Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „(duomenys neskelbtini)“ AS ieškinį atsakovei D. O. G. dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2022 m. balandžio 19 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Marijampolės apylinkės teismo (toliau - teismas) civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020, išnagrinėjus bylą priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti tik iš dalies ir iš atsakovės O. D. G. ieškovės naudai priteisti 3977,35 eurus skolos, 71,13 eurų mokėjimo palūkanų, 357,96 eurus delspinigių, 5 procento dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo, kitoje dalyje ieškinį atmesti; taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir bylos nagrinėjimu metu sustabdyti vykdymo veiksmus antstolės Astos Lukšienės vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

2022 m. balandžio 26 d. nutartimi pareiškėjos (atsakovės) D. O. G. (toliau – atsakovė) prašymas dėl proceso atnaujinimo Marijampolės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 priimtas. Nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolės Astos Lukšienės veiksmus vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.

Ieškovė „(duomenys neskelbtini)“ AS (toliau - ieškovė) su atsakovės pateiktu prašymu nesutiko, prašė atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą.

Teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartimi patenkino pareiškėjos (atsakovės) D. O. G. prašymą ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) AS ieškinį atsakovei D. O. G. dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl padarytų aiškių teisės normos taikymo klaidų.

2022 m. birželio 8 d. teisme gauti ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai bei prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

2022 m. birželio 9 d. atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės dėstomų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

sprendimas už akių keičiamas – ieškinys tenkinamas iš dalies.

Faktinės aplinkybės

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, jog UAB „mogoLT“ ir D. O. G. 2014 m. balandžio 19 d. sudarė atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. FLG19042014/0001 (toliau - sutartis), pagal kurią UAB „mogoLT“ (nuomotoja) suteikė atsakovei teisę už užmokestį valdyti ir naudotis lizingo pagrindu bei išpirkti Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - transporto priemonė), o atsakovė priėmė transporto priemonę iš „mogoLT“ ir ją valdė ir ja naudojosi lizingo pagrindu su teise išpirkti bei įsipareigojo mokėti periodines įmokas. Sutarties duomenimis atsakovė įsipareigojo mokėti palūkanas, kurių metinė norma pagal pagrindines kredito sąlygas 30,64 procentų. 2015 m. birželio 23 d. UAB „mogoLT“ dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo (atsakovė nemokėjo įmokų) vienašališkai nutraukė sutartį. Pradinis kreditorius UAB „mogo LT“ 2017 m. vasario 28 d. skolų perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą naujam kreditoriui Risk M. S. OU. 2017 m. kovo 1 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2017/03/01 kreditorius Risk M. S. OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą (duomenys neskelbtini) AS. Bylos duomenimis, ieškinio padavimo dieną atsakovė buvo skolinga ieškovei 3977,35 Eur (nesumokėta finansavimo suma). Ieškovė paskaičiavo 357,96 Eur delspinigių (3977,35 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu už akių buvo priteista prašoma 3977,35 Eur nesumokėta finansavimo suma ir 357,96 Eur delspinigių. Ieškinio reikalavimas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo sprendimu už akių taip pat buvo tenkintas, ieškovei iš atsakovės priteistos 3747,14 Eur mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (2017 m. kovo 1 d. Reikalavimo perleidimo dieną palūkanų įsiskolinimas sudarė 71,13 Eur; po reikalavimo perleidimo palūkanos išaugo dar 3676,01 Eur (3977,35 Eur x 30,64 proc. x 1101 dienos), taip pat buvo priteistos 30,64 procentų dydžio metinės mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuojamos nuo 3977,35 Eur (negražintos finansavimo sumos) nuo 2020 m. kovo 6 d. iki visiško prievolės įvykdymo.

Sprendime už akių nurodyta, kad sutarties 5 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti palūkanas, kurių metinė norma pagal pagrindines kredito sąlygas 30,64 procentų. Ieškinio reikalavimas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo tenkinamas, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 3747,14 Eur mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos bei 30,64 procentų dydžio metinės mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuojamos nuo 3977,35 Eur (negražintos finansavimo sumos) nuo 2020 m. kovo 6 d. iki visiško prievolės įvykdymo.

Atsakovė kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė atnaujinti procesą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti tik iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 3977,35 eurus skolos, 71,13 eurų mokėjimo palūkanų, 357,96 eurus delspinigių, 5 procento dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo, kitoje dalyje ieškinį atmesti.

2022 m. balandžio 26 d. nutartimi atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 priimtas.

Ieškovė „(duomenys neskelbtini)“ AS (toliau - ieškovė) su atsakovės pateiktu prašymu nesutiko, prašė atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad sutartyje sulygta bendra vartojimo kredito kaina atitiko sutarties sudarymo metu galiojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatuose įtvirtintus reikalavimus, todėl teigti, jog teismas, priimdamas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių, šioje dalyje padarė teisės aiškinimo klaidą, nėra jokio teisinio pagrindo. Nesutiko su atsakovės teiginiu, jog teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį ir priteisdamas iš atsakovės mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo, pažeidė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, nes nepagrįstai vadovaujasi 2020 m. gegužės 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kadangi ieškovės ieškinys buvo pareikštas 2020 m. kovo 6 d., o sprendimas už akių priimtas 2020 m. gegužės 20 d. Pažymėjo, jog ankstesnėje, t. y. civilinės bylos Nr. e2-2191-399/2020 nagrinėjimo kontekste aktualiausioje kasacinės instancijos teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutarti, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Akcentavo, jog be argumento, jog teismas priimdamas sprendimą ir priteisdamas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kuri sprendimo už akių priėmimo metu net neegzistavo. Atsakovė nenurodė imperatyvios teisės normos, kurią turėjo taikyti, bet netaikė teismas, teisės normos, kurią teismas netinkamai išaiškino ar kitaip pažeidė teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo dienos, vadovavosi galiojančiu teisiniu reglamentavimu bei tuo metu ginčo kontekste aktualiausia kasacinės instancijos teismo praktika. Teigė, jog nėra jokio teisinio pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog teismas, spręsdamas klausima dėl mokėjimo funkciją atliekančiu priteisimo po sutarties nutraukimo dienos pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos.

Teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) AS ieškinį atsakovei dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl padarytų aiškių teisės normos taikymo klaidų pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pabrėžta, kad teismas sutikti su tuo, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas iki visiško vartojimo kredito grąžinimo dienos, negali. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Pažymėta, kad šiuo atveju priimant 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių nebuvo atsižvelgta į tai, kad vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje buvo nustatyta, jog vartojimo kredito sutarties trukmė yra 60 mėnesių, sutarties (lizingo) pabaiga – 2019 m. birželio 19 d. Teismas vertino, kad toks susitarimas reiškia, kad šalys susitarė mokėjimo palūkanas skaičiuoti ne ilgiau negu iki 2019 m. birželio 19 d. Atsižvelgiant į tai, spręsta, kad mokėjimo palūkanų priteisimas iki visiško kredito grąžinimo dienos kvalifikuotinas kaip aiški teisės normos taikymo klaida CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl vertinama, kad ieškinio reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų priteisimo iki visiško kredito grąžinimo dienos Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 20 d. priimtu sprendimu už akių negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Taip pat pažymėta, kad nors sprendimas už akių priimtas 2020 m. gegužės 20 d., tačiau nagrinėjamam atveju aktualiu klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės nurodytu, kad 2014 m. balandžio 19 d. pasirašytos sutarties 5 punkte nurodytos palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Taigi šių palūkanų mokėjimas yra sutarties vykdymas natūra, todėl nutraukus sutartį t. y. nuo 2015 m. birželio 23 d. ieškovė iš atsakovės šių palūkanų reikalauti neturėjo teisės.

2022 m. birželio 8 d. teisme gauti ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose prašoma atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020, pakeitimo atmesti kaip nepagrįstą; panaikinti 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - antstolės Astos Lukšienės vykdomųjų veiksmų vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą - ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių leisti vykdyti skubiai. Nurodyti nesutikimo motyvai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra aiškiai suformuluota, kad teismo precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, yra aiškiai konstatavusi, jog „bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“. Civilinė byla tarp ieškovės ir atsakovės buvo išnagrinėta ir sprendimas priimtas iki naujos praktikos suformulavimo, todėl nėra jokio pagrindo remtis 2020 m. gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Pažymėjo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007). Teismas, priimdamas sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020, turėjo pareigą vadovautis tuo metu suformuota ir taikyta teismų praktika, o vėlesnis teismų praktikos pasikeitimas nėra pagrindas išvadoms, jog iki praktikos pasikeitimo priimti teismų sprendimai yra ydingi ir neteisėti bei kartu nesudaro teisinio pagrindo proceso atnaujinimui. Procesas civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 atnaujintas visiškai nepagrįstai, kaip ir nepagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės tuo tik didinant ieškovės nuostolius, patiriamus dėl geranoriško atsakovės sutartinių įsipareigojimų bei teismo sprendimo nevykdymo.

