Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis, 1-121-389/2017

Teismas: Panevėžio apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-12-22
Bylos Nr.: 1-121-389/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-50-1-00396-2014-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Gražina Kazilionienė
Kaltinamasis: I. T.
Advokatai: Arnoldas Šukaitis, Žygimantas Rutkauskas, Aušra Levinieneiir

Baudžiamoji byla Nr. 1-121-389/2017Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00396-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.10.1.; 1.2.17.13.; 1.2.18.10.; 1.2.20.15.; 2.3.6.4.4.1.; 2.3.6.4.4.2.; 2.3.6.4.5.1.; 2.3.6.4.5.2.; 2.3.6.4.6.1.; 2.3.6.4.6.2.; (S)

PANEVĖŽIO MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 22 d.Panevėžys

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Kazilionienė,sekretoriaujant Elonai Klemkienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Pocienei,

gynėjams advokatui Arnoldui Šukaičiui, advokato padėjėjai Aušrai Levinienei ir advokatui Žygimantui Rutkauskui,

specialistui Arvydui Naikui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

I. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), pensininkė, aukštojo išsilavinimo, išsituokusi, neteista, kaltinama, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 222 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, 245 straipsnyje.

Teismas, išnagrinėjęs įrodymus baudžiamojoje byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. T. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)), direktore ir akcininke, šių pareigų pagrindu pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija Nr. IX-574, toliau - Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., Panevėžio mieste, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, kuriame numatyta, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, kadangi neįtraukė į bendrovės apskaitą ir nepagrindė įsigijimo dokumentais prekių –11 376 kg dėvėtų drabužių įsigijimo, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2012-2013 metais.

Kaltinamoji I. T.,, būdama vienintelė UAB „(duomenys neskelbtini)" (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininkė, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d., eidama direktorės pareigas, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, turinti teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius, sąmoningai blogai valdydama įmonę, nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent 2012 metais bendrovei esant sunkioje ekonominėje padėlyje ir 2012 m. gruodžio 31 d., bendrovei turint 6 603,33 Eur (22 800 Lt) dydžio įsipareigojimus ir mokėtinas sumas kreditoriams, kurios viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, būdama asmeniškai suinteresuota ir veikdama tiesiogine tyčia, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, o būtent: 2013 m. sausio 2 d. sudarė su fiziniu asmeniu - I. T. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo asmeniškai suinteresuota ir kuri bendrovei buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudinga, pagal kurią bendrovė nusipirko 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą už bendrą 16000 Lt (4 633,92 Eur) sumą ir šios sutarties pagrindu pagal 2013 m. sausio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. EST,16 gavo 4 633,92 Eur (16 000 Lt), tokiu būdu neteisėtai atitraukė bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei atsiskaitymui su kreditoriais; be to, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. bendrovės darbuotojams priskaičiavo iš viso 59 592, 03 Lt (17 259, 04 Eur) darbo užmokesčio bei papildomai padidino atlyginimą E. V., V. V., nors bendrovės 2013 metais gautos pajamos siekė 1 040,27 Lt (301, 28 Eur), dėl to bendrovei dirbant nuostolingai bei realiai negalint darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio išmokėti, sąmoningai tyčia padidino UAB „(duomenys neskelbtini)" įsipareigojimus, susijusius su darbo santykiais, kurie 2013 m. spalio 10 d. sudarė 55 418,25 Lt (16 050,23 Eur) ir įsiskolinimą VSDFV Panevėžio skyriui, kuris 2013 m. spalio 25 d. sudarė 27 238, 91 Lt (7 888,93 Eur), tokiu būdu blogai valdydama įmonę, sunkindama jos finansinę padėtį bei kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš bendrovės, nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini)" bankrotą, kuris buvo paskelbtas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi, bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams didelę – 39 267,23 Eur (135 581,89 Lt) turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, kaltinamoji I. T. nevykdė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties, nesusijusios su bausmėmis, t. y. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, privalėdama pagal Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-852-278/2013 (teisminio proceso Nr. 2-59-3-00421-2013-2) per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 8 d. perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui L. P. įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus bei viso turimo turto sąrašą, tačiau jų neperdavė.

