Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D T. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2007 m. vasario 20 d. teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 625 Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį D. T. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. T. priteista 176 Lt nukentėjusiajai E. V. turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 16 d., apie 03.00 val., „duomenys neskelbtini“, panaudodamas prieš nukentėjusiąją E. V. fizinį smurtą, t.y. ją pargriovė ant žemės, nutempė už plaukų prie medžių, vienos rankos delnu uždengė jai burną, o kita ranka laikydamas už kaklo visu kūnu užgulė E. V. ir, prispaudęs ją prie žemės, ne mažiau vieną kartą sudavė į veidą, pasikėsino su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusioji E. V. aktyviai priešinosi.

Be to, jis nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, po to, kai pasikėsino išžaginti E. V., iš jos rankinės atvirai pagrobė svetimą, jai priklausantį turtą - 25 Lt vertės keturių raktų ryšulį su pakabuku, 30 Lt vertės piniginę, kurioje buvo neturintys turtinės vertės jos vardu išduoti laikinas vairuotojo pažymėjimas, SEB banko mokėjimo kortelė „Visa Electron“, „Eurovaistinės“ nuolaidų kortelė bei nuotrauka. Iš viso D. T. iš E. V. pagrobė turto už 55 Lt.

D. T. buvo kaltinamas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, nepavykus išžaginti E. V., pasinaudodamas tuo, kad dėl prieš tai prieš ją panaudoto fizinio smurto jos valia palaužta, savo lytiniu organu lietė E. V. kūną ir taip tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu, tačiau dėl šio nusikaltimo buvo išteisintas.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad apie pasikėsinimą išžaginti E. V. nenurodė nei protokole-pareiškime, kurį 2010 m. liepos 16 d. 05.00 val. pagal jos pasakojimą surašė tyrėja, nei netrukus po to ją apklausiant kaip liudytoją. Praėjus 5 valandoms po minėtų parodymų tyrėjai davimo, aptarusi įvykį su savo sutuoktinio motina - liudytoja L. B., E. V. atvyko į tą patį policijos komisariatą ir tyrėjui papildomos apklausos kaip liudytoja metu patvirtino savo pirminius parodymus, tačiau juos papildė aplinkybėmis apie pasikėsinimą ją išžaginti. Šių parodymų E. V. laikėsi ir vėlesnėse apklausose. Pirmosios instancijos nuosprendyje šios nukentėjusiosios parodymai nepagrįstai vertinti kaip nuoseklūs, be to, neminimi ir neanalizuojami duomenys, prieštaraujantys pasikėsinimo išžaginti versijai. Anot kasatoriaus, E. V. nurodyta jos parodymų keitimo priežastis - gėda apie tai pasakoti - turėjo būti vertinama kritiškai. Nukentėjusioji nieko neužsiminė apie tariamą pasikėsinimą išžaginti du kartus su ja bendravusiai tyrėjai moteriai, tačiau po keleto valandų apie tai išsamiai pasakojo pirmą kartą matomam tyrėjui vyrui. Be to, tą patį vakarą, E. V. savo iniciatyva ieškojo D. T. telefono numerio, o paskambinusi ir manydama, kad kalba su jo broliu ar draugu, pasakojo apie įvykį. Vėlesnio skambučio metu ji įvykį aptarinėjo ir su nepažįstama moterimi. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, E. V. parodymų turinio neanalizavo, bet apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad jie yra vienodi, nuoseklūs ir patvirtinti kitais bylos duomenimis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojos L. B. parodymai taip pat nepatvirtina nuteistojo D. T. kaltės, nes apie patį įvykį ši liudytoja, jos pačios parodymais, žino tik tai, ką jai papasakojo E. V.. Ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad nuvažiavusi iki marčios namų, keleto žingsnių nuo namo atstumu atsitiktinai pamatė ant žemės gulinčias suplėšytas juodas moteriškas kelnaites. E. V. šias kelnaites atpažino kaip savo ir pasakė, kad pametusi jas bėgdama nuo užpuoliko. Tačiau 2011 m. sausio 12 d. apklausiama teisme ši liudytoja savo parodymus apie tai, kad įsidėjo į rankinuką rastas ant žemės nežinia kam priklausančias kelnaites, pakeitė ir ėmė teigti, kad ant žemės gulinčias kelnaites atpažino kaip E. V. kelnaites, nes ne kartą jas buvo mačiusi ir net skalbusi ir tik todėl jas paėmė. E. V. savo pirmuose parodymuose apie tariamą pasikėsinimą išžaginti parodė, kad pokalbio telefonu su L. B. metu sakė pastarajai, jog bėgdama pametė suplėšytas kelnaites, o L.B. šias kelnaites iš karto po pokalbio ir atnešė. Tačiau teisme E. V. telefoninio pokalbio apie kelnaites jau neminėjo. Pati L. B. niekuomet nesakė, kad E. V. minėto telefoninio pokalbio metu būtų sakiusi, jog bėgdama pametė kelnaites. Be to, 2010 m. liepos 16 d. 06.00 val. iki 06.40 val. vykusios įvykio vietos apžiūros (t. y. iki L. B. surandant minėtas kelnaites) metu nebuvo surasta ir paimta nieko, kas galėjo būti susiję su įvykiu.

