Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2023-05-11 · Civilinė byla Nr. e2A-364-613/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-05-11
Bylos Nr.
e2A-364-613/2023
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
Atsakovas
I. L., K. L.
Ieškovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-364-613/2023 Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00327-2022-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. L. ir K. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams I. L. ir K. L. dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, F. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. L. ir K. L. dėl deklaracijų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašo:

Šalies argumentai

1.1. panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 1);

1.2. panaikinti 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1-1 galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 2);

Šalies argumentai

1.3. panaikinti 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 3);

1.4. įpareigoti atsakovus per 10 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į valstybės įmonę „Registrų centras“ su prašymu išregistruoti 2021 m. gegužės 19 d. ir 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijų pagrindu atliktą pagalbinio ūkio paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

2. Ieškovė nurodė, kad Inspekcijos specialistas 2021 m. rugsėjo 22 d. atliko patikrinimą ir 2021 m. rugsėjo 27 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame nustatė, jog žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) statomas medinis karkasinis pastatas – pirtis, kurios ilgis apie 10,35 m, plotis – apie 8,40 m, aukštis – apie 6,43 m. Patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad šiame žemės sklype yra registruotas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, kurios plotas 74,13 kv. m., užstatymo plotas – 87 kv. m., statybos pradžios metai – 2021, baigtumo procentas – 85 proc., būklė – nebaigtas statyti. Šis pastatas Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovams. Inspekcija 2022 m. rugpjūčio 9 d. iš VĮ „Registrų centras“ gavo informaciją, kad statytojai surašė ir Deklaraciją Nr. 3, kuria buvo patvirtintas pastato – pirties ir tame pačiame žemės sklype esančio pastato – ūkinio pastato statybos užbaigimas. Ieškovė nurodė, kad pirtis ir ūkinis pastatas yra žemės sklype, kurio bendras plotas 8,2 ha, iš jų 3,0264 ha sudaro vandens telkinių plotas. Šiam žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršiniai vandens telkiniai (plotas – 3,0264 ha), paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (plotas – 2,2396 ha), paviršinių vandens telkinių apsaugos zona (plotas – 2,2396 ha).

3. Ieškovė kreipėsi tarnybinės pagalbos į Aplinkos apsaugos departamentą ir gavo išvadas, kad atsakovams priklausančio pastato – pirties mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 5,03 metro ir jis nepatenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą, tačiau visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną, kuri šioje vietoje yra 95 metrai. Pagal teisės aktus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus tam tikras išimtis, kurios šiuo atveju netaikomos, todėl statyba šiame žemės sklype nebuvo galima. Aplinkos apsaugos departamentas taip pat pateikė išvadas, kad tame pačiame žemės sklype esančio ūkinio pastato mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 12,9 metro ir jis nepatenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą, kuri šioje vietoje yra 5 metrai, tačiau visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną, kuri šioje vietoje yra 95 metrai. Inspekcija atliko Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 teisėtumo patikrinimą ir konstatavo, kad šios deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Šalies argumentai

4. Ieškovės teigimu, šiuo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, nes pastato – pirties mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 5,03 metro, o mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos iki ūkinio pastato yra 12,9 metro ir jie visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną. Minėtame įstatyme nurodytos išimtys šiuo atveju netaikomos, todėl pastatų statyba šioje vietoje nebuvo ir šiuo metu nėra galima. Be to, šiame žemės ūkio paskirties žemės sklype yra pastatyti tik pagalbinio ūkio paskirties pastatai, t. y. pirtis ir ūkinis pastatas, jokio gyvenamosios paskirties pastato nėra. Pagalbinio ūkio pastatų statyba žemės ūkio paskirties žemėje galima tik ūkininko sodyboje. Siekiant statyti ūkininko sodybą, pagal teisės aktų reikalavimus būtina parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Kadangi atsakovai nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, statinių statyba ir šiuo aspektu nėra galima. Ieškovė nurodė ir tai, kad Deklaraciją Nr. 3 pasirašė tik atsakovas K. L., nors pagal teisės aktų reikalavimus ją turėjo pasirašyti visi statytojai, todėl buvo pažeistas ir STR 1.05.01:2017 102 punkto reikalavimas.

5. Atsakovai I. L. ir K. L. su patikslintu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad šioje byloje ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog pirtis ir ūkinis pastatas patenka būtent į 2,2396 ha žemės sklypo dalį, kuriai pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra nustatyta ir taikoma paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė remiasi Aplinkos apsaugos departamento išvadomis, kurios buvo padarytos nevertinant, ar pirtis ir ūkinis pastatas iš tiesų patenka į Nekilnojamojo turto registre įregistruotą 2,2396 ha žemės sklypo dalį, kuriai taikoma paviršinių vandens telkinių apsaugos zona. Teikdamas savo išvadas Aplinkos apsaugos departamentas rėmėsi geoportal.lt, Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintu Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), tačiau šie duomenys neįrodo, kad pirtis ir ūkinis pastatas patenka į žemės sklypui taikomą paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną.

