- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-1481-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20994-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- UAB „Ektornet Land Lithuania“
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams UAB „Ektornet Land Lithuania“ ir likviduojamai UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Ektornet Land Lithuania“ 4.502,00 Lt ir iš atsakovo likviduojamos UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ 37.605,78 Lt nuostoliams atlyginti. Nurodė, kad ieškovas pagal 2011 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį įgijo žemės sklypą, kuriame yra pastatytas pastatas – gyvenamasis namas. Jame yra suformuoti penki atskiri nekilnojamojo turto objektai – butai, kurių kiekvieno savininkas po 1/5 dalį naudojasi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu minėtu žemės sklypu. Atsakovai, būdami nurodytų butų savininkais be jokio teisinio pagrindo neatlygintinai iš viso naudojasi 2/5 žemės sklypo dalimi. Todėl pažeidžia ieškovo teises nevaržomai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu bei gauti iš to pajamų. Ieškovui nepavyko su atsakovais taikiu būdu išspręsti ginčo dėl nuostolių atlyginimo. Patirtus nuostolius – negautas pajamas – ieškovas apskaičiavo pagal 2014 m. sausio 8 d. atliktą turto vertinimą, kuriame buvo nustatyta, kad žemės sklypo rinkos kaina gali siekti 50.000,00 Lt už vieną arą, iš viso – 1.095.000,00 Lt už visą sklypą, kurio plotas yra 0,2190 ha. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ nustatytas mokesčio tarifas metams, išnuomojant valstybinę žemę ne aukciono būdu, gali būti ne didesnis kaip 4 procentai nuo žemės vertės, kas šiuo atveju sudaro 2.000,00 Lt už vieną arą.
Atsakovai nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimis UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ nuosavybės teise įsigijo du butus. Kadangi šis turtas buvo perkamas UAB „Swedbank lizingas“ parduodamo turto aukcione, atsakovas negalėjo įsigyti žemės sklypo, esančio po nupirktais butais, nes toks objektas aukcione nebuvo parduodamas. Be to, joks teisės aktas neįpareigoja buto pirkėjo privalomai įsigyti ir nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį po pastatu. VĮ „Registrų centras“ pateikta informacija patvirtina, kad žemės sklype yra įregistruotas servitutas, leidžiantis naudotis šiuo žemės sklypu tretiesiems asmenims, įskaitant, bet neapsiribojant, ir atsakovus. Todėl atsakovai naudojasi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu teisėtai, taip pat naudojosi teisėtai visą laiką, kuomet ieškovas buvo minėto žemės sklypo savininkas. Ieškovo nuosavybės teisės ribojimas yra nustatytas pagal CK IV knygos VII skyriaus nuostatas, kuriose numatytas pagrindas nustatyti servitutą. Servitutas nustatytas iki ieškovui įsigyjant minėtą žemės sklypą, taigi ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas turto pirkėjas, iš anksto turėjo galimybę susipažinti su jam priklausančios nuosavybės teisėtu ribojimu. Atsakovai teisėtai naudojasi žemės sklypu remiantis nustatytu servitutu ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nėra neteisėtų atsakovų veiksmų, kurių pagrindu ieškovui galėjo atsirasti nuostoliai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ žemės sklypo vertė yra lygi 59.375,63 Lt, todėl šiuo atveju nuomos mokestis už vienerius metus už visą žemės sklypą sudaro 59,38 Lt, taikant Vyriausybės nustatytą minimalų tarifą. Ieškovas, įsigijęs žemės sklypą, dvejus metus nesikreipė nė į vieną atsakovą dėl galimai patiriamų nuostolių atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybės naudai 23,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovas savo reikalavimą kildina ne iš daiktinių teisių suvaržymo servitutu, bet iš deliktinės atsakomybės. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patikslino, jog ieškovo reikalaujami nuostoliai kilo ne iš ieškovo kaip žemės sklypo savininko teisių apribojimo servitutu, bet iš atsakovų neteisėtų veiksmų, jiems atsisakant sudaryti atitinkamą sutartį, kurios pagrindu atsakovas įgytų teisę atlygintinai naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi, reikalinga atsakovams nuosavybės teise priklausančioms patalpoms naudoti pagal paskirtį. Tuo tarpu ieškovas šiuo ieškiniu nuostolių atlyginimo dėl servituto nustatymo nereikalauja.