Jokiomis specialistų išvadomis nebuvo patvirtinta, kad minėtos kelnaitės yra E. V. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant šių kelnaičių rasta moters biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, tačiau byloje nenustatyta, jog šie biologiniai pėdsakai palikti E. V. Šioje specialisto išvadoje konstatuota, jog ant minėtų kelnaičių spermos nerasta, bei nenurodyta, kad būtų buvę aptikti kokie nors vyrui priskirtini biologiniai pėdsakai, o ant tyrimui pateiktos suknelės nerasta kraujo, spermos, ar kitų žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti. Be to, remiantis su byloje esančia 2010 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada, ant E. V. pateiktų kelnaičių rasti žmogaus biologiniai pėdsakai D. T. nepriklauso. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme E. V. teigė apie itin intensyvų D. T. kontaktą tiek su jos kelnaitėmis, tiek su suknele ne tik rankomis, bet ir lytiniu organu. Tačiau 2010 m. spalio 10 d. apklausiama kito tyrėjo nukentėjusioji teigė, kad medikams nurodė, jog tai sperma, tačiau negali pasakyti, ar tai buvo tikrai sperma. Minėtų išvadų sukeltos abejonės nebuvo pašalintos, jokie specialistai, galėję tai pakomentuoti ir paaiškinti, apklausti nebuvo. Dėl to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelnaitės ir suknelė bei ant jų esantys pėdsakai patvirtina nuteistojo D. T. kaltę, yra visiškai nepagrįsta ir aiškiai prieštaraujanti tam, ką nustatė specialistai savo išvadose. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios aplinkybes neanalizuotos ir nevertintos.

Nuteistojo gynėjo manymu, liudytojų R. Z. ir A. D. parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės. Policijos darbuotojas liudytojas R. Z., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. V. kalbėjo apie sumušimą ir daiktų vagystę, bet neminėjo pasikėsinimo išžaginti, o jo kolega A. D. ikiteisminio tyrimo metu, be R. Z. paminėtų aplinkybių, teigė prisimenantis E. V. minėjus ir pasikėsinimą išžaginti. Tačiau apklaustas teisme R. Z. ėmė teigti lyg ir prisimenantis E. V. minėjus pasikėsinimą išžaginti, nors galiausiai patvirtino, kad to neprisiminė, o A. D. teisme liko įsitikinęs, kad E. V. minėjusi kėsinimąsi išžaginti, ir papildomai prisiminė tai, kad apie bandymą išžaginti jis pranešė radijo ryšiu (tai bylos duomenimis nepatvirtinta). Tačiau šiuos pareigūnų parodymus paneigė pati E. V., kuri nuosekliai teigė, kad pareigūnams apie pasikėsinimą ją išžaginti nieko nesakė. Vertindamas šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad minėtų policijos pareigūnų apibūdinta nukentėjusiosios būklė visiškai atitinka jos nurodytą situaciją.

Kasaciniame skunde pažymima, kad 2010 m. liepos 20 d. nutarime laikinai sulaikyti D. T. nurodyta, kad pastarasis sulaikomas tik kaip asmuo, kuris įtariamas apiplėšęs nukentėjusiąją panaudojant fizinį smurtą. Šį nutarimą priėmė tas pats tyrėjas, kuriam nukentėjusioji prieš tai pirmajam davė išsamius ir detalizuotus parodymus apie tariamą pasikėsinimą išžaginti, tačiau šis tyrėjas (N. M.) teisme nebuvo apklaustas ir nesiaiškina, kodėl nukentėjusiosios parodymai sukėlė jam abejonių. Ši apeliacinio skundo dalis skundžiamoje nutartyje liko visiškai nenagrinėta ir niekaip neįvertinta.