Atsiliepimas

6. Atsakovų teigimu, geoportal.lt portale yra pasiekiami tik neaktualūs, archyviniai ir nebenaudotini Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 specialiųjų žemės naudojimo sąlygų duomenų rinkinio SŽNS_DR10LT duomenys apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurio informacija neatnaujinama nuo 2018 m. sausio 1 d. geoportal.lt niekada nebuvo ir nėra teikiami Nekilnojamojo turto registro duomenys apie faktiškai žemės sklypams taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. SŽNS_DR10LT sukauptų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotų dalis, kuri tenka žemės sklypui, nesutampa su teritorijų planavimo dokumentuose ar Nekilnojamojo turto registre įrašytais duomenimis apie taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenys taip pat yra pagrįsti tik SŽNS_DR10LT duomenų rinkiniu. Dėl to nei geoportal.lt, nei Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais įrodinėjant aplinkybę, kad atsakovų pirtis ir ūkinis pastatas patenka į jų žemės sklypui nustatytos paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos galiojimo ribas.

7. Atsakovai taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą, ar pastatai patenka į vandens telkinių apsaugos zoną, Aprašo nuostatos nėra aktualios ir taikytinos, nes jos nėra taikomos vykdant specialiųjų žemės naudojimo sąlygų laikymosi kontrolę. Tuo atveju, jeigu Aprašas būtų taikomas, šiuo atveju turėtų būti taikomas ne ieškovės nurodytas Aprašo 9.3 punktas, o jo 11 punktas, pagal kurį rekultivuotų į vandens telkinius karjerų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų plotis lygus pagal Aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų pločiui. Atsakovų teigimu, jų žemės sklype esantis paviršinio vandens telkinys yra buvusio karjero vietoje ir yra į vandens telkinį rekultivuotas karjeras. Tai reiškia, kad pirtis ir ūkinis pastatas pagal Apraše įtvirtintą reglamentavimą nepatenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną.

8. Atsakovai nurodė, kad tuo atveju, jeigu jų pastatyti pastatai patektų į žemės sklypui taikomą paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, šiems pastatams taikytina Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta išimtis. Atsakovų statiniai (pirtis ir ūkinis pastatas) pastatyti sodyboje ir savivaldybių ar jų dalių bendrajame plane numatytoje urbanizuoti teritorijoje kaime. Atsakovų teigimu, minėta įstatymo nuostata aiškintina kaip kaimo teritorija, kurioje pagal savivaldybių ar jų dalių bendruosius planus yra numatoma pastatų statyba. Atsakovų žemės sklypas yra Jokūbavo kaimo teritorijoje, pagal bendrąjį planą jis yra priskirtas Zr1 funkcinei zonai, kurioje yra galima įvairaus pobūdžio pastatų statyba. Be to, pagal bendrąjį planą atsakovų žemės sklypas yra pripažįstamas sodybos sklypu ir jame leidžiama įrengti sodybą. Dėl šių priežasčių statinių statyba atsakovų žemės sklype yra galima.

9. Atsakovai nesutinka su ieškovės argumentais, kad pirties pastato ir ūkinio pastato statyba prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimams ir Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatoms. Jokie teisės aktai nenumato, kad siekiant žemės ūkio paskirties žemėje statyti kokius nors statinius yra privaloma parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Žemės ūkio paskirties žemė gali būti tvarkoma ir statyba joje vykdoma ir pagal kitus galiojančius teritorijų planavimo dokumentus. Pastatų statybos metu galiojo ir šiuo metu galioja bendrasis planas, pagal kurio sprendinius atsakovų žemės sklypas patenka į neurbanizuojamas teritorijas ir yra priskirtas Zr1 funkcinei zonai. Dėl to šiame žemės sklype statinių statyba ir leistina pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, o pats žemės sklypas tinkamai tvarkomas pagal patvirtintą bendrąjį planą. Atsakovai taip pat nesutinka, jog buvo pažeistas STR 1.05.01:2017 102 punkto reikalavimas, be to, šiuo metu Deklaracija Nr. 3 jau yra pasirašyta abiejų atsakovų.

