Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų R. B., D. B. apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams R. B. ir D. B., institucija, teikianti išvadą byloje - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl iškeldinimo

Ieškovas G. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovus R. B. ir D. B. iš jam nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad antstolis vykdė skolos išieškojimą iš atsakovų, išieškojimą nukreipdamas į turtą, tačiau neįvykus varžytinėms, jam kaip išieškotojui, antstolis pasiūlė perimti atsakovų turtą ir jis 2015-06-02 turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu įgijo nuosavybės teisę į atsakovams priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas Nekilnojamojo turto registre yra registruotas kaip šio turto savininkas. Nurodė, kad nepaisant ieškovo raginimų žodžiu ir telefonu, atsakovai nepagrįstai nesutinka išsikelti iš buto tuo pažeisdami ieškovo, kaip buto savininko teises.

Atsakovai D. B. ir R. B. su ieškiniu nesutiko, nes butas vienintelis jų turtas, kitos gyvenamosios vietos šeima neturi, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, sūnus turi sveikatos problemų, o dukra mokosi mokykloje, todėl iškeldinus vaikus, būtų pažeistos jų teisės. Nesutiko su ieškiniu ir dėl to, kad apskritai iš ieškovo jokių pinigų nesiskolino, todėl jokių prievolių ieškovui neturi, visas skolos išieškojimo procesas buvo neteisėtas.

Institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius nurodė, kad atsakovai turi du nepilnamečius vaikus: J. B., gim. 2006-04-23, ir D. B., gim. 2014-04-11, butas yra vienintelis atsakovų turėtas turtas, kitos gyvenamosios vietos jie neturi, šeimos pajamos nėra didelės. Kadangi tėvai yra nepilnamečių vaikų įstatyminiai atstovai, būtent jiems tenka didžiausia atsakomybė už vaikų teisių netinkamą įgyvendinimą, todėl atsakovai patys turi pasirūpinti, jog jų nepilnamečiams vaikams būtų garantuota teisė į gyvenamąjį būstą. Iškeldinimo atveju jiems turėtų būti suteiktas protingas terminas išsikelti iš buto, todėl atsakovai gali prašyti teismo atidėti sprendimo vykdymą. Pažymi, kad atsakovų šeima gali kreiptis į Vilniaus r. savivaldybės administraciją dėl socialinio būsto gavimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas iškeldino atsakovus R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. B. (D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei jų nepilnamečius vaikus J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2006-04-23) ir D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2014-04-11) su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovui G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismo sprendimo įvykdymą šioje dalyje atidėjo 3 mėnesių terminui. Priteisė ieškovo naudai iš atsakovų R. B. ir D. B. (D. B.) lygiomis dalimis 41 €, t.y. po 20,50 € iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise G. V.. Byloje esantys įrodymai rodo, kad ieškovas negali naudotis butu, jį valdyti ir disponuoti savo nuožiūra, nes turto neatlaisvina ir jam neperduota buvę savininkai – atsakovai R. B. ir D. B.. Įvertinęs bylos aplinkybių visumą teismas nurodė, kad be teisinio pagrindo naudodamiesi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu atsakovai pažeidžia ieškovo nuosavybės teises, nes ieškovas savo nuožiūra turtu negali naudotis. Pažymėjo, kad pareigą užtikrinti mažamečių atsakovų vaikų interesus turi jų tėvai, atsakovų D. B. ir R. B. mažamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą negali paneigti ieškovo teisės valdyti, naudotis ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu butu. Konstatavo, kad atsakovai nesidomėjo socialinio būsto gavimo galimybėmis, nors Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas pažymėjo, kad atsakovų šeima visada gali kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl socialinio būsto gavimo.