Bylos įrodymai

Žemesnės instancijos teismas

Kaltinamoji I. T. teismo posėdyje kalta dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino ir parodė, kad 2012 m. kovo mėn. įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir joje dirbo 5-6 darbuotojai. Įmonės veikla buvo perkami dėvėti drabužiai, t. y. įmonė prekiavo su Baltarusijos gamykla „MAZ“, kuriems kiekvieną mėnesį buvo reikalinga 50 000 kg dėvėtų drabužių, kuriuos reikėdavo supjaustyti, išpjaustyti sagas, užtrauktukus, perrinkti, nes jiems tikdavo tik medvilniniai drabužiai ir tik tuomet būdavo pagaminamos pašluostės. Vienam išvežimui reikėdavo parengti apie 16 000 kg šluosčių, todėl 46 765 kg yra išvežta 2012 metais. Taip pat nurodė, kad ji Baltarusijoje taip pat turi savo IĮ „(duomenys neskelbtini)“, todėl siunčiamą produkciją ji galėdavo išmuitinti, o kuomet IĮ „(duomenys neskelbtini)“ uždarė, paskutinis 14 tonų produkcijos išvežimas buvo 2012 metų pabaigoje. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo nurodė, kad įmonės buhalterinę apskaitą nuo pat įmonės įsteigimo tvarkė buhalterė J. V., kuri dirbo ganėtinai atsakingai, kadangi pusę metų Valstybinė mokesčių inspekcija ir SODRA tikrino jos įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau jokių klaidų ar trūkumų nebuvo rasta. J. V. jos įmonėje dirbo nepilnus metus, kuomet iš jos darbą perėmė jos sūnus E. V., kuris toliau tvarkė įmonės dokumentus. Nurodė, kad visą jos įmonės kasą tvarkė buhalteris, taip pat jis išrašydavo visus pirminius dokumentus, kasos dokumentus, o ji tik pasirašydavo jai pateiktuose dokumentuose, nes ji buhalterinėje apskaitoje nenusimano. Todėl 2012 m. kovo 28 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta yra jos. Visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai būdavo namuose pas buhalterius, kadangi įmonė ofiso neturėjo, tačiau jie nedisponavo jokiais įmonės pinigais. Dėl 11 300 kg dėvėtų drabužių pirkimo neįtraukymo į įmonės apskaitą pažymėjo, kad išgirdusi apie tai, pasimetė, išsigando, todėl iš karto pradėjo ieškoti dokumentų, paprašė policijoje, kad padarytų dokumentų jai kopijas ir viską yra pateikusi teismui. Todėl nurodė, kad ne visi įmonės dokumentai yra aprašyti specialisto išvadoje, remiantis tuo kaltinimo nepripažįsta, kadangi visi įmonės veiklos dokumentai yra įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto 2012 metų pabaigoje nurodė, kad tuo metu buvo paskutinis produkcijos išvežimas į „MAZ“ gamyklą, kurio dokumentaliai nematė specialistas ir neįtraukė į specialisto išvadą. Tuo metu „MAZ“ gamykla išmuitinusi pastebėjo, kad į jos įmonės siųstas pašluostes pridėta plytų, avalynės, todėl pareikalavo jos įmonės, jog pakeistų siųstą produkciją per 10 dienų. „MAZ“ gamyklos pretenzijos dėl to yra pateiktos Panevėžio apygardos teisme. Ji nežino, kas tai galėjo padaryti, galimai darbininkai. Pripažįsta, kad jai buvo žinoma, kokia tuo metu buvo įmonės finansinė padėtis, kokie kreditoriniai įsipareigojimai, kurie nebuvo dideli, kadangi „SODRAI“ buvo įsiskolinusi 5 000 - 6 000 Lt, 500 Lt įsiskolinimas „(duomenys neskelbtini)“, taip pat buvo įmonės įsiskolinimas jos darbuotojams už mokėtinus atlyginimus, nors buvo mokami minimalūs atlyginimai jiems (tačiau V. V. faktiškai nemokėjo 2 500 Lt atlyginimo, o ji pati gaudavo tik 100 Lt atlyginimą iš įmonės), juolab įvertinus tai, kad jos įmonė turto turėjo, t. y. dėvėtų darbužių pjaustymo aparatai, pramoninė siuvimo mašina. Tuo tarpu Valstybei mokesčių inspekcijai dengė įmonės skolas iš išpirktų prekių PVM. Vėliau nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio priskaičiuotas darbo užmokestis viršijo 2013 metais gautas pajamas 57 kartus dėl jai nežinomo priežasčių, kadangi per šį laikotarpį intensyviai palaikė ryšį su „MAZ“ gamykla, kurie nurodė jos įmonei ruošti produkciją, laukė veiklos pagerėjimas. Suruošus pardavimui reikiamą produkciją, ji liko viena su V. V.. Todėl nesupranta, kaip negalėjo būti įtraukti į specialisto išvadą įsigijimo dokumentai. Tuomet ji priėmė sprendimą, kad reikalingas presas, kurį įsigijo 2012 m. gruodžio mėnesį Rusijoje už 15 500 Lt ir kuris šiuo metu ten yra, o visi su tuo susiję dokumentai, yra pas jos brolį. Tai buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos išsaugojimo būdas, kadangi įmonė neturėjo pinigų, o ir nebuvo kam parduoti įmonės produkcijos, todėl buvo reikalingas presas, kurį įsigijo, sudariusi dėvėtų drabužių pirkimo-pardavimo sutartį su savimi, tačiau nurodė, kad ji tik perpardavė įmonei už jos asmenines lėšas įsigytus dėvėtus drabužius ir tai ji padarė už mažiausią kainą rinkoje. Plačiau dėl 3 200 kg dėvėtų drabužių pardavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad ji juos realizavo įmonės vardu Lietuvoje, kaip dėvėtus drabužius už mažesnę kainą, nei įsigijo, t. y. pardavė už 80 ct., kadangi įmonei buvo reikalingi pinigai, nors pažymi, kad atrinktus gražesnius dėvėtus drabužius, norėjo parduoti po 5 Eur už kilogramą, tačiau nespėjo to padaryti dėl įmonės bankroto, kurį inicijavo „SODRA“. Sudarydama šį sandorį, ji siekė tokiu būdu gauti reikalingų pinigų padengti krovinio į „MAZ“ gamyklą išmuitinimo išlaidoms, taip pat ir atsiskaityti su darbuotojais. Nurodė, kad 2012 metais jos įmonė įsigijo dėvėtų drabužių už kilogramą, mokėdama po 0,25 ct. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentų perdavimo bankroto administratoriui, pažymėjo, kad jį buvo sunku rasti, kadangi jo kabinetas (duomenys neskelbtini) nuolatos būdavo užrakintas. Taip pat skambindavo jam, tačiau jai būdavo nurodoma, kad jis yra teisme. Taip pat su bankroto administratoriumi nepavyko susitikti ir sutartą 2013 m. lapkričio 26 d., todėl visus pagrindinius įmonės veiklos dokumentus jam pateikė tik 2013 m. lapkričio 28 d., t. y. 15 bylų tomų, kurie buvo tvarkingai surašyti, sunumeruoti. Kitą dieną bankroto administratorius dar papildomai paprašė įmonės dokumentų, tačiau jų nebepateikė. Pamena, kad jai buvo nurodyta pateikti įmonės balansą, kurį jam pateikė 2013 m. gruodžio 2 d. Tuomet bankroto administratorius 2013 m. gruodžio 23 d. priėmimo-perdavimo akte nurodė konkrečiai, kokių dar jam trūksta dokumentų, todėl ji 2014 m. sausio 8 d. vėl pateikė trūkstamus dokumentus. Dėl pavėluoto įmonės veiklos dokumentų perdavimo paskirtam bankroto administratoriui yra atsakingas jis pats, juolab visi dokumentai jau yra perduoti ir tai patvirtina dokumentų perdavimo-priėmimo aktai. Papildomai pažymėjo, kad bankroto administratorius vengė neperimti jos įmonės valdymo, o tik rašinėjo visokius raštus, kad ji jam neperdavė visų įmonės veiklos dokumentų. Taip pat įžvelgia ir kitus jos įmonės bankroto administratoriaus netinkamus veiksmus, t. y. bankroto administratorius kryptingai siekė dirbtinai sumenkinti jos įmonės veiklą tuo metu, nurodydamas, kad įmonė per brangai įsigijo dėvėtų drabužių iš jos, menkino įsigytą turtą, tokiu būdu siekdamas pagrįsti jos asmeninį įsiskolinimą 16 000 Lt sumai, o vėliau 2014 m. rugsėjo mėnesį už 8 000 Lt perdavė jos įsiskolinimą kitiems asmenims. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tačiau ji nei vieno teismo sprendimo neskundė, kadangi neturėjo pinigų. Po atliktos pakartotinės ekspertizės teismo posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pakartotinė ekspertizė patvirtino, jog visi įmonės dokumentai yra perduoti, taip pat ir jos įmonės balansas. Todėl teismas turėtų patikėti ja, kad ji deda visas maksimalias pastangas nagrinėjamu atveju ir pabrėžia tai, jog jos įmonės bankroto administratorius nenorėjo perimti dėvėtų drabužių, kaip įmonės turto, teigiant, kad įmonės įsigyti iš jos dėvėti drabužiai yra per brangiai, nors pats įmonės bankroto administratorius, nuvykęs į vietą apžiūrėti įmonės turto, tose patalpose išbuvo gal tik 15 minučių. Todėl tvirtina, kad bankroto administratorius melavo, jog ne visi įmonės dokumentai perduoti jam, kadangi akivaizdu, jog jis neturėjo jokio intereso perimti tuos dėvėtus drabužius, kaip įmonės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamoji I. T. baigiamųjų kalbų metu parodė, kad teisminio proceso metu stengėsi įrodyti dokumentais, esant kitokiai situacijai, nei nurodyta kaltinime. Pažymėjo, kad ji turi nemažą verslo patirtį, daug metų dirbdama Rusijoje, o pastaraisiais metais ji buvo vienintelė Lietuvos Respublikoje, kuri vykdė pašluosčių gamybą ir eksportą į Baltarusijos Respublikos Minsko automobilių gamyklą, ką įrodo eksporto deklaracijos. Transportuotas didelis pašluosčių kiekis ir net neįmanoma sutikrinti, kas sudėta į maišus. Jai tuo metu iš šios gamyklos buvo siunčiami įvairūs raštai, kuriais buvo duotas 10 dienų terminas pristatyti kitą pašluosčių siuntą gamyklai, todėl ji bijojo sėsti į kalėjimą Baltarusijoje. Esant tokiai sudėtingai situacijai, ji darė viską, kas buvo jos valioje. Nesupranta, kokią ji asmeniškai galėjo turėti finansinę naudą, vykdydama tyčinį bankrotą, juolab prieš tai įnešdama į įkurtos įmonės įstatinį kapitalą 10 000 Lt. Šiandien ji gailisi, kad po UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto ėmėsi tos pačios veiklos tik kitoje įmonėje. Pažymėjo, kad jos tikslas buvo turėti pastovų darbą, o šiuo metu ji jau yra pensininkė, gauna 130 Eur pensiją, jai išskaito 70 Eur, todėl nežino, kaip jai pragyventi. Tačiau nurodė, kad ji pati rado darbą užsienyje senelių priežiūros srityje. Todėl prašo teismo ją išteisinti, o jei vis dėl to teismas nuspręstų, kad ji yra kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tai prašo teismo leisti jai išvykti dirbti į užsienį. Taip pat nurodė sieksianti, kad būtų iškelta bankroto administratoriui L. P. baudžiamoji byla už melagingus parodymus, duotus teisminių nagrinėjimų metu, kadangi jis siekė sau naudos, pasisavindamas jos 10 000 Lt sumą, taip pat siekdamas gauti kaip nors naudos iš tos dėvėtų drabužių pirkimo-pardavimo sutarties.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas L. P. teismo posėdyje patvirtino, kad kaltinamąją pažįsta iš bankroto bylos ir nurodė, jog senokai buvo, nelabai pamena, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Nurodė, kad 2013 m. spalio 28 d. buvo iškelta bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios bankroto administratoriumi buvo paskirtas jis. Pamena, kad teismas buvo įpareigojęs šios įmonės direktorę perduoti jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus pagal sudarytą balansą bankroto iškėlimo dienai ir įmonės turtą. Tačiau šio teismo įpareigojimo direktorė neįvykdė per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, kadangi pas jį yra du dokumentų priėmimo-perdavimo aktai (2013 m. lapkričio 28 d. ir 2013 m. gruodžio 2 d.), tačiau visi įmonės dokumentai nebuvo perduoti, todėl už tai teismo direktorei 2013 m. gruodžio 19 d. buvo paskirta 500 Lt bauda. Pažymėjo, kad kaltinamoji turi patirties bankroto bylose, kadangi tai jau ketvirta jos bankrutuojanti įmonė. Sutinka su tuo, kad jis susirašinėjo su įmonės direktore ir jei ji vežė jam įmonės dokumentus, tai galimai jie buvo nesuruošti tinkamai, ne visi buvo surinkti, už ką Panevėžio apygardos teismas ir skyrė jai baudą. 2014 m. liepos 4 d. vis dar nebuvo gauti visi įmonės dokumentai iš įmonės direktorės, ji vis dar vežė po kelis dokumentus kiekvieną kartą ir taip visi įmonės dokumentai nebuvo jam pateikti, tačiau kokių įmonės dokumentų trūko, nežino, faktiškai reiktų kelti dokumentus, esančius miesto archyve. 2014 m. vasario 5 d. buvo patvirtinti visi kreditoriai, tame tarpe ir darbuotojai. Tai buvo kažkur 117 820 Lt, kadangi buvo nustatyta, jog įmonė neturi turto, buvo nuspręsta taikyti supaprastintą bankrotą, tai buvo 2014 m. balandžio 7 d. Kadangi buvo perduota dalis dokumentų, kita dalis neišsaugota, ar kažkur jie buvo dingę, buvo nustatytas keletas sandorių, peržiūrėtos darbo sutartys, todėl buvo pareikštas keletas ieškinių. 2014 m. balandžio 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priteisė 16 000 Lt iš direktorės, sandoris buvo toks, kad ji pati iš savęs įmonės vardu nupirko dėvėtus drabužius, kuriuos įmonė įsigydavo anksčiau iš įvairių bendrovių daug pigesne kaina. Jo giliu įsitikinimu tuo metu įmonėje buvo pinigų, todėl juos reikėjo panaudoti. Buvo kreiptasi į teismą, kadangi peržiūrėjus darbo sutartis, prieš bankroto bylos iškėlimą darbuotojams buvo padindintos algos, dėl ko buvo pareikšti ieškiniai. 2014 m. birželio 3 d. teismo posėdyje E. ir V. V. atsisakė savo padidintų atlyginimų. Byla buvo nutraukta. Buvo nustatyta, kad buvo sudaryta darbo sutartis su E. U., direktorės dukra, kuri gyveno Italijoje, jai buvo skaičiuojamas atlyginimas, buvo kreiptasi, kad šią darbo sutartį panaikintų. Tą ir padarė 2014 m. liepos 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas. Buvo kreiptasi į Panevėžio apygardos teismą dėl pripažinimo įmonės bankroto tyčiniu dėl šių sandorių ir 2014 m. balandžio 8 d. Panevėžio apygardos teismas tą ir padarė savo sprendimu. Direktorei apribojo teisę eiti vadovaujamas pareigas 3 metus. Ši teismo nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka, tačiau apeliacinis skundas buvo atmestas. Taip pat buvo kreiptasi į garantinį fondą, kadangi įmonė neturėjo lėšų atsiskaityti su darbuotojais. Dėl vėluojamų pateikti įmonė dokumentų jam, buvo vėluojama kreiptis į garantinį fondą, kadangi jam reikalinga nurodyti konkrečius terminus ir atlyginimų mokėjimų įsiskolinimų dydžius darbuotojams. Todėl tik 2014 m. balandžio 22 d. įmonei paskolino garantinis fondas 33 587, 23 Lt, šie pinigai buvo išmokėti darbuotojams, iš dalies su jais atsiskaityta, jų kreditoriniai reikalavimai sumažinti, kreditoriumi tapo garantinis fondas, reikalavimo teisę perėmė turto bankas. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos ir konstatavo, kad su kreditoriais liko iš viso neatsiskaityta 135 581,89 Lt arba 39 267,23 Eur. Dėl bankroto administravimo išlaidų pažymėjo, kad per visą bankroto procedūrą buvo išleista 2 233, 60 Lt, o jis pats kaip administratorius, atlyginimo negavo už tai. Dėl perduoto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pažymėjo, kad kitokio turto nebuvo, o pagal pirkimo-pardavimo sutartį įmonė buvo įsigijusi turto už 16 000 Lt, tačiau tuo metu direktorė privataus namo garaže jam parodė krūvą maišų dėvėtų drabužių. Kadangi nebuvo aišku, ar tai būtent tas turtas, įmonės įsigytas už minėtą sumą, nebuvo jokių važtaraščių, o juolab kiekvienas turtas turi būti tinkamai apskaitytas įmonės dokumentuose, tai jis atsisakė perimti tokį įmonės turtą ir prisiteisė atitinkamą piniginę sumą iš direktorės. Ta civiline byla jau išnagrinėta ir nesiruošia iš naujo nagrinėti šio klausimo. Taip pat pažymėjo, kad negali pasakyti, kam pardavė kaltinamosios skolą.

