Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-166/2014

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01594-2011-6

2014 m. gegužės 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir paskirta jam 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis LR BK 68 str. uždrausta jam naudotis specialia teise – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteisti jo naudai:

- iš AB „Lietuvos draudimas“ 5165,64 Lt turtinei žalai ir 8632 Lt neturtinei žalai atlyginti;

- iš V. P. priteista 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles (KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, o būtent:

jis 2011-12-09, apie 17.30 val. Vilniuje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį TOYOTA AVENSIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Upės gatve link Žvėryno mikrorajono, pažeidė KET 133 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas turi sulėtinti greitį ir net sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas ir 134 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti liūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra, jo vairuojamo automobilio kelyje atsiradus kliūčiai, - už ties Upės gatvės pastatu Nr. 6 esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ribų, per Upės gatvės važiuojamąją dalį, jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę, einančiam pėsčiajam V. Ž., jis savalaikiai nesustabdė vairuojamo automobilio, nors tokią galimybę turėjo, partrenkė pėsčiąjį V. Ž., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 ir 5 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl visų V. P. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. P. atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendis yra iš esmės motyvuotas, pakankamai išanalizuoti nuteistojo, liudytojų, specialisto parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, V. P. pažeisdamas KET 133 p., 134 p. reikalavimus ir savalaikiai nesustabdęs vairuojamo automobilio, nors tokią galimybę turėjo, partrenkė pėsčiąjį V. Ž., tai yra nuteistojo V. P. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir pripažindamas V. P. kaltu, rėmėsi ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o prielaida, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius BPK pažeidimus. Pripažindamas apeliantą kaltu padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, teismas motyvuotai rėmėsi objektyviais byloje esančiais duomenimis, o padaryta teismo išvada, kuri neatitiko apelianto lūkesčių, negali būti vertinama kaip netinkamas įrodymų vertinimas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Aukštesnės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį esminių BPK pažeidimų nenustatė.

Dėl nuteisimo pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį

Apeliaciniame skunde ginčijama V. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visgi kolegija daro išvadą, kad jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai nuodugniai išanalizuotos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, V. P. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata ir jo veika atitinka BK 281 str. sudėtį. Nors apeliantas savo kaltės dėl eismo įvykio nepripažįsta ir nurodo, kad jis važiavo laikydamasis visų KET reikalavimų, o eismo įvykį sąlygojo tai, jog pėsčiasis V. Ž. kirto gatvės važiuojamąją dalį ne per pėščiųjų perėją ir bėgdamas, tačiau tokie nuteistojo parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino įvykio aplinkybes bei padarė priešingą išvadą, jog pats V. P. pažeisdamas KET 133 p., 134 p. reikalavimus ir savalaikiai nesustabdęs vairuojamo automobilio, nors tokią galimybę turėjo, partrenkė pėsčiąjį V. Ž.. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka.

Priešingai nei mano apeliantas jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis, tai yra, iš dalies paties nuteistojo V. P. parodymais, nukentėjusiojo V. Ž., dalyje liudytojų V. P., G. G. parodymais, įvykio vietos apžiūra, LTEC ekspertizės aktu Nr. 11-1618 (12) bei kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą.