10. Atsakovai taip pat nurodo, kad ieškovė šioje byloje tinkamai nepagrindė viešojo intereso egzistavimo, t. y. ar ieškovės nurodyti galimi Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimai iš tiesų laikytini viešojo intereso pažeidimu. Ieškovė neįrodė, kad dėl jos nurodytų teisės aktų pažeidimų buvo padaryta kokia nors esminė neigiama įtaka visai visuomenei ar jos daliai svarbiems ir reikšmingiems interesams. Šios aplinkybės sudaro atskirą pagrindą atmesti ieškovės patikslintą ieškinį. Tuo atveju, jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad viešasis interesas egzistuoja, būtina įvertinti, ar ieškovės reikalavimų patenkinimas realiai apgintų viešąjį interesą ir pašalintų jo pažeidimą. Teismui nustačius, kad ieškovės siekiami materialiniai padariniai realiai neapgintų viešojo intereso, ieškovės reikalavimai turėtų būti atmesti.

Šalies argumentai

11. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka, todėl prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas

12. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 27 d. buvo gautas Inspekcijos raštas dėl vykdomų statybos darbų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kurie vykdomi galbūt pažeidžiant paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoms ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoms keliamus reikalavimus. Trečiasis asmuo 2022 m. rugsėjo 26 d. taip pat gavo Inspekcijos raštą, kuriuo buvo prašoma pagal kompetenciją įvertinti, ar tame pačiame žemės sklype statomas ūkinis pastatas patenka ir jei patenka, tai kokia apimtimi patenka į paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną. Atlikus matavimus nustatyta, kad mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos iki statomo pirties pastato yra 5,03 metro, todėl remiantis geoportal duomenimis ir Aprašo reikalavimais buvo konstatuota, kad pirties pastatas visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną. Atlikus matavimus taip pat nustatyta, kad mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos iki ūkinio pastato yra 12,9 metro, todėl remiantis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis ir Aprašo reikalavimais buvo konstatuota, kad ūkinis pastatas visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną. Nors Nekilnojamojo turto registre bei sklypo kadastrinių matavimų bylose nėra tikslių duomenų apie sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išdėstymą sklype, tačiau pagal teisės aktus prie ilgesnių kaip 10 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių buvo nustatytos atitinkamo dydžio paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (100 metrų) ir pakrantės apsaugos juostos (5 metrai). Trečiojo asmens teigimu, Aprašo 11 punkte nurodyta išimtis šiuo atveju negali būti taikoma. Atsakovų žemės sklype esantis vandens telkinys yra įrengtas ant (duomenys neskelbtini) upelio, t. y. turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu, todėl jo laikyti rekultivuotu karjeru nėra jokio pagrindo. Kadangi atsakovų statiniai pastatyti pažeidžiant Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte nustatytus reikalavimus, jų statyba nebuvo galima, todėl patikslintas ieškinys turi būti patenkintas.

13. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, F. S. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir šioje byloje palaiko visus atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytus atsikirtimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

14. Plungės apylinkės teismas 2023 m. sausio 2 d. sprendimu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė:

14.1. Panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą.

14.2. Panaikinti 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1-1 galiojimą.

14.3. Panaikinti 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą.

14.4. Kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovų I. L. ir K. L. po 112,50 Eur žyminio mokesčio ir po 6,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

15. Nurodė, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie buvo registruoti ir ginčo statinių statybos metu, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotas nurodytas 2,2396 ha. Pažymėjo, kad bendras žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) plotas yra 8,2 ha, iš kurių 3,0264 ha sudaro žemės sklype esančių vandens telkinių plotas, o tai reiškia, kad registre įregistruotos 2,2396 ha apsaugos zonos plotas iš esmės apima beveik pusę visos žemės sklypo sausumos teritorijos.

16. Pažymėjo, kad atsakovai neteikė į bylą papildomų įrodymų apie jų žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išdėstymą bei tikslią jų vietą žemės sklype, todėl teismas darė išvadą, kad statinių statybos metu atsakovai negalėjo nežinoti apie jų sklypui taikomus apribojimus, netgi jei viešajame registre įregistruoti duomenys apie jų sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą nėra tikslūs.

17. Teismas sprendė, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovams priklausantis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), patenka į žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas.

18. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypas su jame esančiais atsakovams priklausančiais pastatais yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų pastatai ir jų žemės sklypas yra kaimų kompaktiškai užstatytoje teritorijoje.

19. Nurodė, kad šiuo metu žemės sklype nėra pastatyta jokių gyvenamosios paskirties pastatų. Be to, ūkininko sodybai įrengti turi būti išduotas leidimas statyti ūkininko sodybą (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis), teisės aktų nustatyta tvarka parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybai įrengti.

20. Atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 „Dėl Kretingos rajono savivaldybės teritorijos ir jos dalies – Kretingos miesto bendrojo plano keitimo patvirtinimo“ patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės bendrojo plano, taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. rašto matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į tris funkcines zonas – 1) vandens telkinių zona (H); 2) miškų ir miškingų teritorijų zona (M); 3) rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1), o atsakovų žemės sklype esantys statiniai, kurie pagal Bendrojo plano sprendinius yra rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonoje (Zr1), nepatenka į Bendrajame plane numatytas urbanizuoti teritorijas kaime, todėl sprendė, kad atsakovų nurodyti argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

21. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad nesant teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, atsakovams priklausantis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, bei ūkinis pastatas pastatyti neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies bei Bendrojo plano reikalavimus.

22. Teismas nesutiko su atsakovų nurodytais argumentais, jog šioje byloje ieškovė tinkamai nepagrindė patikslintu ieškiniu ginamo viešojo intereso. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta, kad Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, turi teisę kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

23. Pažymėjo, jog pati ieškovė, kaip viešąjį interesą ginantis subjektas bei šios civilinės bylos šalis, gali kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl deklaracijų pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, todėl šią patikslinto ieškinio reikalavimą įpareigoti šiuos veiksmus atlikti atsakovus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24. Atsakovai I. L. ir K. L. (toliau – apeliantai), atstovaujami advokato A. P., apeliaciniame skunde prašo Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pastatas ir ūkio pastatas patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, nepagrįstai vadovavosi Aprašo 9.3 punktu bei visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti Aprašo 11 punktą, pagal kurį rekultivuotų į vandens telkinius karjerų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų plotis yra lygus pagal Aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų pločiui, t. y. 5 metrams nuo vandens telkinio kranto linijos.

24.2. Pirmosios instancijos teismo pozicija, jog sprendžiant, ar šioje civilinėje byloje nagrinėjamoje ginčo situacijoje yra pagrindas vadovautis Aprašo 11 punktu, esą yra būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog per Žemės sklype esantį (duomenys neskelbtini) tvenkinį teka (duomenys neskelbtini) upelis, negali būti pripažinta pagrįsta. Pažymėjo, jog būtent ši aplinkybė lėmė, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje atsisakė vadovautis Aprašo 11 punktu, nustatant Žemės sklypui taikytinos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dydį.

24.3. Mano, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į Aprašo 11 punkte numatytą išimtį, siejamą su rekultivuoto į vandens telkinį karjeru, ir šios išimties visiškai nepagrįstai netaikė, spręsdamas dėl to, kokio dydžio paviršinių vandens telkinių apsaugos zona yra taikytina Žemės sklypui, kuriame yra (duomenys neskelbtini) tvenkinys, atsiradęs rekultivavus jo vietoje buvusį žvyro karjerą.

24.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai paneigė SŽNSĮ 99 straipsnio 8 punkto b) papunktyje numatytos išimties, siejamos su pastatų statyba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime, buvimą šioje civilinėje byloje nagrinėjamu atveju, jeigu visgi būtų galima pripažinti, jog Pastatas ir Ūkio pastatas išties patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną.

Žemesnės instancijos teismas

24.5. Pirmosios instancijos teismas šį terminą aiškino, atsižvelgdamas į TPĮ 2 straipsnio 36 dalyje įtvirtintą „urbanizuojamos teritorijos“ sąvoką, ir to pasekoje padarė išvadą, jog tam, kad būtų galima pripažinti, jog atitinkama teritorija patenka į savivaldybės ar jų dalies bendrajame plane numatytą urbanizuoti teritoriją kaime ši teritorija pagal atitinkamą bendrąjį planą turi būti priskirta urbanizuojamai teritorijai.

24.6. Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovai, pageidaudami Žemės sklype statyti Pastatą ir/ar Ūkio pastatą, vadovaujantis Bendrojo plano, privalėjo parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Pagal Bendrojo plano sprendinius nėra numatyta, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas turėtų būti rengiamas įgyvendinant Pastato ir/ar pastato statybą Žemės sklype.

24.7. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo, jog statant pastatą ir (ar) Ūkio pastatą buvo pažeisti ŽĮ 25 straipsnio 3 dalis, KPŽPR taisyklių 2 punktas, TPĮ 20 straipsnio 1 dalis ir Bendrojo plano reikalavimai, pagal Bendrojo plano sprendinius nėra numatyta, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas turėtų būti rengiamas įgyvendinant pastato ir (ar) Ūkio pastato statybą Žemės sklype.