2022 m. birželio 9 d. atsakovės pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad ieškovė, teikdama rašytinius paaiškinimus neteisingai nurodo, jog vienintelis teismo argumentas dėl ko buvo priimta nutartis atnaujinti procesą šioje byloje, buvo grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020. Atsakovė nurodo, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo ir neteisingo teisės normos pritaikymo, o taip pat teismo nutartyje atnaujinti procesą, nebuvo vadovaujamasi vien tik kasacinio teismo minėta nutartimi. Pareiškime išsamiai nurodyta, kokias teisės normas, galiojusias dar ir iki minimos kasacinio teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Teisės normos, reglamentuojančios minėtus sutarties nutraukimo pagrindus, ir mokėjimo palūkanų funkciją bei paskirtį, galiojo jau ir iki 2020 m. gegužės 20 d., kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jomis vadovautis. Toks pats aiškinimas dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių iki 2020 m. gegužės 20 d. ne kartą buvo ir kasacinio teismo praktikoje. Sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma - nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygomis, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, be ginčų sprendimą nustatančių sutarties sąlygų, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos „šalutinės“, t. y. su nepagrindinių sutartinių prievolių vykdymu pagal konkrečią sutartį susijusios, sutarties sąlygos, pavyzdžiui, netesybas ar kitas sutartinių prievolių užtikrinimą (laidavimą) nustatančios sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 40 punktą). Taip pat ir iki 2020 m. gegužės 20 d. kasacinis teismas ne vienoje nutartyje aiškino ir mokėjimo palūkanų paskirtį ir funkciją. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Rašytiniuose ieškovo paaiškinimuose nurodytos ankstesnės kasacinio teismo nutartys tik parodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika iki 2020 m. gegužės 24 d. buvo nenuosekli ir nevieninga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumas nėra nustatomas tik atsižvelgiant į joje aptariamas teisės nuostatas ir skirtingą jų vertinimą, tačiau įvertinus visumą aplinkybių.

Dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų

Atsakovė nesutinka dėl 30,64 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų tiek už laikotarpį iki kreipimosi į teismą (2020 m. kovo 6 d.) – 3747,14 Eur (71,13 Eur + 3676,01 Eur (3977,35 Eur x 30,64 Eur - 1101 d.)(nuo 2017 m. kovo 1 d., t. y. reikalavimo perleidimo)), tiek ir po kreipimosi į teismą t. y. nuo 2020 m. kovo 6 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, priteisimu. Nurodo, kad palūkanos už laikotarpį po kreipimosi į teismą šiai dienai jau yra pasiekę 3078,47 eurų sumą. Antstolės Astos Lukšienės, kuri vykdo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymos duomenimis nustatyta, kad iki 2022 m. vasario 17 d. imtinai iš atsakovės jau yra išieškota 7131,02 eurų suma, bendra išieškoma suma jau sudaro 11342,92 eurus (182,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, 357,96 Eur, delspinigiai (skola), 3747,14 Eur palūkanos (skola), 3977,35 Eur skola ir 3078,47 Eur palūkanos po teismo sprendimo). Vis dar neišieškota iš atsakovės suma sudaro 4211,9 eurus. Pagal išieškomą sumą, šiai dienai išieškomų mokėjimo ir procesinių palūkanų suma sudaro 6825,61 Eur ( 3747,14 Eur + 3078,47 Eur). Prašo ieškovei priteisti 71,13 eurų mokėjimo palūkanų. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, 2015 m. birželio 23 d. nutraukus atgalinio lizingo sutartį, nė viena šalis neturėjo pareigos toliau vykdyti sutartį. Sutartį pažeidusi šalis yra atleidžiama nuo pagrindinės prievolės, kuri dar nebuvo įvykdyta iki sutarties nutraukimo, vykdymo. Pagrindinis sutarties nutraukimo padarinių skirtumas abiem sutarties šalims yra tas, kad sutartį pažeidusi šalis (priešingai negu nukentėjusioji) po sutarties nutraukimo turi antrinę pareigą atlyginti nuostolius, kurie kilo iš nukentėjusios šalies padaryto pažeidimo. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Taigi, nutraukus sutartį t. y. nuo 2015 m. birželio 23 d. ieškovė iš atsakovės šių palūkanų reikalauti neturėjo teisės.