Iš esmės nuteistasis V. P. neigdamas savo kaltę dėl eismo įvykio, apeliuoja į tai, kad pats pėsčiasis kelią kirto ne per perėją ir bėgdamas. Nors apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad pėstysis kelią kirto bėgdamas, tačiau šis skundo argumentas paneigiamas tiek paties nuteistojo V. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek liudytojų V. P., G. G. parodymais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apklaustas pirmosios instancijos teisme V. P. parodė, jog pėsčiojo nematė, jis išniro netikėtai, kad kai pamatė pėsčiąjį jis buvo arti, ar ėjo, ar bėgo – pasakyti negalėjo (t 2 b.l. 113). Apklaustas liudytoju 2011-12-29 V. P. nurodė, jog kaip per gatvę, kokiu tempu, iš kurios pusės ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali, nes pėsčiąjį pamatė jau prie pat priekinio automobilio kairiojo kampo ir tuo metu jis partenktas užkrito ant automobilio priekinio stiklo (t 1 b.l. 151). Papildomai apklaustas 2012-04-06 V. P. taip pat parodė, jog negali nurodyti, kokiu tempu judėjo pėstysis prieš kertant gatvę (t 1 b.l. 159). Apklaustas įtariamuoju 2013-01-30 V. P. parodė, kad kaip per gatvę ir kokiu tempu ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali. (t 1 b.l. 164).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog pėsčiasis bėgo, patvirtina liudytoja V. P., tačiau kaip matyti iš šios liudytojos duotų parodymų teisme, ji tik nurodė, kad pravažiavus perėją, porą metrų, kaip iš „dangaus nukrito“ ant kapoto vyras (t 1 b.l. 66). Ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-21 apklausta liudytoja V. P. parodė, kad kaip per gatvę, kokiu tempu, iš kurios pusės ėjo pėsčiasis ji nematė (t 2 b.l. 68-70). Tai pat apelianto manymu, tai, jog pėsčiasis bėgo, iš dalies patvirtino ir liudytojas G. G.. Tačiau minėtas liudytojas teismo posėdžio metu nurodęs remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad kaip per gatvę ėjo pėsčiasis liudytojas nematė, negali nurodyti kokiu tempu jis ėjo, kad tik įvažiavus į Upės gatvę bei neprivažiavus „Baltojo tilto“, jis staiga pamatė, priekyje važiavusio automobilio kažką skrendant ir nukrentant už važiuojamosios dalies (t 1 b.l. 80-81).

Vertinant nukentėjusiojo V. Ž. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis iš esmės apie eismo įvykio aplinkybes pasakyti nieko negalėjo, nes dėl patirtų sužalojimų, paties eismo įvykio neprisimena, tik nurodė, kad nors neprisimena, kaip įžengė į Upės gatvę, kaip ja ėjo, tačiau pasak nukentėjusiojo, jis turėjo eiti kaip įprastai kiekvieną dieną, tai yra per nereguliuojama pėsčiųjų perėją. Be to nukentėjusysis parodė, kad tą dieną, jis ėjo neskubėdamas, normaliu tempu (t 1 57-59;64-65). Nors nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusysis į teismo posėdžius neatvyko, nebuvo apklaustas teisme, o teismas tik vadovavosi jo parodymais, duotasi ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tokie apelianto argumentai nepaneigia jo kaltės. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, apie eismo įvykio aplinkybes jis neprisimena ir nieko negali paaiškinti. Be to, nukentėjusysis pats pareiškė norą, jog byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nutardamas bylą nagrinėti be nukentėjusiojo, nei BPK nuostatų nei apelianto teisių nepažeidė.

Taigi kaip matyti tiek pats apeliantas, tiek apelianto minimi liudytojai, betarpiškai negalėjo nurodyti, kad pėstytis bėgo. Aukščiau aptartų parodymų analizė neleidžia kolegijai daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusysis bėgo ar ne. Nors iš byloje esančių policijos pareigūnų R. R. ir R. K. parodymų matyti, kad atvykus į įvykio vietą, pilietis V. P. paaiškino, kad pertrenkė pėsčiąjį, kuris bėgo skersai kelio už perėjos, tačiau toliau duodamas parodymus, V. P. aiškino, kad, kaip per gatvę, kokiu tempu, iš kurios pusės ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo parodymai yra prieštaringi, kolegija negali jais remtis ir tuo pagrindu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju byloje, be nuteistojo prieštaringų parodymų, kitų objektyvių duomenų, jog nukentėjusys kirto kelią bėgdamas - nėra.