24.8. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų argumentų dėl inspekcijos pasirinktų gynybos priemonių netinkamumo ir nepagrįstai nepripažino, jog inspekcija pasirinko netinkamas viešojo intereso gynimo priemones. Pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl viešojo intereso gynimo turi nustatyti, ar juo keliamų reikalavimų patenkinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar iš tikrųjų leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad reikalavimų patenkinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas.

25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Nurodo, kad atlikusi Deklaracijos1 ir Deklaracijos2 teisėtumo patikrinimą ir vadovaudamasi Skyriaus išvadomis nustatė, kad Pastato statyba yra negalima, kadangi Pastatas visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną, kuri, vadovaujantis Lietuvos erdvinės informacijos portale „Geoportal“ pateiktais duomenimis, šioje vietoje yra 95 metrai.

25.2. Pažymi, kad Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (4.1.17.E) D3-6027 „Dėl informacijos pateikimo“ (reg. Nr. 1D-24150) pateiktos informacijos, Žemės sklypas nepatenka į urbanizuojamas teritorijas ir teritorija nėra kompaktiškai užstatyta, todėl atmestinas atsakovų argumentas, jog ginčo statinys patenka į urbanizuojamas teritorijas. Nagrinėjamu atveju negalima taikyti SŽNSĮ 99 straipsnio 8 punkto išimties, kurioje numatyta, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose galima statyti pastatus miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime.

25.3. Pažymi, jog siekiant sklype statyti ūkininko sodybą, reikia parengti ūkininko ūkio sodybos projektą. Ūkininko ūkio sodybos įkūrimas priklauso nuo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, nes vykdant kaimo plėtrą, atliekamas ūkininko sodybos projektavimas, ūkininko sodybos formavimas ir ūkininko sodybos vietos parinkimas. Ūkininko ūkio sodybos įkūrimas galimas tik suderinus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir, gavus statybos leidimą, galimas ūkininko sodybos statymas.

25.4. Akcentuoja, kad ginčo vandens telkinys yra įrengtas upėje bei yra pratekamas vandens telkinys, todėl laikytina, jog ginčo tvenkinys yra valstybinės reikšmės, kadangi atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąvoką, o tai reiškia, kad byloje yra ginamas viešasis interesas. Ginčo tvenkiniui turi būti taikoma Aprašo 9.3 punkto apsaugos zona, kadangi tvenkinys yra įrengtas ant upės bei yra didesnis kaip 2 ha, Aprašo 11 punktas šiuo atveju yra netaikytinas, kadangi vandens tvenkinys yra įrengtas ant (duomenys neskelbtini) upelio, t. y. jis turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu, todėl jo laikyti rekultivuotu karjeru į vandens telkinį nėra jokio pagrindo.

26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju taikytini tuo metu galiojančios redakcijos Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimai, kurie lėmė, jog Žemės sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinė riba yra 5 metrai nuo kranto linijos (Aprašo 5.1.1 punktas), o vandens telkinių apsaugos zonos išorinė riba yra 100 metrų nuo vandens telkinio kranto linijos ir atitinkamai 95 metrai nuo pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos (Aprašo 9.3 punktas).

26.2. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog ginčo vandens tvenkinys yra įrengtas ant (duomenys neskelbtini) upelio, t. y. jis turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu. Tai reiškia, kad žemės sklype esantis vandens telkinys negali būti laikomas rekultivuotu į vandens telkinį karjeru Aprašo 11 punkto (šiuo metu 6.1 punkto) taikymo prasme, todėl sutinka su teismo padaryta išvada, jog nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotį atsakovams priklausančiame žemės sklype Aprašo 11 punkto (šiuo metu 6.1 punkto) nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

26.3. Pažymi, kad pagal Specialiųjų žemės naudojimų sąlygų įstatymo 99 straipsnio 1 dalies 8 punktą paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus tam tikras išimtis. Todėl minėtame žemės sklype esantys pastatai yra atitolę mažiausiu atstumu nuo tvenkinio kranto linijos – 5,3 ir 12,9 metro, darytina išvada, kad minėtų pastatų statyba iš ties nebuvo galima, todėl mano, kad teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės patikslintą ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

29. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

30. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. CPK 323 straipsnio nuostatas keisti (pildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus atitinkamo skundo padavimo terminui, draudžiama. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovų teikiamus rašytinius paaiškinimus ir jų nevertina.

