Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-673-614/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.56 straipsnio nuostatas, t. y. pernelyg siaurai ir formaliai vertino depozitinės sąskaitos sąvokos turinį ir depozitinės sąskaitos teisinio santykio tarp šalių susiformavimo kriterijus. Vien tai, kad minėtoje nuostatoje yra nurodytas sąrašas asmenų, kurie turi teisę veikti per depozitines sąskaitas, negali sudaryti absoliutaus pagrindo atsisakyti vertinti ir pripažinti sutarties šalių santykius lygiaverčius depozitinės sąskaitos valdytojo ir naudotojo santykiams CK 6.56 straipsnio prasme. Teismas netinkamai taikė ir aiškino FUSĮ nuostatas. Lėšų pervedimas į specialiąją sąskaitą tiek pagal garantijos sutarties sąlygas, tiek pagal savo turinį laikytinas finansinio užtikrinimo susitarimu. Šiuo atveju tai turi esminę reikšmę sprendžiant, ar apeliantė turi teisę atgauti ginčo sumą remiantis daiktinės teisės normomis ir dėl to nesilaikant ĮBĮ ir BĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos. FUSĮ 1 straipsnio 8 dalis nustato išimtį iš CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios daiktinės teisės normos nuosavybės teisės perėjimo į finansinį turtą fakto nustatymo apimtyje. Garantijos sutarties nuostatos patvirtina, kad specialiojoje sąskaitoje saugomos lėšos turi būti kvalifikuojamos kaip finansinio užtikrinimo neperduodant užstato nuosavybės teisės susitarimas (FUSĮ 1 straipsnio 8 dalis). Teismas, formaliai remdamasis FUSĮ ir 2002 m. birželio 6 d. ES direktyva Nr. 2002/47/EB, atsisakė vertinti apeliantės reikalavimus dėl įkaito davėjo lėšų tiesioginio grąžinimo įkaito davėjui po susitarimo tinkamo įvykdymo. Vien faktas, kad įstatyme nėra tiesiogiai nurodytas toks teisinis santykis, neužkerta kelio ginčo šalims suformuoti teisinius santykius, kurie banko bankroto proceso metu nulėmė apeliantės lėšų kaip finansinio užtikrinimo priemonės grąžinimo apeliantei teisinio klausimo iškėlimą. Dėl šios priežasties teismo sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantės vardu banke atidaryta specialioji sąskaita nėra depozitinė sąskaita CPK 6.56 straipsnio prasme, o šioje sąskaitoje esančios lėšos nėra apeliantės nuosavybė. Bankas turi tik finansinę prievolę apeliantei, kuri gali būti įgyvendinama tik ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka.Pervedus lėšas į specialiąją sąskaitą bankas į lėšas įgijo nuosavybės teisę, o apeliantė – iš garantijos sutarties kylantį prievolinį reikalavimą į banką, kad specialiojoje sąskaitoje esančios lėšos būtų pervestos į kitą apeliantės vardu atidarytą sąskaitą, atlaisvinant jas nuo įkeitimo esant tam taikomos garantijos sutartyje nustatytoms sąlygoms. Kadangi lėšos specialiojoje sąskaitoje nuosavybės teise priklauso bankui, o apeliantė turi tik prievolinio pobūdžio reikalavimo teisę į jas, iškėlus bankui bankroto bylą apeliantė negali šių lėšų tiesiog perimti iš bankrutuojančio banko turto masės. Nors tarp ginčo šalių ir buvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas, tai nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo lėšos turi būti grąžintos nesilaikant ĮBĮ ir BĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Specialiojoje sąskaitoje esančios lėšos nuo jų pervedimo į šią sąskaitą momento buvo perimtos banko nuosavybėn, o apeliantės reikalavimo teisės į banką įkeitimas nepakeitė specialiojoje sąskaitoje esančių lėšų nuosavybės statuso.