Siekiant nustatyti daugiau eismo įvykio aplinkybių bei spręsti apie pėsčiojo V. Ž. ir transporto priemonę vairavusio V. P. veiksmų atitikimą kelių eismo taisyklių reikalavimams, byloje buvo paskirta ekspertizė. Iš eksperto paskaičiavimų matyti 40-50 metų amžiaus vyrų greitis einant ramiu tempu 4,5-4,8 km/h, einant greitu tempu 6,0-7,2 km/h, bėgant ramiu tempu – 7,6-11,1 km/h, bėgant greitu tempu 11,3-17,0 km/h. Kaip matyti iš įvykio schemos (t.1, b.l. 8), Upės gatvės plotis įvykio vietoje sudaro 12 m, t.y. 5,7 m. pločio juosta nuo Žvėryno iki Kalvarijų g. ir 6,3 m. pločio juosta nuo Kalvarijų g. iki Žvėryno. Apeliantas nurodė, kad važiavo 40-50 km/ h bei tai, kad pėsčiasis buvo partrenktas 2,3 m. atstumu nuo dešiniojo kelkraščio. Taigi ekspertas įvertinęs pėsčiojo partrenkimo vietą važiuojamojoje dalyje (kelio pločio atžvlgiu), galimus pėsčiojo judėjimo tempus iki partrenkimo bei automobilio „Toyota Avensis“ nurodytą jo važiavimo greitį prieš partrenkimą (40-50 km/h), nustatė, kad V. P.: važiuodamas jo nurodytu 40 km/h greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu šioje kelio situacijoje pėsčiasis automobilio vairuotojo objektyvaus matomumo zonoje apie 10,3 m. atstumą iki partrenkimo veitos įveikė eidamas arba bėgdamas nedidesniu kaip 17,7 km/h greičiu; važiuodamas jo nurodytu 45 km/h greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu šioje kelio situacijoje pėsčiasis ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 16,8 km/h greičiu; važiuodamas jo nurodytu 50 km/h greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu šioje kelio situacijoje pėsčiasis ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 15,9 km/h greičiu. Automobilio vairuotojo techninė galimybė išvengti eismo įvykio priklauso nuo to, kokiu greičiu pėsčiasis ėjo iki partrenkimo vietos. Šiuo atveju, kuo didesnis pėsčiojo judėjimo greitis, tuo mažesnė techninė galimybė vairuotojui išvengti jo partrenkimo. Taigi darytina išvada, jog nuteistasis V. P. neturėtų techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo tik tada, kai jis prieš eismo įvykį važiuotų 40-50 km/h greičių ribose, o pėsčiasis važiuojamąją dalų kirstų bėgdamas greitu tempu, ir tai, tik tuo atveju, jei jo judėjimo greitis būtų artimas maksimaliai ekspertinėje praktikoje taikomo 40-50 metų amžiaus vyro bėgančio greitu tempu greičių ribų reikšmei (17, 0 km/h). Tuo tarpu jei pėsčiasis judėtų mažesniu tempu, V. P. turėtų techninę galimybę savalaikiu automobilio stabdymu išvengti eismo įvykio, tai yra nukentėjusiojo partrenkimo. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis būtų kelią kirtęs labai dideliu greičiu, kas atimtų iš V. P. galimybę savalaikiais, KET 134 p. reikalavimus atitinkančiais veiksmais išvengti įvykio. Pastebėtina ir tai, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas teisingai vertino eksperto išvadą ir pagrįstai rėmėsi esmine išvados dalimi, kadangi ji realiai atitiko nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, o ne prielaidomis ir versijomis, kurias kelia apeliantas.