Liudytojas L. G., papildomai paklaustas teismo posėdyje, parodė, kad pagal Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį jis buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi, nutartis įsigaliojo po 10 dienų. Šia teismo nutartimi įmonės vadovė įpareigojama perduoti įmonės turtą pagal įmonės balansą, sudarytą bankroto iškėlimo dieną, todėl kaltinamoji privalėjo perduoti jam įmonės veiklos balansą ir kitus dokumentus, patvirtinančius, jog įmonė turi turto, koks tas turtas ir už kiek jis įsigytas. Pažymėjo, kad kaltinamajai I. T. ne kartą siuntė pranešimus registruotu laišku apie tai, kad jis paskirtas jos įmonės bankroto administratoriumi, nors jam nėra žinoma, ar jie buvo įteikti adresatui. Dėl aptariamo sandorio, kuomet UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš kaltinamosios įsigijo dėvėtų drabužių, pažymėjo, jog jis buvo neteisėtas, kadangi tokio sandorio suma siekė 5 Lt sumą už kilogramą įsigytų dėvėtų drabužių, tuo tarpu įmonė anksčiau iš „(duomenys neskelbtini)“ įsigydavo dėvėtus rūbus už 37 ct už kilogramą, todėl teismų buvo panaikintas, kaip apgaulingas sandoris. Jam šis sandoris kėlė įtarimą iš pradžių, kadangi negalėjo objektyviai nustatyti šiuo sandoriu įsigyto turto vertės, nesant jam pateiktų visų reikalingų dokumentų apie šį sandorį. Jei būtų laiku pateikti visi šio sandorio dokumentai, toks įmonės įsigytas turtas būtų perimtas ir realizuotas nustatyta tvarka. Nurodė, kad taip pasielgta, kadangi kaltinamoji siekė visomis priemonėmis pasisavinti iš įmonės jos turėtas 16 000 Lt lėšas. Papildomai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnei pateikė visus jo turėtus ir prašomus pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, o likę įmonės dokumentai yra Panevėžio miesto savivaldybės archyve. Negali pasakyti, kiek jam buvo perduota bylų tomų įmonės dokumentų, tačiau yra visi pasirašyti įmonės dokumentų perdavimo aktai. Visos šios aplinkybės buvo konstatuotos Panevėžio apygardos teismo, todėl jei būtų buvę perduoti visi įmonės dokumentai, tai teismas nebūtų nubaudęs kaltinamosios. Teismai, nagrinėdami bankroto bylą ir civilinius ieškinius, iš esmės išsprendė visus su tuo susijusius klausimus, taip pat ir neigiamai išsprendė jo nušalinimo nuo bankroto bylos administravimo klausimą.

Liudytoja J. V. teismo posėdyje patvirtino, kad kaltinamąją pažįsta, kadangi dirbo pas ją buhaltere nuo įmonės įkūrimo pradžios iki 2012 metų gruodžio mėnesio ir parodė, kad ji tuo metu turėjo daug darbų, nesuspėdavo, todėl išėjo iš darbo kaltinamosios įmonėje, juolab tuo metu gaudavo atlyginimą nepastoviai, o paskutiniu metu jis iš viso nebuvo mokamas, tačiau kokio dydžio negali tiksliai nurodyti. Taip pat yra dirbusi ir kitoje kaltinamosios įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasa, įmonės grynaisiais pinigais bei įmonės sąskaitomis bankuose disponuodavo pati įmonės direktorė, taip pat direktorė pildydavo ir visus įmonės dokumentus, tame tarpe ir įmonės PVM deklaracijas bei pateikdavo pati Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau detalių negali nurodyti, kadangi ji tuo metu dirbo keliose įmonėse. Tuo tarpu ji pati, kaip įmonės buhalterė, dirbdavo su buhalterinės apskaitos programomis, t. y. jos funkcijos buvo suvesti sąskaitas į specialią programą, teikti pranešimus, paskaičiuoti atlyginimus darbuotojams ir visą tai atlikdavo savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal jai įmonės direktorės pateikiamus dokumentus. Todėl patvirtino, kad visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pateikti dokumentai buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Pažymėjo, kad kasos išlaidų pajamų orderius ji išrašydavo, naudodama specialią programą, tačiau jų nepasirašinėdavo, o pateikdavo įmonės direktorei pasirašyti. Negali pasakyti, kiek darbuotojų tuo metu dirbo įmonėje, neatsimena. Vėliau, jai išėjus iš darbo įmonėje, jos buhalterės pareigas perėmė jos sūnus E. V.. Papildomai nurodė, kad kai ji dirbo įmonėje, pamena, jog įmonės finansinė situacija buvo normali, negali pasakyti, ar buvo kokių tai įsiskolinimų, nors pamena, kad buvo įsiskolinimas darbuotojams už nesumokėtus atlyginimus. Negali pasakyti, ar ji parengė 2012 metų įmonės veiklos balansą. Pažymėjo, kad kai ji dar dirbo, buvo atlikti jos tvarkytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimai, tačiau buhalterinių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Liudytoja J. V. teismo posėdyje, apklausta papildomai, parodė, kad I. T. nemoka naudotis kompiuteriu. Dėl trūkstamų PVM sąskaitų faktūrų iš „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad iš I. T. elektroninio pašto išsiuntė elektroninį laišką, prašydama, kad atsiųstų nepateiktas įmonei sąskaitas faktūras. Tačiau aplinkybė, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo iš „(duomenys neskelbtini)“ patalpas tuo metu, kai ji dirbo, jai nėra žinoma, todėl reikalinga A. V. paklausti, kokiu būdu jis galimai pateikė atitinkamus dokumentus įmonei. Remiantis tuo, 4 sąskaitų faktūrų neįtraukymas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kurių suma yra 1 014,63 Lt, ir tuo pagrindu konstatuoti, kad negalima nustatyti įmonės veiklos, jos vertinimu yra juokinga, juolab jei atitinkamos patalpos įmonės nurodytu laiku nebuvo nuomojamos. Todėl jos vertinimu, konstatuoti, kad įmonėje neteisingai buvo tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita, negalima. Taip pat ir „Vilniaus bakalėja“ dokumentai turėjo būti pateikti įmonei. Tačiau pažymėjo, kad jai sąskaitas faktūras atnešdavo pati I. T., nors tiksliai neprisimena ar reikiamus dokumentus jai kartais nepateikdavo ir elektoriniu paštu I. T.. Todėl, jei nėra jai pateiktos atitinkamos sąskaitos faktūros, tai nieko ir neįtraukdavo į įmonės apskaitą, juolab jei yra tvirtinama, kad nebuvo į įmonės buhalterinę apskaitą įtrauktos konkrečios sąskaitos faktūros, tai būtina patikrinti, ar yra kokie įrodymai, kad tokie dokumentai buvo apskritai išsiųsti įmonei. Dėl apskaitos vedimo politikos nurodė, kad žiniaraščiai yra neprivalomi, speciali buhalterinės apskaitos programa neleido balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių spausdinti, taip pat ši politika apspręsdavo, kokie apskaitos registrai turi būti saugomi. Todėl reikalinga kreiptis į programuotoją, kad gauti visus duomenis iš programos. Taip pat nurodė, kad pagal apskaitos vedimo politiką ūkinės operacijos yra registruojamos ūkinių operacijų registre, o po to speciali programa suformuoja galutinį rezultatą. Be to, ir avansinė apyskaita yra nesudaroma, jei atskaitingas asmuo nieko nepirko, remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymu. Tuo tarpu 2012 m. kovo mėnesio ir 2013 m. spalio mėnesių mokėtinų ir gautų sumų apskaitos registrai, ir kiti ūkinių operacijų registrai buvo vedami, gal tik pavadinimai kitokie buvo, taip pat „Didžioje knygoje“ viskas buvo įtraukta, o kas buvo pateikinėjama bankroto proceso metu, jai nėra žinoma, kadangi ji tuo metu jau nebedirbo. Dėl darbo užmokesčio apskaitos nurodė, kad tam tikslui yra sudaromas priskaitymų-išskaitymų žiniaraštis, kuris kiekvieną mėnesį buvo vedamas, nurodant, kiek kiekvienam darbuotojui yra priskaityta, taip pat nurodomi išskaitymai gyventojų pajamų mokesčio, SODRAI. Pagal Kasos taisyklių 6 ar 7 punktus, vienkartiniai darbo užmokesčio išmokėjimai yra išmokami pagal kasos išlaidų orderį, todėl darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai yra sudaromi, jei išmokama grupei asmenų už tam tikrą mėnesį ir pilnos sumos. Šiuo atveju, įmonėje nebuvo niekam išmokami pilni atlyginimai, tiesiog buvo vienkartiniai darbo užmokesčio išmokėjimai pagal kasos išlaidų orderį. To nereikėtų painioti ir teisingai viską traktuoti. Dėl kokių priežasčių nebuvo mokami atlyginimai, jai nėra žinoma. Taip pat ir atlyginimų kėlimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagrįstas, norint sulaikyti darbuotoją, juolab I. T. visada galvojo pozityviai ir turint konkrečius ir aiškius planus dėl tuoj padidėjančios įmonės pelno, juolab ir įmonės produkcijos eksporto deklaracijos rodė įmonės veiklą. Dėl skolų suderinimo aktų nurodė, kad nėra toks aktas privalomas, kadangi jis sudaromas tik tuo atveju, jei kuriai nors iš šalių kyla kažkokios tai abejonės, juolab yra ir kitos priemonės – sutartis, PVM sąskaitos faktūros, taip pat galima būtų ir telefonu, el. paštu susiderinti skolas.

Liudytojas R. T. teismo posėdyje patvirtino, kad kaltinamąją pažįsta, kadangi dirbo jos įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbininku iki pat įmonės bankroto. Patvirtino, kad jam atlyginimas buvo mokamas tik iš dalies. Pagrindinės jo darbinės funkcijos buvo padėvėtų drabužių pjaustymas, užtrauktukų išėmimas, sagų išpjaustymas įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Kai buvo įmonės bankrotas, 2013 m. lapkričio 28 d. paprašė jo direktorė padėti nuvežti dokumentus nuo namų, esančių (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur dirba įmonės bankroto administratorius, ką ir padarė. Kadangi jam jau buvo žinoma, kur yra įmonės bankroto administratorius, kitą dieną, nuvykęs pas jį, pateikė jam kreditorinį reikalavimą išmokėti likusią neišmokėto atlyginimo dalį, kurią įsiskolino įmonė. Papildomai nurodė, kad iš pradžių įmonėje buvo daugiau darbuotojų, bet iki įmonės bankroto, kai atlyginimų visai nebemokėjo, liko tik dviese.

