- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-1135/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00462-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- Z. R.
- Ieškovas
- K. Z.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-518-368/2014 pagal ieškovo K. Z. ieškinį atsakovui Z. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 209 000 Lt skolos, 10 450 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio 3 d. sudarė su atsakovu paskolos sutartį (toliau – Sutartis), kuria suteikė atsakovui 209 000 Lt paskolą. Kadangi Sutartyje nebuvo sutartas paskolos grąžinimo terminas, ieškovas 2012 m. liepos 20 d. raginimu pareikalavo atsakovo ne vėliau kaip per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos grąžinti visą paskolą, tačiau atsakovas paskolos negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir išaiškino atsakovui, kad šis privalo įvykdyti sprendimą arba raštu pateikti motyvuotus prieštaravimus.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su preliminariu sprendimu. Pateiktuose prieštaravimuose nurodė, kad jis Sutarties pasirašymą suprato tik kaip įsipareigojimą skolintis būtent iš ieškovo, nes ieškovas Sutartyje nurodytos pinigų sumos atsakovui nebuvo perdavęs, todėl, atsakovo nuomone, paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovo teigimu, persvarstęs savo finansines galimybes, jis nusprendė neimti paskolos iš ieškovo. Be to, paskolos sutarties formą turėjo ir ją iš dalies užpildė pats ieškovas, nei dėl palūkanų normos, nei paskolos grąžinimo termino šalys nebuvo sutarę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 8 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad Sutarties 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad ieškovas suteikia atsakovui 209 000 Lt paskolą, o atsakovas pareiškia, jog suteiktą paskolą priėmė iki Sutarties pasirašymo momento. Teismas pažymėjo, kad Sutartyje užfiksuotas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn iki Sutarties pasirašymo momento. Nors Sutartyje neužpildytas 3 punktas, nustatantis metinių palūkanų normą, 4 punktas, kuriame galėjo būti nurodytas paskolos grąžinimo terminas, ir 4.1 punktas, detalizuojantis paskolos grąžinimo tvarką, teismas sprendė, kad šalys galėjo sudaryti beprocentę neterminuotą paskolos sutartį ir nedetalizuoti paskolos grąžinimo tvarkos, kadangi tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Įstatymo leidėjas suteikė paskolos šalims teisę nenustatyti palūkanų ir paskolos sumos grąžinimo termino. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sutarties 5 punkte nurodyta, jog ji įsigalioja nuo pasirašymo ir galioja iki šalys įvykdys visus su ja susijusius įsipareigojimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Sutartyje aptartas paskolos dalyko – pinigų gavimo momentas, Sutartyje nurodytas atsakovo įsipareigojimas visiškai įvykdyti su ja susijusius įsipareigojimus, Sutartis atsakovo yra pasirašyta ir nurodyta jos sudarymo data, sprendė, jog minėtos aplinkybės nekelia abejonių dėl šalių paskolinių santykių buvimo. Be to, teismas įvertino aplinkybę, kad Sutartis atsakovo nebuvo ginčijama. Teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. lapkričio 4 d., t. y. kitą dieną po Sutarties sudarymo, atsakovas ir ŽŪB „Minaičiai“ sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas suteikė šiai bendrovei 189 904 Lt paskolą. Atsakovas, kuris buvo šios bendrovės pirmininku paskolos sutarties sudarymo dieną, šių aplinkybių neneigia, tačiau teigia, jog pats turėjo pakankamai lėšų paskolai suteikti. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovas 2008 m. lapkričio 4 d. papildė ŽŪB „Minaičiai“ sąskaitą 35 000 eurų suma, patvirtina tik šios sumos įnešimo į bendrovės sąskaitą faktą, tačiau nepatvirtina atsakovo finansinių galimybių suteikti bendrovei paskolą ir nepaneigia aplinkybių, jog atsakovas sudarė su ieškovu Sutartį. Atsakovo teiginius, kad Sutartis pasirašyta jos neskaičius, teismas, įvertindamas atsakovo statusą (atsakovas buvo bendrovės ilgalaikis pirmininkas), laikė deklaratyviais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. preliminarų sprendimą ir 2014 m. sausio 8 d. galutinį sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl faktinių bylos aplinkybių. Sutartimi ieškovas tik įsipareigojo paskolinti atsakovui pinigus. Pasikeitus situacijai, paskola atsakovui nebuvo suteikta, nes atsakovas jos atsisakė. Ieškovas pasirašytos Sutarties atsakovui neatidavė, tačiau patikino, kad jis Sutartį išmetė kaip nereikalingą. Tik gavęs ieškovo raginimą atsakovas sužinojo, kad ieškovas turi Sutartį. Ieškovas rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas savo vadovaujamai bendrovei 2008 m. lapkričio 4 d. suteikė 189 904 Lt paskolą, kuri neva suteikta iš ieškovo paskolintų pinigų. Ieškovo teigimu, paskola atsakovui buvo suteikta litais, nors jau kitą dieną atsakovas į savo vadovaujamos bendrovės banko sąskaitą įnešė 35 000 eurų. Darytina išvada, kad joks vidutiniškai protingas žmogus per vieną dieną nekeistų turimų grynųjų pinigų iš litų į eurus vien tam, kad galėtų juos perskolinti juridiniam asmeniui, veikiančiam Lietuvoje ir atsiskaitančiam litais. Iš šių aplinkybių matyti, kad atsakovo vadovaujamai bendrovei suteikta paskola nėra susijusi su ieškovo neva atsakovui perduotais pinigais.
