Šiaulių apygardos teismo nutartis

6. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą byloje nepateiktas.

9. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia darbo bylos specifika bei tuo, kad teismas šiose bylose turi būti aktyvus.

11. Apeliantė prašo prijungti prie bylos teikiamą naują įrodymą – pateiktą 2020-11-04 pažymą apie R. U. išmokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius per 2019 metus. Atsakovas prašo prijungti papildomus duomenis byloje – SMS žinučių išrašus, kuriuos siuntė apeliantė tiek atsakovui, tiek ir kitiems darbuotojams.

18. Apeliantė teigia, kad šalys susitarė tik dėl Darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio, tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl 96 Eur už dieną komandiruotėje (atlyginimas ir dienpinigiai) apmokėjimo. Teigia, jog pateiktos avansinės apyskaitos Darbo ginčų komisijai patvirtina, jog atsakovui R. U. buvo mokami nuo 50 iki 100 procentų maksimalių dienpinigių. Mano, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad apeliantė UAB „Driverta“ kokiais nors veiksmais leido atsakovui tikėtis, jog jam bus mokama maksimali dienpinigių norma, kuri svyravo per visą darbo laikotarpį. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė nesilaikė Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatų. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

19. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos išplaukia išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laiko jį pagrįstu, teisėtu ir teisingu, tik pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

20. DK 2 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

21. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės, kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) 9 punktas numato, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Aprašo 10 punktas numato, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.

22. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad darbo užmokestis atsakovui buvo numatytas Darbo sutarties 1.3. punktu, kuri buvo keista 2017 m. gruodžio 29 d. pakeitimu Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2018-01-01 pakeičiant Sutarties 1.3. punktą, nurodant, kad darbuotojui mokamas nustatomas darbo užmokestis 3,20 Eur/val., 2018-12-28 pakeitimu Nr. (duomenys neskelbtini) Darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pakeista nuo 2019-01-01 pakeičiant Sutarties 1.3. punktą ir papildant 6.4. punktą, nurodant, kad darbuotojui mokamas nustatomas valandinis atlygis 4,5 Eur/val. Darbo sutartyje nebuvo numatyta, kad darbuotojui bus mokami 96 Eur už dieną komandiruotėje (atlyginimas ir dienpinigiai).

23. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas, kaip sutarties šalis, Sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal kitos šalies (ieškovės) parengtas standartines sąlygas. Atsakovas galėjo ir turėjo susipažinti su visomis Sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas darbo sutartį pasirašė ir nepateikė jokių pretenzijų darbo sutarties sudarymo metu dėl tokių sudaromų darbo sutarties sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovui Darbo sutarties turinys tiko, nepaisant to, kad faktiškai jis nurodo susitaręs dėl konkretaus dydžio apmokėjimo už dieną.

24. DK 107 straipsnio 6 dalis nustato, kad darbuotojui, kuris išvyksta į kitą valstybę ilgesniam negu trisdešimt dienų laikotarpiui, prieš išvykstant į komandiruotę turi būti įteikti šio kodekso 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai, kuriuose papildomai nurodoma: 1) komandiruotės trukmė; 2) valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu; 3) išmokos pinigais ir natūra, skirtos už darbą kitoje valstybėje, jeigu taikoma; 4) grąžinimo į nuolatinės darbo vietos valstybę sąlygos, jeigu taikoma.

25. DK 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad iki darbo pradžios darbdavys privalo darbuotojui pateikti šią informaciją: 1) visas darbdavio pavadinimas, kodas, registruotos buveinės adresas (fizinio asmens – vardas, pavardė, asmens kodas arba, jeigu jo nėra, ? gimimo data ir nuolatinė gyvenamoji vieta); 2) darbo funkcijos atlikimo vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nenuolatinė, nurodoma, kad darbuotojas dirba keliose vietose, ir darbovietės, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus, adresas; 3) darbo sutarties rūšis; 4) darbo funkcijos apibūdinimas ar aprašymas arba darbo (pareigybės arba pareigų, profesijos, specialybės) pavadinimas ir, jeigu nustatyta, – jos hierarchinis ir (arba) kvalifikacijos ar sudėtingumo lygis (laipsnis); 5) darbo pradžia; 6) numatoma darbo pabaiga (terminuotos darbo sutarties atveju); 7) kasmetinių atostogų trukmė; 8) įspėjimo terminas, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio ar darbuotojo iniciatyva; 9) darbo užmokestis ir jo sudedamosios dalys, užmokesčio už darbą mokėjimo terminai ir tvarka; 10) nustatyta darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės trukmė; 11) informacija apie įmonėje galiojančias kolektyvines sutartis, nurodant susipažinimo su šiomis sutartimis tvarką. DK 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad informacija turi būti pateikta darbuotojui neatlygintinai, pateikiant vieną ar kelis dokumentus raštu. Jeigu informacija pateikiama keliuose dokumentuose, bent viename iš jų turi būti pateikiama šio straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodyta informacija.