Specialistas Arvydas Naikus teismo posėdyje parodė, kad buvo atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės veiklos tyrimas, kurio metu nustatyta, kad buhalterinė apskaita buvo vedama, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o būtent 2012-2013 metais įsigytų dėvėtų drabužių-iš viso 11 376 kg nepagrindė apskaitos dokumentais. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais, kadangi tyrimui atlikti pateikta informacija neišsami ir nepalyginama. Negali pasakyti, ar jam buvo pateikti visi įmonės veiklos dokumentai. Dėl nustatytų pažeidimų, iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už 2012-2013 metus. Iš pateiktų dokumentų gali patvirtinti, kad tirta įmonė tuo metu buvo nemoki, tačiau nemano, kad dabar jam naujai pateikti papildomi dokumentai turės įtakos įmonės nemokumui nustatyti. Dėl sandorio tarp kaltinamosios ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad jis yra susipažinęs su jam naujai pateiktais dokumentais –2012 m. kovo 28 d. sąskaita-faktūra, 2012 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi tarp kaltinamosios, kaip pardavėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl padėvėtų drabužių pirkimo-pardavimo, tai šie dokumentai nebuvo įvertinti byloje esančioje specialisto išvadoje, juolab matyti, kad jie neįtraukti į atitinkamus įmonės veiklos registrus, nes įmonė visus pirminius apskaitos dokumentus (pirkimus-pardavimus, kasos knygą, pirkėjų, tiekėjų dokumentus) privalo įtraukti į registrus, todėl negali atsakyti, ar šių dokumentų vertinimas gali įtakoti specialisto išvados rezultatus, kadangi tam reikalingas papildomas tyrimas.

Specialistas Arvydas Naikus, apklaustas teismo posėdyje po papildomos ekspertizės atlikimo, paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanse nėra nurodytos trumpalaikio turto kiekinės išraiškos, tačiau tai nėra pažeidimas. Taip pat iš pateiktų duomenų matyti, kad V. V. buvo nepagrįstai pakeltas atlyginimas, nes nebuvo nurodytas joks pagrindas tokiam sprendimui, juolab įvertinus įmonės pajamas, kurių tuo metu negavo, jo atlyginimas buvo neadekvačiai padidintas. Įmonė, negaudama pajamų, padidino savo išlaidas, tai nesuprantama, kaip gali būti ekonomiškai pagrįstas toks dalykas, juolab kaip vėliau buvo nustatyta, kad įmonės atsargos nebuvo didelės, o atlyginimo skola buvo apie 50 000 Lt. Patvirtino tai, kad 4 sąskaitos -faktūros dėl 1 014,63 Lt sumos, pateiktos per bankroto administratorių, nebuvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau pažymėjo, ar tikrai yra neįmanoma apskaityti visos įmonės veiklos kapitalo ir įsipareigojimų dydžio nagrinėjamu atveju, tai jo vertinimu, nuo sumos nepriklauso šis klausimas, tačiau bent vienos ūkinės operacijos neįtraukymas, iš dalies jau neleidžia nustatyti tokių aplinkybių. Taip pat patvirtino, kad tik aptariamas sandoris dėl drabužių pirkimo iš I. T. buvo nenaudingas įmonei. Tačiau negali paaiškinti, kodėl neįtraukė n-tonų dėvėtų drabužių pirmoje specialisto išvadoje, bet antroje specialisto išvadoje sąskaitos-faktūros jau yra įtrauktos, kadangi dėl šio sandorio yra pateikti visi dokumentai. Kur tie visi dokumentai, pateikti I. T. teismo posėdžio metu, buvo iki ekspertizės atlikimo, jam nėra žinoma. Papildomai patvirtino, kad jis įmonės veikloje tiesiogiai nedalyvavo, todėl negali pasakyti, kiek įmonė išvežė produkcijos.

Liudytojas E. V. teismo posėdyje patvirtino, kad kaltinamąją pažįsta, nes dirbo jos įmonėje buhalteriu 2013 metais apie pusmetį. Nors dirbo tuo metu visu etatu, tačiau gaudavo tik dalį sulygto atlyginimo, mokėjimai nusitęsdavo, kas ir buvo pagrindinė išėjimo iš darbo priežastis. Konkrečios darbo vietos neturėjo, todėl jis važinėdavo iš Kauno, o su kaltinamąja susitikdavo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, sėdint automobilyje, kur ir tvarkydavo įmonės buhalteriją, kadangi kompiuteris būdavo visada su juo, o ji pati nemokėdavo visai naudotis kompiuteriu. Eidamas buhalterio pareigas, tvarkydavo įmonės veiklos dokumentus, kuriuos jam duodavo kaltinamoji, t. y. pirminius įmonės apskaitos dokumentus suvesdavo į registrus, „Excel“ programą, rašydavo įmonės laiškus, pranešdavo reikiamus duomenis SODRAI, teikdavo VMI deklaracijas, tačiau jam duotų dokumentų su savimi neturėjo, nebent tik vieną ar kitą dokumentą, kadangi juos visus laikydavo pas save pati kaltinamoji. Suvedus visus duomenis, kaltinamoji viską peržiūrėdavo. Dėl įmonės finansinės ekonominės padėties pažymėjo, kad ji buvo tuo metu, kaip ir tuo laikotarpiu laukė geresnių laikų, kadangi kažkas buvo nesumokėjęs įmonei. Įmonės veikla vyko pakankamai intensyviai, bet buvo nedaug operacijų, kreditorių turėjo, tačiau įmonė turto turėjo – padėvėtų drabužių atsargos, kurios buvo sandėliuojamos (duomenys neskelbtini), kitokio įmonės turto nematė. Taip pat įmonės turto inventorizacijos nedarė, kadangi ji yra daroma kartą per metus, o jis minėtoje įmonėje neišdirbo metų. Dėl darbo užmokesčio pažymėjo, kad jo darbo laikotarpiu įmonėje darbo sutartys su įmonės darbuotojais buvo sudaromos, numatant jose padidintus atlyginimus, kaip ir darbo sutartyje su juo pačiu (iš paskaičiuotų 7 554 Lt, jam buvo mokama tik dalis šios sumos grynais pinigais) ir tai buvo pagrįstas sprendimas, kadangi įmonei tai buvo daug žadantis laikotarpis, o ir jam teko važinėti iš Kauno dirbti šį darbą. Patvirtino tik tai, kad jis paskaičiuodavo darbo užmokestį darbuotojams, tačiau juos grynais pinigais išmokėdavo pati I. T. pagal kasos pajamų orderį, nes su grynais pinigais jis jokių operacijų neatlikdavo. Nurodė, kad darbo užmokesčio apmokėjimo žiniaraščių pildymas nėra privalomas, todėl, jeigu buvo mokami atlyginimai darbuotojams, tai tokie žiniaraščiai būdavo vedami, jei nebūdavo mokami atlyginimai–tai jų nebūdavo. Jis kartu su I. T. sudarinėjo šiuos žiniaraščius. Taip pat nėra pateiktų 2012 m. gegužės, rugsėjo ir gruodžio mėnesių balansinių apyvartos žiniaraščių, nes nebuvo operacijų grynaisiais pinigais. Taip pat nėra pateikta 2013 metų mokėtinų ir gautinų sumų apskaitos registro, prekių judėjimo registrų, kadangi viskas buvo įtraukta į įmonės buhalterinės apskaitos politiką ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą tai galima daryti. Taip pat negali pasakyti, ar buvo nustatyta dokumentų saugojimo tvarka įmonėje. Jei yra trūkumų įmonės buhalterinėje apskaitoje, tai atsako buhalteris, tačiau šiuo atveju buvo daugiau nesusikalbėjimo, iš karto nepagrįstai konstatuojant faktą, kad kažko trūko įmonės dokumentuose. Remiantis tuo, mano, kad be reikalo specialistas įrašė į specialisto išvadą, jog trūko žiniaraščių, dėl to gavosi nepagrįstai išpūstas klausimas.

Rašytinė bylos medžiaga

Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija (b.l. 66, t. 1) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2012 m. kovo 15 d., jos vadovė ir akcininkė I. T.. 2015 m. sausio 7 d. likviduota bankrutavus.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties (b.l. 27, t. 1 matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas L. P.. Įmonės direktorei I. T. nustatytas 10 dienų laikotarpis nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui L. P. įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus bei viso turto sąrašą.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje (b.l. 34-35, t. 1) matyti, kad pripažinta negaliojančia 2013 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir I. T., pagal kurią I. T. pardavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko 3200 kg dėvėtų drabužių už 16 000 Lt. Taikyta vienašalė restitucija ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš I. T. priteista 16 000 Lt.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties (b.l. 36-38, t. 1) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties (b.l. 43, t. 1) matyti, kad I. T. paskirta 500 Lt piniginė bauda už Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų nevykdymą.

Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. birželio 5 d. specialisto išvados Nr. 5-5/37 (b.l. 43-97, 51-54, t. 2) matyti, kad atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš tyrimui atlikti pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovėje apskaita buvo tvarkoma, nevykdant Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, kadangi tyrimui atlikti pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ informacija neišsami ir nepalyginama, taip pat 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi būtent 2012-2013 metais įsigytų dėvėtų drabužių iš viso 11 376 (4694,55+6681,45) kg neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą ir jų įsigijimo nepagrindė apskaitos dokumentais. Todėl 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanse pateikė neteisingus duomenis apie trumpalaikį turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. 2013 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suvestiniame registre (didžioji knyga) pateikė neteisingus duomenis apie trumpalaikį turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Dėl nustatytų pažeidimų, iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012-2013 metus.

Taip pat nustatyta, kad 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. T. pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš I. T. įsigijo 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą, iš viso 16 000 Lt (4 633,92 EUR). Tyrimo metu iš pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų nustatyta, kad 2012 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėvėtus drabužius įsigydavo nuo 0,03 Lt iki 0,45 Lt už kilogramą t. y. nuo 11 iki 166 kartų pigiau. Todėl darytina išvada, kad 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. T., įformindama sutartį dėl 3 200 kg dėvėtų drabužių įsigijimo iš I. T., sudarė bendrovei nenaudingą sandorį, prieštaraujantį bendrovės finansiniams interesams.

Pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo (nauja redakcija 2008 m. gegužės 22 d. Nr. X-1557) 2 straipsnio 8 dalį dėl įmonės nemokumo konstatuota, kad iš tyrimui atlikti pateikto 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso nustatyta, jog 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ trumpalaikis turtas 18 670 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 22 800 Lt. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradelsti įsipareigojimai, susiję su darbo santykiais, 10 881,59 Lt, t. y. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, lygios 9 335 Lt (18670:2). Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nustatė, kad 2013 m. spalio 10 d. balanso duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 11 622 Lt (3 365,96 EUR) vertės turto, o įsipareigojimai kreditoriams sudarė 95 898 Lt (27 773,98 EUR), iš jų 55 418,25 Lt (16 050,23 Eur) darbo užmokestis darbuotojams, o įsiskolinimas VSDFV Panevėžio skyriui 2013 m. spalio 25 d. duomenimis sudarė 27 238,91 Lt (7 888,93 Eur). Valstybės registro duomenimis registruoto turto UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi. Bylos nagrinėjimo dienai UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų apie pasiteikusią finansinę padėtį, visišką ar dalinį atsiskaitymą su ieškovu, teismui nepateikė. Todėl teismas padarė išvadą, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršija UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimo turto balansinę vertę, todėl konstatavo, jog bendrovė yra nemoki ir jai iškėlė bankroto bylą.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.923 str. (galiojo iki 2013 m. spalio 1 d.) numato, kokiu eiliškumu klientas turi nurašyti lėšas iš banko sąskaitos, jeigu sąskaitoje nėra pakankamai lėšų. Tačiau 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdama įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondui, iš viso 5 351,04 Lt (1 549,77 Eur), šio įsiskolinimo nesumokėjo, o 2013 m. sausio 3 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. EST 16 iš kasos išmokėjo 16 000 Lt (4 633,92 Eur) I. T. už dėvėtus drabužius pagal 2013 m. sausio 3 d. sutartį Nr. 3. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė mokėjimo eiliškumo, nustatyto Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.932 straipsnyje.