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje sprendžiama ar piniginėms lėšoms, rangovo gautoms iš užsakovo išankstiniam apmokėjimui ir įkeistoms rangovo skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui ir įkeitimo tikslu pervestoms į banko specialią sąskaitą, banko bankroto atveju taikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalis - piniginės lėšos neįtraukiamos į banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Nutartyje jau minėta, kad ieškovė UAB „Skirnuva“ (rangovė) laimėjusi viešą konkursą, su užsakove UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (užsakovu) 2011 m. sausio 21 d. sudarė rangos sutartį, pagal kurią užsakovė įsipareigojo atlikti 1 734 151,85 Lt dydžio išankstinį apmokėjimą, o rangovė įsipareigojo pateikti tokio pat dydžio sutarties atlikimo užtikrinimą. Atsakovas AB bankas SNORAS pagal su ieškove sudarytą 2011 m. gegužės 31 d. garantijos sutartį įsipareigojo suteikti išankstinio mokėjimo grąžinimo garantiją su sąlyga, kad visa gauto avanso suma bus įkeista – nuskaityta į specialią sąskaitą. AB bankas SNORAS 2011 m. gegužės 31 d. užsakovei išduotoje išankstinio mokėjimo grąžinimo garantijoje įrašė, kad garantija įsigalioja užsakovei į specialiąją banko sąskaitą Nr. 85 0078 8000 0507 8835 pervedus 1 734 151,85 Lt ir kad banko įsipareigojimai pagal garantiją mažėja sumos dydžiu, nurodytu garantui pateiktuose ir užsakovės patvirtintuose apmokėjimui skirtuose dokumentuose, kur rangovė (užsakovė) nurodoma kaip mokėtoja, kai garantas perveda jose nurodytą mokėjimo sumą į rangovės sąskaitą. Užsakovė 2011 m. liepos 13 ir 14 dienomis visą sumą sumokėjo į nurodytą specialią sąskaitą. Pagal ieškovės išrašytas ir užsakovės patvirtintas 2011 m. liepos 29 d. ir 2011 rugsėjo 30 d. PVM sąskaitas faktūras bankas 2011 m. rugpjūčio 12 d. ir 2011 m. spalio 10 d. iš specialiosios sąskaitos į ieškovės mokėjimo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė atitinkamai 530 650,56 ir 457 747,88 Lt. Garantijos ir įkaito suma sumažėjo iki 745 752,21 Lt (dėl prašomos priteisti sumos dydžio ginčo nėra). 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba paskelbė AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą, kuri bankroto bylos iškėlimo dalyje įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d., o 2012 m. sausio 30 d. buvo atlikta atsakovo vidaus bankinė operacija ir 745 752,21 Lt dydžio garantijos likutis buvo pervestas iš specialiosios sąskaitos į banko sąskaitą.

Dėl depozitinės sąskaitos.

Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja tokias aplinkybes: ginčijamos piniginės lėšos buvo laikomos specialiai atidarytoje banko sąskaitoje; vien tik bankas galėjo valdyti sąskaitą, to negalėjo daryti niekas kitas, net ieškovė; lėšos buvo skirtos atsiskaityti už darbus ir garantuoti prievolės įvykdymą, todėl ieškovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo perimti specialioje sąskaitoje esančių lėšų. Remdamasi paminėtu ieškovė tvirtina, kad sutarties šalių santykiai yra lygiaverčiai depozitinės sąskaitos valdytojo ir naudotojo santykiams CK 6.56 straipsnio prasme, o specialioji sąskaita turi būti pripažįstama savo turiniu esanti depozitine sąskaita ir joje buvusioms piniginėms lėšoms taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga.