26. DK 25 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisingai, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių abiejų sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys.

27. Nagrinėjamos bylos atveju iš šalių sudarytos Sutarties darytina išvada, kad ieškovė (darbdavys) turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau turi teisę mokėti ir 50 proc. dienpinigius. Jokie kriterijai, kurių pagrindu nustatomas dienpinigių dydis, Sutartyje nėra numatyti. Analizuojant Sutarties turinį, darytina išvada, jog tokio pobūdžio šalių susitarimas dėl dienpinigių neprieštarauja teisės aktams, tačiau darbuotojas prieš kiekvieną komandiruotę turi būti supažindintas su taikytinu dienpinigių dydžiu.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovei (darbdaviui) tenka pareiga įrodyti, kad ji įvykdė savo pareigą prieš darbuotojo išsiuntimą į komandiruotę, supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Sutartyje nenurodyta, kaip konkrečiai darbuotojas turi būti supažindintas, vadinasi, tinka visi informavimo būdai, iš kurių matyti, kad darbuotojas sutiko. Iš bylos duomenų matyti, kad su UAB „Driverta“ įsakymais dėl komandiruočių atsakovas nebūdavo supažindintas pasirašytinai. Taip pat nėra įrodyta, kad jis buvo supažindinta su avansinėmis apyskaitomis, kuriose taip pat nurodyti dienpinigių dydžiai su konkrečia mokama suma per dieną.

29. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad: 1) ieškovė UAB „Driverta“ pateikė pažymą apie R. U. priskaičiuotą darbo užmokestį ir kitas išmokas (nuo 2017-09 iki 2019-11), iš kurios matyti, kad per visą jo darbo laikotarpį priskaičiuota išmokėjimui suma – 44 273,25 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis, nepanaudotų atostogų kompensacija ir dienpinigiai; 2) iš bankinių pavedimų, kitų dokumentų, pateiktų byloje bei darbo ginčų komisijos byloje Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad R. U. nuo 2017-09-15 iki 2019-11-12 iš viso pervesta 45 875,78 Eur, kadangi darbuotojas nuolat buvo siunčiamas į komandiruotes, jam mokami dienpinigiai ir darbo užmokestis; 3) iš darbo laiko ir apskaitos žiniaraščių matyti, kad UAB „Driverta“ darbuotojas R. U. komandiruotėse buvo 487 dienas, iš jų 223 dienas 2019 metais, bei iš komandiruočių įsakymų ir avansinių apyskaitų (R. U. nepasirašytų), kuriuose nurodytos komandiruočių trukmės, priskaičiuoti dienpinigiai, kitų išlaidų dydžiai, matyti, kad kompensuotinas išlaidas sudarė 283,93 Eur. Pagal pateiktus duomenis, susidariusi permoka darbuotojui 1318,60 Eur (45875,78 Eur – ( 44273,25 Eur + 283,93 Eur).

30. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad darbuotojo R. U. vidutinis uždarbis per dieną nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. liepos mėn. buvo 97,70 Eur, kas labai panašu į atsakovo su darbdaviu sutartą sumą (priskaičiuotos išmokos 37 225,56 Eur : komandiruotės dienų skaičius 381 d.), tačiau nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. atsakovui priskaičiuotos išmokos 6215,90 Eur (darbo užmokestis ir dienpinigiai, be panaudotų atostogų), kai komandiruotėje šiuo laikotarpiu išbūta 106 dienas, tai yra vidutinis darbo užmokestis per dieną sudaro 58,64 Eur. Byloje iš Avansinių apyskaitų nustatyta, jog nuo darbuotojo įsidarbinimo pradžios dienpinigiai darbuotojui buvo mokami nuo 75 proc. iki 100 proc., tačiau nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio, darbo santykių pabaigoje, avansinėse apyskaitose nurodyti mokami dienpinigiai 50 proc. Nors ir sutiktina su apeliante, kad ji Sutarties pagrindu turėjo teisę mokėti 50 proc. dienpinigius, tačiau apeliantė neįrodė, kad ji supažindino atsakovą prieš komandiruotę su įsakymu mokėti 50 proc. dienpinigius. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog darbdavio nustatyti 50 proc. dienpinigiai atsakovui buvo žinomi ir jis su tokiu apmokėjimu sutiko. Aplinkybė, kad dienpinigių dydžiai įsakymuose skirdavosi, nereiškia, kad atsakovas buvo informuotas apie 50 proc. dienpinigius, kadangi nei su vienu įsakymu dėl dienpinigių paskaičiavimo pasirašytinai atsakovas nebuvo supažindintas. Tokio darbdavio aplaidumo pasekmės vertintinos darbuotojo naudai. Aplinkybę, kad darbuotojui nurodoma konkreti pinigų suma už darbo dieną patvirtina ir byloje esantys UAB „Driverta“ darbo skelbimai, kuriuose nurodyta, kad dienos uždarbis sudaro 85-95 Eur. Nors ir sutiktina su apeliante, kad darbo skelbime nurodyta bendro pobūdžio informacija, tačiau ji patvirtina, kad darbuojamas įmonė nurodo užmokestį su dienpinigiais per dieną. Tas taip pat pastiprina atsakovo pozicija, jog su darbdaviu tarėsi konkretaus dydžio apmokėjimo per dieną, įskaitant delspinigius.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pats darbdavys informacijos apie kas mėnesį apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas darbuotojui neteikė, tai matyti iš banko mokėjimo nurodymų, kad atlikdamas bankinį pavedimą darbuotojui darbdavys pavedimo paskirtyje visada nurodydavo: atlyginimas už (atitinkamą) mėnesį ir dienpinigiai arba avansas, taigi, atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį kelionės išlaidos, kokią dalį dienpinigiai, kiekvieną kartą darbuotojui grįžus iš komandiruotės darbuotojo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permoką pagal UAB „Driverta“ perskaičiavimus, kaip tai įtvirtinta Aprašo 10 punkte, todėl darbuotojas pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į kitą komandiruotę darbdavys su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę bei visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinimo. Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, jog iš avansinių apyskaitų matyti, kad atsakovui nuo 2018 metų buvo susidariusi skola, išmokėjimai iki 2019 m. rugsėjo mėn. buvo mokami po atlikto darbo, o ne avansu, bei tik darbo santykių pabaigoje, kai buvo sumažinti dienpinigiai, be jokių aiškių priežasčių susidarė permoka (pirmoji už laikotarpį nuo 2019-10-01 iki 2019-10-31), tačiau įrodymų, kad buvo reikalaujama darbuotojo grąžinti dienpinigių permoką už paskutiniąją prieš atleidimą iš darbo įvykusią komandiruotę, nėra. Nurodytos aplinkybės įrodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą, yra pagrįsta.

32. Pagal DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą specialią įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose taisyklę, ne darbuotojas turi įrodyti savo reiškiamo reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias sumas pagrįstumą, bet darbdaviui tenka pareiga įrodyti tinkamo atsiskaitymo faktą. Tokia taisyklė nustatyta atsižvelgiant į tai, kad darbdavys atsako už tinkamą darbo santykių įforminimą, savo vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, todėl darbdavys privalo turėti visus finansines operacijas patvirtinančius dokumentus, kuriuos, įrodinėdamas atsiskaitymo su darbuotoju faktą, privalo pateikti teismui. Tuo tarpu teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovė negalėjo nurodyti tikslios dienpinigių apskaičiavimo tvarkos, kodėl dienpinigiai buvo sumažinti bei kodėl būtent tik paskutinių komandiruočių metu. Nors Sutartyje ir nenumatyta, pagal kokius kriterijus bus nustatomas dienpinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, darbuotojui, ilgą laiką taikius didesnį nei minimalų dienpinigių dydį, nusprendus taikyti minimalų, toks sprendimas turi būti pagrįstas. Tuo labiau, kad nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų tinkamai informavusi atsakovą apie pasikeitusį dienpinigių dydį.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyti neaiškumai yra aiškintini darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis), darbuotojas, gavęs sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, todėl nutraukus darbo santykius darbdavys neturi teisės išskaityti tam tikrų su darbo teisiniais santykiais susijusių darbuotojui išmokėtų sumų, susidariusių už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį.

34. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad apeliantė UAB „Driverta“ kokiais nors veiksmais leido atsakovui tikėtis, jog jam bus mokama didesnė nei 50 procentų dienpinigių norma, kuri svyravo per visą darbo laikotarpį, atmestini kaip prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

36. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų. Pažymi, kad Aprašo 10 punktas numato, jog komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Teigia, kad atsakovui pagal avansines apyskaitas buvo išmokami dienpinigiai, kurie grižus iš komandiruotės buvo perskaičiuojami, o kilus ginčui dėl atsakovui priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už kasmetines atostogas sumokėjimo, patekti duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovui grižus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius, susidarė permoka.

37. Šių apeliantės argumentų kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovė neteisingai traktuoja Aprašo 10 punkto nuostatas, atsietai ir ne sistemiškai nuo viso Aprašo nuostatų. Visgi, Aprašo 9 punktas numato, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Aprašo 10 punktas numato, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Taigi, kaip matyti iš nurodytų abiejų Aprašo 9 ir 10 punktų, juos aiškinant sistemiškai, pirmiausiai, darbuotojui yra išmokami ne mažesni kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas, o darbuotojui grįžus, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis, t. y. likusi, (nuo 50 iki 100 procentų) išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ieškovė savaip, kaip jai naudinga, interpretuoja Aprašo nuostatas, nurodydama, kad atsakovui grižus iš komandiruotės, perskaičiavus sumokėtus dienpinigius, susidarė permoka. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, permokos apskritai negalėjo susidaryti, nes ieškovė nepagrindė, kodėl sumažino atsakovui laikotarpiu nuo 2019 m. liepos mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. mokamus dienpinigius.