31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimai dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

32. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir jį patikslinusi ginčija Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 galiojimą tuo pagrindu, jog atsakovų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) pastatyti statiniai (pirtis ir ūkinis pastatas) pastatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje, nors pagal teisės aktų reikalavimus statinių statyba šioje vietoje nebuvo ir šiuo metu nėra galima. Be to, ieškovė įrodinėja, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatai žemės ūkio paskirties žemės sklype gali būti statomi tik ūkininko sodyboje, kuriai statyti pirmiausia buvo būtina parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio atsakovai nėra parengę, todėl ir šiuo aspektu statinių statyba atsakovų žemės sklype nėra galima.

33. Atsakovai su ieškovės reikalavimais nesutinka ir nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad pirtis ir ūkinis pastatas patenka į jų žemės sklypui nustatytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos galiojimo ribas. Atsakovai taip pat laikosi pozicijos, kad net tuo atveju, jeigu minėti statiniai patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos galiojimo ribas, jų statyba galima remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta išimtimi. Atsakovai taip pat nurodo, kad statinių statyba žemės sklype galima pagal savivaldybės tarybos patvirtinto bendrojo plano sprendinius, todėl statant ginčo statinius kaimo plėtros žemėtvarkos projektas jiems nebuvo būtinas. Be to, atsakovai taip pat nesutinka dėl viešojo intereso egzistavimo ir šiuo pagrindu ginčija ieškovės reikalavimo teisę.

Žemesnės instancijos teismas

34. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies konstatuodamas, kad atsakovai statydami pagalbinio ūkio paskirties pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte įtvirtintą draudimą statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, taip pat šiuos pastatus pastatė neturėdami nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei Bendrojo plano sprendinius. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimus tenkino ir panaikino ginčijamų Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 galiojimą.

35. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pastatas ir ūkio pastatas patenka į paviršinių vandens telkinių zoną, taip pat nepagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte numatytos išimties ir, kad buvo būtina parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų argumentų dėl inspekcijos pasirinktų gynybos priemonių netinkamumo ir nepagrįstai nepripažino, jog inspekcija pasirinko netinkamas viešojo intereso gynimo priemones. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovų nurodytų argumentų.

Dėl žemės sklype taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribų ir jų dydžio

37. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai: a) atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai; b) statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime; c) už paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos statoma ne daugiau kaip viena ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnė kaip 4,5 metro asmeninio naudojimo pirtis be rūsio sodyboje ar kitos paskirties žemės rekreacinių teritorijų naudojimo būdo žemės sklype; d) statomi elingai, numatyti savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane ir (ar) saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytoje rekreacijai skirtoje teritorijoje.

38. Paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus nustato Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas 2001 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas).

39. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas reglamentuoja paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus. Aprašo 5.1.1 punkte nustatyta, kad apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra, – nuo kranto linijos 5 metrų atstumu (atstumas matuojamas teritorijos projekcijoje), kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas iki 5°. Pagal Aprašo 9.3 punktą prie 50 km ir trumpesnių upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 10 ha, bet didesnis kaip 0,5 ha, taip pat prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha, apsaugos zonų išorinė riba nuo kranto linijos turi būti nutolusi 100 metrų, išskyrus išimtis, nustatytas Aprašo 11 punkte.

40. Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pastatas ir ūkio pastatas patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną nepagrįstai vadovavosi Aprašo 9.3 punktu bei visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti Aprašo 11 punktą, pagal kurį rekultivuotų į vandens telkinius karjerų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų plotis yra lygus pagal Aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų pločiui, t. y. 5 metrams nuo vandens telkinio kranto linijos. Atsakovai tvirtina, kad jų žemės sklype esantis paviršinio vandens telkinys yra buvusio karjero vietoje ir yra į vandens telkinį rekultivuotas karjeras, todėl pirtis ir ūkinis pastatas pagal Apraše įtvirtintą reglamentavimą nepatenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, kuri sutampa su pakrantės apsaugos juosta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

41. Pažymėtina, kad Aprašo 11 punkte nustatyta, kad miško žemėje prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas mažesnis kaip 50 ha, miestų ir miestelių teritorijose prie visų paviršinių vandens telkinių, taip pat rekultivuotų į vandens telkinius karjerų – apsaugos zonų plotis lygus pagal šio tvarkos aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų apsaugos juostų pločiui.

42. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų susiklostė faktinė situacija, jog atsakovams priklausančiame žemės sklype galiojančių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas nustatant pagal Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimus, jų plotas (atitinkamai 0,5219 ha ir 4,5656 ha) neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų apie šių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą (po 2,2396 ha). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, vien netikslių duomenų apie teritorijos, kuriai taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, plotą įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą šiuo atveju negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, jog šiam žemės sklypui atitinkami veiklos apribojimai nenustatyti ir negalioja.

43. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad per atsakovų žemės sklype esantį vandens telkinį teka (duomenys neskelbtini) upė. Šią aplinkybę patvirtina tiek byloje esantys žemės sklypo planai, tiek specialisto išvada, tiek kiti byloje esantys įrodymai. UAB „Kelprojektas“ išvadoje nurodoma, kad į sklype esančio vandens telkinio pietrytinę dalį įteka ir iš vandens telkinio šiaurės vakarinės dalies išteka (duomenys neskelbtini) upelis, kuris prasideda ties (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkėmis ir teka pietų, pietvakarių kryptimi linko (duomenys neskelbtini), o toliau vakarų kryptimi teka Kretingos ir Klaipėdos rajonų teritorijose ir yra kairysis Danės upės intakas. Upelis yra identifikuotas ir Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, jo ilgis pagal byloje pateiktus duomenis yra 14,2 km. Vadinasi, ginčo žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu – (duomenys neskelbtini) upe. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad žemės sklype esantis vandens telkinys negali būti laikomas rekultivuotu į vandens telkinį karjeru Aprašo 11 punkto taikymo prasme.

Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkte numatytų išimčių (ne)taikymo

44. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje numatyta, kad draudžiama paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos netaikomas tais atvejais, kai statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime.

45. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai paneigė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b) papunktyje numatytos išimties, siejamos su pastatų statyba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime, buvimą šioje civilinėje byloje nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

46. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 2 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, jog kompaktiškai užstatyta teritorija – didesnė kaip 5 ha užstatyta teritorija (pastatų, kiemų, aikštelių užimta žemė, kita tiesioginiam statinių eksploatavimui naudojama žemė), kurioje užstatymo tankis ne mažesnis kaip 20 procentų. TPĮ 2 straipsnio 2 dalies 36 ir 37 punktuose apibrėžtos urbanizuojamos teritorijos ir urbanizuotos teritorijos sąvokos: urbanizuojamos teritorijos – savivaldybės ir vietovės lygmens bendruosiuose planuose numatomos kompaktiškai pastatais užstatyti teritorijos su inžinerinių komunikacijų koridoriais ir neužstatomais bendrai naudoti pritaikytais želdynais, viešosiomis erdvėmis ir valstybiniais miškais miestuose; urbanizuotos teritorijos – pastatais užstatytos miestų, miestelių, kompaktiškai užstatytų kaimų teritorijos su inžinerinių komunikacijų koridoriais ir neužstatytais bendrai naudoti pritaikytais želdynais, viešosiomis erdvėmis ir valstybiniais miškais miestuose.

47. Byloje esantis Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 „Dėl Kretingos rajono savivaldybės teritorijos ir jos dalies – Kretingos miesto bendrojo plano keitimo patvirtinimo“ patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas), taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. raštas nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į tris funkcines zonas – 1) vandens telkinių zona (H); 2) miškų ir miškingų teritorijų zona (M); 3) rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1). Iš Bendrojo plano matyti, kad atsakovams priklausantys statiniai, t. y. pirtis ir ūkinis pastatas, yra pastatyti žemės sklypo dalyje, kuri priskirta rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonai (Zr1). Iš byloje esančio Bendrojo plano aiškinamojo rašto (3 skyriaus 1 dalies 2 punktas) matyti, kad Kretingos rajono savivaldybės teritorija bendrajame plane skirstoma į neurbanizuojamas teritorijas bei urbanizuotas ir urbanizuojamas teritorijas. Šios teritorijos zonuojamos nustatant atskiras funkcines zonas. Funkcinės zonos išskirtos pagal vyraujančią pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį bei konkrečius teritorijos panaudojimo tikslus. Iš Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.1 lentelės „Funkcinės zonos bendrajame plane“ matyti, kad rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų žemės sklype esantys statiniai, kurie pagal Bendrojo plano sprendinius yra rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonoje (Zr1), nepatenka į Bendrajame plane numatytas urbanizuoti teritorijas kaime, todėl šiuo atveju šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pastatų statybos neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto

48. Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovai, pageidaudami Žemės sklype statyti Pastatą ir/ar Ūkio pastatą, vadovaujantis Bendrojo plano, privalėjo parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą.

49. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas numato, kad žemės savininkų ir kitų naudotojų pareiga naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. To paties įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties.

50. Žemės sklypų naudojimo būdų turinys apibrėžtas Žemės naudojimo būdų turinio apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40. Minėto aprašo lentelės 5 punkte nustatyta: kiti žemės sklypai, nepriskirti 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytiems žemės naudojimo būdams, kuriuose galima žemės ūkio veikla: žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir apdorojimas, ūkyje pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimas ir šių produktų realizavimas, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimas ir geros agrarinės bei aplinkosauginės žemės būklės išlaikymas. Šiuose sklypuose galimi ūkininkų sodybų ir žemės ūkio veiklai ar alternatyviajai veiklai reikalingi statiniai.

51. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta, kad ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 2 punkte numatyta, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Minėtų taisyklių 6 punkte numatyta, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektai pagal rengimo tikslus skirstomi į: 1) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje; 2) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkio žemės valdai pertvarkyti; 3) kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti; 4) žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus.

52. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovai nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė duomenų, kad atsakovai planuoja statyti ūkininko sodybą ginčo statinio vietoje, pažymėtina ir tai, kad pagal galiojančius teisės aktus, atsakovai neturi patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, todėl darytina išvada, kad minėti teisės aktai konkrečiai šiuo atveju neturėtų būti taikomi. Taip pat, akcentuotina, jog ūkininko sodybai, pagal galiojančius teisės aktus yra priskirtinas pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti. Šiuo atveju NTR yra įregistruotas II grupės nesudėtingas, pagalbinio ūkio paskirties statinys – pirties pastatas un. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 74,13 m2, užstatymo plotas 87 m2, statybos pradžios metai 2021, baigtumo procentas 85 proc. Jokio gyvenamosios paskirties pastato atsakovams priklausančioje teritorijoje pastatyto nėra.

53. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas pagal Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 patvirtintą Bendrąjį planą žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į rekreacinio naudojimo žemės ūkio zoną (Zr1), kuri yra viena iš Bendrajame plane numatytų žemės ūkio teritorijų rūšių, o rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Bendrojo plano aiškinamajame rašte (2.5.3 dalis) nurodyta, kad Bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti žemės ūkio paskirties žemėje reikalinga rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus (seniūnijų teritorijoms) ir žemės konsolidacijos projektus.

54. Nors Bendruoju planu remiasi atsakovai jame aiškiai nurodyta, kad įgyvendinant jame numatytus sprendinius turi būti rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, todėl sutiktina, kad vien Bendrojo plano sprendiniai šiuo atveju nėra pakankami. Iš pateikto Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. Inspekcijai adresuoto rašto matyti, kad Bendrojo plano sprendiniais yra nustatytos atskiros zonos, kuriose ūkininko sodybai ar žemės ūkio veiklai reikalingi statiniai galėtų būti statomi kaimo plėtros žemėtvarkos projektu nustatytose vietose. Be kita ko šiam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) nėra parengtų ir patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai neginčijo aplinkybės, kad jų žemės sklypui nėra parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas.

55. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nesant teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, atsakovams priklausantis pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, bei ūkinis pastatas pastatyti neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies bei Bendrojo plano reikalavimus.

Dėl viešojo intereso (ne)egzistavimo šioje byloje

56. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Ieškovė, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) atlieka statybos valstybinę priežiūros funkciją, be kita ko, ir statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą (Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). To paties Priežiūros įstatymo reglamentuota, kad Inspekcija statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą tikrina pagal Inspekcijos metinius veiklos planus, taip pat viešojo administravimo subjektų, fizinių asmenų, juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų ir jų padalinių pateiktų skundų pagrindu; Išsamią statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo patikrinimų tvarką pagal Inspekcijos darbo planus tikrintinų statybą leidžiančių dokumentų rūšis nustato, su statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo patikrinimais susijusių dokumentų formas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumui patikrinti pateiktinų dokumentų sąrašą tvirtina Inspekcijos viršininkas (Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 8 dalis). Kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.

57. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba teismą. Jeigu nustatomi pažeidimai tik Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos, kitų institucijų kompetencijos srityje, į teismą savo iniciatyva ar kitų asmenų kreipimosi pagrindu kreipiasi ši institucija.

58. Todėl šiuo atveju apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos padarytų išvadų dėl ieškovės pasirinktų gynybos priemonių netinkamumo atmestini kaip nepagrįsti. Sutiktina, kad Inspekcijos nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju laikytini viešojo intereso pažeidimu. Šiuo atveju nesilaikant privalomojo 50 metrų atstumo iki paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos šiuo atveju buvo pastatyti du pastatai. Be kita ko, pastatai pastatyti neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, todėl nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami kaip paneigiantys ieškovės teisę ginti viešąjį interesą.

Dėl bylos procesinės baigties

59. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas iš esmės buvo išspręstas teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008;2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

61. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

62. Kadangi atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

63. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo neprašo priteisti ir nepateikia apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei ir trečiajam asmeniui klausimas nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Erika MisiūnienėAlmantas PadvelskisGiedrė Seselskytė