Ieškovės pozicija nepagrįsta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, CK 6.56 straipsnyje yra nurodytas ne tik sąrašas asmenų, kurie turi teisę veikti per depozitines sąskaitas, bet ir suformuluota depozitinės sąskaitos paskirtis. CK 6.56 straipsnio 1 dalyje išvardinti atvejai, kada skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę į depozitinę sąskaitą: jeigu 1) vietoje, kurioje turi būti įvykdyta prievolė, nėra kreditoriaus ar kito priimti prievolės įvykdymą įgalioto asmens; 2) kreditorius yra neveiksnus ir neturi globėjo; 3) kreditorius vengia priimti prievolės įvykdymą; 4) kreditorius neaiškus dėl to, jog vyksta kelių asmenų ginčas dėl teisės priimti prievolės įvykdymą (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinta redakcija). Normoje ne nustatomas asmenų, turinčių teisę veikti per depozitines sąskaitas, sąrašas, o įtvirtinami atvejai, kuomet galima naudoti depozitinę sąskaitą – kai skolininkas siekia, tačiau ne dėl savo kaltės negali įvykdyti piniginės prievolės. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, depozitine sąskaita vadinama sąskaita, kurioje jos savininkas laiko ne jam nuosavybės teise priklausančias lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Tai reiškia, kad CK 6.56 straipsnyje įtvirtinta visiškai kitokia teisinė situacija, nei buvo sudaryta nagrinėjamoje byloje, kuomet rangovas (ieškovė) ir užsakovė, pasitelkę banką (atsakovas) tarpusavio susitarimų dėka pasiekė priešpriešinį prievolių įvykdymo užtikrinimą: rangovei buvo suteiktas išankstinis apmokėjimas už darbus, o užsakovei – garantuotas avanso grąžinimas rangovės įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Apeliantės nurodoma situacija, kad ji negalėjo disponuoti specialioje sąskaitoje esančiomis lėšomis iki rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo nėra CK 6.56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta objektyvi situacija, kai sąskaitos savininkas joje laiko ne jam priklausančias lėšas, skirtas atsiskaityti su trečiuoju asmeniu. Ieškovė neturėjo galimybės disponuoti jai dar nepriklausančiais specialiojoje sąskaitoje esančiais pinigais sutarčių šalių susitarimų pasėkoje, o ne dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ susitarimai skirti tarpusavio prievolinių santykių sureguliavimui ir neatitinka 6.56 straipsnyje suformuluotos depozitinės sąskaitos sąvokos, todėl susiklosčiusioje teisinėje situacijoje CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta apsauga netaikytina.

Dėl LR Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo

Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į FUSĮ 1 straipsnio 8 dalį kurioje įtvirtinta galimybė pateikti finansinį užstatą neperduodant nuosavybės teisės į finansinį užstatą. Apeliantės nuomone ši norma nustato išimtį iš CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios daiktinės teisės normos nuosavybės teisės perėjimo į finansinį turtą fakto nustatymo apimtyje. Kadangi nuosavybė į finansinį turtą atsakovui nebuvo perduota, apeliantės teigimu, specialiojoje sąskaitoje saugomos lėšos negalėjo būti įskaitytos į atsakovo, kaip bankrutuojančio juridinio asmens turto masę, o turėjo būti grąžintos ieškovei nesilaikant ĮBĮ ir BĮ numatytos tvarkos.