Ieškovė su tokiais atsakovės argumentais nesutinka, nurodydama kad teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė sprendimą už akių dar iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2020 m. gegužės 25 d. priimant nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kuria buvo pakeista iki tol ilgą laiką galiojusi ir taikyta teisės normų, susijusių su mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimu, taikymo ir aiškinimo praktika. Ankstesnėje aktualioje kasacinės instancijos teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje. Pažymėjo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai. Teismas, priimdamas sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020, turėjo pareigą vadovautis tuo metu suformuota ir taikyta teismų praktika, o vėlesnis teismų praktikos pasikeitimas nėra pagrindas išvadoms, jog iki praktikos pasikeitimo priimti teismų sprendimai yra ydingi ir neteisėti bei kartu nesudaro teisinio pagrindo proceso atnaujinimui.

Bylos duomenimis sprendimu už akių be kitų ieškovės prašomų priteisti sumų, teismas taip pat priteisė iš atsakovės 30,64 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų tiek už laikotarpį iki kreipimosi į teismą (3747,14 eurų, iš kurių pagal ieškinį 71,13 eurų iki lizingo sutarties nutraukimo, o 3676,01 Eur po 2017 m. kovo 1 d., t. y. po lizingo sutarties nutraukimo), tiek ir po kreipimosi į teismą, t. y. nuo 2020 m. kovo 6 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, su kurių dydžiu atsakovė nesutinka, laiko tokį palūkanų normos dydį nesąžiningą jos atžvilgiu. Ieškovė yra nurodžiusi, kad turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas tol, kol tęsiasi naudojimasis suteiktu vartojimo kreditu, t. y. iki visiško jo grąžinimo dienos atsižvelgiant į tuo metu ginčo kontekste aktualiausią kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl ko buvo pagrindas ieškovei priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas iki visiško prievolės grąžinti kredito sumą įvykdymo. Ieškovė vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, kurie galiojo sprendimo už akių priėmimo metu, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje.

Teismas pažymi, kad šie ieškovės argumentai neatitinka kasacinio teismo pateikiamo atitinkamų teisės normų išaiškinimo, pagal kurį kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo (kuris yra laikomas reikalavimu įvykdyti sutartinę prievolę natūra) negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu; CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą, kitu atveju toks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Aukščiau nustatytų aplinkybių bei nurodytos teismų praktikos pagrindu teismas sutikti su tuo, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti visas mokėjimo palūkanas iki visiško vartojimo kredito grąžinimo dienos, negali. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

Sutiktina su atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose pažymėtu, kad teisės normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimo pagrindus, ir mokėjimo palūkanų funkciją bei paskirtį, galiojo jau ir iki 2020 m. gegužės 20 d., kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma - nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas. Taip pat sutiktina ir su pažymėtu, jog iki 2020 m. gegužės 20 d. kasacinis teismas ne vienoje nutartyje aiškino ir mokėjimo palūkanų paskirtį ir funkciją. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Kaip teisingai atsakovė nurodė, ieškovo paaiškinimuose nurodytos ankstesnės kasacinio teismo nutartys tik parodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika iki 2020 m. gegužės 24 d. buvo nenuosekli ir nevieninga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumas nėra nustatomas tik atsižvelgiant į joje aptariamas teisės nuostatas ir skirtingą jų vertinimą, tačiau įvertinus visumą aplinkybių.

Šiuo atveju priimant 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių nebuvo atsižvelgta į tai, kad vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje buvo nustatyta, jog vartojimo kredito sutarties trukmė yra 60 mėnesių, sutarties (lizingo) pabaiga – 2019 m. birželio 19 d. Teismo vertinimu, toks susitarimas reiškia, kad šalys susitarė mokėjimo palūkanas skaičiuoti ne ilgiau negu iki 2019 m. birželio 19 d., dėl ko vertinama, kad ieškinio reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų priteisimo iki visiško kredito grąžinimo dienos Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 20 d. priimtu sprendimu už akių negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Nors sprendimas už akių priimtas 2020 m. gegužės 20 d., tačiau nagrinėjamam atveju aktualiu klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės nurodytu, kad 2014 m. balandžio 19 d. pasirašytos sutarties 5 punkte nurodytos palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Taigi šių palūkanų mokėjimas yra sutarties vykdymas natūra, todėl nutraukus sutartį t. y. nuo 2015 m. birželio 23 d. ieškovė iš atsakovės šių palūkanų reikalauti neturėjo teisės.