Iš tyrimui atlikti pateiktos 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad 2012 metais bendrovė gavo 27 263 Lt (7 895,91 Eur) pardavimo pajamų ir patyrė 14 130 Lt (4 092,33 Eur) nuostolių. Tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. T. įsigijo 3 200 kg dėvėtų drabužių po 5 Lt už kilogramą iš viso 16 000 Lt (4 633,92 Eur). 2013 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėvėtus rūbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė po 0,01-0,02 Lt už kilogramą. Pašluostes pardavė po 0,80-1,05 Lt už kilogramą (UAB (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“), iš viso gavo pajamų 1 040,27 Lt (301,28 Eur). Iš tyrimui atlikti pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ priskaitymų – išskaitymų žiniaraščių nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. iš viso priskaityta darbo užmokesčio 59 592,03 Lt (17 259,04 Eur) (6958,69+1300,00+3800,00+5548,62+8655,43+5024,24+5217,96+9080,37+9088,15+4918,57), t. y. priskaičiuotas darbo užmokestis 57 kartus viršijo 2013 metais gautas pajamas (b. l. 43-97, 51-54, t. 2).

Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvados Nr. 5-5/35 (b.l. 9-24, t. 4) matyti, kad papildomam tyrimui atlikti pateiktos Panevėžio savivaldybės administracijos archyve saugotos 9 bylos su UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentais, iš kurių nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinė apskaita, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., buvo tvarkoma, nevykdant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o būtent 2012-10-01 PVM sąskaitos faktūros, serija G4 Nr.00401, iš viso 667,92 Lt (PVM 115,92 Lt) (193,44 eurų), 2012-10-13 PVM sąskaitos faktūros Nr. 637625 - 182,50 Lt (52,86 eurų) ir 2012-10-31 PVM sąskaitos faktūros, serija G4-E Nr.00051, iš viso 46,18 Lt (PVM 8,02 Lt) (13,37 eurų) neįtraukė į laikotarpio nuo 2012-10-01 iki 2012-10-31 (ir vėlesnių) gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, 2012-11-30 PVM sąskaitos-faktūros, serija G4-E Nr.00056, iš viso 118,03 Lt (PVM 20,48 Lt) (34,18 eurų) neįtraukė į laikotarpio nuo 2012-11-01 iki 2012-11-30 (ir vėlesnių) gaunamų PVM sąskaitų-faktūrų registrą t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)" apskaitoje nefiksavo nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų, iš viso 1 014,63 Lt (293,86 Eur).

Iš pateiktų BUAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų kopijų nustatyta: 2012 m. kovo 28 d. PVM sąskaita faktūrą, užfiksuota laikotarpiu nuo 2012-03-01 iki 2012-03-31, išrašomų PVM sąskaitų registre pagal 2012-03-28 kasos pajamų orderį ERE Nr. 0000035 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauta 5165,19 Lt apskaityti 2012 m. kovo mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)" kasos knygoje.

Iš tyrimui atlikti pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)", laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2012-12-31, buvo tvarkoma, nevykdant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o būtent 2012-10-01 PVM sąskaitos faktūros, serija G4 Nr.0040l, iš viso 667,92 Lt, 2012-10-13 PVM sąskaitos faktūros Nr. 637625 - 182,50 Lt ir 2012-10-31 PVM sąskaitos faktūros, serija G4-F. Nr.00051, iš viso 46,18 Lt neįtraukė į laikotarpio nuo 2012-10-01 iki 2012-10-31 (ir vėlesnių) gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, 2012-11-30 PVM sąskaitos faktūros, serija G4-ENr.00056, iš viso 118,03 Lt neįtraukė į laikotarpio nuo 2012-11-01 iki 2012-11-30 (ir vėlesnių) gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)" apskaitoje nefiksavo nurodytų PVM sąskaitų faktūrų. Taip pat 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)" balanse pateikė neteisingus duomenis apie trumpalaikį turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Dėl nustatytų pažeidimų, iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2012 metus.

Tyrimo metu nustatyta, kad 2013-01-02 UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė I. T. pagal pirkimo pardavimo sutartį iš I. T. įsigijo 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą iš viso 16000 Lt (4633,92 EUR). Tyrimo metu, iš pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų, nustatyta, kad 2012 metais UAB „(duomenys neskelbtini)" dėvėtus drabužius įsigydavo nuo 0,03 Lt iki 0,45 Lt už kilogramą t. y. nuo 11 iki 166 kartų pigiau. Todėl darytina išvada, kad 2013-01-02 UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė I. T., įformindama sutartį dėl 3 200 kg dėvėtų drabužių įsigijimo iš I. T., sudarė bendrovei nenaudingą sandorį, prieštaraujantį bendrovės finansiniams interesams.

Atsakant į klausimą, ar UAB „(duomenys neskelbtini)" buvo moki laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2013-12-31, konstatuota, kad iš tyrimui atlikti pateikto 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)" balanso nustatyta, jog 2012-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)" trumpalaikis turtas 1 8670 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 22 800 Lt, todėl jau tuo metu bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, lygios 9 335 Lt (18670:2). Tačiau tik 2013 m. spalio 28 d. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)" ir nustatė, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršija UAB „(duomenys neskelbtini)" turimo turto balansinę vertę, todėl konstatavo, jog bendrovė yra nemoki ir jai iškėlė bankroto bylą.

Tyrimui atlikti pateiktame 2013 m. spalio 10 d. balanse nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ trumpalaikis turtas, kurį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, yra 11622 Lt (3365,95 eurų) vertės. Balanse nėra nurodyta trumpalaikio turto kiekinė išraiška. Iš tyrimui atlikti pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)" sąskaitų registro (didžioji knyga), laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-10-31, nustatyta, kad prekių likutis yra 11 622 Lt.

Tyrimui atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)" nepateikti: 2012 m. kovo mėn.- rugpjūčio mėn. ir 2013 m. sausio mėn. - spalio mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai; 2012 m. gegužės mėn., rugsėjo mėn.-gruodžio mėn. balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis; 2013 m. sausio mėn.-spalio mėn. balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis; 2012 m. kovo mėn.-2013 m. spalio mėn. mokėtinų ir gautinų sumų apskaitos registrai; 2012 m. kovo mėn.-2013 m. spalio mėn. prekių judėjimo registras. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)" tyrimui atlikti pateikta informacija neišsami ir nepalyginama. Pvz.: 1) Pateikti 2012 m. kovo mėn.-balandžio mėn. ūkinių operacijų žurnalai ir balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai. Ūkinės operacijos vyko 2012 m. gegužės mėn. (pateiktas ūkinių operacijų žurnalas), tačiau 2012 m. gegužės mėn. balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis. 2) Tyrimui atlikti pateikti 2012 metų rugsėjo mėn. ir 2012 metų lapkričio mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai, tačiau darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. I. T. darbo užmokestis buvo išmokėtas už 2012 metų kovo mėn.- gruodžio mėn. ir 2013 metų sausio mėn.-gegužės mėn., E. V.-už 2013 metų sausio mėn.-vasario mėn., R. T.-už 2013 metų balandžio mėn., P. K. ir A. P.-už 2013 metų birželio mėn., tačiau darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai nebuvo sudaryti.

2016-03-18 I. T. prašymu Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)" apskaitos politika. Apskaitos politikos 9 dalyje-Darbo užmokesčio sistema-nurodytas Bendrovėje pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo užmokestis apskaičiuojamas ir išmokamas, vadovaujantis šios dalies nuostatomis. Bendrovėje pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams yra taikoma laikinė darbo apmokėjimo sistema. Darbuotojų mėnesinė alga neturi būti mažesnė, kaip LR Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (minimalus valandinis atlygis). Darbo užmokestis, sutikus darbuotojams, mokamas vieną kartą per mėnesį. Darbo užmokestis išmokamas grynais pinigais kasoje ar pervedimu į darbuotojų mokėjimo korteles. Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai sudaromi, tik esant poreikiui, kitais atvejais atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai nesudaromi. Atlyginimas darbuotojams išmokamas pagal kasos išlaidų orderį arba pavedimu į banko sąskaitą. UAB „(duomenys neskelbtini)" apskaitoje nebuvo sistemos, surašant darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius. Dalis darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių surašomi, neišmokant darbo užmokesčio, o išmokamas darbo užmokestis be darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių. Pvz. tyrimui atlikti pateikti 2012 m. rugsėjo mėn. ir 2012 m. lapkričio mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai, tačiau darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. I. T. darbo užmokestis buvo išmokėtas už 2012 metų kovo mėn.-gruodžio mėn. ir 2013 metų sausio mėn.- gegužės mėn., E. V.-už 2013 metų sausio mėn.-vasario mėn., R. T. -už 2013 metų balandžio mėn., P. K. ir A. P.-už 2013 metų birželio mėn., tačiau darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai nebuvo sudaryti. Todėl iš pateiktų darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių negalima nustatyti, kada UAB „(duomenys neskelbtini)" atsirasdavo poreikis sudaryti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)" nebuvo sistemos dėl darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių surašymo ar nesurašymo ir nebuvo laikomasi UAB „(duomenys neskelbtini)" buhalterinės apskaitos politikos 9 dalies.

