- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- 2K-340/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Olegas Fedosiukas, Josifas Tomaševičius (pran.)
- Nuteistasis
- S. T.
- Civilinis ieškovas
- R. V., Z. K., S. K., R. A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) bauda. Iš S. T. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. V. priteista – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt jos turėtų teisinės pagalbos išlaidų, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Z. K. – 400 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 600 Lt jos teisinės pagalbos išlaidų, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. K. – 400 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt jo turėtų teisinės pagalbos išlaidų, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. A. – 400 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 300 Lt jos turėtų teisinės pagalbos išlaidų. Iš S. T. į valstybės biudžetą priteista 80,08 Lt proceso išlaidų.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. T. apeliacinis skundas atmestas ir, iš dalies patenkinus nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. V., Z. K., S. K., R. A. apeliacinį skundą, Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuteistojo S. T. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. V. priteistas neturtinės žalos dydis padidintas iki 5000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. T. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 15.50 val., Anykščių r., kelio Radiškis–Anykščiai–Rokiškis 20,4 km, vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Tauras 700-01S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 164, 172 punktų reikalavimus, dėl to sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. S. T., vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Tauras 700-01S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nesilaikė visų būtinų eismo dalyviui atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo, kelio būklę, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio su priekaba, kuri išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su Z. K. vairuojamu automobiliu „Peugeot 607“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Peugeot 607“ keleivės R. V. sveikata.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs S. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai neturtinės žalos dydį, tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pasekmių, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos panašiose bylose, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. V. padidindamas jai priteistos neturtinės žalos dydį iki 5000 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis S. T. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti, Z. K., S. K., R. A. nepripažinti nukentėjusiais, juos pripažinti netinkamais civiliniais ieškovais, jų ir R. V. civilinius ieškinius atmesti bei nepriteisti iš jo R. V., Z. K., S. K., R. A. turėtų teisinės pagalbos išlaidų, taip pat proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Kasatorius nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, todėl, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 322 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Pasak kasatoriaus, taip buvo apribota jo teisė dalyvauti teismo posėdyje, suvaržyta teisė į gynybą, teisė duoti paaiškinimus, pareikšti prašymus.
Kasatorius, išdėstęs teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo, savo, nukentėjusiųjų Z. K., R. V., liudytojo T. T. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotus parodymus, 2010 m. liepos 19 d. ekspertizės akto Nr. 11-1575 išvadas, teigia, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes teismai tinkamai neargumentavo įrodymų vertinimo, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinė instancijos teismas pažeidė ir BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepagrįstai plečiamai aiškino nukentėjusiojo sąvoką. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiuoju „turi būti pripažįstamas pagal pasekmes“, todėl jo byloje nukentėjusiąja turėjo būti pripažinta tik R. V., kuri eismo įvykio metu vienintelė patyrė sveikatos sutrikdymą, o kiti asmenys eismo įvykio metu nenukentėjo ir turėjo būti pripažinti liudytojais. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, pažeidžiant BPK 28 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 10 punkto nuostatas, S. K., nors ir nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, byloje pateikė civilinį ieškinį.
Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio, 6.253 straipsnio 5 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino pačios nukentėjusios R. V. didelio neatsargumo, automobilio „Peugeot 607“ vairuotojos Z. K. kaltės. Dėl to, kasatoriaus nuomone, iš jo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Kasatorius skunde nesutinka ir su teismų sprendimu neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems priteisti tik iš jo. Pasak kasatoriaus, byloje civiliniu atsakovu yra patraukta ir UAB DK „PZU Lietuva“, kuri nukentėjusiajai R. V. išmokėjo 1726,40 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriaus tvirtinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, CK 6.997 straipsniu, draudikas turėjo atlyginti ne 1726,40 Lt, o 3450 Lt.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. T. kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš nuteistojo S. T. nukentėjusiajai R. V. priteistos neturtinės žalos dydis padidintas iki 5000 Lt, iš S. T. nukentėjusiajai R. V. priteisti 3273,60 Lt, o iš UAB DK „PZU Lietuva“ – 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis palikti galioti nepakeistas.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistasis S. T. kasaciniame skunde nepagrįstai ginčija byloje esančių įrodymų vertinimą ir teigia, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos išvados dėl S. T. kaltės, padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Prokuroro teigimu, byloje neginčytinai nustatyta, ko neneigia ir pats kasatorius, kad jis, vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“ su pakrauta priekaba „Tauras 700-01S“, nesuvaldė jo, dėl to velkama priekaba išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu nukentėjusiosios Z. K. vairuojamu automobiliu. Prokuroro tvirtinimu, iš šių bylos aplinkybių akivaizdu, kad jei nuteistasis S. T. būtų laikęsis KET 53, 164, 172 punktų reikalavimų, t. y. jei būtų pasirinkęs saugų važiavimo greitį bei važiavęs kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, jo vairuojamas automobilis nebūtų praradęs judėjimo stabilumo, o velkama priekaba nebūtų išvažiavusi į priešingos krypties eismo juostą – taip transporto priemonės būtų prasilenkusios ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Dėl to, prokuroro nuomone, nuteistojo S. T. bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp S. T. padarytų KET 53, 164, 172 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o nuteistojo veika atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Pasak prokuroro, atmestini ir kasatoriaus skundo argumentai, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai R. V. buvo padarytas dėl šios važiavimo neprisisegus saugos diržais – dėl to jis (kasatorius) nekaltas dėl eismo įvykio metu kilusių pasekmių. Byloje iš tiesų nustatyta, kad nukentėjusioji R. V. eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržų, tačiau, nepaisant to, prokuroro nuomone, akivaizdu, jog eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad nukentėjusioji nebuvo prisisegusi saugos diržų, o dėl nuteistojo S. T. nusikalstamų veiksmų. Dėl to nukentėjusiosios R. V., tikėtina, rizikingas elgesys, t. y. važiavimas neprisisegus saugos diržų, negali būti pripažintas kaltininką reabilituojančia aplinkybe.
Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo dėl BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo pripažįstant nukentėjusiaisiais Z. K., S. K., R. A.. Prokuroras nurodo, kad BPK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad šios BPK normos įpareigoja nuteistąjį atlyginti visą nusikalstama veika padarytą žalą, o ne tik tą žalos dalį, kuri buvo padaryta asmenims, patyrusiems BK 281 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytas pasekmės. Pasak prokuroro, iš bylos medžiagos matyti, kad Z. K., R. A., S. K. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir nurodė, jog jiems eismo įvykio metu buvo padaryta moralinė, o Z. K. – dar ir turtinė žala. Dėl to Z. K. bei R. A. šioje byloje pagrįstai pripažintos nukentėjusiomis ir civilinėmis ieškovėmis, o S. K. – civiliniu ieškovu.
Prokuroro teigimu, priešingai nei nurodo kasatorius, BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo pažeistos, nes jam buvo tinkamai pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką, tačiau jis į posėdį neatvyko. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuteistojo, jeigu kam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą, nuteistojo S. T. baudžiamąją bylą išnagrinėjo šiam nedalyvaujant.
Prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais dėl netinkamo CK 6.270 straipsnio 1, 4 dalių, 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo ir neteisingo civilinio ieškinio išsprendimo. Pasak prokuroro, Civilinio kodekso normos numato galimybę sumažinti kaltininkui pareikšto civilinio ieškinio dydį atsižvelgiant į nukentėjusiųjų asmenų neteisėtus tyčinius ar neatsargius veiksmus. Tuo tarpu šioje byloje, kaip minėta, teismai nenustatė, jog nukentėjusieji būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, nulėmusius šio eismo įvykio kilimą. Dėl to mažinti nukentėjusiųjų pareikštų ieškinių kasatoriaus nurodytais pagrindais nebuvo pagrindo.
Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis atsakovas draudimas UAB DK „PZU Lietuva“, sumokėdamas nukentėjusiajai R. V. 1726,40 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti, išmokėjo mažesnę nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnyje numatyta maksimali suma neturtinei žalai atlyginti. Dėl to teismas, įvertinęs atlygintą draudimo bendrovės neturtinės žalos dydį, iš nuteistojo priteisė didesnę atlygintinos žalos dalį. Prokuroras nurodo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija, įsigaliojo nuo 2007 m. birželio 11 d.) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, iki 2009 m. gruodžio 10 d. yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. T. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su draudimo bendrove UAB „PZU Lietuva“, kuri byloje buvo pripažinta civiline atsakove, automobiliui „Audi 100 Avant“ sudarė 2007 m. rugpjūčio 7 d., o priekabai „Tauras 700-01S“ – 2007 m. rugsėjo 19 d., t. y. įsigaliojus minėto įstatymo nuostatoms. Kadangi buvo sudaryta sutartis dėl civilinės atsakomybės draudimo, tai žalą turi atlyginti draudimo įmonė (draudikas) (CK 483 straipsnio 4 dalis). Draudiko atsakomybė yra sutartinė. Esant draudiminiam įvykiui, draudikas privalo tiesiogiai atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, neviršydamas draudimo sumos, kuri pagal sutartį neturtinei žalai atlyginti buvo 1000 eurų (3452,80 Lt) – likusią žalą turi atlyginti draudėjas (šiuo atveju S. T.). Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios R. V. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nukentėjusiajai R. V. priteistą neturtinės žalos dydį padidino iki 5000 Lt. Teismo nutarties aprašomojoje dalyje nurodyta, kad, įvertinus veikos pasekmes ir atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus, teismų praktiką panašių kategorijų bylose, į jau atlygintą draudimo bendrovės neturtinės žalos dydį, į nuteistojo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes, kolegija mano, jog nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 5000 Lt. Nusikalstama veika padaryta žala turi būti atlyginta taikant visiško žalos atlyginimo principą, o to negalint padaryti (neturtinės žalos atlyginimo atveju) – stengiantis ją atlyginti protingai ir sąžiningai, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų balansą. Prokuroro teigimu, akivaizdu, kad jei draudimo bendrovė nukentėjusiajai R. V. būtų atlyginusi visą įstatymo numatytą neturtinės žalos dydį, t. y. vietoj atlygintų 1726,40 Lt būtų išmokėjusi jai priklausančią išmokėti 3452,80 Lt sumą, nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimui apeliacinės instancijos teismas proporcingai būtų sumažinęs iš nuteistojo priteistiną pinigų sumą, nes draudimo bendrovės išmokėtina draudimo suma sudaro dalį visos teismo nustatytos nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos. Priešingu atveju privalomai draustinos bei įvykus draudiminiam įvykiui išmokėtinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydis, turėdamas būti visos teismų apskaičiuotos neturtinės žalos dalimi, netenka prasmės, o tai prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Dėl to, prokuroro nuomone, teismai neteisingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 punkto nuostatas ir neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Nukentėjusieji R. V., Z. K., S. K., R. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. T. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiųjų nuomone, nuteistojo S. T. kasaciniame skunde nurodyti teiginiai neatitinka baudžiamojoje byloje nustatytų ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintų faktinių aplinkybių.
Nukentėjusieji, nesutikdami su kasatoriaus nurodomais BPK 22 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies pažeidimais, atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad nuteistajam S. T. buvo tinkamai ir laiku pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, tačiau jis tik dėl jam žinomų priežasčių nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tai, kad kasatoriui buvo tinkamai ir laiku pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, nukentėjusiųjų teigimu, patvirtina byloje esantis pranešimas apie tai.
Nukentėjusieji atsiliepime taip pat nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo. Jie nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog nuteistasis S. T. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nevažiavo arčiau dešiniojo savo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, taip pažeisdamas KET 53, 164, 172 punktų reikalavimus ir sukeldamas eismo įvykį.