CK 6.245 straipsnio 4 dalis deliktinę civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, atsirandančią dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Civilinei atsakomybei, tame tarpe ir deliktinei, atsirasti būtina įstatymo numatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala. Žalą padariusio asmens kaltė civilinėje teisėje yra preziumuojama, tačiau visas kitas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų. Atsakovų naudojimasis ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu yra teisėtas, nes tokią teisę jiems suteikia įstatymų numatyta tvarka nustatytas servitutas, kurio teisėtumo ieškovas neginčijo. Ieškovas neįrodė, jog atsakovai naudojasi minėtu žemės sklypu, pažeisdami servituto sąlygas. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog į servitutu numatytus apribojimus neįeina tie apribojimai, kuriuos sąlygoja ieškovo sklypo užstatymas pastato dalimi, kurioje yra atsakovams nuosavybės teise priklausę patalpos, nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms bei galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog žemės sklypas priklausė vienam savininkui, iš kurios ieškovas ir įgijo minėtą žemės sklypą. Tuo tarpu šiame sklype esantis pastatas – gyvenamasis namas, buvo išskaidytas į atskirus nekilnojamojo turto vienetus – butus, atlikus rekonstrukciją, 2003 m. sausio 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, ir perleistas kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai – butai, skirtingiems savininkams: keturi iš penkių butų iš pradžių UAB „Swedbank lizingas“, po to atsakovams. Pažymėtina, jog toks minėto nekilnojamojo turto, tai yra žemės sklypo ir jame esančio statinio, perleidimas skirtingiems savininkams būtų negalimas, neišsprendus pastato savininkų teisės naudotis žemės sklypu, reikalingu tam, kad būtų galima naudotis pagal paskirtį šiame sklype esantį pastatą, tai yra pateikti į jį, aptarnauti pastato inžinerinius tinklus ir kt. CK 6.395 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjo teisė naudotis žemės sklypo dalimi ir jos sąlygos neaptartos, tai pardavėjui nustatomas servitutas į tą žemės sklypo dalį, kurią užima nekilnojamasis daiktas ir kuri būtina jo naudojimui pagal paskirtį, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu. Kaip minėta, servituto teisėtumo ieškovas neginčijo. Taigi atsakovai, kaip ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio pastato bendraturčiai, ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu naudojasi teisėtai tiek, kiek reikalinga jų turto naudojimui pagal paskirtį bei tiek, kiek sklypo užima atsakovams nuosavybės teise priklausanti pastato dalis, nes tokią teisę jiems suteikia ieškovo žemės sklypui nustatytas servitutas. Todėl atsakovų neteisėtų veiksmų nėra, ir vien dėl šios priežasties ieškovo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo patenkinimas ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu, tai yra deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, negalimas. Nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų, tai yra nuostolių buvimas, jų dydis, kaltė ir priežastinis ryšys nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja ieškovo reikalavimo pagrįstumo, todėl teismas dėl jų nepasisako.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas nepagrįstai žemės sklype nustatytus servitutus vertino kaip bendro pobūdžio servitutą naudotis visu žemės sklypu. Teismas sprendimu nenustatė ginčo dalyko. Byloje nekilo ginčo dėl servitutų. Byloje nebuvo keliamas ginčas dėl to, kad atsakovai galbūt neteisėtai neatlygintinai naudojasi keliu. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, jog atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad jie pažeisdami ieškovo teises nevaržomai valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, be jokio teisinio pagrindo neatlygintinai naudojosi jiems nuosavybės teise nepriklausančiomis žemės sklypo dalimis. Teismas sprendime šių atsakovų neteisėtų veiksmų klausimo nenagrinėjo, o susikoncentravo į vienintelį įrodymą – į administraciniu aktu nustatytus kelio ir komunikacijų tiesimo servitutus. Ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti, kad atsakovai naudojasi žemės sklypu, pažeisdami servituto sąlygas, nes šiuo atveju ieškovas turėjo įrodyti tik tas aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus. Teismo atsisakymas nagrinėti kitus civilinės atsakomybės pagrindus, o ypač nuostolių buvimą, parodė savo neobjektyvumą ir paviršutiniškumą, vertino ne visus įrodymus.