Apeliantės pozicija nepagrįsta. FUSĮ 1 straipsnio 8 dalyje iš tikro yra numatytas susitarimas, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato gavėjui [...] bet visa arba apribota nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka jo davėjui. Garantijos suteikimo sutarties Nr.270/VG/110527273 punkte 3.6. įrašyta, kad šalių santykiams ir sutarčiai visa apimtimi visa apimtimi taikomas LR Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, o įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu. Sutarties 3.10 punkte įrašyta, kad klientui neįvykdžius savo prievolių pagal sutartį, bankas įgauna teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, perimdamas pinigus (jų) dalį banko nuosavybėn. Esant tokioms nuostatoms pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad buvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas neperduodant užstato nuosavybės teisės. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad padaręs tokią išvadą apygardos teismas nepakakamai išanalizavo teisinę situaciją ir priėmė nemotyvuotą sprendimą. Priešingai nei teigia apeliantė apygardos teismas, remdamasis FUSĮ, CK nuostatomis, teisės doktrina ir teismų praktika padarė išvadą, jog sąskaitos sutarties ir garantijos suteikimo sutarties su finansinio užtikrinimo susitarimu susiklostę kliento ir banko teisiniai santykiai dėl pinigų perdavimo yra ne daiktinio, o prievolinio pobūdžio santykiai, įkeisdama užsakovo įmokėtą avansą, ieškovė įkeitė iš rangos sutarties kylančias jos reikalavimo teises, neperduodama į jas nuosavybės teisės bankui, tačiau tai, teismo teigimu, nepaneigia iš CK 6.913 straipsnio 2 dalies kylančios banko teisės disponuoti kliento specialioje sąskaitoje, kad esančiomis lėšomis. Teismas sprendė, jog atsakovo prievoliniai įsipareigojimai ieškovei turi būti įgyvendinami ĮBĮ ir BĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos. FUSĮ 4 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad finansinis užtikrinimas yra užtikrinamojo finansinio įsipareigojimo išvestinė prievolė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad finansinio užtikrinimo susitarimas yra daiktinis prievolinių įvykdymo užtikrinimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Minėta, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių ir dalyvaujant bankui buvo susitarta dėl daugiaplanių teisinių santykių. Rangos sutartyje užsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti avansą (išankstinis mokėjimas), o ieškovė (rangovė) įsipareigojo užsakovei pateikti prievolės įvykdymo užtikrinimą (konkrečios sąlygos, 14.2 p.), garantijos suteikimo sutartimi bankas sutiko suteikti išankstinio mokėjimo grąžinimo garantiją (1.1.2 p.), toje pačioje sutartyje ieškovė įsipareigojo įkeisti bankui visą garantijos (avanso) sumą (3.1 p.). Išankstinio mokėjimo grąžinimo garantijoje buvo sutarta, kad užsakovė įgaus teisę pateikti pretenzijas pagal garantiją , kai perves į specialią sąskaitą visą avansą, kuris galės būti naudojamas sumokėti ieškovei už atliktus rangos darbus, o banko garantiniai įsipareigojimai užsakovei mažės rangovei išmokėta suma. Prisiimti sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi - užsakovė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ į banke atidarytą specialią ieškovės sąskaitą sumokėjo 1 734 151,85 Lt, ieškovei vykdant įsipareigojimus pagal rangos sutartį bankas, užsakovės nurodymu, iš tos pačios specialiosios sąskaitos sumokėjo ieškovei 530 650,56 ir 457 747,88 Lt. Kitaip tariant specialioji ieškovės banko sąskaita buvo naudojama ne tik finansiniam užstatui pateikti, bet ir finansinei - ūkinei veiklai t. y. užsakovės atsiskaitymui su rangove už atliktus darbus. Esant tokiam teisinių santykių daugetui apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad šitokioje teisinėje situacijoje turi būti taikomos prievolinės, o ne daiktinės teisės normos. Apygardos teismas, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2014) kuri ir toliau nuosekliai plėtojama (2015 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-690/2015) byloje taikė CK 6.913 straipsnyje įtvirtintą banko sąskaitos sampratą bei padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė prievolinio pobūdžio santykiai ir ieškovė įgijo teisę pareikalauti, kad bankas sutartomis sąlygomis bei tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Tokios išvados teisingumą patvirtina ir kasacinio teismo 2016 m. vasario 3 dienos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016 išdėstyta nuomonė, kad finansinis užstatas yra ne pinigai, o reikalavimo teisė į pinigus, buvusius atitinkamose sąskaitose banke bankroto bylos šiai įstaigai iškėlimo momentu. Reikalavimo teisė, kaip finansinis užstatas, iškėlus bankui bankroto bylą, nepasibaigė ir liko sąskaitos turėtojos nuosavybe. Kaip nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, taip ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, reikalavimo teisė, kaip finansinis užstatas, realizuotina patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą banko bankroto byloje ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.