- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-346-381/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mas Baltic“
- Trečiasis asmuo
- V. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mas Baltic“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-694-123/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mas Baltic“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kesonas“, akcinei bendrovei „Swedbank“, N. K., K. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo V. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų egzistavimo.
Šalies argumentai
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mas Baltic“ kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovų bankrutavusios UAB (toliau – ir BUAB) „Kesonas“ ir N. K. 2011 m. vasario 18 d. sudarytas Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartys); taikyti dvišalę restituciją: priteisti atsakovui BUAB „Kesonas“ iš atsakovų Narūno ir K. K. Sutarčių objektus: administracines–komercines patalpas ir 343818/354018 dalį gamybinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), o iš atsakovo BUAB „Kesonas“ pirkėjams – 500 000 Lt; pripažinti negaliojančiu atsakovų N. ir K. K. su atsakovu AB „Swedbank“ 2011 m. gegužės 13 d. sudarytą hipotekos sandorį.
Ieškovas nurodė, kad Sutartimis atsakovas BUAB „Kesonas“ perleido jam priklausiusį Turtą už 500 000 Lt, nors jo rinkos vertė buvo 1 141 000 Lt. Taip atsakovas BUAB „Kesonas“ sumažino savo turtą, o kartu ir apribojo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Atsakovo BUAB „Kesonas“ finansinės atskaitomybės dokumentai suponuoja, kad dėl Sutarčių įmonė tapo nemoki arba suteikė pirmenybę vienam iš savo kreditorių. Kadangi Sutartys neprivalėjo būti sudarytos, Turtas perleistas už neproporcingai mažą kainą (CK 6.67 straipsnio 4 dalis), egzistuoja visos sąlygos Sutarčių pripažinimui negaliojančiomis pagal actio Pauliana institutą.
Atsakovai N. ir K. K., neteisėtai įgiję Turtą, neturėjo teisės jo įkeisti hipoteka. Hipotekos kreditorius – atsakovas AB „Swedbank“, būdamas kreditavimo srities profesionalu, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, prieš sudarydamas hipotekos sandorį turėjo įvertinti galimų ginčų dėl Sutarčių tikimybę. Atsakovas AB „Swedbank“ privalėjo matyti, kad Turtą skolininkai įgijo už ženkliai mažesnę kainą, nei rinkos vertė. Hipotekos sandorio pripažinimui negaliojančiu svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovai N. ir K. K. turi pakankamai kito turto, kad juo galėtų užtikrinti prievolių bankui įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Ištyręs bylos svarstymui pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad apie Sutartis ieškovas turėjo sužinoti 2011 m. gegužės 23 d., kai buvo įregistruotas sutartinės hipotekos lakštas. Vadinasi, ieškinio senaties terminas ginčyti Sutartis pasibaigė 2012 m. gegužės 23 d. Be to, ieškovas buvo atsakovo BUAB „Kesonas“ akcininku ir jam turėjo būti žinoma apie visus bendrovės sudarytus sandorius. Nustatęs ieškinio senaties termino pabaigą iki ieškinio pareiškimo, teismas nusprendė tuo pagrindu ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškovo teiginius, kad apie Sutartis ir hipotekos sandorį jis sužinojo tik 2013 m. sausio 24 d., kai gavo iš bankroto administratoriaus Sutarčių kopijas, teismas pripažino nepagrįstais. Tokią poziciją teismas grindė tuo, kad ieškovas vykdė veiklą atsakovo BUAB „Kesonas“ patalpose, buvo akcininkas, ir nepaneigė trečiojo asmens V. M. paaiškinimų, kad Sutartis pradėjo ginčyti po to, kai jam nepavyko įsigyti Turto.
