamojo turto registre įregistruota ieškovo G. V. nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą (b. l. 6-7, 8). Kaip nurodė ieškovas, kaip neneigė atsakovai ir kaip matyti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados bei Šatrininkų seniūnijos 2015-08-21 rašto (b.l. 14-16), atsakovai su savo dviem nepilnamečiais vaikais J. B. ir D. B. iki šiol tebegyvena aukščiau nurodytame bute, juo naudojasi ir jį valdo, turi įsiskolinimų už butui tiekiamą šilumą ir kitas komunalines paslaugas, ieškovui buto (įskaitant raktus) nėra perdavę (atlaisvinę), nepaisant žodinių ieškovo prašymų. Ieškovas G. V. prašo iškeldinti atsakovus iš jam nuosavybės teise priklausančio buto.

LR CK 4.37 str. 1 d. išskiria tris skirtingus savininko teisių įgyvendinimo būdus: tai teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti ir teisė juo disponuoti. Savininkas gali perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės elementų (CK 4.37 str.), praradimu. Lietuvos A. T. savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK4.98 str.) (Lietuvos A. T. 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos A. T. 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

Nagrinėjamu atveju ginčo, kad butas su rūsiu, esantis Vilniaus r., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise G. V., nėra. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovai ginčijo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-01-12 nutartį, kuria buvo areštuotas ginčo butas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010-08-16 nutartimi atsakovų skundą atmetė ir apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (b.l. 23-24). Atsakovai taip pat ginčijo antstolio I. G. 2014-10-17 patvarkymą atšaukti antrąsias buto, esančio Vilniaus r., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., (duomenys neskelbtini), varžytines, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-12 nutartimi jų skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2015-02-24 nutartimi minėtą apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (b. l. 18-19). Duomenų, kad atsakovai būtų ginčiję su ieškovu sudarytą 2007-07-03 paskolos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, hipotekos lakštą, kuriuo butas buvo įkeistas ieškovui, 2015-06-02 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 14 8 2015 06 02 651/14, kurio pagrindu nuosavybės teisė į butą perėjo ieškovui ar kitus sandorius bei aktus, byloje nėra, tą duodamas paaiškinimus teismo posėdyje patvirtino ir pats atsakovas D. B.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad turto perdavimas išieškotojui, įformintas antstolio I. G. 2015-06-02 surašytu turto perdavimo išieškotojui aktu, yra teisėtas, o ieškovas G. V. yra buto su rūsiu, esančio Vilniaus r., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., (duomenys neskelbtini), teisėtas savininkas.

Kaip jau buvo minėta, byloje esantys įrodymai rodo, kad ieškovas negali naudotis butu, jį valdyti ir disponuoti savo nuožiūra, nes turto neatlaisvina ir jam neperduota buvę savininkai – atsakovai R. B. ir D. B.. Kaip jau buvo minėta, ieškovo nuosavybės teisė į ginčo butą buvo registre įregistruota 2015-06-09, o tai reiškia, kad atsakovams, dalyvavusiems vykdymo procese, kurio metu turtas buvo perduotas išieškotojui, vėliausiai nuo 2015-06-09 turėjo būti žinoma, kad jie nebeturi teisės naudotis nekilnojamuoju turtu, kadangi ieškovas, būdamas turto savininkas, nėra davęs sutikimo atsakovams gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, tarp šalių nebuvo ir nėra susiklostę nuomos, panaudos ar kiti teisiniai santykiai, kurie suteiktų pagrindą atsakovams naudotis turtu, todėl darytina išvada, jog atsakovai, kurių nuosavybės teisė į turtą yra pasibaigusi, be teisinio pagrindo naudodamiesi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu, pažeidžia ieškovo nuosavybės teises, nes ieškovas savo nuožiūra turtu negali naudotis.

Atsakovai nurodė, kad butas, esantis Vilniaus r., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., Liepų al. 55-18, buvo vienintelis jų turtas, kitos gyvenamosios vietos neturi, o šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, todėl iškeldinus vaikus, būtų pažeistos jų teisės, tačiau teismas su tokiais atsakovų argumentais nesutinka. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p. nustato, kad vaiko teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. LR nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Lietuvos A. T. savo jurisprudencijoje taip pat pažymi, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų teisių, negalima suabsoliutinti (pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000; 2011-06-07 nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-267/2011). P. V. teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006; 2011-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011). Nepilnamečiai J. B. bei D. B. yra atsakovų R. B. ir D. B. vaikai, todėl pareigą užtikrinti mažamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą turi jų tėvai, t. y. atsakovai, o ne ieškovas. Atsakovų D. B. ir R. B. mažamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą negali paneigti ieškovo teisės valdyti, naudotis ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu butu. Atsakovai, neišsikeldami iš buto jau daugiau nei 5 mėn., t. y. nuo 2015-06-09, pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę, todėl atsakovų argumentai, kad, iškeldinus juos iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, būtų pažeistos nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, apsilankius atsakovų šeimoje vaikų teisių apsaugos tarnybos ir seniūnijos atstovams, atsakovė R. B. nurodė, kad pati sugebės pasirūpinti savo vaikais ir būtinai susiras būstą, kuriame apsigyvens visi šeimos nariai, teismo posėdžio metu atsakovas D. B. paaiškino, jog iškeldinimo atveju ieškotų galimybių išsinuomoti būstą šeimai, atsakovai nesidomėjo socialinio būsto gavimo galimybėmis, nors Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas pažymėjo, kad atsakovų šeima visada gali kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl socialinio būsto gavimo.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja abi negatorinio ieškinio sąlygos – ieškovas yra aptariamo turto savininkas ir jo, kaip savininko, teisės yra pažeidžiamos atsakovų, kurie yra užėmę ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą ir neleidžia į jį patekti ieškovui bei juo naudojasi neturėdami tam teisinio pagrindo. Ieškovas, būdamas turto savininkas, negali realizuoti faktinio valdymo (patekti į nuosavybės teise priklausantį butą), taip pat negali realizuoti teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti minėtą turtą ir juo disponuoti. Savininkas pagal CK 4.95 str. ir 4.98 str. turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti kitus trukdymus, kliudančius jam tinkamai realizuoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, šį turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, taip pat turi teisę ginti savo pažeistas teises – reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, tarp jų ir prašyti iškeldinti atsakovus su jų nepilnamečiais vaikais iš jam priklausančio buto (CK 4.37 str., 4.98 str.). CK 6.612 str. nustato, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į patalpą be teisinio pagrindo, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, todėl ieškovo ieškinys dėl atsakovų R. B. ir D. B., o tuo pačiu ir kartu su jais gyvenančių jų nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, laikytinas įrodytu ir tenkintinas ((duomenys neskelbtini) str.).

Kita vertus, teismas pažymi, kad vaiko teisė turėti gyvenamąją patalpą gali būti teisinėmis priemonėmis ginama ir po teismo sprendimo dėl iškeldinimo priėmimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos A. T. 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1234/2000; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011). LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovų), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-953/2013). Viena vertus, atsakovai jau ilgą laiką, t. y. nuo 2015-06-09, gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute ir iki šiol nesiėmė aktyvių priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą (nesikreipė į ieškovą dėl nuomos, panaudos sutarčių sudarymo, neišsinuomojo kitos gyvenamosios patalpos, nesikreipė į savivaldybę dėl socialinio būsto suteikimo ir kt.), kaip patys pripažino, nors naudojasi butui tiekiamomis komunalinėmis paslaugomis, tačiau už jas nėra pilnai atsiskaitę, turi įsiskolinimų. Kita vertus, butas buvo vienintelis atsakovų nekilnojamasis turtas, kitos gyvenamosios vietos jie šiuo metu neturi, kaip paaiškino atsakovas, šeimos pajamos sudaro apie 500 € per mėnesį, D. B. nedirba, o R. B. augina vaiką iki trejų metų, nedirba, registruota darbo biržoje, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, nepilnametis D. B. turi sveikatos problemų, jam konstatuotas antrinis prieširdžių pertvaros defektas, nepilnametė J. B. mokosi Vilniaus „(duomenys neskelbtini)“ gimnazijos 4B klasėje (b.l. 25-41). Tokiu būdu siekiant šioje situacijoje maksimaliai, kiek tai įmanoma nepažeidžiant abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros, apsaugoti nepilnamečių vaikų interesą į gyvenamąją vietą, teismas mano esant tikslinga atidėti teismo sprendimo dalyje dėl iškeldinimo įvykdymą 3 mėnesių laikotarpiui. Teismo vertinimu, tai pakankamas terminas atsakovams pasirūpinti savo pačių ir savo nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta, juo labiau, kad išieškojimas iš ginčo buto buvo pradėtas dar 2010 m., ieškovas G. V. sutiko su sprendimo įvykdymo atidėjimu tokiam terminui, o teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas dar ilgesniam, atsakovo prašomam terminui, paneigtų bylos šalių interesų pusiausvyrą ir pažeistų ieškovo teises.

Pagal LR CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas byloje iš viso patyrė 41,00 € bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), todėl iš atsakovų ieškovo naudai priteistina 41,00 €, t. y. iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 20,50 €. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. ir teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, jos iš atsakovų nepriteistinos ir padengiamos valstybės lėšomis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti.

Iškeldinti atsakovus R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. B. (D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei jų nepilnamečius vaikus J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2006-04-23) ir D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2014-04-11) su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovui G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. sav., Šatrininkų sen., Vėliučionių k., (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismo sprendimo įvykdymą šioje dalyje atidėti 3 (trijų) mėnesių terminui.

Priteisti ieškovo G. V. naudai iš atsakovų R. B. ir D. B. (D. B.) lygiomis dalimis 41 €, t.y. po 20,50 € (dvidešimt eurų 50 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.