Kaip jau nustatyta iš bylos duomenų, pradinis kreditorius 2015 m. birželio 23 d. sutartį su atsakove nutraukė, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Tačiau, akcentuotina, kad ieškovei lieka neužkirstas kelias reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Nagrinėjamu atveju teismo nuomone, įvertinus byloje esančius įrodymus, šalys sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą numatė iki 2019 m. birželio 19 d., todėl akivaizdu, kad ieškovė pajamas gauti tikėjosi iki sutarties įvykdymo termino pabaigos, t. y. iki 2019 m. birželio 19 d.

Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė vartojimo kredito sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo vartojimo kredito sutartyje nustatytų mėnesinių įmokų, todėl vartojimo kredito sutartis 2015 m. birželio 23 d. buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Teismo vertinimu, ieškovė įrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumą, nes faktas, jog pradinis kreditorius už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinęs atsakovei pinigus ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukęs vartojimo kredito sutartį, tačiau neatgavęs nei šių paskolintų pinigų, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, sudaro prielaidas išvadai, kad pradinio kreditoriaus, kurio teises perėmė ieškovė, negautų pajamų faktas yra įrodytas. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad paskola suteikiama už 30,64 proc. metinę palūkanų normą, kuri per šį laikotarpį, t. y. tinkamu jos įvykdymo atveju (bei jos negrąžinus anksčiau termino) grafiko duomenimis sudarytų 4 601,60 Eur (15 888,40 litų). Nors ieškovė byloje iš esmės neįrodinėjo, kad ji būtent tokio dydžio palūkanas ir tikėjosi gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai, t. y. iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos (2019 m. birželio 19 d.), tačiau bylos duomenis, ieškovės negautų pajamų suma nuo reikalavimo perleidimo (2017 m. kovo 1 d.) iki vartojimo kredito sutarties pabaigos (2019 m. birželio 19 d.) sudaro 1 328,39 Eur (4 586,65 litų). Teismo vertinimu, atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė, jog jos negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) yra realios. Pažymint, kad toks ieškovės reikalavimas skaičiuojant negautas pajamas mokėjimo (pelno) palūkanų forma nuo visos negrąžinto vartojimo kredito sumos (3 977,35 Eur) iki ieškinio pateikimo dienos (iki 2020 m. kovo 6 d.), yra nepagrįstas, nes negautų pajamų suma ženkliai viršytų sumą, kurią ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai, t. y. iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos (2019 m. birželio 19 d.).

Taigi atsakovei taikytina civilinė atsakomybė, iš jos priteisiant ieškovės negautas pajamas (negautų pelno palūkanų forma), t. y. mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Teismo vertinimu, paskolos davėjas (ieškovė) pagrįstai nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2015 m. birželio 23 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2019 m. birželio 19 d.), galėjo tikėtis gauti 30,64 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kas bylos rašytinių įrodymų duomenimis sudaro 71,13 Eur (reikalavimo perleidimo dieną 2017 m. kovo 1 d. susidaręs palūkanų įsiskolinimas) + 1 328,39 Eur, ir iš viso sudaro 1 399,52 Eur negautų pajamų sumą, todėl sprendimas už akių šioje dalyje keičiamas priteisiant iš atsakovės ieškovei 1 399,52 Eur negautų pajamų.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 30,64 procentų mokėjimo (pelno) palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3977,35 Eur, nuo ieškinio parengimo dienos (2020 m. kovo 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos. Šiuo atveju, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos, nuo šio momento vadovaujamasi sutartinę šalių atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl turi būti sistemiškai taikomas ir VKĮ. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek VKĮ, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Kaip jau buvo minėta, komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 str. 2 d., 6.251 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi nei pradinė kreditorė, sudarydama sutartį su atsakove, nei pradinės kreditorės reikalavimo teisę perėmusi ieškovė, negalėjo iš anksto numatyti, kad atsakovė tinkamai nevykdys sutarties ir jai toliau, net ir po termino grąžinti paskolos sumą, bus skaičiuojamos pelno palūkanos, todėl negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių dėl šių sumų gavimo iš atsakovės.

Ieškovės prašomų taikyti netesybų dydis, laikotarpis, už kurį netesybos skaičiuojamos, yra nesuderinami su VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytu reglamentavimu, kadangi pažeidžia imperatyvią VKĮ 11 straipsnio 8 dalį , t. y. 0,05 proc. už 180 dienų, todėl ieškovės reikalavimas dėl 30,64 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3977,35 Eur) nuo ieškinio parengimo dienos (2020 m. kovo 6 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo, atmestinas.

