- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 2S-1924-730/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07293-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Suinteresuotas asmuo
- AB SEB banko, AB TEO LT, UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. B., J. B.
- Kategorijos
Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2S-1924-730/2015
Teisėja Danutė Žvinklytė (Proceso Nr. 2-06-3-07293-2014-9) Procesinio sprendimo kategorijos:
3.4.5.7.; 3.3.2.3.
2015 m. gruodžio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB SEB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir J. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys AB SEB bankas, AB TEO LT, UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, antstolio A. S. kontora, antstolės A. R. Ž. kontora, išnagrinėjusi pareiškėjų V. B. ir J. B. bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ prašymą dėl bankrutuojančių fizinių asmenų kreditinių reikalavimo tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iškelti jiems bankroto bylą. Teismas 2014-08-26 nutartimi iškėlė pareiškėjams V. B. ir J. B. bankroto bylą, paskyrė jų bankroto administratore UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ ir nustatė keturių mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti. 2014-12-23 nutartimi buvo pratęstas fizinio asmens kreditinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo tvirtinti teismui terminas, nustatytas 2014-08-26 nutartimi, iki 5 mėnesių.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-12 nutartimi patvirtintas bankrutuojančių V. B. ir J. B. mokumo atkūrimo planas. Klaipėdos apygardos teismas 2015-05-14 nutartimi panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-12 nutartį dėl plano tvirtinimo ir pareiškėjų V. B. ir J. B. bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti mokumo atkūrimo planą paliko nenagrinėtą.
Teisme 2015-09-01 gautas bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ prašymas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, kuriame nurodyta, kad 2015-08-28 vyko V. B. ir J. B. antrasis kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nepritarta fizinių asmenų kreditinių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl remdamasis FABĮ 8 straipsnio 3 dalimi administratorius teikia teismui administratoriaus išvadą ir plano projektą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-07 nutartimi patvirtino teismui pateiktą V. B. ir J. B. 2015 m. liepos 10 d. mokumo atkūrimo planą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakant į kreditoriaus pastabą dėl per didelės administravimo išlaidų sumos, pažymėtina, jog plane nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudarys 7000,00 Eur suma, į kurią įeina išlaidos bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimas bankroto administratoriui, detaliai išdėstytas administravimo išlaidų būtinumas, pagrįstumas. Plane numatyta administravimo išlaidų suma yra daug mažesnė, nei potencialiai galėtų būti nustatyta, vadovaujantis FABĮ 22 straipsnio 2 dalimi. Be to, bankroto administratorius vykdo ne vieno, o dviejų asmenų bankroto procesą, dėl ko išlaidos, akivaizdu, padidėja. Nepagrįsta kreditorės AB SEB banko pozicija, jog iš plano neaišku, kokios pajamos planuojamos gauti iš turto nuomos, kadangi iš pateikto plano matyti, kad planuojamos gauti iš nekilnojamojo turto nuomos pajamos sudarys 200,00 Eur. Taip pat kreditorius nepagrįstai nurodo, jog iš pateikto plano neaišku, kokia dalis turto nuomos pajamų bus skiriama administravimo išlaidoms dengti, o kokia kreditiniams reikalavimams tenkinti, kadangi mokumo atkūrimo plano VII skyriuje „Bankroto administravimo išlaidos“ nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidos bus dengiamos pardavus pareiškėjams priklausantį turtą. Pareiškėjų būtiniesiems poreikiams plane nustatyta suma nedaug viršija pusės MMA sumą, tačiau įvertintina tai, kad pareiškėjai yra senyvo amžiaus, todėl, akivaizdu, labiau pažeidžiami dėl su amžiumi atsirandančių ligų ir pan. Dėl šių aplinkybių būtinųjų išlaidų suma nelaikytina per didele ar pažeidžiančia kreditoriaus ir skolininkų interesų pusiausvyrą. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 punkte nurodyti reikalavimai plane yra aptarti ir išanalizuotos galimybės jį įvykdyti pagal esamą realią padėtį, mokumo atkūrimo plane nurodyta išlaidų bankroto procedūroms atlikti ir atlyginimo už bankroto administravimo teikiamas paslaugas tvarka ir dydis atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstas, todėl įstatymo reikalavimai nepažeisti.