2. Dėl Sutarties aiškinimo. Teismui pateiktoje Sutartyje nėra atskirai užfiksuotas nei paskolos dalyko perdavimo faktas, nei paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus. Sutarties 2, 3, 4 ir 4.1 punktai yra neužpildyti. Atsižvelgiant į Sutarties teksto struktūrą, 4 ir 4.1 punktuose turėjo būti užfiksuota paskolos gavėjo pareiga grąžinti paskolos sumą sudarant paskolos grąžinimo dalimis grafiką. Šalių pasirašyta Sutartis negali būti pripažinta sudaryta, nesant joje nėra esminio paskolos santykiams būdingo požymio – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus paskolos davėjui. Iš Sutarties teksto matyti, kad paskola turėjo būti atlygintinė, tačiau atitinkamas Sutarties punktas nebuvo užpildytas, kaip ir nesudarytas paskolos grąžinimo grafikas ir nenustatytas galutinis grąžinimo terminas. Kadangi su atsakovu nebuvo suderintos visos Sutartes sąlygos, mažai tikėtini ieškovo teiginiai, kad jis perdavė atsakovui pinigus. Pagal CK 6.873 striapsnio 2 dalį, kai paskolos sumos grąžinimo terminas nenustatytas, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Šioje byloje prašomos priteisti paskolos suma yra 209 000 Lt. Atsižvelgiant į protingo žmogaus kriterijų, joks vidutiniškai protingas žmogus nesudarytų paskolos sutarties, kuria įsipareigotų per trisdešimt dienų nuo kreditoriaus pareikalavimo grąžinti 209 000 Lt paskolos sumą. Tokia paskolos sutartis iš esmės būtų visiškai nenaudinga paskolos gavėjui, nes šis negalėtų gautų pinigų nei protingai investuoti, nei panaudoti savo asmeniniams poreikiams tenkinti dėl itin trumpo ir neaiškaus paskolos grąžinimo termino, kurio pasibaigimas išimtinai priklauso tik nuo kreditoriaus valios. Aiškinant Sutartį būtina atsižvelgti į tai, kad ji sudaryta ant ieškovo pateiktos paskolos sutarties blanko ir visi įrašai yra užpildyti ieškovo ranka. Teismas netinkamai aiškino Sutartį, todėl padarė klaidingą išvadą, kad šalys sudarė neterminuotą ir neatlygintiną paskolos sutartį, o jos 2 punkte užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovui faktas. Taikant vidutiškai protingo žmogaus kriterijų yra visiškai neįtikimas faktas, kad ieškovas perdavė atsakovui grynais 209 000 Lt ir tik po kiek laiko buvo pasirašyta Sutartis. Toks paskolos davėjo neatsargumas yra mažai tikėtinas. Be to, atsižvelgiant į paskolos sumą, vidutiškai protingas žmogus pačios paskolos sutarties nesudarytų itin aplaidžiai, t. y. nenumatydamas nei palūkanų, nei paskolos grąžinimo termino. Ieškovas nenurodė motyvų, kodėl suteikė atsakovui didelę paskolos sumą neatlygintinai. Remiantis contra proferentem taisykle, Sutarties 2 punktas negali būti aiškinamas kaip patvirtinantis paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktą, nes šis punktas buvo paskolos sutarties blanke, kurį pateikė ir užpildė pats ieškovas.
3. Dėl įrodymų tyrimo. Teismas atmetė atsakovo prašymą apklausti ieškovą, todėl pažeidė šalių rungimosi principą. Teismas, žinodamas, kad ieškovo apklausa yra beveik vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuri šioje byloje yra prieinama atsakovui, nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą, todėl neištyrė visų bylos aplinkybių ir tai galėjo lemti nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Atsakovas prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodiniame teismo posėdyje ir pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pasirašė Sutartį, kurios 2 punkte nurodyta, kad suteiktą paskolą gavo iki Sutarties sudarymo. Apelianto pozicija byloje yra nenuosekli, nes prieštaravimuose jis nurodė, kad pasirašydamas Sutartį jis suprato, jog ateityje tik įsipareigoja skolintis iš ieškovo, o teismo posėdyje tvirtino, kad Sutartį pasirašė neskaitęs. Apeliantas yra išsilavinęs žmogus, ilgą laiką vadovavęs bendrovei ir sudarinėjęs sandorius, todėl tikrai žinojo ir suprato Sutarties tekstą, prasmę bei pasekmes.
2. Dėl įrodymų tyrimo. Apelianto prašymas apklausti ieškovą buvo pareikštas tik pradėjus bylą nagrinėti teismo posėdyje, nors atsakovas nuo bylos pradžios turėjo atstovą. Toks apelianto prašymas buvo akivaizdus bandymas vilkinti procesą.
3. Dėl apelianto nesąžiningumo. Apeliantas, teikdamas teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, nutylėjo ir nekomentavo aplinkybių bei įrodymų, pateiktų kartu su ieškiniu, t. y. kad pagal 2008 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį jis paskolino ŽŪB „Minaičiai“ 189 904 Lt. Teismo posėdyje jis tvirtino, kad nurodytą sumą jis paskolino bendrovei iš asmeninių lėšų, tačiau tokių įrodymų nepateikė, be to, nesugebėjo paaiškinti, kodėl, jo teigimu, ketino skolintis iš ieškovo, jeigu turėjo galimybę paskolinti bendrovei savo lėšas. Siekdamas įrodyti ieškinio nepagrįstumą apeliantas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo teiginius ir įrodymus, pateiktus kartu su ieškiniu, t. y. kokias kitas, o ne iš ieškovo pasiskolintas, lėšas jis paskolino jo vadovaujamai bendrovei 2008 m. lapkričio 4 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2008 m. lapkričio 3 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – Sutartis) (b. l. 6). Sutarties 1 punkte nurodyta, kad ieškovas (paskolos davėjas) suteikia atsakovui (paskolos gavėjui) 209 000 Lt paskolą, o atsakovas suteiktą paskolą priima. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad atsakovas pareiškia, jog suteiktą paskolą priėmė iki šios sutarties pasirašymo momento. Kadangi Paskolos grąžinimo terminas Sutartyje nebuvo sulygtas, ieškovas 2012 m. liepos 20 d. raginimu pareikalavo, kad atsakovas ne vėliau kaip per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos grąžintų paskolos sumą (b. l. 30). Atsakovas 2012 m. liepos 30 d. atsiliepime į ieškovo raginimą nurodė, kad ieškovo nurodytos paskolos sumos iš ieškovo nėra gavęs. Pasak atsakovo, jis tik ketino iš ieškovo pasiskolinti 209 000 Lt, tačiau įvertinęs savo finansines galimybes atsisakė (b. l. 31). Taigi atsakovas neigia gavęs iš ieškovo Sutartyje nurodytą paskolos sumą.
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduota kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolai, kaip realinei sutarčiai, pinigų arba daiktų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Įstatyme paskolos gavėjui suteikta teisė ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties 2 punkte nurodyta, kad atsakovas pareiškia, jog suteiktą paskolą priėmė iki šios sutarties pasirašymo momento. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo Sutarties 2 punkto aiškinimu, kad šis punktas patvirtina paskolos sumos perdavimo atsakovui faktą. Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką, šiuo atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą.