2) Teismo išvada, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog į servitutu numatytus apribojimus neįeina tie apribojimai, kuriuos sąlygoja ieškovo sklypo užstatymas pastato dalimi, kurioje yra atsakovams nuosavybės teise priklausiusios patalpos, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms bei galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Teismas, nurodydamas, kad keturi iš penkių butų iš pradžių buvo perleisti UAB „Swedbank lizingas“, nustatė klaidingas faktines aplinkybes, nes UAB „Swedbank lizingas“ buvo perleisti tik du butai. Tuo tarpu kiti du buvo įkeisti AB „SEB bankas“ pagal kredito sutartį ir naudojami V. B. IĮ „Jukunda NT“. Teismas turėjo įvertinti tai, kad nurodyti įvykiai neturi teisinės reikšmės esamai situacijai, vertinant civilinį deliktą dėl naudojimosi svetimu turtu be teisėto pagrindo. Teismas neatsižvelgė, kad dalies turto perleidimas skirtingiems savininkams 2003 m. būtent ir įvyko neišsprendus jokių klausimų, susijusių su pastato savininkų teisėmis naudotis žemės sklypu.
3) Teisės normų aiškinimo ir taikymo principas draudžia taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Teismas būtent šią klaidą ir padarė taikydamas CK 6.395 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios negali būti pritaikytos ginčui išspręsti. Teismas nekėlė klausimo, kas yra parduodama pirkimo-pardavimo sutartimi ir kas yra pardavėjas CK 6.395 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Šis straipsnis gali būti taikomas tik ieškovo ir V. B. 2011 m. lapkričio 2 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai. Pardavėjas šiuo atveju yra tik V. B., kuri galėtų pagal CK 6.395 straipsnio 3 dalį reikalauti sau servituto tuo atveju, jeigu pardavusi ieškovui žemės sklypą, būtų likusi šiame sklype esančių kitų nekilnojamojo turto objektų savininke. Atsakovai šiuo atveju nėra žemės sklypo pardavėjai. Jie negali remtis CK 6.395 straipsnio 3 dalies nuostata, kaip suteikiančia jiems teises į bendrąjį servitutą naudotis žemės sklypo dalimi, kurią užima jiems priklausantis nekilnojamasis daiktas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad šioje byloje vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiamas teiginys, jog atsakovai neteisėtai naudojosi ieškovui priklausančiu žemės sklypu, yra tik ieškovo paaiškinimai. Tačiau jokių objektyvių, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Tuo tarpu atsakovai pateikė teismui pakankamai įrodymų, kad žemės sklypu naudojasi teisėtai. Atsakovas UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ butus įsigijo dar 2010 m. balandžio mėnesį. Tuo tarpu ieškovas žemės sklypą įsigijo tik 2011 m. lapkričio mėnesį. Ieškovas jau įsigydamas žemės sklypą žinojo, jog žemės sklypo dalimi privalo naudotis atsakovas, todėl ieškovas turės leisti atsakovui įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Dar iki ieškovui įsigyjant žemės sklypą, žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas, kuris ir suteikė teisę atsakovams naudotis žemės sklypo dalimi. Ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo patirtų nuostolių ir atsakovų netesėtų veiksmų. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi naudojosi jiems įstatymo suteikiamomis kelio servituto turėtojo teisėmis. Vien dėl to, kad nėra atliktų neteisėtų veiksmų, yra neįmanoma įrodyti priežastinio ryšio buvimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl buto savininkų pareigos atlyginti žemės sklypo savininkui nuostolius už naudojimąsi žemės sklypo dalimi.