Šioje baudžiamojoje byloje ginčas kyla ir dėl to, kurioje konkrečioje vietoje nukentėjusysis V. Ž. kirto kelio važiuojamąją dalį. Nuteistasis V. P. tvirtina, jog pėsčiasis per perėją neėjo. Kaip matyti iš nuteistojo V. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, kur jis parodė, jog jis prieš pėsčiųjų perėją persirikiavo kairėn, nes pirmoje juostoje buvo sustojęs automobilis, o kuomet jo vairuojamas automobilis jau kirto pėsčiųjų perėją, jis netikėtai prieš pat automobilį pamatė žmogų, kuris matomai kirto gatvę iš kairės į dešinę. Pasak apelianto pastarasis bėgo per gatvę už pėsčiųjų perėjos ribų. Kita vertus apklaustas teisme nuteistasis V. P. negalėjo konkrečiai pasakyti, ar pėsčiąjį jis pamatė, kai galiniai automobilio ratai jau buvo nusileidę nuo perėjos kalnelio ar ne. Iš esmės tapačius parodymus davė ir liudytoja V. P., nurodydama, jog kuomet jie pravažiavo pėsčiųjų perėją, ant kapoto nukrito vyras. Pagal liudytojo G. G., važiavusio įvykio metu už V. P. automobilio, parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis nematė ar pėstysis ėjo per pėsčiųjų perėją ar ne, tačiau matė, kad priešais važiuojantis automobilis užvažiavo ant pėščiųjų perėjos paaukštinimo ir tuomet jis pastebėjo kažką pakylant į orą. Pasak liudytojo, kol automobilis važiavo per perėją- nieko nebuvo, todėl jis daro išvadą, kad pėščiasis per gatvę ėjo ne per pėščiųjų perėją (t 1 b.l. 81-82). Ekspertas, kuris dėl objektyvių duomenų trūkumo išvadoms pateikti neturėjo galimybės tiksliai nustatyti kurioje kelio vietoje – perėjos ribose ar už jos ribų, buvo pertrenktas pėščiasis V. Ž., konstatavo, jog partrenkimas įvyko apie 10,3 m atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nurodė, jog pėsčiąjį jis pastebėjo tik likus 3-4, metrams iki jo vairuojamojo automobilio, kuris, kaip parodė apeliantas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis atstumas yra akivaizdžiai per mažas tam, kad sustabdyti 40-50 km/h važiuojantį automobilį. Netgi sutinkant su versija, jog nuteistojo automobilio galinė dalis jau buvo nusileidusi nuo kelio dangoje esančio paaukštinimo, kuomet apeliantas netikėtai pamatė pėsčiąjį, bet kuriuo atveju galima tvirtinti, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos zonoje. Šiuo atveju nors kategoriškai nėra nustatyta ar pėsčiasis kirto kelio važiuojamąją dalį – pėsčiųjų perėjose ar šalia pėsčiųjų perėjos, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumų priemonių, kurias numato KET, ir ko šiuo atveju nepadarė apeliantas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009, 2K-31/2013).