Apeliaciniu skundu atsakovai R. B. ir D. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad jie iš pat pradžių nesutiko su kreditorių reikalavimais, nes nors ir pasirašė įkeitimo sutartį, jokių pinigų negavo. Tačiau tai nebuvo įdomu nei teismui, nei antstoliui. Pažymi, jo augina du nepilnamečius vaikus, kurie yra išmetami į gatvę.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo nurodė, kad su skundu nesutinka. Nurodo, kad turto perdavimo aktas įformintas įstatymų nustatyta tvarka, ieškovas yra teisėtas buto savininkas, neišsikeldami atsakovai pažeidžia jo kaip turto savininko teises.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovų pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovus iš jam nuosavybės teise priklausančio buto.

Pagal CK 4.98 straipsnio nuostatas, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intractus“ v. O. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. ir kt. v. G. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu ir ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaiga.

Šiuo atveju ieškovas pareiškė negatorinį ieškinį, reikalaudamas iškeldinti atsakovus iš jam priklausančio nekilnojamojo turto ir tokiu būdu pašalinant kliūtis ieškovui naudotis jam priklausančia nuosavybės teise. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas pagal 2015-06-02 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 14 8 2015 įgijo nuosavybės teises į ginčo butą. Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas yra įregistruotas ieškovo vardu, byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovo ir atsakovų yra susiklostę tam tikri kitokio pobūdžio sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Atsakovai apie ieškovui priklausančio turto atlaisvinimą yra įspėti. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovai neišsikeldami iš jiems nebepriklausančio nekilnojamojo turto, gyvena jame be teisėto pagrindo. Taigi, darytina išvada, kad ieškovas įrodė būtinas sąlygas ieškinio dėl asmenų, neteisėtai besinaudojančių kitam asmeniui priklausančiu turtu, iškeldinimo tenkinimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Šių atveju apeliantų skundo argumentai, kad jokių pinigų iš kreditorių negavo, nepagrįstai buvo įkeistas turtas neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šios skundo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad dėl šių apeliantų skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakė, teismo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad atsakovai ginčijo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-01-12 nutartį, kuria buvo areštuotas ginčo butas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010-08-16 nutartimi atsakovų skundą atmetė ir apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (b.l. 23-24). Atsakovai taip pat ginčijo antstolio I. Gaidelio 2014-10-17 patvarkymą atšaukti antrąsias buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytines, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-12 nutartimi jų skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2015-02-24 nutartimi minėtą apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (b. l. 18-19). Pažymėjo, kad duomenų, jog atsakovai būtų ginčiję su ieškovu sudarytą 2007-07-03 paskolos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, hipotekos lakštą, kuriuo butas buvo įkeistas ieškovui, 2015-06-02 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 14 8 2015 06 02 651/14, kurio pagrindu nuosavybės teisė į butą perėjo ieškovui ar kitus sandorius bei aktus, byloje nėra. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas laikė įrodytu, kad turto perdavimas išieškotojui, įformintas antstolio I. Gaidelio 2015-06-02 surašytu turto perdavimo išieškotojui aktu, yra teisėtas. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų apeliantai apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.).

Skunde apeliantai nurodė, kad turi du nepilnamečius vaikus, yra išmetami į gatvę. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006; 2011-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011). Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. LR nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Todėl atsakovai, kaip įstatyminiai nepilnamečių vaikų atstovai visų pirma turi pareigą pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais ir užtikrinti jų teises į būstą. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovai būtų kreipėsi į ieškovą ar trečiuosius asmenis dėl nuomos, panaudos sutarčių sudarymo ar ėmėsi kitų priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus - teisę į gyvenamąjį būstą, tokių duomenų apeliantai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai, įvertinęs tai, kad išieškojimas iš ginčo buto buvo pradėtas dar 2010 m., atsakovų turtinę padėtį, maksimaliai, kiek tai įmanoma nepažeidžiant abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros, apsaugodamas tame tarpe ir mažamečių vaikų interesus atidėjo teismo sprendimo dalyje dėl iškeldinimo įvykdymą 3 mėnesių laikotarpiui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.