Nuteistojo D. T. kaltės nepatvirtina ir liudytojų R. O. bei D. T. parodymai. Liudytoja R. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie įvykio aplinkybes tik tai, ką jai papasakojo pati E. V., tai ji patvirtino ir teisme, o liudytojas D. T. - tik tai, ką jam pasakojo R. O., tai jis patvirtino ir teisme bei teigė manantis, kad E. V. nežinia dėl ko apkalba D. T. Šie liudytojų parodymai skundžiamoje nutartyje taip pat liko be jokio įvertinimo, nes apie juos nieko nepasisakyta.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jokie kiti įrodymai, be E. V. parodymų, nepatvirtina ir to, kad nuteistasis įvykdė vagystę. Kratų metu pas D. T. E. V. nurodyti daiktai nebuvo surasti, o daiktų parodymo atpažinti metu E. V. neatpažino iš jos pagrobtos piniginės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistajam inkriminuotos vagystės aplinkybės nenagrinėjamos, tik konstatuojama, kad E. V. parodymai apie išžaginimą laikytini patikimais, todėl tokiais laikytini ir jos parodymai apie daiktų vagystę, nors to nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Nors D. T. pripažįsta panaudojęs prieš E. V. fizinį smurtą, suerzintas jos grubios reakcijos į jo pasiūlymą pabendrauti, palydėti iki namų, tačiau tokie jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio l dalį, o ši nusikalstama veika pagal BPK 407 straipsnį gali būti nagrinėjama privataus kaltinimo proceso tvarka. Nėra jokių įrodymų, kad, be minėtos nusikalstamos veikos, D. T. būtų padaręs dar kokius nors nusikaltimus. Anot kasatoriaus, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad D. T. veiksmai pagal BK 22 straipsnio l dalį, 149 straipsnio l dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimo

Pagal teismų praktiką teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, juos patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apeliacine tvarka skundžiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo, kurios reikalingos pripažinti nusikalstamų veikų aplinkybes įrodytomis arba ne, yra apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Spręsdamas, ar nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos apeliacinės instancijos teismą nutarties aprašomojoje dalyje įpareigoja išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, o šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nutarties motyvai turi paaiškinti, kodėl skundas atmetamas. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo reikalavimų ar esminių argumentų, apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu (kasacinės nutartys Nr. 2K-535/2008, 2K-336/2009, 2K-535/2009, 2K-340/2011).

Nuteistojo D. T. gynėjo apeliaciniu skundu ginčijamas šio nuteistojo kaltumas pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją E. V. bei atvirai pagrobus jos 55 Lt vertės turtą ir nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kvestionuojamas jų atitikimas bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nurodomi prieštaravimai dėl įrodymų vertinimo daugiausiai jų patikimumo nustatymo aspektu ir nurodomos aplinkybės, kurios, gynėjo manymu, galėtų pakeisti teismo išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio negalima daryti išvados, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išsamiais teisiniais motyvais pasisakė dėl esminių skundo reikalavimų ir argumentų. Nutarties nuorodos, kad skunde apeliantas iš naujo dėsto visus bylos duomenis, kritikuodamas kiekvieną įrodymą atskirai, tačiau nesieja jų į vieną visumą, kolegijos nuomone, nėra pakankami motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas. Skunde pateikti prieštaravimai dėl nustatytų bylos aplinkybių, nurodomos aplinkybės, kurios, gynėjo manymu, galėtų pakeisti teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, turi būti išnagrinėti ir dėl jų pasisakyta. Taip pat apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti išvados dėl ginčijamo veikos kvalifikavimo ir BPK pažeidimo. Tačiau nutartyje nėra išanalizuoti gynėjo nurodyti bylos duomenys, kuriais apeliantas grindžia savo teiginius dėl nukentėjusiosios E. V. parodymų patikimumo, atkreipia dėmesį į šių parodymų nenuoseklumą. Nepasisakyta, ar gynėjo nurodomi duomenys turi reikšmę įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių nustatymui. Atmetant gynėjo skundą nėra atsakyta į skundo argumentus, ar teisingai įvertinti liudytojos L. B. parodymai, ar pagrįstos skunde nurodomos atskiros aplinkybės, susijusios su šios liudytojos parodymais. Teisėjų kolegija nepasisakė, ar yra skunde nurodytas prieštaravimas tarp liudytojo A. D. ir nukentėjusiosios parodymų, kitos bylos medžiagos, neatsakė, ar turi kokią įrodomąją reikšmę 2010 m. liepos 20 d. D. T. laikino sulaikymo protokolo turinys. Kasaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodyta, kad nutartyje niekaip neaptarti apeliaciniame skunde keliami pasiūlymai dėl liudytojų R. O. ir D. T. parodymų vertinimo bei daiktinių įrodymų įrodomosios reikšmės. Nutartyje neatsakyta ir į skunde esančius teiginius dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios teisės medicinos duomenų vertinimo, nėra atsakymo į gynėjo pastebėjimus, kad D. T. sužalojimai padaryti dieną prieš įvykį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, D. T. veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnį, tačiau dėl šių teiginių kolegija jokio atsakymo nepateikia.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), jį atmesdama neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Šie pažeidimai laikyti esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, iš naujo patikrinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir išdėstyti dėl jų motyvuotas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.