Vertinant nuteistojo V. P. galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo netikslinga išimtinai sieti vient tik su techniniais dydžiais ir apskaičiavimais. Eismo įvykio kilimui didelės reikšmės turėjo ir tuo metu buvusios vairavimo sąlygos. Aplinkybę, jog eismo įvykio metu vairavimo sąlygos nebuvo geros ir dėl ko apeliantas privalėjo būti atsargus, atidus bei važiuodamas pasirinkti saugų greitį, patvirtina ne tik kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, bet ir nukentėjusiojo, liudytojų, paties apelianto parodymai. Nukentėjusysis V. Ž. parodė, jog prisimena, kad buvo tamsus paros metas, buvo šlabriba (t 1 b.l. 65). Liudytoja V. P. parodė, kad buvo tamsus paros metas, šlapdriba, labai vejuota, matomumas blogas, asfaltas šlapias, kad buvo labai blogos važiavimo sąlygos (t 1 b.l. 69). Tai, kad buvo tamsus paros metas, lijo, asfaltas šlapias, matomumas labai blogas patvirtino ir liudytojai G. G. ir A. P. (t 1 b.l. 81; 86). Iš paties apelianto viso proceso metu duotų parodymų taip pat seka, jog eismo įvykio metu buvo sutemę, kad gatvės apšvietimas nebuvo įjungtas, buvo šlapdriba, labai vejuota, šlapias asfaltas, matomumas labai blogas. Ekspertas savo išvadas dėl V. P. galimybės išvengti pėščiojo partrenkimo pateikė su sąlyga, kad pastarasis turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį – į važiuojamąją dalį įžengusį ir kelyje kliūtį sudariusį pėsčiąjį. 2012-10-02 Nr. 11-1618 (12) ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog automobilio „Toyota avensis“ vairuotojas V. P., atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sąlygas privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sumažinti ar net sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vienas iš KET 133 p., kurio pažeidimas inkriminuotas V. P., reikalavimų, numato, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, net neviršijantį maksimalų leistiną, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas. Šiuo atveju, esant ribotam matomumui bei tokioms blogoms važiavimo sąlygoms, ypač, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ties kurios bet kuria vieta, bet kuriuo metu, į važiuojamąją dalį gali įeiti pėstieji, nuteistasis V. P. vykdydamas KET 133 p. reikalavimus, privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kuris pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį ar kitos kliūties atsiradimo kelyje atveju, užtikrintų jam galimybę saugiai ir savalaikiai sustabdyti vairuojamą automobilį. Esant nustatytoms aplinkybėms, jei apeliantas būtų buvęs pakankamai atidus ir būtų pasirinkęs atitinkamą greitį, jis galimai turėjo galimybę matyti pėsčiąjį, o artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numanyti, kad perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Nors apeliantas ir neviršijo toje vietoje leistino greičio ir kaip pats nurodė važiavęs 40-50 km/h greičiu, tačiau toks važiavimo greitis nurodytomis aplinkybėmis bei artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, šiuo atveju buvo aiškiai netinkamas. Apeliantas tinkamai neįvertino susidariusiosios eismo situacijos, savalaikiais veiksmais, tai yra, važiavimo greičio mažinimu ar automobilio stabdymu (kaip nurodė apeliantas jis tik nuėmė koją nuo akceleratoriaus), į ją nereagavo ir nepaisydamas labai blogo matomumo, tęsė važiavimą, dėl ko, kelių metrų atstumu nuo perėjos – perėjos zonoje, partrenkė per vėlai pastebėtą nukentėjusįjį V. Ž.. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, jog pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, vis tik pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Be to nors apeliantas tvirtina, kad nukentėjusysis V. Ž. staiga atsidūrė jo automobilio važiuojamoje kelio dalyje, kad jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su juo, tačiau tai, kad važiuodamas pasirinktu nesaugiu greičiu pėsčiųjų perėjos akivaizdoje, neatleidžia nuteistojo V. P. nuo kaltės, o tik įrodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. P. tinkamai neatsižvelgė į eismo salygas, dėl ko nepastebėjo pėsčiojo bei nesugebėjo sustabdyti automobilio ar apvažiuoti pėsčiąjį ir partrenkė jį. Jei apeliantas būtų atsižvelgęs į eismo sąlygas, pasirinkęs tokį greitį, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, būtų pakankamai atsidus ir atsargus, jis nebūtų sukūręs situacijos, dėl kurios jis prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju.

Atsižvelginat į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. P. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, taigi kvalifikacija teisinga. Taip pat pirmosios instancijos teismas skirdamas V. P. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų iš esmės nepažeidė, bausmę paskyrė tinkamai įvertinęs nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei veikos padarymo aplinkybes. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Konstatuotina ir tai, kad civilinio ieškinio klausimas šioje baudžiamojoje byloje išspręstas teisingai.

Dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo V. Ž. atstovas advokatas prašė iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajam priteisti proceso išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2014-02-20 mokėjimo nurodymą 1200 Lt sumai. Atsižvleginat į tai, kad nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas V. Ž. turėtas išlaidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo V. P. (Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, prašoma priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė ir neatitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir su bylos medžiaga ir esme yra susipažinęs, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme skundas buvo išnagrinėtas viename posėdyje, o taip pat atsižvelgiant į nuteistojo V. P. pensijinį amžių, į protingumo kriterijų, iš V. P. priteistina 500 Lt suma.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš V. P. V. Ž. naudai 500 (penkis šimtus) Lt advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.