Byloje nustatyta, kad V. B. priklausė žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas. Pagal 2010 m. lapkričio 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymą iš šio sklypo buvo suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai. Gyvenamajame name taip pat suformuoti penki atskiri nekilnojamojo turto objektai (b.l. 13-18). Du butus, esančius minėtame gyvenamajame name, savininkė pardavė UAB „Swedbank lizingas“, o pastarasis – 2010 m. gegužės 17 d. pardavė UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“, kuris 2014 m. sausio 9 d. ir 2014 m. sausio 13 d. juos pardavė UAB „Ektornet Land Lithuania“. Minėtas atsakovas butus 2014 m. vasario 12 d. ir 2014 m. gegužės 29 d. pardavė kitiems fiziniams asmenims (b.l. 34-39). Žemės sklypą buvusi savininkė 2010 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido ieškovui (b.l. 14). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad ieškovui priklausančio 0,2190 ha žemės sklypo naudojimo pobūdis yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, šiam sklypui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu nustatytas kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis), servitutas, suteikiantis teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, ir servitutas, suteikiantis teisę aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas (b.l. 40-42).
Ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovų nuostolius, remdamasis civilinės atsakomybės institutu. Todėl pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, pripažino, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (LAT 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-356/2008). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (LAT 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo atveju susidarė situacija, kai ieškovas pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą, kuriame buvo daugiabutis pastatas. Sklypo įsigijimo metu du pastate esantys butai priklausė atsakovams (šiuo metu yra perleisti kitiems asmenims), kurie neatlygintinai naudojosi ieškovo žemės sklypu. Taigi faktiškai ieškovo nuosavybės teisė į ginčo sklypą buvo (ir šiuo metu galimai išlieka) apribota ir suvaržyta, tačiau byloje nepateikta jokių duomenų, pagrindžiančių šio suvaržymo teisinį pagrindą. Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. Ž13-(6.2)-119 buvo nustatyti tik kelio servitutas bei servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas. Šie servitutai suteikia tik teisę per ieškovo žemės sklypą eiti ar važiuoti transporto priemonėmis ir tiesti bei aptarnauti antžemines ir požemines komunikacijas, bet ne užimti žemės sklypą ieškovui nepriklausančiais statiniais. Taigi šių servitutų suteikiama teisė nėra tapati teisei statyti kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype statinius bei jais naudotis neatlygintinai. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovo žemės sklypui nustatytas servitutas suteikia teisę atsakovams neatlygintinai naudotis sklypu tiek, kiek sklypo užima atsakovams nuosavybės teise priklausanti pastato dalis, yra nepagrįsta.
Pagal CK 6.395 straipsnio 2 dalį, jeigu žemės sklypas, kuriame yra pardavėjui nuosavybės teise priklausančių pastatų, parduodamas neperduodant pirkėjui nuosavybės teisės į tuos nekilnojamuosius daiktus, tai pardavėjui paliekama teisė naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri yra būtina jų naudojimui užstatymo ar kitokia pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta teise ir sąlygomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjo teisė naudotis žemės sklypo dalimi ir jos sąlygos neaptartos, tai pardavėjui nustatomas servitutas į tą žemės sklypo dalį, kurią užima nekilnojamasis daiktas ir kuri būtina jo naudojimui pagal paskirtį. Pirmos instancijos teismas rėmėsi šia nuostata, tačiau neatkreipė dėmesio, kad 2011 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovui buvo perleistas žemės sklypas, sudarymo metu žemės sklypo savininkei jau nebepriklausė ant šio žemės sklypo stovėję butai. Be to, byloje nebuvo pateikta minėta 2011 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis, todėl negalima daryti išvados apie šioje sutartyje nustatytas žemės sklypo perleidimo sąlygas.
Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, - yra negaliojanti. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad parduodant nekilnojamąjį daiktą, kurio savininkui nepriklauso žemės sklypas, ant kurio stovi parduodamas daiktas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Byloje nėra pateikta pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriomis buvo parduoti žemės sklypo savininkei priklausantys butai iš pradžių AB „Swedbank lizingas“, vėliau atsakovams. Todėl negalima nustatyti, dėl kokių pirkėjo teisių į žemės sklypą buvo susitarta. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog žemės sklypo ir jame esančio statinio perleidimas skirtingiems savininkams būtų negalimas, neišsprendus pastato savininkų teisės naudotis žemės sklypu, tačiau neišsireikalavo minėtų sutarčių ir nenustatė, kaip iš tikrųjų jose buvo išspręstas naudojimosi žemės sklypu klausimas. Todėl teismas padarė išvadas apie aplinkybių egzistavimą, neturėdamas jokių jas patvirtinančių duomenų.