Atsakant į klausimą, ar pagal UAB „(duomenys neskelbtini)" 2013-11-26 ir 2014-01-08 dokumentų priėmimo-perdavimo aktus byloje yra visi buhalterinės apskaitos dokumentai, konstatuota, kad papildomam tyrimui atlikti pateiktas 2014-01-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriui perduodamų UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų sąrašas: 1) priskaitymų-išskaitymų žiniaraštis 2013 m. lapkričio mėn. nuo 02 iki 07 d.; 2) pranešimas apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį 2013 m. lapkričio mėn. nuo 02 iki 07 d.; 3) apdraustųjų asmenų duomenys už ataskaitinį laikotarpį 2013 m. lapkričio mėn. nuo 02 iki 07 d.; 4) 2013 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Tyrimui atlikti nepateikti 2014-01-08 UAB „(duomenys neskelbtini)" administratoriui perduodamų UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų sąraše nurodyti dokumentai. Tyrimui atlikti pateiktas 2013-11-26 UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų perdavimo-priėmimo aktas, kuriame nurodyti laikotarpio nuo 2012-03-01 iki 2013-10-31 dokumentai: l) darbo sutartys, 43 lapai; 2} valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentai, metinė atskaitomybė, 88 lapai; 3) kasos dokumentai 82 lapai; 4) avansinės apyskaitos, 35 lapai; 5) išrašytos PVM sąskaitos faktūros. 31 lapas; 6) gautos PVM sąskaitos faktūros, 15 lapų; 7) žurnalai orderiai, didžioji knyga, 121 lapas; 8) darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, atlyginimų priskaitymo žiniaraščiai, soc. draudimo formos. 143 lapai; 9) gaunami raštai, 34 lapai; 10) išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registras, 10 lapų; 11) gautų PVM sąskaitų faktūrų registras, 11 lapų; 12) banko sąskaitos, išrašai, 73 lapai; 13) prašymai, 18 lapų; 14) sutartys, 22 lapai; 15) direktoriaus įsakymai, 66 lapai. Iš akte ranka įrašytų dokumentų pateiktas 2013-10-31 UAB „(duomenys neskelbtini)" balansas. Kiti ranka įrašyti dokumentai: 2013-11-01 debitorių sąrašas, 2013-11-01 kreditorių sąrašas, 2013 m. lapkričio mėn. priskaityto ir išmokėto darbo užmokesčio suvestinė tyrimui atlikti nepateikti.

Įrodymų vertinimas, veikų kvalifikacija

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas–nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti, tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Taip pat pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinę apskaitą, yra Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, kuris įpareigoja bet kurį subjektą tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, laiku ir teisingai surašyti apskaitos dokumentus. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą sudaro nevykdomi minėti reikalavimai, kai pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio 1 dalies prasme-tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Pažeidus buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, žala yra daroma ir valstybės finansų sistemai, nes nuo valstybės slepiami mokesčiai, valstybės biudžetas netenka dalies įplaukų. Šios nusikalstamos veikos dalyku yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registras. Pagal teismų praktiką apskaitos dokumentu pripažįstamas popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicija yra blanketinė, kurios turinys turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintas nuostatas. Nagrinėjamu atveju reikšmingos yra Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuriose numatyta, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“. Tuo tarpu šios įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, o įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.

Nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos priemonės ištirti bylai svarbias aplinkybes, tačiau nebuvo surinkta neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie kaltinamosios I. T. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį padarymo, t. y. vertinant byloje esančius duomenis, objektyviai ir neabejotinai nėra patvirtinta kaltinamosios atžvilgiu pateiktame kaltinime nurodyta aplinkybė, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir akcininke, šių pareigų pagrindu, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., Panevėžio mieste, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kadangi neįtraukė į bendrovės apskaitą ir nepagrindė įsigijimo dokumentais prekių – 11 376 kg dėvėtų drabužių įsigijimo, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2012-2013 metais.

Žemesnės instancijos teismas

Tokią išvadą teismas daro, vertindamas byloje esančius įrodymus, kad kaltinamoji I. T. neprisipažino, padariusi šią jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė E. V., taip pat jis rengdavo ir visus pirminius įmonės veiklos dokumentus, o ji tik pasirašydavo jai pateiktuose dokumentuose, nes ji kaip tvarkyti buhalterinę apskaitą nesupranta. Nuosekliai tvirtino, kad ne visi įmonės dokumentai yra įvertinti pirminėje specialisto išvadoje, nes visi įmonės veiklos dokumentai yra įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą.

Teisme ištyrus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, o būtent tiek specialisto pirminę išvadą, tiek ir pakartotinę specialisto išvadą, specialisto Arvydo Naikaus paaiškinimus, ypatingai tuos, kurie buvo duoti po papildomo specialisto tyrimo atlikimo, kaltinamosios parodymus, buvo nustatyta, kad ūkinės operacijos, susijusios su 11 376 kg dėvėtų drabužių įsigijimu, buvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo pažeisti jokie teisės aktų reikalavimai ir nekilo pasekmės, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. nenustatyta, kad negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2012-2013 metais, kaip nurodyta kaltinime. Nors papildomai atlikto tyrimo metu-2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/35 nustatyta, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus (būtent į PVM sąskaitų faktūrų registrą) nebuvo įtrauktos keturios 2012 metų spalio-lapkričio mėnesių PVM sąskaitos-faktūros, išrašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrai 1 014,63 Lt sumai, tačiau iš bylos medžiagos (kaltinamosios, liudytojų J. V., E. V. parodymų teismo posėdžio metu ir kitų duomenų) matyti, kad tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė buhalterė J. V.. Remiantis kaltinamosios ir liudytojos Valantejienės parodymais, būtent buhalterės pareiga buvo suvesti duomenis į apskaitos registrus. Todėl neginčijamų duomenų, kad kaltinamoji I. T. šių sąskaitų buhalterei nepateikė tyčia, nėra, o jei kaltinamoji tai padarė dėl aplaidumo, veikdama neatsargiai, ji nėra nusikaltimo numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas. Todėl esant tokioms abejonėms dėl kaltinamosios I. T. kaltės, jos traktuotinos kaltinamosios naudai ir nauji kaltinimai dėl šių nustatytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų nebuvo pateikti.

Remdamasis šiais argumentais, teismas konstatuoja, kad neįrodyti kaltinamosios I. T. veiksmuose esantys nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl jai negali būti inkriminuojama ši nusikalstama veika, jos atžvilgiu toje bylos dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 245 straipsnį

BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys sprendimo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos ir to norėdamas. Teismų praktikoje konstatuota, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma, vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma, tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012). CPK 624 straipsnyje yra numatytos priverstinio vykdymo priemonės, kurios taikomos tais atvejais, kai asmuo teismo sprendimo neįvykdo geranoriškai.

I. T. kaltinama tuo, kad ji nevykdė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties, nesusijusios su bausmėmis, t. y. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, privalėdama pagal Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-852-278/2013 per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 8 d. perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui L. P. įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus bei viso turimo turto sąrašą, tačiau jų neperdavė.

Iš prie šios baudžiamosios bylos pridėtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos, buvusios iškeltos Panevėžio apygardos teismo (teisminio proceso Nr. 2-59-3-00421-2013-2), matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, o įmonės vadovei I. T. nustatytas 10 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtam administratoriui L. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą bei dokumentus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi toje pačioje civilinėje byloje I. T. skyrė 500 Lt baudą ir įpareigojo, nedelsiant įvykdyti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus. Tokį sprendimą teismas priėmė, konstatavęs faktą, kad minėta teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi nustatytas įpareigojimas iki šiol nėra įvykdytas, o pati I. T. nenurodė to pateisinančių priežasčių, per nustatytą terminą nepateikusi atsiliepimo į prašymą skirti jai baudą. Dar vėliau Panevėžio apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi toje pačioje byloje nutarė atmesti kaltinamosios I. T. prašymą panaikinti teismo nutartimi jai paskirtą piniginę baudą. Tokį savo sprendimą teismas grindė tuo, kad apie bankroto bylos iškėlimą I. T. buvo žinoma, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarčiai įsiteisėjus jau 2013 m. lapkričio 5 d. ir praėjus 2 mėnesiams UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas pagal balansą bei įmonės dokumentai administratoriui nebuvo perduoti be jokios tai pateisinančios priežasties. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pati kaltinamoji tuo metu savo prašyme Panevėžio apygardos teismui buvo nurodžiusi, jog 2013 m. gruodžio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui yra parodžiusi įmonės turtą, kurį 2014 m. sausio 6 d. ketina perduoti jam, taip pat pažymėjo, kad dalis dokumentų perdavimui yra parengti, dalis yra perduoti, o atskiri dokumentai yra dingę, kas rodo, kad ji pati dar tuo metu patvirtino, faktą, kad ne visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui ir dar tik ketina tai pabaigti daryti.

Tuo tarpu kaltinamoji nesutinka dėl jai pareikšto kaltinimo šioje dalyje, tačiau iš esmės nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti jos neteisėtus veiksmus, laiku neįvykdžius Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamoji neneigia to, jog ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentus bankroto administratoriui L. P. teikė daugiau nei per kelis kartus ir net nurodė konkrečias datas, kada ji vykdė teismo jai skirtą įpareigojimą, t. y. nurodė, kad visus pagrindinius įmonės veiklos dokumentus bankroto administratoriui pateikė 2013 m. lapkričio 28 d., įmonės balansą pateikė 2013 m. gruodžio 2 d., o 2014 m. sausio 8 d. vėl pateikė trūkstamus įmonės dokumentus. Tai patvirtino ir liudytojas L. P., kuris papildomai pažymėjo, kad dar ir 2014 m. liepos 4 d. nebuvo gauti visi įmonės dokumentai. Taip pat ir jau minėtoje Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje aiškiai konstatuotas faktas, kad nuo šio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties įsiteisėjimo, praėjus 2 mėnesių terminui, visas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas pagal balansą bei įmonės dokumentai administratoriui nėra perduoti. Nei tuo metu, nei šiuo metu kaltinamoji nenurodė objektyvių pateisinamų Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties nevykdymo priežasčių. Todėl minėti kaltinamosios teiginiai tik dar labiau pagrindžia faktą, o kartu ir kaltinamosios kaltę, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis buvo neįvykdyta laiku per teismo nustatytą terminą, o jos nerezultatyvus siekis šią teismo nutartį įvykdyti vėliau nenaikina jos atsakomybės pagal BK 245 straipsnį. Taigi, nagrinėjamu atveju, nebuvus galimybės užtikrinti tinkamą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties įvykdymą civilinio proceso priemonėmis, jų taikymo (baudos taikymą) tikslingumą Panevėžio apygardos teismui, įvertinus net kelis kartus, tačiau situacijai iš esmės nepasikeitus po jų taikymo, kaltinamajai privalo kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį. Kaltinamoji taip pat teismo posėdžio metu išdėstė ginamąją versiją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius L. P. netgi sąmoningai vengė neperimti jos įmonės turto, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigytų 3 200 kg dėvėtų rūbų, kurį jis įvardijo kaip esantį bevertį. Tačiau tokiems kaltinamosios samprotavimams teismas nemato jokio pagrindo, kadangi vien faktas, kad bankroto administratorius L. P. tuo metu ėmėsi atitinkamų teisinių priemonių, kreipiantis į teismą dėl šios pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo ir Panevėžio miesto apylinkės teismui 2014 m. balandžio 7 d., priimant sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-854-812/2014 ir nustatant, kad toks sandoris iš tiesų buvo neteisėtas, nerodo jo galimo suinteresuotumo bankroto procese, netinkamo funkcijų atlikimo. Juolab Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-284-278/2014, įvertinęs administratoriaus L. P. veiksmus šio bankroto procese, atmetė I. T. prašymą dėl jo nušalinimo, konstatuojant, kad jis nepagrįstai yra kaltinamas netinkamu pareigų atlikimu, galimai nepagrįstai atsisakant iš jos priimti įmonės turtą pagal balansą, klaidinant teismą, jog ji neperduoda įmonės dokumentų ir turto bei dėl kitų jo veiksmų. Taip pat pats liudytojas L. P. teismo posėdyje nurodė, kad jis atsisakė perimti tokį įmonės turtą tuo metu dėl objektyvių priežasčių – jam nebuvo perduoti dokumentai dėl 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, įsigyti dėvėti drabužiai buvo laikomi ne jai priklausančiose patalpose, nebuvo galimybės įsitikinti, ar tai būtent tas turtas, įmonės įsigytas už minėtą sumą, nebuvo jokių važtaraščių, o juolab jis nebuvo apskaitytas tinkamai įmonės dokumentuose. Juolab šios aplinkybės sureikšminimas visų prieš tai aptartų aplinkybių kontekste, kuomet aiškiai, remiantis Panevėžio apygardos teismo nutartimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, pačios kaltinamosios ir liudytojo L. P. parodymais, nustatytas faktas, kad nebuvo laiku perduoti visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentai įmonės bankroto administratoriui, nėra pagrįstas ir nepanaikina kaltinamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį.