Apelianto (atsakovo) argumentus, kad jis Sutarties pasirašymą suprato tik kaip ieškovo įsipareigojimą ateityje paskolinti atsakovui 209 000 Lt sumą, atsižvelgdama į Sutarties 2 punktą ir atsakovo statusą (atsakovas Sutarties sudarymo metu turėjo patirties vadovaujant žemės ūkio bendrovei, kuri savo veikloje neišvengiamai sudaro įvairius sandorius, b. l. 40–43) teisėjų kolegija laiko deklaratyviais. Dėl tos pačios priežasties, aiškinant Sutarties 2 punktą, nėra pagrindo taikyti apelianto nurodomą contra proferentem sutarčių aiškinimo taisyklę (pagal kurią neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją siūliusios šalies nenaudai), nes ši Sutarties sąlyga yra aiški ir nedviprasmiška, todėl dėl jos esmės ir interpretavimo ginčų negali būti.
Apeliantas nurodo, kad ieškovo apklausa nagrinėjamu atveju buvo beveik vienintelė įrodinėjimo priemonė, šioje byloje prieinama atsakovui, pastarajam įrodinėjant paskolos sumos neperdavimo faktą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu ir tokiu būdu pažeidė šalių rungimosi principą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Kaip teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas šį prašymą pareiškė tik pradėjus nagrinėti bylą teismo posėdyje, nors nuo pat bylos pradžios naudojosi advokato padėjėjo teisine pagalba. Be to, ieškovas savo poziciją dėl Sutarties sudarymo išsamiai išdėstė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, ieškovui posėdyje atstovavo advokatas, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą, padarė pagrįstą išvadą, kad ir be ieškovo dalyvavimo galima visapusiškai išnagrinėti bylą. Analogišką prašymą atsakovas nurodė ir apeliaciniame skunde kartu prašydamas bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi apelianto prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra tiesiogiai susijęs su apelianto prašymu pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, o teisėjų kolegija jau pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad bylą visapusiškai galima išnagrinėti ir be ieškovo dalyvavimo (apklausos), abu atsakovo prašymai atmestini (CPK 322 str.).
Dėl apelianto argumentų, kad liko neužpildyti Sutarties 2, 3, 4 ir 4.1 punktai, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sutarties turinio matyti, kad ne iki galo nėra užpildyti jos 3, 4 ir 4.1 punktai. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti paskolos davėjui metines palūkanas, tačiau palūkanų dydis nenurodytas, ši vieta palikta užpildyta. Sutarties 4 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti visą paskolos sumą su palūkanomis, tačiau paskolos grąžinimo data nenurodyta, ši vieta taip pat palikta neužpildyta. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad paskola grąžinama dalimis tokia tvarka, tačiau pati tvarka nenurodyta, ši vieta palikta neužpildyta. Iš byloje esančios Sutarties matyti, kad šalys paskolos sutarčiai sudaryti panaudojo iš anksto paruoštą paskolos sutarties blanką, kuris pildomas ranka įrašant į jį paskolos sutarties šalių rekvizitus, paskolos sumą, palūkanas, paskolos grąžinimo terminą ir tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad šalys iki galo neužpildė blanko 3, 4 ir 4.1 punktų, reiškia, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, jog šalys sudarė neatlygintinę ir neterminuotą paskolos sutartį, nedetalizuodamos paskolos grąžinimo tvarkos. Tokia paskolos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl aplinkybė, kad šalys nesusitarė dėl minėtų sąlygų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ir paskolos dalykas atsakovui nebuvo perduotas. Iš Sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų. Sutartyje aiškiai apibrėžtas paskolos dalyko – pinigų atsakovui perdavimo momentas ir atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovui tokią pat pinigų sumą. Nustatyti palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką yra šalių teisė, o ne pareiga (CK 6.872 str.), o paskolos gavėjo pareigos grąžinti paskolos sumą vykdymas, kai paskolos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas, reglamentuojamas CK 6.873 straipsnyje. Pagal šį straipsnį tokiu atveju paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį.
Apeliantas daug kartų apeliaciniame skunde mini vidutiniškai protingo žmogaus kriterijų, kurio esmė, pasak apelianto, yra tai, kad joks vidutiniškai protingas žmogus tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs paskolos sutarties. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teises normas ir motyvus, konstatuotina, kad šis kriterijus nagrinėjamu atveju nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių egzistavimo, todėl teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.