Dėl atsakovės neginčijamų ir kitų reikalavimų

Atsakovė sutinka dėl 3977,35 Eur negražinto kredito, 357,96 Eur delspinigių bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Šalių pareiga sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 straipsnio 1 dalyje. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis).

Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais, tačiau ji savo įsipareigojimų neįvykdė, nustatytu laiku ir tvarka įmokų nemokėjo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų grąžinusi vartojimo kreditą ar su juo susijusias sumas pradiniam kreditoriui dar iki reikalavimo teisės perleidimo. Todėl iš atsakovės ieškovei, perėmusiai iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovę, kur teisių perleidimo sutartimi nenumačius pradinės kredito sutarties modifikavimo dėl kredito sąlygų, atsakovė skolą privalo grąžinti pagal pradinę kredito sutartį ir dėl to priteistina negrąžinta kredito dalis 3977,35 Eur.

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadovaujantis šiomis nuostatomis bei sutarties bendrųjų nuostatų 13.2 punktu bei atsižvelgiant į tai, jog atsakovė netinkamai vykdė savo sutartines prievoles pagal sutartį, praleido nustatytus mokėjimų terminus, 2015 m. birželio 23 d. nutraukus sutartį, iki sutarties nutraukimo buvo sumokėjusi 337,99 Eur įmokų, likusi nesugrąžinta skolos suma sudarė 3977,35 Eur, pripažintina, kad atsakovė turi pareigą mokėti 0,05 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl pripažintina, kad ieškovė, kaip pradinės kreditorės teisių perėmėja, pagrįstai reikalavo priteisti iš atsakovės 357,96 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo 3977,35 Eur sumos už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,05 proc. normą ((3977,35 Eur × (0,05 proc. / 100 proc.)) ×180 d. = 357,96 Eur), kurie ir buvo pagrįstai sprendimu už akių priteisti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovei iš atsakovo buvo pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies, t. y. 71 proc. (8 082,45 Eur (bendra ginčo suma), 5734,83 Eur (patenkintų reikalavimų suma), ieškovei priteistina 129,22 Eur bylinėjimosi išlaidų (182 Eur x 71 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Byloje išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesusidarė.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

2022 m. birželio 8 d. ieškovės papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose prašoma panaikinti 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių leisti vykdyti skubiai. Nurodoma, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020, turėjo pareigą vadovautis tuo metu suformuota ir taikyta teismų praktika, o vėlesnis teismų praktikos pasikeitimas nėra pagrindas išvadoms, jog iki praktikos pasikeitimo priimti teismų sprendimai yra ydingi ir neteisėti bei kartu nesudaro teisinio pagrindo proceso atnaujinimui. Procesas civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 atnaujintas visiškai nepagrįstai, kaip ir nepagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės tuo tik didinant ieškovės nuostolius, patiriamus dėl geranoriško atsakovės sutartinių įsipareigojimų bei teismo sprendimo nevykdymo.

2022 m. balandžio 26 d. nutartimi atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 priimtas. Kartu nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolės Astos Lukšienės veiksmus vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.

CPK 149 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-138-370/2020 ir kt.). Taigi, prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones CPK 149 straipsnio prasme turi būti grindžiamas pasikeitusiomis, palyginus su momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo teismo nutartimi pritaikytos, faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas daro išvadą, jog pagal nurodytą teismų formuojamą praktiką CPK 149 straipsnyje apibrėžtu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutu turėtų būti naudojamasi tais atvejais, kai atitinkamos aplinkybės pasikeičia jau po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo, t. y. prašymas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti grindžiamas ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumu, kaip tai nurodo ieškovė, o po jos priėmimo pasikeitusiomis aplinkybėmis, dėl ko nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 149, 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

sprendimą už akių pakeisti - ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. O. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3977,35 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 35 ct) skolą, 1 399,52 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus 52 ct) negautų pajamų, 357,96 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus 96 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2020 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 129,22 Eur (vieną šimtą dvidešimt devynis eurus 22 ct) bylinėjimosi išlaidų, ieškovei ,,(duomenys neskelbtini)“ AS, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), adresas korespondencijai (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank”.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą dėl 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi pagal atsakovės prašymą civilinėje byloje Nr. e2-2191-399/2020 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - sustabdyti antstolės Astos Lukšienės veiksmus vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje, panaikinimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.

Sprendimo dalis dėl atsisakymo panaikinti 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, per 7 dienas nuo patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui paduodant atskirąjį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.