Teismas, be kita ko, konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų. Anot teismo, atsakovas BUAB „Kesonas“, pardavęs Turtą, tikėjosi pagerinti savo turtinę būklę ir atsiskaityti bent su dalimi kreditorių. Tai normali verslo praktika. Teismas pažymėjo, kad atsakovai N. ir K. K. buvo sąžiningai, t. y. pakankamai apdairūs ir rūpestingi, nes už Turtą sumokėjo didelę santaupų sumą, draudimų pirkti Turtą nebuvo, Sutartys sudarytos pas notarą. Atsakovas AB „Swedbank“ sąžiningai įgijo daiktinę hipotekos teisę į įkeičiamą turtą. Teismas akcentavo, kad įstatyme įtvirtintas sąžiningo įgijėjo interesų apsaugos institutas taikomas tiek ginant nuosavybės teisę, tiek ir kitas daiktines teises. Teismas ieškovo teiginius, kad Turtas parduotas per pigiai, vertino kaip prielaidas, nes pateikti turto vertinimo dokumentai yra informacinio pobūdžio ir neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų. Apibendrindamas savo poziciją ginčo klausimu, teismas nurodė, kad atsakovas BUAB „Kesonas“ sąžiningai ir nepažeisdamas teisės aktų ar kitų asmenų teisėtų interesų pardavė Turtą pirkėjui, kuris įsigijo jį už derybomis sulygtą kainą, todėl pripažinus negaliojančiomis ginčo sutartis, būtų ne tik pažeidžiami sąžiningų sandorio šalių interesai ir teisėti lūkesčiai, bet ir paneigiamas sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Mas Baltic“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas, kad apeliantas praleido ieškinio senaties terminą, neįvertino, jog duomenys iš hipotekos registro nėra laisvai prieinami. Nežinodamas apie Turto perleidimą ir jo pirkėjų asmeninių duomenų, apeliantas objektyviai nebūtų galėjęs gauti informacijos, ar Turtas nėra įkeistas hipoteka. Aiškindamas kreditoriaus pareigą būti apdairiam ir rūpestingam nurodytu būdu, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumą, nes kreditoriui primetė pareigą itin sudėtingais būdais ir priemonėmis rinkti informaciją apie skolininką. Konstatuodamas ieškinio senaties praleidimo faktą, teismas taip pat neįvertino to, kad dėl apelianto, kaip atsakovo BUAB „Kesonas“ akcininko, teisių (nebuvo atliktas įrašas į apelianto asmeninę vertybinių popierių sąskaitą) vyko teisminiai ginčai ir jam įmonės valdymo organai neteikė jokios informacijos. Tą patvirtinantys įrodymai teikiami kartu su apeliaciniu skundu (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas juos turėtų priimti, kadangi aplinkybė dėl apelianto buvimo atsakovo BUAB „Kesonas“ akcininku buvo išsakyta tik baigiamosiose kalbose, taip užkertant kelią apeliantui ją paneigti. Šioje ginčo dalyje teismas, be kita ko, klaidingai sprendė, kad apeliantas vykdė veiklą ginčo patalpose ir kad jis ketino jas pirkti.
2. Sutarčių prieštaravimą atsakovo BUAB „Kesonas“ kreditorių teisėms ir interesams patvirtina tai, kad jose buvo aiškiai įrašyta, jog Turto vidutinė rinkos vertė sudaro 1 141 000 Lt, tačiau jis parduodamas už 500 000 Lt. Konstatuodamas, kad Sutartys atitiko normalią verslo praktiką, teismas užkirto kelią reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo BUAB „Kesonas“ valdymo organų. Turto perleidimas už dvigubai mažesnę kainą, nei jo rinkos kaina, jokia forma negalėjo pagerinti įmonės finansinės padėties. Pripažindamas atsakovus sąžiningais, teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes byloje taikytina nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 4 dalis). Byloje taip pat nustatyta, kad prieš įkeičiant Turtą hipoteka buvo atliktas jo vertinimas, kuriuo nustatyta, jog Turto vidutinė rinkos vertė sudaro 879 000 Lt. Duomenys apie Turto pirkimo ir jo vidutinės rinkos kainos skirtumus atsakovui AB „Swedbank“ turėjo būti pakankami įvertinti skolininkų sąžiningumą ir Sutarčių teisėtumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Kesonas“ prašo skundą tenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai N. ir K. K. prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovo jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsikirsdami į apeliacinio skundo argumentus, atsakovai nurodo, kad apeliantas, būdamas atsakovo BUAB „Kesonas“ akcininku, ketinęs įsigyti Turtą ir vykdęs veiklą ginčo patalpose, apie Sutarčių sudarymą neabejotinai vėliausiai turėjo sužinoti, kai buvo įregistruotas hipotekos sandoris, t. y. 2011 m. gegužės 23 d. Tiek Sutarčių, tiek hipotekos sandorio šalys buvo sąžiningos, sandoriai sudaryti pagal teisės aktų reikalavimus. Apelianto teiginiai dėl per mažos Turto pardavimo kainos yra tik prielaidos. Ieškinio tenkinimas ir restitucijos taikymas neabejotinai pažeistų šalių, veikusių sąžiningai ir apdairiai, interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti sprendžiami klausimai, susiję su ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymu kreditoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu bei actio Pauliana taikymui būtinųjų sąlygų konstatavimu (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo ribų aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinio proceso tikslas – nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidas ir jas ištaisyti (lot. revisio prioris instantiae), tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo.
Dėl ieškinio senaties kreditoriui reiškiant actio Pauliana ieškinį
Vienu iš pagrindų apelianto pareikšto ieškinio atmetimui pirmosios instancijos teismas įvardijo ieškinio senaties termino pasibaigimą iki ieškinio pareiškimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalies). Apeliantas teigia, kad jis ieškinio senaties termino ginčyti Sutartis pagal actio Pauliana nepraleido, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai kvalifikuojant nustatytas faktines aplinkybes, t. y. padarant įrodymų vertinimo taisyklių taikymo klaidą.
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje praktikoje pabrėžiama, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB Nord prieš A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Informaciją apie sandorį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Ž. prieš G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sutarčių sudarymo, Turto įkeitimo aplinkybes bei šių faktų išviešinimo momentus, taip pat apelianto ir atsakovo BUAB „Kesonas“ ryšį, sprendė, kad apeliantas apie Sutartis turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m. gegužės 23 d., kai buvo įregistruotas Turto sutartinės hipotekos lakštas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik sandorių (turto perleidimo ar įkeitimo) sudarymo fakto išviešinimas nereiškia, jog toks juridinis faktas pats savaime yra pakankamas kreditoriui įvertinti, ar nebuvo pažeistos jo teisės. Tai ne kartą yra akcentuota ir kasacinio teismo teisminėje praktikoje (žr., prieš tai cituotą civilinę bylą S. Ž. prieš G. Š. ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas be pagrindo absoliutino Turto perleidimo ir įkeitimo fakto registravimo Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registruose momentą, kaip aplinkybę, lėmusią apelianto sužinojimą apie jo teisių pažeidimą. Pagal Sutarčių pobūdį apeliantas apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti tik susipažinęs su jų sąlygomis, o būtent – Turto perleidimo kaina. Apeliantas nurodo, kad minėtą informaciją jis gavo 2013 m. sausio 24 d., kai atsakovo BUAB „Kesonas“ bankroto administratorius jam atsiuntė Sutarčių kopijas (III b. t., l. 16–17). Ar apeliantas, elgdamasis rūpestingai, apdairiai ir protingai, negalėjo anksčiau sužinoti apie Turto pardavimo kainą, kuria grindžiamas apelianto ir kitų atsakovo BUAB „Kesonas“ kreditorių teisių pažeidimas, yra fakto klausimas, susijęs su apelianto ir atsakovo BUAB „Kesonas“ tarpusavio ryšiais bei santykiais.
Byloje nustatyta, kad apeliantas 2010 m. kovo 11 d. sudarė su Ž. M. atsakovo BUAB „Kesonas“ 500 paprastųjų vardinių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Po šios sutarties sudarymo tarp jos šalių kilo ginčas dėl to, ar apeliantas atsiskaitė už akcijas. Šį faktą patvirtinantis Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. spalio 29 d. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad iki tol, kol nebuvo patvirtintas kainos už BUAB „Kesonas“ akcijas sumokėjimas ir padaryti atitinkami įrašai įmonės akcijų apskaitos dokumentuose, apeliantas teisiškai negalėjo būti vertinamas kaip atsakovo BUAB „Kesonas“ akcininkas. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutarimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A2.2.-319-167/2011, implikuoja, kad atsakovo BUAB „Kesonas“ valdymo organai nepripažino apelianto įmonės akcininku ir neteikė jam jo reikalaujamų duomenų apie įmonės veiklą. Vadinasi, apeliantas, nepaisant akcijų pirkimo sandorio sudarymo, dėl objektyvių priežasčių negalėjo pasinaudoti Akcinių bendrovių įstatyme numatytomis teisėmis, įskaitant informacijos gavimą (Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 1 dalis).
Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl apelianto sužinojimo apie jo teisių pažeidimą ginčo sandoriais momento buvo padaryta, tinkamai neištyrus ir neįvertinus visų byloje turinčių reikšmės aplinkybių. Nustatytos faktinės aplinkybės, kada apeliantui buvo pateiktos Sutarčių kopijos, patvirtina apelianto teiginius, kad informacija apie ginčo sandorius visu mastu jam tapo žinoma tik 2013 m. sausio 24 d. (CPK 185 straipsnis). Dėl to laikytina, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, nebuvo praleistas. Pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, kaip pagrindas apelianto sužinojimo apie savo teisių pažeidimo momentui nustatyti, kad apeliantas siekė įgyti Turtą, vykdė veiklą tose pačiose patalpose, turinio požiūriu yra nereikšmingos, nes jos neįrodo, jog apeliantui iki 2013 m. sausio 24 d. būtų buvęs atskleistas Sutarčių sąlygų turinys ar jis galėjo su jomis susipažinti. Kita vertus, apeliantas šias aplinkybes neigia, o patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas ketino Turtą pirkti arba kad vykdė veiklą ginčo patalpose, byloje nėra. Aptartoms aplinkybėms nustatyti vien buvusio atsakovo BUAB „Kesonas“ vadovo V. M., sudariusio įmonės vardu ginčo sandorius, parodymų nepakanka (CPK 185 straipsnis).
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi aiškios pozicijos, jog tais atvejais, kai teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ prieš L. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prieš AB „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013).
Dėl kitų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos, pripažindamas jo pareikštą ieškinį esant neįrodytu, netinkamai kvalifikavo byloje nustatytas aplinkybes, o teismo išvados yra prieštaringos. Teisėjų kolegija šiems argumentams pritaria.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Neto“ prieš S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas prieš A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai implikuoja, kad byloje ginčas yra kilęs dėl visų – išskyrus pirmąją – actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sutartys nepažeidė apelianto teisių, nes, parduodamas Turtą, atsakovas BUAB „Kesonas“ tikėjosi pagerinti savo turtinę padėtį ir atsiskaityti bent su dalimi kreditorių. Tokį atsakovo ketinimą teismas taip pat traktavo kaip aplinkybę, patvirtinančią privalėjimo sudaryti ginčo sandorius faktą. Šie teismo motyvai ne tik prieštaringi, bet ir paremti nevisapusiu faktinių aplinkybių ištyrimu bei klaidingu jų įvertinimu. Detaliau neaptardama kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą, teisėjų kolegija išskiria, kad vienas iš atvejų, kai laikoma, kad kreditoriaus teisės yra pažeidžiamos, kaip apibrėžta CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, yra tai, kada skolininkas jam priklausantį turtą parduoda už aiškiai mažesnę kainą, nei yra vertas, ir po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prieš V. E. ir kt., bylos Nr. 3K-3-729/2013). Pareikštame ieškinyje apeliantas būtent ir įrodinėjo paminėtą materialųjį teisinį faktą, kad Turtą atsakovas BUAB „Kesonas“ perleido už aiškiai per mažą kainą, taip apribodamas apelianto ir kitų įmonės kreditorių teises patenkinti savo reikalavimus iš įmonei priklausančio turto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Turto pardavimo kaina šalių buvo sąžiningai sulygta derybose, o apelianto pateikti įrodymai yra nepakankami pripažinti, jog Turtas parduotas per pigiai, t. y. pažeidžiant apelianto teises.
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokia buvo atsakovo BUAB „Kesonas“ turtinė padėtis pasirašant Sutartis ir kaip Turto pardavimas lėmė įmonės galimybes vykdyti turimus įsipareigojimus. Taigi byloje nebuvo nustatytas ryšys tarp Sutarčių sudarymo ir apelianto negalėjimo patenkinti savo reikalavimo iš atsakovo BUAB „Kesonas“ turto. Teismas, be kita ko, iš esmės nesiaiškino ir to, ar Turto pardavimo kaina atitiko jo rinkos kainą, apsiribodamas formaliu nurodymu, kad apelianto pateiktas UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas Turtas parengtas Preliminarus rinkos vertės nustatymo aktas (III b. t., l. 65) neturi įrodomosios reikšmės. Šiame akte nurodyta, kad Turto vertė 2010 m. sausio 18 d. buvo 542 168,67 Eur (1 872 000 Lt). Vidutinė Turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, Sutarčių pasirašymo dieną buvo 330 456,44 Eur (1 141 000 Lt) (I b. t., 21, 27). Prieš atsakovams Narūnui ir K. K. su atsakovu AB „Swedbank“ sudarant Kredito sutartį Nr. 11-021155-ZU, kurios vykdymas užtikrintas Turto įkeitimu hipoteka, UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas Turtas atliko Turto vertimą bei nustatė, kad jo rinkos vertė, įskaitant valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės rinkos vertę (289,62 Eur), 2011 m. vasario 21 d. buvo 254 865,62 Eur (880 000 Lt) (II b. t., l. 45–50). Pastebėtina, kad Kredito sutarties Nr. 11-021155-ZU specialiosios dalies 1 ir 2 punktuose buvo įrašyta, kad kredito (115 000 Eur) ir turto rinkos vertės santykis procentais yra ne didesnis kaip penkiasdešimt, t. y. kredito suma neviršija daugiau kaip pusės turto rinkos vertės (II b. t., l. 27–28). Įvardytus įrodomuosius duomenis pirmosios instancijos teismas ignoravo ir dėl jų nepasisakė, nepašalino jų prieštaravimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos svarstymui pateiktų įrodymų visetas dėl Turto rinkos vertės ir jo pardavimo kainos neatitikties kelia realių abejonių, ar atsakovas BUAB „Kesonas“ Turtą iš tiesų pardavė už rinkos vertę atitinkančią kainą. Kadangi duomenys apie Turto rinkos vertę nėra nuoseklūs, dalies jų įrodomoji reikšmė yra abejotina, akivaizdu, kad, nepašalindamas šių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės šioje dalyje. Neišsiaiškinęs, kokia buvo tikroji Turto rinkos vertė sudarant Sutartis, t. y. ar, perleisdamas Turtą už 500 000 Lt, atsakovas BUAB „Kesonas“ nepagrįstai nesumažino turimo turto, pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo visapusiškai įvertinti atsakovų sąžiningumo ir dėl to neturėjo pagrindo išvadai, kad jie, įgydami Turtą, buvo sąžiningi.
Kasacinio teismo teisminėje praktikoje yra akcentuojama, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Ranguva“ prieš A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Šiaulių bankas prieš A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-88/2013). Aplinkybė, ar atsakovai N. ir K. K. turėjo žinoti ir žinojo, kad ginčo sandoriai atsakovui BUAB „Kesonas“ yra aiškiai nenaudingi, gali būti nustatyta tik išsiaiškinus, kokia ginčo sandorių sudarymo metu buvo atsakovo BUAB „Kesonas“ turtinė padėtis ir ar Turto pardavimo kaina nebuvo esmingai mažesnė už jo rinkos kainą. Šie faktai yra reikšmingi sprendžiant ir dėl atsakovo AB „Swedbank“ sąžiningumo. Be to, nenustatinėdamas, kokia buvo atsakovo BUAB „Kesonas“ turtinė padėtis, sudarant Sutartis, ir kaip Turto perleidimas ją paveikė, teismas kartu nesiaiškino to, ar atsakovai N. ir K. K. iki ginčo sandorių sudarymo domėjosi atsakovo finansine padėtimi, be kita ko, tuo, ar Turto pardavimas už 500 000 Lt nepažeis įmonės kreditorių teisių ir interesų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo savo išvados, jog nėra ir ketvirtosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, nes, teismo nuomone, atsakovas BUAB „Kesonas“ privalėjo sudaryti Sutartis. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Paulianio ieškinio pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ prieš RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmosios instancijos teismas atsakovo BUAB „Kesonas“ privalėjimą perleisti Turtą siejo išimtinai su kreditorių reikalavimų patenkinimu iš gautų lėšų ir įmonės turtinės būklės pagerinimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tik aplinkybė, jog iš ginčo sandorių gautomis lėšomis atsakovas BUAB „Kesonas“ dengė savo įsipareigojimus kreditoriams, pati savaime neįrodo, kad įmonė privalėjo sudaryti Sutartis ir Turtą parduoti už 500 000 Lt dydžio kainą. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl ketvirtosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos vertintina kaip nemotyvuota ir nepagrįsta.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nesurinkus reikalingų įrodymų, nenustačius reikšmingų faktų, kurie yra būtini ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį, bei netinkamai vertinant faktines aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentui nustatyti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą ir pripažindamas, jog nėra visų būtinųjų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, pažeidė įrodinėjimo taisykles civiliniame procese ir šie pažeidimai galėjo lemti netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą. Tokio pobūdžio pažeidimas – bylos esmės neatskleidimas, yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos įgyvendinimo sąlygų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas, kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ prieš T. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėdamas bylą pakartotinai pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti atsakovo BUAB „Kesonas“ turtinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu, kitas reikšmingas aplinkybes actio Pauliana instituto taikymui, taip pat pašalinti faktinių duomenų prieštaravimus dėl Turto rinkos vertės ginčijamų sandorių sudarymo dienai. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį savo įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Jeigu nagrinėjant bylą iš naujo paaiškėtų, kad atskiroms faktinėms aplinkybėms atskleisti yra būtinos specialiosios žinios (turto rinkos vertės nustatymas reikalauja specialiųjų žinių), CPK 212 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė savo iniciatyva skirti ekspertizę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. A. prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ruuki Lietuva“ prieš UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-222/2007).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.