Taigi, I. T. kaltei pripažinti ir faktinių aplinkybių konstatavimui yra pakankamas pagrindas bei ji pagrįstai buvo kaltinama BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo ištirtais įrodymais teisiamojo posėdžio metu. Byloje įrodyta, kad nėra pagrindo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties teismas pažymi, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 nurodyta, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teismo metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Todėl nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl jų nutraukimo, suėjus senaties terminui, pirmiausia reikia nustatyti, ar asmuo pagrįstai buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką, t. y. ar nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio. Nustačius, kad asmens atžvilgiu negalima priimti išteisinamojo nuosprendžio, tik tuomet galimas sprendimas – nutraukti baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BK 95 straipsnio pagrindu.

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktyje nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, o 4 dalyje numatyta, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. T. nevykdė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties, nesusijusios su bausme civilinėje byloje Nr. B2-852-278/2013 per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 8 d. perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui L. P. įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus bei viso turimo turto sąrašą, tačiau jų neperdavė. Tokiu būdu ji padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnį, remiantis kuo BK 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a) papunktyje numatytas trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis baigėsi jau 2016 metais. Todėl atsižvelgus į tai, kad I. T. kaltei pripažinti yra pakankamas pagrindas bei ji pagrįstai buvo kaltinama padarius, baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnį, ir nėra pagrindo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a) papunkčiu, baudžiamoji byla šioje dalyje I. T. atžvilgiu nutrauktina, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 209 straipsnį

Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurių prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas–tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai–nuostoliai, konkurencingumo sumažėjimas, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Pažymėtina tai, kad blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad skolininkas nesilaiko įstatymo nustatytos tvarkos, užtikrindamas kreditorių reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Tad pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Nusikalstamo bankroto normos dispozicija sukoncentruota taip, kad pati savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą asmens veikoje. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, jog blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2014).

Kaltinamoji I. T. byloje kaltinama tuo, kad ji, būdama vienintelė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė ir eidama direktorės pareigas, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, turinti teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius, sąmoningai blogai valdydama įmonę, nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent: 1. 2013 m. sausio 2 d. sudarė su fiziniu asmeniu - I. T. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo asmeniškai suinteresuota ir kuri bendrovei buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudinga, pagal kurią bendrovė nusipirko 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą už bendrą 16 000 Eur (4 633,92 Eur) sumą ir šios sutarties pagrindu pagal 2013 m. sausio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. EST,16 gavo 4 633,92 Eur (16 000 Lt), tokiu būdu neteisėtai atitraukė bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei atsiskaitymui su kreditoriais; 2. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. bendrovės darbuotojams priskaičiavo iš viso 59 592, 03 Lt (17 259, 04 Eur) darbo užmokesčio bei papildomai padidino atlyginimą E. V., V. V., nors bendrovės 2013 metais gautos pajamos siekė 1 040,27 Lt (301, 28 Eur), dėl to bendrovei dirbant nuostolingai bei realiai negalint darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio išmokėti, sąmoningai tyčia padidino UAB „(duomenys neskelbtini)" įsipareigojimus, susijusius su darbo santykiais, kurie 2013 m. spalio 10 d. sudarė 55 418,25 Lt (16 050,23 Eur) ir įsiskolinimą VSDFV Panevėžio skyriui, kuris 2013 m. spalio 25 d. sudarė 27 238, 91 Lt ( 7888,93 Eur). Tokiu būdu, blogai valdydama įmonę, sunkindama jos finansinę padėtį bei kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš bendrovės, nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini)" bankrotą bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams didelę–39 267,23 Eur (135 581,89 Lt) turtinę žalą.

Kaltinamoji I. T. su tokiu jai pareikštu kaltinamu nesutiko, kaltės nepripažino. Pirmiausia, kaltinamoji nesutiko su tuo, kad minėta 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis dėl 3 200 kg dėvėtų rūbų įsigijimo UAB „(duomenys neskelbtini)" vardu ekonomiškai buvo nenaudinga įmonei ir teigė, kad įmonei perleido šiuos dėvėtus rūbus mažiausia rinkos kaina – po 5 Lt už kilogramą, kadangi atrinktus gražesnius dėvėtus drabužius, ji ketino parduoti po 5 Eur už kilogramą, tačiau nespėjo to padaryti dėl įmonės bankroto. Taip pat teismui pateikė netgi UAB „Capital vertinimas“ atliktą konsultaciją dėl galimos šio įmonės įsigyto turto kainos, kurioje nurodyta, jog tuo metu galima tokių dėvėtų drabužių kaina sudarė nuo 14 Lt (4,05 Eur) už kilogramą iki 25 Lt (7,24 Eur) už kilogramą (t. 4, b. l. 102). Tuo tarpu dėl padidintų darbo užmokesčių mokėjimų įmonės darbuotojams pažymėjo, kad ji tik dėjo visas pastangas, jog išsaugoti įmonėje darbuotojus, juolab tuo metu buvo gavus užsakymų iš „MAZ“ gamyklos ir tikėjosi greitu laiku „atsitiesti“, nors pripažino, kad jai buvo žinoma apie tuo metu buvusią sudėtingą įmonės finansinę padėtį, apie įmonės įsiskolinimus jos darbuotojams.

Nors kaltinamoji nepripažino savo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 209 straipsnyje padarymo, jos kaltė įrodyta byloje ištirtais įrodymais. Pirmiausia pažymėtina, kad 2015 m. birželio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-5/37 ir 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-5/35 patvirtina tai, jog pagal 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso duomenis trumpalaikis turtas sudarė 18 670 Lt (5 407, 20 Eur) mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 800 Lt (6 603,33 Eur), iš jų pradelsti įsipareigojimai sudarė 10 881,59 Lt (3 151,52 Eur), t. y. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (9 335 Lt, o 2703,60 Eur). Todėl specialistas, remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadą, kad jau 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ir konstatuotinas jos nemokumas. Taip pat specialisto išvadoje nustatyta, kad 2013 m. spalio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso duomenimis bendrovės turimas turtas dar sumažėjo, o kreditoriniai įsipareigojimai padidėjo ir sudarė virš 27 000 Eur, iš kurių 16 050 Eur sudarė darbo užmokestis darbuotojams ir 7 888 Eur įsiskolinimas „Sodrai“.

Dėl 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir I. T. pažymėtina, kad 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/35 aiškiai nustatyta, jog 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė I. T. pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš I. T. įsigijo 3 200 kg dėvėtų rūbų po 5 Lt už kilogramą, iš viso 16 000 Lt (4 633,92 Eur), nors 2012 metais UAB „(duomenys neskelbtini)" dėvėtus drabužius įsigydavo nuo 0,03 Lt iki 0,45 Lt už kilogramą t. y. nuo 11 iki 166 kartų pigiau. Todėl padaryta išvada, kad 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė I. T., įformindama sutartį dėl 3 200 kg dėvėtų drabužių įsigijimo iš I. T., sudarė bendrovei nenaudingą sandorį, prieštaraujantį bendrovės finansiniams interesams. Kaltinamoji I. T. šio sandorio naudingumą įmonei aiškino tuo, kad parduoti įmonei dėvėti rūbai buvo labai geros kokybės, kuriuos perrinkus, ji planavo pelningai parduoti ir gauti didesnę finansinę naudą, tačiau nespėjo to įgyvendinti dėl iškeltos įmonei bankroto bylos. Tačiau teismas kritiškai vertina tokį kaltinamosios paaiškinimą, įvertinęs tai, kad bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)" iškelta tik 2013 m. spalio 28 d., t. y. po daugiau nei 10 mėnesių, o pati kaltinamoji teismo posėdžio metu nuosekliai teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" užsiėmė pašluosčių gamyba „Maz“ gamyklai ir tuo metu intensyviai dirbo šioje srityje. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę dėl šio sandorio ekonomiško, nenaudingumo UAB „(duomenys neskelbtini)", patvirtina ir tai, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-854-812/2014 pripažino negaliojančia minimą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir I. T. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, konstatavęs faktą, kad tokia sutartis pažeidė tiek įmonės, tiek jos kreditorių teises ir interesus, įvertinęs taip pat ir tokio sandorio kainą, kuri irgi buvo plačiai aptarta minėtame sprendime. Šis teismo sprendimas yra nepanaikintas, įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti tokiu galiojančiu teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis dėl minėto 2013 m. sausio 2 d. sandorio prieštaravimo UAB „(duomenys neskelbtini)" finansiniams interesams. Juolab teismas vertina tai, kad I. T. šioje civilinėje byloje dalyvavo, kaip atsakovė ir jai buvo suteikta galimybė įrodyti, esant galimai priešingoms aplinkybėms, tačiau netgi teismui priėmus jai nepalankų sprendimą, priimto teismo sprendimo ji neskundė, kas rodo, kad ji tuo metu sutiko su priimtu teismo sprendimu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šias aplinkybes patvirtino ir byloje atliktos abi specialisto išvados. Todėl teismas kritiškai vertina byloje kaltinamosios pateiktą UAB „Capital vertinimas“ atliktą konsultaciją dėl UAB „(duomenys neskelbtini)" įmonės įsigyto turto kainos, iš kurios matyti, kad nustatyta minėtos 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)" dėvėtų drabužių minimali vertė net keliasdešimt kartų viršija nustatytas 2012 metais UAB „(duomenys neskelbtini)" dėvėtų drabužių įsigijimo kainas. Taigi, įvertinus šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad 2013 m. sausio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. T., įformindama sutartį dėl 3 200 kg dėvėtų drabužių įsigijimo iš savęs, kaip fizinio asmens, sudarė bendrovei nenaudingą sandorį, prieštaraujantį bendrovės finansiniams interesams, tokiu būdu paėmė iš bendrovės kasos bendrovės lėšas, kurios galėjo būti skirtos atsiskaitymui su kreditoriais, kadangi tuo metu bendrovės veiklos beveik nebevykdė, kaip matyti iš specialisto išvados, tokio dydžio pajamų nebegavo, o įsiskolinimai kreditoriams siekė 6 603,33 Eur. Tokiu būdu kaltinamoji sąmoningai dar labiau apsunkino bendrovės finansinę padėtį.