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo AB SEB bankas prašo panaikinti 2015-10-07 nutartį ir klausimą iš nagrinėti iš esmės – netvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo plano, bankroto procedūrą nutraukti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Patvirtintas mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditorių teises bei teisėtus reikalavimus, neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų, prieštarauja FABĮ nuostatoms. Kreditorius dėl mokumo atkūrimo plano teikė savo pastabas ir siūlymus, juos motyvavo, todėl pirmosios instancijos teismo priešinga išvada nepagrįsta. Iš pirmosios instancijos teismo patvirtinto mokumo atkūrimo plano matyti, kad į kreditorės AB SEB banko siūlymus nebuvo atsižvelgta, o mokumo atkūrimo plane pateikta administravimo išlaidų sąmata nėra pagrįsta jokiomis aiškiai nurodytomis veiklos sąnaudomis, administruojamo bei realizuojamo turto išlaidų dydžiu, atliekamų procedūrų sudėtingumu. Išlaidos būtiniesiems bankrutuojančių asmenų poreikiams patenkinti turėtų būti svarstomos tik gavus išsamią informaciją apie pajamas gaunamas iš nuomojamo turto.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjų bankroto administratorius prašo netenkinti atskirojo skundo, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius neteikė jokių pasiūlymų, kokiomis priemonėmis galima siekti efektyvesnio ir greitesnio pareiškėjų mokumo atkūrimo, pagrįsta. Administravimo išlaidos nesiekia net pusės atlyginimo sumos, kurią būtų galima apskaičiuoti už vieno fizinio asmens bankroto administravimą taikant FABĮ 22 straipsnio 3 dalies analogiją. Be to, administravimo išlaidos tinkamai detalizuotos ir pagrįstos. Administravimo išlaidos apskaičiuotos visam 5 metų laikotarpiui, todėl negalima daryti išvados, kad administravimo išlaidos nepagrįstos. Be to, administravimo išlaidų sąmatos vykdymas yra kontroliuojamas kreditorių. Nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad išlaidų būtiniesiems poreikiams patenkinti dydis turėtų būti svarstomas tik gavus informaciją apie pajamas, gaunamas iš apeliantui įkeisto turto nuomos, kadangi tokia informacija apeliantui yra pateikta, o papildomi paaiškinimai išdėstyti 2015-09-17 vykusio teismo posėdžio metu, kuriame apeliantas nedalyvavo. Kadangi pareiškėjų pensijos nekilo, akivaizdu, kad 200,00 Eur pajamų padidėjimas yra nuomos pajamos.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjų atstovas advokatas R. B. prašo atmesti atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir vadovaudamasis įstatymais išnagrinėjęs aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, teisėtai kaip nepagrįstas atmetė kreditoriaus pretenzijas dėl pareiškėjų mokumo atkūrimo plano. Apeliantas iš esmės pakartoja tai, ką buvo nurodęs 2015-08-28 susirinkimo balsavimo raštu biuletenyje, atsiliepime į prašymą tvirtinti mokumo atkūrimo planą. Šiame atskirajame skunde apeliantas kitaip vertina tas pačias aplinkybes, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas ar netinkamai jas taikė, todėl teismas pagrįstai patvirtino pareiškėjų mokumo atkūrimo planą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2015-08-28 vyko antrasis bankrutuojančių V. B. ir J. B. kreditorių susirinkimas, kuriame, be kitų klausimų, buvo sprendžiamas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimas. Pareiškėjų kreditorė AB SEB bankas, turinti 99,28 procento visų kreditinių reikalavimų bendros sumos, balsavusi raštu, balsavo „prieš“ pateikto mokumo atkūrimo plano tvirtinimą bei pateikė pastabas dėl plano. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015-10-07 nutartimi patvirtino pareiškėjų mokumo atkūrimo planą.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros.
Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).
Atskirajame skunde kreditorė AB SEB bankas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad tikslinant mokumo atkūrimo planą nebuvo atsižvelgta į kreditoriaus pastabas dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio. Pateikta administravimo išlaidų sąmata nėra pagrįsta jokiomis aiškiai nurodytomis veiklos sąnaudomis, administruojamo bei realizuojamo turto išlaidų dydžiu, atliekamų procedūrų sudėtingumu, dalyvavimo teisminiuose procesuose bei šių procesų sudėtingumu ir kiekiu. Nesutiktina su atsirojo skundo argumentu.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pirmosios instancijos teismo patvirtintame pareiškėjų mokumo atkūrimo plane numatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties pabaigti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administravimo išlaidas sudarys 7000,00 Eur plius PVM. Kreditorius nurodo, jog ši suma sudaro apie 3,05 procento nuo planuojamų gauti turto pardavimo lėšų, todėl siūlo tvirtinti ne daugiau nei 2 procentų dydžio administravimo išlaidas nuo įkeisto turto pardavimo lėšų.
FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. FABĮ 22 straipsnyje, reglamentuojančiame bankroto administravimo išlaidų dydį, nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka kitaip (FABĮ 22 straipsnio 5 dalis).
Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą bei esant byloje duomenims, kad pareiškėjų įkeisto turto vertė – 275000,00 Eur, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patvirtinta bankroto administravimo išlaidų suma yra daug mažesnė nei įstatyme numatyta leidžiama maksimali suma. Be to, mokumo atkūrimo plane, priešingai, nei teigia kreditorius, nurodyta, kokią sumą sudarys tiesioginės administravimo išlaidos, bei detalizuota, kokią administravimo išlaidų sumą sudaro ryšio paslaugos, pašto paslaugos, kanceliarinės išlaidos, banko mokesčiai, kokią išlaidų dalį sudarys administratoriaus atlyginimas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tvirtinant mokumo atkūrimo planą bankroto administravimo išlaidos nuo mokumo plano patvirtinimo dienos iki bankroto bylos užbaigimo yra tik planuojamos, todėl neįmanoma jų pagrįsti, kaip teigia kreditorius, konkrečiu administruojamo bei realizuojamo turto išlaidų dydžiu, atliekamų procedūrų sudėtingumu, dalyvavimo teisminiuose procesuose bei šių procesų sudėtingumu ir kiekiu. Mokumo atkūrimo plano rengimo ir tvirtinimo stadijoje nėra žinoma, kokius pagal FABĮ 12 straipsnio 2 dalį, kurioje išvardytos bankroto administratoriaus pareigos, veiksmus laikotarpiu nuo plano patvirtinimo bus būtina atlikti, ir neįmanoma numatyti šių veiksmų sudėtingumo. Juo labiau įvertinus tai, kad planas bus vykdomas 5 metus. Kreditorius, teigdamas, kad administravimo išlaidų suma turėtų būti ne didesnė nei 2 procentai nuo įkeisto turto vertės, kas skaičiuojant preliminarią įkeisto turto vertę sudarytų 5500,00 Eur plius PVM, 5 metų laikotarpiui, neargumentuoja, kodėl būtent tokia administravimo išlaidų suma yra protinga ir racionali ir kurios plane nustatytos administravimo išlaidų sumos sudedamosios dalys neatitinka būtinumo ar protingumo kriterijų ir pažeidžia kreditoriaus interesus. Papildomai pasakytina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma sudaro 2,5 procento nuo įkeisto pareiškėjams priklausančio turto vertės, todėl nedaug skiriasi nuo kreditoriaus siūlomos sumos dydžio.
Atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bankroto administravimo išlaidų suma atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, nėra per didelė, pagrįsta, detalizuota mokumo atkūrimo plane.
Kreditorius atskirajame skunde teigia, kad nepateikta informacija, kokio dydžio pajamos gaunamos už nekilnojamojo turto nuomą. Atskirajame skunde nurodo, kad būtiniesiems bankrutuojančių asmenų poreikiams patenkinti skiriama suma turėtų būti svarstoma tik gavus išsamią informaciją apie pajamas, gaunamas iš nuomojamo turto.
FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą.
