Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Paslaugos būstui“ ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

15. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas paslaugas ir įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Už medžių kirtimą ir genėjimą turi mokėti asmuo, kurio teritorijoje stovėjo nukirsti ir nugenėti medžiai. Laiptinės nėra valomos, todėl ieškovė neturi teisės prašyti mokėti mokesčių už nesuteiktas paslaugas.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, neišreikalavo duomenų, pagrindžiančių ieškovės reikalavimų pagrįstumą, atsakovės turtinę padėtį, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įodymus dėl teiktinų paslaugų ir atsakovės pareigos už jas mokėti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovės nurodytų argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu ir šalindama apeliacinio skundo trūkumus pateikė įrodymus: 2016 m. lapkričio 18 d. socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 3068-2870 ir sutarties 1 priedą, 2018 m. rugpjūčio 14 d. (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų prašymą UAB „Paslaugos būstui“ dėl administruojamo namo priežiūros darbų, 2019 m. spalio 25 d. (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų prašymą UAB „Paslaugos būstui“ dėl administruojamo namo ir aplinkos priežiūros darbų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2020 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 13SD-3528(14.13) „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ ir (duomenys neskelbtini) žemės sklypo planą.

23. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

24. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, išskyrus socialinio būsto nuomos sutarties 1 priedą, buvo pateikti ir pridėti prie bylos medžiagos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šalindama trūkumus, apeliantė pateikė (duomenys neskelbtini) žemės sklypo planą, tačiau nenurodė jokių priežasčių, motyvų, pagrindžiančių pridedamų dokumentų reikalingumą, siekiant teisingai išnagrinėti ginčą. Taip pat nenurodo, kokias aplinkybes pagrindžia ir (ar) paneigia pridedamas dokumentas, kodėl jis nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir kokia būtinybė iškilo jį pateikti apeliacinės instancijos teismui. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima tik išimtinais atvejais, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad apeliantė nepagrindė papildomų rašytinių įrodymų (žemės sklypo plano ir socialinio būsto nuomos sutarties 1 priedo) pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės, prašomi pridėti papildomi įrodymai esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturės, dalis pridedamų dokumentų (socialinio būsto nuomos sutartis ir raštai UAB „Paslaugos būstui“) jau yra pridėti prie bylos medžiagos, todėl pateikti papildomi rašytiniai įrodymai prie bylos nepridėtini ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jais (žemės sklypo planu ir socialinio būsto nuomos sutarties 1 priedu) nesivadovaus.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

25. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, neišreikalavo į bylą ieškinio reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

27. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

28. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

29. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 27 ir 28 punktuose pateiktais išaiškinimais, apeliantės teiginius dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo pareigos paskirstymo, t. y. kad teismas neišreikalavo iš šalių atitinkamų įrodymų, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus į reikalavimus, atmeta kaip nepagrįstus.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

31. Nagrinėjamu atveju atsakovė (apeliantė) teigia, kad iškirsti ir nugenėti medžiai stovėjo privačiame žemės sklype, todėl už atliktus darbus pareigą mokėti turi žemės sklypo savininkė. Taip pat teigia, kad medžiai buvo nukirsti neteisėtai. Be to, pažymėjo, kad atsakovei medžiai netrukdė ir atsakovė pagal nuomos sutartį neprivalo mokėti už teritorijos priežiūrą.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindinė įrodinėtina aplinkybe yra susijusi su tuo, ar atsakovė turi pareigą mokėti už daugiabučio gyvenamojo namo teritorijos priežiūrą / tvarkymą ir atliktus darbus, įgyvendinant namo teritorijos priežiūros / tvarkymo funkcijas.

Dėl skolos priteisimo

33. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. CK 4.72 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai.

34. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – DNSBĮ).

35. DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalis nustato, jog pastato bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. CK 4.82 straipsnio 3 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

36. Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

37. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Sprendžiant daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių ginčus, kai pareikštas reikalavimas dėl aptariamų įstatymo nustatytų pareigų vykdymo išlaidų priteisimo, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2016 m. lapkričio 18 d. socialinio būsto nuomos sutarties Nr. 3068-2870 pagrindu valdo ir naudoja butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), plotas – 94,23 kv. m, butas nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei.

39. 2011 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės objektų administratore ir teikia šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas.

40. CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 4 dalis, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti 2001 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 603, ir kiti teisės aktai imperatyviai nurodo, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

41. Atsakovė nesutinka su ieškovės nurodyta skola. Teigia, kad pagal sudarytą nuomos sutartį neprivalo mokėti už teritorijos priežiūrą, iškirsti ir nugenėti medžiai stovėjo privačiame žemės sklype, todėl už atliktus darbus pareigą mokėti turi žemės sklypo savininkė. Be to, pažymėjo, kad ieškovė netinkamai atlieka valymo paslaugas, todėl nepagrįstai reikalauja mokėti už paslaugas, kurių nesuteikė.

42. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir juos įvertinusi, remdamasi teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, nurodyta šios nutarties 33–37 punktuose, konstatuoja, kad atsakovė 2016 m. lapkričio 18 d. socialinio būsto nuomos sutarties Nr. 3068-2870 pagrindu valdo ir naudoja butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), plotas – 94,23 kv. m, kuris nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, todėl darytina išvada, kad atsakovei tenka pareiga išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir tvarkymą (CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalys).

43. Iš 2020 m. vasario 17 d. pažymos apie priskaičiuotus ir sumokėtus mokesčius laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2020 m. sausio mėn. matyti, kad skola už suteiktas bendrosios nuosavybės objektų administratoriaus (ieškovės) paslaugas (už medžių kirtimo ir išvežimo darbus, už laiptinių valymą, už teritorijos valymą, už bendro naudojimo elektros skaitiklių rodmenų nurašymą) susidarė butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), iš viso yra 231,16 Eur. Atsakovė nors ir ginčija šios skolos egzistavimą ir jos dydžio paskaičiavimą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, savo nesutikimą patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, priešingai, nei teigia atsakovė, patvirtina ieškovės suteiktų paslaugų faktą, apimtis, kainą, atsakovės įsiskolinimo dydį. Atsakovės teiginius, kad nukirsti ir nugenėti medžiai augo privačioje teritorijoje, todėl už jų sutvarkymą turi sumokėti teritorijos savininkas, paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. (duomenys neskelbtini) namo savininkų vardu pasirašytas 2018 m. rugpjūčio 14 d. prašymas dėl administruojamojo namo priežiūros darbų, kuriame namo gyventojai prašė išgenėti medžius, esančius jų namo teritorijoje; 2018 m. spalio 23 d. ieškovės atlikta gyvenamojo namo apžiūra, kurios metu užfiksuota, kad 2 klevai auga arti pastato, jų šakos pakrypusios link namo stogo, o krentantys lapai teršia lietaus nubėgimo sistemą, ant stogo susidaro samanų sluoksnis, kuris gadina stogo dangą; Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos leidimai atlikti medžių genėjimo ir kirtimo darbus; 2018 m. lapkričio 26 d. namo gyventojų pasirašytas sutikimas dėl sumokėjimo už medžių kirtimo ir genėjimo darbus, kurį pasirašė ir atsakovė; UAB „Grifas“ PVM sąskaita-faktūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginius apie ieškovės netinkamai vykdomas pareigas dėl laiptinių valymo. Priešingai, į bylą pateikti ieškovės įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad patys daugiabučio namo gyventojai kreipėsi į ieškovę dėl laiptinių valymo paslaugos, kreipimesi nurodė jiems priimtiną laiptinės valymo grafiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad ieškovė įrodė suteiktų paslaugų faktą, pagrindė skolos dydį, todėl ši suma priteistina iš atsakovės.

44. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl ieškovės prašymu iš atsakovės priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną skolą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. gegužės 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio l dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

46. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

47. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ieškovės prašymas dėl 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš atsakovės tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. P. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Paslaugos būstui“ 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.