Dėl nepagrįstai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)" darbuotojams mokėtų sumų teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. birželio 5 d. specialisto išvada Nr. 5-5/37, 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. 5-5/35 bei specialisto Arvydo Naikaus paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina tai, jog iš pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ priskaitymų – išskaitymų žiniaraščių nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., iš viso buvo priskaityta darbo užmokesčio 59 592,03 Lt, todėl priskaičiuotas darbo užmokestis 57 kartus viršijo 2013 metais gautas pajamas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad abiejuose minėtose specialisto išvadose, atsakant į klausimą, ar atsakingi asmenys nesudarė ekonomiškai nenaudingų sandorių, prieštaraujančių ūkiniams ar finansiniams interesams, yra aiškiai nurodyti atskiri atvejai, kuomet darbuotojams buvo nepagrįstai skaičiuojami atlyginimai, t. y. 1) nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. E. U., einant vadybininkės pareigas įmonėje, buvo mokamas 1 000 Lt atlyginimas, iš viso buvo priskaičiuota darbo užmokesčio 3 189,67 Lt (923,79 Eur), kadangi Panevėžio miesto apylinkės teisino 2014 m. liepos 21 d. sprendimu 2013 m. sausio 2 d. sutartis Nr. 13, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir E. U., pripažinta negaliojančia. 2) Pagal 2013 m. balandžio 2 d. darbo sutartį Nr. 17, kurioje nurodyta, kad nuo 2013 m. balandžio 2 d. į darbą krovėju priimtas V. V., darbo savaitės trukmė 20 valandų, o atlyginimas – 1000 Lt, tuo tarpu 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 24-K UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė paskyrė 2 500 Lt atlyginimą per mėnesį, o dar vėliau – 2013 m. rugsėjo 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė įsakymu Nr. 34-K įformino V. V. 3 500 Lt atlyginimą per mėnesį, dėl to V. V. buvo priskaičiuota darbo užmokesčio iš viso 7 554,93 Lt (2 188,06 Eur). Šios aplinkybės specialisto išvadose buvo įvardintos ir, kaip vienos tų, kurios laikytinos akivaizdžiomis priežastimis, lėmusiomis UAB „(duomenys neskelbtini)" bankroto grėsmę. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-284-278/2014, pripažindamas UAB „(duomenys neskelbtini)” bankrotą tyčiniu, konstatavo iš esmės analogiškas aplinkybes, kurias patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados, t. y. teismo buvo nustatyta, jog įmonėje buvo sudaromi nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai bei susitarimai ir kaip vienus tokių laikė tai, kad minėtu laikotarpiu buvo atskiriems darbuotojams nepagrįstai skaičiuojami atlyginimai tiek E. U., tiek ir V. V. (atlyginimas padidintas nuo 1 000 Lt iki 3 500 Lt, o E. V. – nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt), nors įmonė faktiškai nevykdė ūkinės veiklos. Panevėžio apygardos teismas aiškiai konstatavo faktą, kad I. T., kaip ankstesnių bankrutavusių įmonių vadovė, suprato, kad padidinusi atlyginimą darbuotojams, bendrovė negalės jo išmokėti, todėl buvo atmesti jos argumentai, kuriuos ji nurodo ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kad užmokestis darbuotojams buvo didinamas, siekiant tolimesnių darbo santykių, įmonės veiklos atnaujinimo. Juolab vertintina ir tai, kad pagal kaltinamosios parodymus ji pati, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė, gaudavo labai nedidelį, apie 100 Lt siekiantį atlyginimą, kas rodo, kad minėtas gerokai didesnių atlyginimų skaičiavimas atskiriems įmonės darbuotojams, buvo nepagrįstas. Taip pat teismas vertina ir liudytojo E. V. parodymus, kuriais jis patvirtino, kad jis prašė jam padidinti atlyginimą įmonėje, nes buvo daug darbo, o darbo sąlygos atlikti savo pareigas jam nebuvo sudarytos, teko važinėti iš Kauno, tačiau kartu sutiko su tuo, kad jam buvo mokama tik dalis paskaičiuoto atlyginimo, taip pat nurodė, jog ir kitiems darbuotojams buvo nustatyti padidinti atlyginimai darbo sutartyse, kurių visa apimtimi nemokėdavo darbuotojams. Todėl darytina išvada, kad nepagrįstas atlyginimų skaičiavimas ir jų didinimas atskiriems UAB „(duomenys neskelbtini)" darbuotojams, įmonei negaunant reikiamų pajamų, ir objektyviai žinant, kad bendrovė negalės jų išmokėti, tokiu būdu, didinant įmonės įsipareigojimus – tai laikytina blogo įmonės valdymo pavyzdžiu.

Taigi, darytina išvada, kad kaltinamoji I. T. tiek sudarydama minėtą 2013 m. sausio 2 d. pirkimo-pardavimo sandorį, tiek priimdama ekonomiškai nepagrįstus sprendimus dėl atlyginimų padidinimo ir jo mokėjimo atskiriems darbuotojams, blogai valdė UAB „(duomenys neskelbtini)", šie veiksmai prieštaravo įmonės tikslams ir nulėmė jos bankrotą, kuris buvo paskelbtas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi. Šie visi bylai reikšmingi faktai yra įtvirtinti ne tik minėtose teismų procesiniuose sprendimuose civilinėse bylose, bet ir specialisto išvadose, liudytojų parodymuose bei kituose teisme ištirtuose įrodymuose. Iš prieš tai aptartų duomenų matyti, kad kaltinamoji I. T. prieš tai įvardintus veiksmus, sudarančius blogą UAB „(duomenys neskelbtini)" valdymą, atliko sąmoningai, suprasdama savo veiksmų pasekmes, todėl darytina išvada, kad ji veikė tiesiogine tyčia. Tai pagrindžia ir aplinkybės, susijusios su kaltinamosios I. T. ankstesne analogiška patirtimi, jai nesėkmingai vadovaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, kurių ji buvo steigėja ir akcininkė, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios bendrovės vykdė panašią veiklą, jose dirbo dalis tų pačių darbuotojų, bendrovės bankrutavo, neturėdamos turto. Tokia aplinkybė patvirtina, kad kaltinamoji I. T. nesėkmingai vadovaudama ir trečiai bendrovei, kuriai taip pat buvo iškelta bankroto byla, dėl to kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala, viršijanti 150 MGL dydį (BK 212 straipsnis), kas nesudaro pagrindo teigti, kad kaltinamosios I. T. prieš tai įvardintais sprendimais, didinant UAB „(duomenys neskelbtini)" kreditorinius įpareigojimus, esant sudėtingai įmonės situacijai, galėtų būti laikytina tik kaip atsitiktinė verslo rizika, kuri nepasiteisino, kadangi tokie kaltinamosios veiksmai laikytini sąmoninga jos veikla, siekiant būtent tokio rezultato. Nors kaltinamosios gynėjai prašė teismo įvertinti tokius jos veiksmus BK 37 straipsnio pagrindu, kaip galimai esančius mažareikšmiais, tačiau įvertinus prieš tai aptartą padarytos žalos dydį, nusikaltimo dalyką ar kitų padaryto nusikaltimo požymių ypatumus, nėra pagrindo kaltinamosios I. T. veiką pripažįsti mažareikšme.

Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad kaltinamosios I. T. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, kaltinamosios veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 209 straipsnyje, požymius.

Bausmės skyrimo motyvai ir kiti bylos klausimai

Kaltinamosios I. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Bausmės paskirtis pagal BK 41 straipsnio 2 dalį yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą–visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Skirdamas bausmę kaltinamajai I. T., teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamoji I. T. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kaltinamoji teisiama pirmą kartą (b. l. 139-140, t. 2), administracine tvarka nebausta (b. l. 138, t. 2), Psichiatrinis gydymas, įskaita: lankėsi 2004 m. birželio 22 d. diagnozė F.25.2, (b. l. 137, t. 2), šiuo metu yra pensijinio amžiau, tačiau kaip ji pati nurodo, turi darbo užsienyje, taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas pripažįsta, jog bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, paskyrus kaltinamajai I. T. bausmę, numatytą BK 209 straipsnyje, kaip vienintelę galimą bausmę–terminuotą laisvės atėmimą, kurios trukmė parinktina mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Taip pat teismas, atsižvelgęs į teigiamai apibrėžtiną kaltinamosios I. T. asmenybę, jos senyvą amžių bei įvertinęs padaryto nesunkaus nusikaltimo pobūdį, teismas turi pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl paskirtos bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtinas, skiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą įpareigojimą, kuris padėtų pasiekti bausmės tikslus. Teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, jog probacijos tarnyba gali kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo, jeigu kitos sąlygos darytų teigiamą įtaką probuojamojo elgesiui ir (ar) padėtų užtikrinti nukentėjusio asmens interesus arba jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų.

Kaltinamajai I. T. paskirta kardomoji priemonė–rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 151-153, t. 2), paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui ir nagrinėjimui: dėžė su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais, saugoma Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų tyrimui, saugykloje, adresu Tulpių g. 60, Panevėžys, pagal 2015-10-20 pakvitavimą (b. l. 27-28, t. 2), grąžintina BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui L. P., nuosprendžiui įsiteisėjus.

Vadovaujantis BPK 103 straipsniu, iš kaltinamosios I. T. priteistinos 39,87 Eur proceso išlaidos valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, 291 straipsniu, 297-298 straipsniais, 301-308 straipsniais,

nusprendžia:

I. T. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje, ir nubausti laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Išteisinti I. T., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nepadarius veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. T. atžvilgiu baudžiamąją bylą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti-panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamų veikų tyrimui ir nagrinėjimui: dėžę su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais, saugomą Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų tyrimui, saugykloje, adresu Tulpių g. 60, Panevėžys, pagal 2015 m. spalio 20 d. pakvitavimą grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui L. P., nuosprendžiui įsiteisėjus.

Priteisti iš kaltinamosios I. T. 39.87 Eur (trisdešimt devynis Eur 87 ct) proceso išlaidų valstybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.

Teisėja Gražina Kazilionienė