Byloje esantys duomenys šiuo metu tik patvirtina, kad žemės sklypas ir butai priklauso skirtingiems asmenims, ginčo šalys nėra sudariusios ir įregistravusios žemės sklypo nuomos sutarties (CK 6.536, 6.538 straipsniai), taip pat nenustatyta ir neįregistruota servitutų (CK 4.124 straipsnio 1, 2 dalys) ar kitų žemės sklypo suvaržymų, leidžiančių butų savininkams naudotis ta ieškovui priklausančia žemės sklypo dalimi, ant kurios yra atsakovams priklausę butai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, sudarius nuomos sutartį arba nustačius ir įregistravus servitutą, pareiga atlyginti už naudojimąsi svetimu daiktu nuomos mokesčio ar dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo forma atsirastų tik ateityje, t. y. nuo sandorio sudarymo ar išvestinės daiktinės teisės nustatymo ir įregistravimo momento. Dėl to už laikotarpį, kuriuo nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymo pagrindo nebuvo nustatyta, nors faktiškai toks suvaržymas egzistavo, kaip yra nagrinėjamo ginčo atveju, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti nei skolos, nei nuostolių. Esant tokiai situacijai, pastato savininkas, neatlygintinai naudodamasis kito asmens žeme, kurioje yra pastatas, sutaupo lėšų. Toks sutaupymas laikytinas nepagrįstu, nebent būtų išreikšta žemės savininko valia sklypą suteikti naudotis neatlygintinai. Taigi šiuo atveju pastatų savininkas nepagrįstai praturtėja, o žemės, kurioje yra pastatai, savininkas atitinkamai negauna kompensacijos už nuosavybės teisės suvaržymą, t. y. pastatų savininkas praturtėja žemės savininko sąskaita. Nuostolių atsiradimo rizika, kaip sąlyga praturtėjimą atsisakyti pripažinti nepagrįstu ir nesąžiningu, reglamentuojama CK 6.242 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytos normos prasmę, konstatuotina, kad asmens sutikimas įsigyti žemės sklypą, kuriame yra ne žemės savininkui, bet trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių, savaime nereiškia teisės gauti atlygį už sklypo dalies, reikalingos statiniams naudoti, suvaržymą praradimo ar atsisakymo ir dėl to rizikos prisiėmimo. Todėl kasacinis teismas padarė išvadą, kad tokiu atveju yra visos sąlygos actio de in rem verso taikyti (CK 6.242 straipsnis) (LAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie 2011 m. lapkričio 2 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriomis V. B., vėliau AB “Swedbank lizingas” bei atsakovai perleido butus, sąlygas, negali neginčijamai konstatuoti CK 6.242 straipsnio taikymo bylos šalių santykiams pagrįstumo.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartus trūkstamus įrodymus byloje, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti, kokiomis sąlygomis buvusi žemės sklypo savininkė perleido žemės sklypą ir butus skirtingiems pirkėjams, ar buvo aptartos žemės sklypo naudojimo sąlygos, jeigu buvo, tai kokios žemės sklypo naudojimo sąlygos butų pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nustatytos, tai yra negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Be to, reikšminga pripažintina ir ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu atsakovai jau buvo perleidę butus kitiems asmenims. Todėl yra spręstinas klausimas dėl šių asmenų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis bei sutarčių, kuriomis jiems buvo perleisti butai, išreikalavimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius, neatskleidė bylos esmės, todėl padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kurio negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl teismo sprendimas naikintinas bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Ieškovas pateikė prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą ir grąžina jį nagrinėti iš naujo, taigi nenagrinėja bylos iš esmės. Todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Ieškovui išaiškintina, kad bylinėjimosi išlaidas teismas turi paskirstyti išnagrinėjęs bylą iš esmės.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti jį pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.