Nukentėjusieji nurodo, kad kasatorius nepagrįstai tvirtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes kad nukentėjusiąja turėjo būti pripažinta tik R. V. ir ji vienintelė galėjo reikšti civilinį ieškinį. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį į tai, kad S. K. šioje baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, todėl turi reikalavimo teisę. Be to, nukentėjusieji išsamiai apžvelgę teismų praktiką dėl žalos atlyginimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. T. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir BPK 319 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų taikymo
Kasatorius skunde teigia, kad jam nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, todėl, pažeidžiant BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šiame teismo posėdyje turi teisę dalyvauti ir nuteistasis. Nuteistojo, jeigu jam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Jeigu apeliacinis skundas paduotas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, laisvėje esantis nuteistasis ar išteisintasis kviečiamas į apeliacinio teismo posėdį šaukimu (BPK 319 straipsnio 2 dalis, 322 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tokiu atveju nuteistojo ar išteisintojo atvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį yra privalomas.
Iš nuteistojo baudžiamosios bylos matyti, kad 2010 m. lapkričio 10 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiųjų R. V., Z. K., S. K., R. A. apeliacinis skundas nuteistojo S. T. padėtį bloginančiais pagrindais. 2010 m. lapkričio 15 d. nuteistajam S. T., kaip ir kitiems proceso dalyviams, buvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką. Nuteistasis į apeliacinės instancijos teismo posėdį nebuvo kviečiamas šaukimu ir jo baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gruodžio 23 d., 2011 m. sausio 20 d. posėdžiuose buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisės taikymo aspektu patikrina tik tuos nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasacine tvarka byla nagrinėjama tik dėl to asmens, dėl kurio paduotas kasacinis skundas, ir tik dėl tų veikų, kurioms, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba kurias tiriant ar nagrinėjant teismuose buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 376 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, kasacine tvarka byla nagrinėjama tik tais pagrindais, kurie nurodyti kasaciniame skunde. Kita vertus, jeigu nagrinėjant bylą nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, teismų sprendimų teisėtumas tikrinamas ir šiuo pagrindu, nepaisant to, ar dėl šių pažeidimų skundas buvo paduotas, ar ne.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis S. T., apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, ginčijo Z. K., S. K., R. A. pripažinimą nukentėjusiaisiais, civilinio ieškinio iš jo priteisimą ir žalos atlyginimą, teisinės pagalbos ir kitų proceso išlaidų iš jo priteisimą. Nuteistasis S. T., nesutikdamas su iš jo priteistu civiliniu ieškiniu bei žalos atlyginimu, be kitų argumentų, taip pat nurodė ir tai, kad jis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, todėl visą žalą turi atlyginti draudikas – šioje byloje civiliniu atsakovu patraukta UAB DK „PZU Lietuva“ (beje, analogišką argumentą nuteistasis pateikia ir kasaciniame skunde). Vadinasi, apeliantas savo skunde iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl civilinio ieškinio priteisimo ir žalos atlyginimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-535/2008, 2K-336/2009, 2K-535/2009).
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas motyvuotas išvadas išdėstė tik dėl nuteistojo skundo argumentų, susijusių su Z. K., S. K., R. A. pripažinimu nukentėjusiaisiais, neturinės žalos dydžiu, taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl turtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu dėl minėto, kolegijos nuomone, esminio, skundo argumento, susijusio su žalos atlyginimo priteisimu iš UAB DK „PZU Lietuva“, motyvuotų išvadų nepateikė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 319 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, byloje esant paduotam nukentėjusiųjų apeliaciniam skundui bloginančiais nuteistojo S. T. padėtį pagrindais, nepagrįstai šaukimu jo nekvietė į teismo posėdį, o tik pranešė apie teismo posėdžio vietą bei laiką ir jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant teismo posėdyje, jo bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegija BPK 319 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, padarytus nagrinėjant S. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažįsta esminiais, suvaržiusiais nuteistojo teises į gynybą, tinkamą jo apeliacinio skundo išnagrinėjimą, teises duoti paaiškinimus, pareikšti nušalinimus, prašymus ir sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, todėl teismo sprendimas dėl kasatoriaus skundo tiesiogiai priklausys nuo apeliacinio teismo sprendimo jo byloje. Kita vertus, S. T. kasacinio skundo išnagrinėjimas kasacinėje instancijoje ir sprendimo priėmimas susidariusioje situacijoje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.