Iš pateikto tvirtinti mokumo atkūrimo plano nustatyta, kad pareiškėjos V. B. pajamas sudaro 311,00 Eur, J. B. – 267,00 Eur. Papildomai nurodyta, kad šias sumas sudaro senatvės pensija ir pajamos iš turto nuomos. Esant byloje įrodymams, kad pareiškėjų vienintelės pajamos yra senatvės pensijos, kurių dydis 211,00 Eur (V. B.), 167,00 Eur (J. B.), bei nesant įrodymų apie šių pajamų dydžio pasikeitimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš nekilnojamojo turto nuomos planuojamos gauti pajamos atsižvelgiant į mokumo atkūrimo plane nurodytas pareiškėjų pajamas sudaro 200,00 Eur. Išklausius 2015-09-17 teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad 200,00 Eur pajamos iš nekilnojamojo turto nuomos yra tik planuojamos gauti, kadangi butai, esantys (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuomojami. Pareiškėjai, atsižvelgę į kreditorės AB SEB banko išreikštas pastabas dėl mokumo atkūrimo plano, kuris buvo pateiktas tvirtinti pirmajam kreditorių susirinkimui, dalies, susijusios su pareiškėjų gaunamomis pajamomis, priėmė sprendimą nuomoti nekilnojamąjį turtą, iki turtas bus realizuotas varžytynėse. Bankroto administratorius nurodo, kad pavykus nekilnojamojo turto išnuomoti už didesnę sumą, mokumo atkūrimo planas atitinkamai bus tikslinamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepagrįstas kreditoriaus argumentas, jog iš mokumo atkūrimo plano nematyti, kokią pajamų dalį sudarys nekilnojamojo turto nuoma. Be to, mokumo atkūrimo plane detaliai nurodyta, kokia pareiškėjų pajamų dalis bus skirta jų būtiniesiems poreikiams patenkinti (455,00 Eur), kokia dalis skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti (apie 120,00 Eur), detaliai nurodyta, kad kreditorių reikalavimai bus tenkinami kas šešis mėnesius ir numatyta kiekvienam kreditoriui tenkanti suma tiek per šešių mėnesių laikotarpį, tiek per visą mokumo atkūrimo plano vykdymo laiką.
Kreditorius taip pat išreiškė pastabas dėl pareiškėjams tenkančios lėšų sumos jų poreikiams patenkinti, teigdamas, kad pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti skiriama lėšų suma turėtų būti svarstoma tik gavus duomenis apie lėšų, gautų iš turto nuomos, dydį.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 168–185). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 patvirtinta 325,00 Eur (nuo 2015-07-01) minimalioji mėnesinė alga. Mokumo atkūrimo plane matyti, kad abiejų pareiškėjų poreikiams tenkinti prašoma patvirtinti bendrą 455,00 Eur sumą, taigi vienam asmeniui tenkanti būtiniesiems poreikiams patenkinti lėšų suma sudaro 227,50 Eur. Esant suformuotai kasacinio teismo praktikai, matyti, kad vienam pareiškėjui tenkanti būtiniesiems poreikiams patenkinti suma yra daug mažesnė, nei numatyta teismų praktikoje, neviršija pareiškėjų numatomų gauti pajamų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjų poreikiams patenkinti tvirtintina suma yra protinga ir pagrįsta, nepažeidžianti nei pareiškėjų, nei kreditorių interesų. Be to, atskirajame skunde kreditorius nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjams būtiniesiems poreikiams patenkinti nereikalinga numatyta suma, bei nenurodė, kokia lėšų suma atitinka bankrutuojančių asmenų ir jų kreditorių interesų pusiausvyrą ir minėtą fizinio asmens bankroto proceso tikslą (CPK 178 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, sutikti su kreditoriaus argumentu, jog apie būtinųjų išlaidų dydį turėtų būti sprendžiama tik gavus duomenis apie lėšų dydį iš nekilnojamojo turto, nėra pagrindo. Juo labiau kad pareiškėjų mokumo atkūrimo plane pareiškėjų pajamos paskirstytos, atsižvelgiant į tai, jog iš nekilnojamojo turto planuojama gauti 200,00 Eur papildomų lėšų.
Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog kreditorius neteikė jokių pasiūlymų, kokiomis priemonėmis pasiekti efektyvesnio pareiškėjų mokumo atkūrimo, pažymėtina, kad kreditoriams FABĮ 24 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta ne pareiga, o teisė teikti pasiūlymus fiziniam asmeniui ir bankroto administratoriui dėl plano. Todėl sutiktina su kreditoriaus argumentu, jog parengti mokumo atkūrimo planą yra bankrutuojančio asmens, o ne kreditoriaus pareiga ir kreditorius neprivalo siūlyti priemonių asmens mokumui atkurti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinių asmenų bankroto institutu siekiama, kaip jau buvo minėta, vienas kitam prieštaraujančių tikslų – grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus, todėl kreditorius taip pat kaip ir bankrutuojantis asmuo turi siekti patenkinti ne tik savo interesus, bet ir nepažeisti bankrutuojančio asmens interesų.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo kreditoriaus išreikštas pastabas dėl plano, jų priežastis ir pagrįstai konstatavo, kad kreditoriaus pastabos nėra esminės, dėl kurių nebūtų įmanoma užtikrinti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį.