- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-476-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13443-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ADVANTUS, uždarosios akcinės bendrovės ADVANTUS priešieškinį
- Kategorijos
- 1.3.2.7.4Prastova
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės R. T. ieškinį dėl sprendimo panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už viršvalandžius, apmokėjimo už sugaištą laiką sveikatos tikrinimui, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, neturtinės žalos priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ADVANTUS ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ADVANTUS priešieškinį dėl sprendimo dalies panaikinimo, išlaidų, patirtų Darbo ginčų komisijoje, priteisimo ieškovei R. T..
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje kyla klausimas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei dėl to kylančių padarinių, taip pat, ar ieškovės darbas galėjo būti laikomas viršvalandiniu, apmokėjimo tikrinantis sveikatą, bei dėl išlaidų, patirtų Darbo ginčų komisijoje, atlyginimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2016-03-17 sprendimą Nr. DGKS-1304 darbo byloje Nr. APS-2-1144 (toliau – skundžiamas sprendimas), pripažinti jos atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) ADVANTUS neteisėtu, priteisti jai iš atsakovo 3 201,07 Eur darbo užmokestį už viršvalandžius, 84,07 Eur už laiką sugaištą tikrinantis sveikatą, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, jog jos darbo sutartyje buvo nustatytas ne visas darbo laikas: ne mažiau kaip 160 darbo valandų per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą nuo 2012-12-28 iki 2013-05-20, o nuo 2013-05-20 iki 2015-10-26 nustatytas ne visas darbo laikas: ne mažiau kaip 120 darbo valandų per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą, tačiau laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2015-10-26 jos dirbtas darbo laikas viršijo darbo sutartyje nustatytą laiką 2 876 valandomis, todėl, jos nuomone, atsakovas turėjo jai išmokėti darbo užmokestį už viršvalandžius. Teigė, kad 2015-10-23 pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 2 d., nurodydama išmokėti priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, už visą dirbtą laiką nesumokėtus viršvalandžius, 2015-10-26 atsakovas nutraukė darbo sutartį su ja ir darbo sutartyje nurodė atleidimo iš darbo pagrindą DK 127 str. 2 d., tačiau pranešime Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas yra DK 127 str. 1 d. Ieškovės teigimu, atsakovas perkvalifikavęs jos darbo sutarties nutraukimo pagrindą į sau naudingesnį pažeidė jos teisę, neteisėtai atleido ją iš darbo, todėl turi išmokėti jai priklausantį vidutinį darbo užmokestį ir išeitinę išmoką.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog darbo sutarties galiojimo metu ieškovė nekėlė klausimų ir pretenzijų atsakovui nei dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo, nei dėl kitų darbdaviams teisės aktais priskirtų įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Nurodė, kad ieškovės prašomas atnaujinti 3 mėn. terminas dėl reikalavimo priteisti 84,07 Eur už sveikatos tikrinimąsi yra procedūrinis ir negali būti atnaujinamas, priskirtas ne teismo kompetencijai, kartu nurodė, kad ieškovė sveikatą tikrinosi ne jai darbo grafike nustatytu darbo laiku, todėl ieškovės savavališkas sveikatos tikrinimasis ne jai nustatytu darbo laiku, ne darbdavio nustatytoje sveikatos tikrinimo įstaigoje negali būti darbdavio apmokamas, be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė eiliniam sveikatos tikrinimuisi užtruko būtent 10 valandų ir kad mokėjo už sveikatos tikrinimąsi.
5. Atsakovas taip pat paaiškino, kad su ieškove laisva valia sudarytoje laikinojo darbo sutartyje buvo nustatyta, jog darbuotojos darbo laikas yra ne mažiau kaip 160 darbo valandų per suminės darbo laiko apskaitos periodą, vėlesniu darbo sutarties pakeitimu darbdavio garantuojamas minimalus darbo laikas iš 160 valandų per apskaitinį laikotarpį šalių susitarimu sumažintas iki 120 valandų, be to, šalys darbo sutarties 1.6.4 p. laisvai susitarė, kad ieškovė gali dirbti daugiau nei nurodyta darbo sutartyje, bet neviršijus DK nustatyto normalaus darbo laiko tai nebus laikoma viršvalandžiais. Pažymėjo, jog ieškovė nuo 2013-01-02 dirbo tos pačios darbo sutarties pagrindu, visada galiojant šalių sulygtam darbo laiko apskaitos principui, niekada nereiškė pretenzijų dėl darbo sutarties 1.6.4 p. panaikinimo, faktiškai ieškovės dirbtas darbo laikas neviršijo nei darbo sutartimi sulygto darbo laiko, nei DK įtvirtintos normalaus darbo laiko normos, atsakovas nurodymo dirbti viršvalandžius nebuvo davęs, ieškovės darbas pagal faktinį laiką ir darbo sutartyje sulygtą darbo laiko modelį visada buvo nuolatinis, t. y. tris metus nuolatos ir ne išimtiniais atvejais buvo dirbama daugiau nei 160 val. arba 120 val. per apskaitinį laikotarpį, tačiau neviršijant DK įtvirtinto normalaus darbo laiko.
6. Taip pat atsakovas įrodinėja, jog ieškovė iš darbo atleista 2015-10-26, ieškovė nesutikdama su jos atleidimu iš darbo vadovaujantis DK 300 straipsnio 1 dalimi privalėjo kreiptis į teismą iki 2015-11-27, ji nebegali kelti darbo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo, nes yra žymiai praleidusi senaties terminą. Be to, neegzistavo joks juridinis pagrindas tenkinti ieškovės prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, t.y. ieškovei nenustatyta liga ar neįgalumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą; darbo sutarties nutraukimo metu ir netgi vėliau Darbo ginčų komisijoje nenustatyta, kad darbdavys nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį ar pažeidė įstatymus, kolektyvinę sutartį; ieškovė nebuvo ir nėra sulaukusi pensinio amžiaus, todėl ieškovė iš darbo buvo atleista pagal DK 127 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
7. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos skundžiamo sprendimo dalį, kuria jo naudai nepriteistos darbo ginčo byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, ir prašė priteisti jam iš ieškovės 1 169,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant darbo bylą Darbo ginčų komisijoje, bei bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad Darbo ginčų komisija turėjo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas priteisti, tačiau Darbo ginčų komisija nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė ginčo šalių interesų pusiausvyros principą (t. I, b. l. 169–171).
Atsiliepimas
8.Ieškovė, atsiliepimu į priešieškinį, prašė priešieškinį atmesti bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad atsakovo atstovas rengė tik atsiliepimą į skundą ir dalyvavo viename Darbo ginčų komisijos posėdyje, todėl prašoma priteisti suma viršija maksimalius dydžius, byla nėra didelės apimties ir nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės taikymo klausimai (t. I, b. l. 208–209).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. priimdamas sprendimą nusprendė ieškovės R. T. ieškinį atmesti, o atsakovo UAB ADVANTUS priešieškinį patenkinti visiškai.
10. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes teismas konstatavo, jog ieškovės ir atsakovo 2012-12-28 sudarytos darbo sutarties 1.6.4 p. nurodyta, kad šalys taip pat susitaria ir patvirtina, kad darbuotojos dirbtas laikas, neviršijantis DK įtvirtinto normalaus darbo laiko (atsižvelgiant ir į tai, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita), nėra ir negali būti traktuojamas kaip viršvalandinis. Darbuotojos sutikimas dirbti aukščiau aptartomis sąlygomis gali būti išreiškiamas darbuotojai pradedant faktiškai dirbti. Jei darbuotoja nesutinka, darbuotoja privalo nevykdyti darbo funkcijų ir apie tai raštu informuoja darbdavį. Tiek 2012-12-28 ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis, tiek 2013-05-22 darbo sutarties pakeitimas yra aiškūs, pasirašyti ieškovės laisva valia, vadinasi, aukščiau nurodytų dokumentų pasirašymo metu ieškovė sutiko su juose įtvirtintomis sąlygomis, todėl šių nuostatų buvo privalu laikytis ir jomis vadovautis, kadangi šalys savo valia sudarė susitarimą, tokio susitarimo nuostatų prieštaravimo DK nuostatoms teismas nenustatė.
11. Teismas vertino, jog jeigu darbdavys su darbuotoja susitarė dėl ne viso darbo laiko ir darbuotoja realiai dirba daugiau negu minimaliai įtvirtinta darbo sutartyje, leidžiančioje dirbti ir daugiau, tačiau mažiau negu 8 val. per dieną ir 40 val. per savaitę, tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, darbuotojai už jos faktiškai dirbtas valandas yra apmokama pagal valandinį atlygį.
12. Teismas nustatė, jog 2015-10-23 ieškovė su profesinės sąjungos pagalba, parašė prašymą atsakovui nutraukti jos darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2015-10-26. Tačiau ieškovė iš darbo atleista 2015-10-26 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą šiam reikalavimui. Teismas laikė, kad yra pagrindas senaties terminą atnaujinti, kadangi, ieškovė įrodė, jog apie jos atleidimą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį sužinojo tik Darbo ginčų komisijos posėdžio metu, nes darbo sutartyje jai buvo įrašytas DK 127 straipsnio 2 dalies atleidimo pagrindas. Įvertindamas tai, jog buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia nutraukti darbo santykius, teismas konstatavo atleidimo iš darbo pagrįstumą, nepaisant to, kad darbdavys į darbo sutartį dėl atsakovo Kauno padalinio vadovės neatidumo įrašė DK 127 straipsnio 2 dalies atleidimo pagrindą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba informuota apie tinkamą atleidimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovo 84,07 Eur už laiką sugaištą tikrinantis sveikatą, nes teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad sveikatą tikrinosi ne darbo metu ir ne darbdavio nustatytoje gydymo įstaigoje. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto, tai yra, kad darbo pas atsakovą metu ar atleidimo iš darbo procedūros metu ji patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti.
13. Dėl atsakovo priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovas teisę kreiptis teisinės pagalbos į advokatą dėl atstovavimo Darbo ginčų komisijoje turėjo, ja pasinaudojo, kadangi Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis ginčo nagrinėjimo organas, vadinasi, patirtų išlaidų atsakovas išvengti negalėjo, išlaidų suma pagrįsta, adekvati nagrinėjamam ginčui pagal jo pobūdį, apimtį, teisinės paslaugos teiktos kvalifikuotai, todėl, ieškovės prašymą Darbo ginčų komisijai atmetus kaip nepagrįstą, teismui palikus nepakeistą Darbo ginčų komisijos skundžiamą sprendimą dėl ginčo esmės, atsakovui iš ieškovės priteistini 1 169,69 Eur išlaidų, patirtų Darbo ginčų komisijoje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
14. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą, jos ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį atmesti.
15. Nurodė, kad sutartos darbo sąlygos dėl darbo laiko ir apmokėjimo už jį nebuvo aiškios. Be to, darbdavys neapmokėdamas už viršvalandžius pažeidė DK 150 straipsnio 1 dalies imperatyvumą bei 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB. Apeliantė įrodinėja, jog toks darbo modelis, kuomet trejus metus nuolat ir neišimtiniais atvejais buvo dirbama daugiau nei 160 arba 120 valandų per apskaitinį laikotarpį, tačiau neviršijant DK numatyto normalaus darbo laiko, negali būti laikomas viršvalandžiais, iš esmės patvirtino taisyklę, pagal kurią nuolatinis viršvalandžių skyrimas, pažeidžiant darbo įstatymus, viršvalandžius paverčia normaliu darbo laiku. Pirmosios instancijos teismo sprendimu yra formuojama ydinga praktika, pagal kurią darbdavys galėtų sudaryti darbo sutartis, jose iš anksto nenumatant darbo funkcijos atlikimo laiko bei mokant darbuotojui už jo faktiškai išdirbtas valandas, bet ne mažiau kaip vieną valandą per mėnesį. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, tokiu būdu Pirmosios instancijos teismo išvadomis būtų įteisintos nenustatytos apimties darbo sutartys, kurias šiuo metu siekiama drausti DK 150 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu.
16. Taip pat apeliantė nurodo, jog ji darbdavio buvo įtikinta, kad darbo sutarties nuostatos dėl ne viso darbo laiko yra teisėtos bei visi įmonės darbuotojai tokias darbo sutartis pasirašo. Į Darbdavį dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo kreipėsi po to, kuomet įmonėje UAB ,,Mondelez Lietuva Production“ veikianti profesinė sąjunga ją informavo apie tokią galimybę. Ieškovės nuomone, atsakovas darbo sutartyje sąmoningai nenurodė konkretaus darbuotojos darbo laiko, taip siekdamas išvengti Lietuvos Respublikos laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos mokėti darbuotojai ne mažesnį nei Vyriausybės nustatyta minimali alga darbo užmokestį tarp siuntimų, tuo atveju, jeigu atitinkamą laiką nepavyktų rasti pakankamai klientų - darbo naudotojų. Apeliantė įrodinėja, jog teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad darbuotoja savo 2015 m. spalio 10 d. prašyme darbdaviui konkrečiai nenurodė, kad prašo darbo sutartį nutraukti dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio, nes prašymo turinyje yra nurodyta, jog ieškovė prašo atsiskaityti už visą laiką neapmokėtus viršvalandžius. Apeliantė neturėdama buhalterinio išsilavinimo, negalėjo ir pagal DK 127 straipsnio 2 dalį neprivalėjo kartu su prašymu nutraukti darbo sutartį pateikti darbdaviui buhalterinių paskaičiavimų, detalizuojančių, jai priklausantį apmokėjimą už dirbtus viršvalandžius. Prieš įforminant ieškovės atleidimą iš darbo buvo kreiptasi į atsakovą aptarnaujančią buhalterinės apskaitos įmonę, kurios darbuotojai nurodė, jog nutraukiant darbo sutartį pagal ieškovės prašyme nurodytą DK 127 straipsnio 2 dalį, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovei reikės išmokėti išeitinę išmoką ir toks buhalterinės apskaitos įmonės atsakymas lėmė atsakovo sprendimą perkvalifikuoti darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų, patirtų dėl sveikatos tikrinimo, nes darbdavys darbo metu nebuvo numatęs jokių sveikatos patikrinimų. Be to, apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos, nes ieškovei nebuvo mokamas tinkamas darbo sutartimi sulygtas atlygis už darbą ir tai sukėlė neigiamus išgyvenimus.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismo iš ieškovės priteistos išlaidos (tiek DGK patirtos išlaidos, tiek teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos) yra per didelės bei turėtų būti mažinamos. Nagrinėtame ginče nebuvo keliami sudėtingi teisiniai klausimai, pasižymintys kompleksiškumu, atsakovo atstovo rengti dokumentai savo turiniu labai panašūs.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas nekeitė apskaitinio laikotarpio trukmės per visą darbo santykių su apeliante laikotarpį. Atsakovo direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-12/4 įvestas 4 mėnesių apskaitinis laikotarpis, todėl teigti, kad ieškovei galėjo būti sudarytos sąlygos dirbti kitokiu apskaitiniu laikotarpiu yra neobjektyvu. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas nėra susijęs su nagrinėjamo ginčo dalyku. Be to, šie teisės aktai, priešingai nei teigia Ieškovė, patys savaime nepatvirtina imperatyvaus DK 150 straipsnio 1 dalies pobūdžio. Pažymėjo, jog ieškovės dėstomi teiginiai apie nukrypimą nuo DK 150 straipsnio 1 dalies galėtų būti pripažįstami pagrįstais tik esant tokiai situacijai, kuomet šalys darbo sutartimi būtų sulygusios ne dėl minimalaus (griežtai neapibrėžto), bet dėl konkretaus darbo laiko per apskaitinį laikotarpį (pavyzdžiui, nurodant, jog darbuotojai nustatomas ne visas darbo laikas: 120 darbo valandų per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą). Byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų nurodęs ieškovei dirbti viršvalandžius. Ieškovės akcentuojamas nenustatytos apimties darbo sutarties įteisinimas iš esmės tik sukonkretintų šiuo metu darbo rinkoje bei teismų praktikoje jau pripažįstamus susitarimus. Atsakovas niekuomet nevengė Lietuvos Respublikos laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos. Kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja (Kauno padalinio vadovė V. I.), po ieškovės prašymo gavimo buvo patikrinta, ar darbuotoja iš tikrųjų dirbo viršvalandžius, už kuriuos prašo apmokėjimo nutraukiant darbo santykius. Nenustačius darbuotojos viršvalandinio darbo fakto (pagrindo apmokėti viršvalandinį darbą) bei ieškovei nereiškus reikalavimo dėl išeitinės išmokos, atsakovas, atsižvelgdamas į gauto prašymo turinį, buvo pagrįstai įsitikinęs, jog tikroji ieškovės valia yra nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Atsakovo nuomone, už sveikatos tikrinimosi laiką yra apmokama tik tuo atveju, kai darbuotojas tikrinasi sveikatą darbo laiku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jos patirtas išlaidas. Atsakovas pažymėjo, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės bei teisiniai argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo pagrįstumą, todėl neturtinės žalos atlyginimas ieškovei negali būti priteisiamas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek išlaidų, patirtų DGK, atlyginimo klausimą, tiek bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant teisme, priteisimo klausimą, vadovavosi tuo pačiu teisės aktu - 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių leidžiama nukrypti tam tikrais atvejais, įvertinus nagrinėto ginčo sudėtingumą, trukmę ir pan. taip pat, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2012-12-28 buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis Nr. KA/12-56, pagal kurią ieškovė dirbo gamybos darbininke, 2013-05-22 tarp šalių buvo pasirašytas darbo sutarties pakeitimas (t. I, b. l. 14–17), 2015-10-23 ieškovė parašė prašymą nutraukti jos darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2015-10-26 (t. I, b. l. 18). Tačiau ieškovė iš darbo atleista 2015-10-26 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 74).
Dėl šalių sutarto darbo laiko
Kaip galima spręsti iš ieškovės apeliacinio skundo argumentų, ji įrodinėja, kad viršvalandinis darbas buvo dirbamas tiek, kiek jo suminė apskaita truko ne vieno mėnesio laikotarpyje, bet keturių. Tuo tarpu iš šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų nebuvo aišku, koks laikotarpis yra apskaitomas. DK 229 straipsnis suteikia darbdaviui teisę priimti vidaus administravimui skirtus teisės aktus, siekiant tinkamai organizuoti darbuotojų darbą. Pagal DK 149 straipsnį, jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.Atsakovo direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-12/4 buvo patvirtintas 4 mėnesių apskaitinis laikotarpis. Apeliantė pripažįsta, kad tokio sprendimo pagal DK 149 straipsnį nereikia derinti su darbuotojais, o, kaip minėta, darbdaviui priklauso teisė spęsti, esant būtinumui, taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Byloje nustatyta, kad 2012-12-28 ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 1.6 p. nurodyta, kad darbuotojai nustatomas darbo laiko režimas: darbuotoja dirba pagal darbdavio nustatytą grafiką pagal suminę darbo laiko apskaitą. Taigi byloje nenuginčijus fakto, kad apeliantė buvo supažindinta su atsakovo direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-12/4, kuriuo buvo patvirtintas 4 mėnesių apskaitinis laikotarpis, atmetamas apeliantės argumentas dėl neaiškių darbo sąlygų dėl darbo laiko. Be to, pripažįstamas pagrįstu atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog per visą darbo sutarties galiojimo laiką atsakovas nekeitė apskaitinio laikotarpio trukmės, todėl apeliantei, nuo pat darbo sutarties sudarymo besivadovavusiai tokia darbo laiko apskaita, apskaitinio laikotarpio trukmė buvo žinoma bei aiškiai suprantama.Apeliantė įrodinėja, kad pagal ginčo teismo sprendimą yra suformuota praktika, jog tuo atveju, jei darbdavys ilgą laiką pažeisdamas darbo įstatymus skiria nuolat dirbti viršvalandžius, tai tampa normaliu darbo laiku. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vienu metu (apeliacinio skundo 2 punktas) apeliantė įrodinėja aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl darbo sutarties 1.6.1 punkto, kuriuo nurodyta, kad šalys taip pat susitaria ir patvirtina, kad darbuotojos dirbtas laikas, neviršijantis DK įtvirtinto normalaus darbo laiko (atsižvelgiant ir į tai, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita), nėra ir negali būti traktuojamas kaip viršvalandinis, atitikties DK 150 straipsnio 1 daliai, o kitu atveju (apeliacinio skundo 3 punktas) nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog darbo sutartyje galima susitarti dėl imperatyvios nuostatos, numatytos DK 150 straipsnio 1 dalyje, netaikymo. Kita vertus apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje ginčas, jog ieškovė dirbdavo daugiau nei 160 val. ar 120 val. per keturių mėnesių apskaitos laikotarpį, neviršijant DK įtvirtinto normalaus darbo laiko, nekilo. Darbo sutarties 1.6.1 p. nurodyta, kad darbuotojai nustatomas ne visas darbo laikas: ne mažiau kaip 160 darbo valandų per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą (t. I, b. l. 14–15), 2013-05-22 tarp šalių pasirašyto darbo sutarties pakeitimo 1.6.1 p. šalys sulygo, kad darbuotojai nustatomas ne visas darbo laikas: ne mažiau kaip 120 darbo valandų per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą, darbuotoja turi teisę atsisakyti dirbti daugiau valandų nei šiame straipsnyje nurodyta (t. I, b. l. 17), 2012-12-28 ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 1.6.4 p. nurodyta, kad šalys taip pat susitaria ir patvirtina, kad darbuotojos dirbtas laikas, neviršijantis DK įtvirtinto normalaus darbo laiko (atsižvelgiant ir į tai, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita), nėra ir negali būti traktuojamas kaip viršvalandinis. Pagal tokią darbo sutarties nuostatą galima daryti išvadą, jog ji nukreipia sutarties šalis į DK 150 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje numatyta, kad, jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Taigi visas darbo laikas, viršijantis minėtoje normoje nustatytą valandų skaičių, laikomas viršvalandiniu ir tuomet taikoma jo apmokėjimui speciali norma. Byloje nustačius, kad šalių sutartas ne visas darbo laikas per apskaitinį laikotarpį nebuvo viršytas, nenustačius fakto dėl viršvalandinio darbo pagal DK 150 straipsnio 1 dalies dispoziciją, atmetamas apeliantės argumentas dėl jos dirbto viršvalandinio darbo (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atsikerta, jog apeliantė be pagrindo remiasi 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau - Direktyva), taip pat Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Tiek direktyva, tiek Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas nėra susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku. Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl nenustatyto darbo laiko, nes šalių paskutiniu darbo sutarties pakeitimu buvo sutarta 120 val. per keturių mėnesių apskaitos laikotarpį, atskirai pažymint, kad tokiu susitarimu negali būti viršytas DK imperatyviai įtvirtintas darbo laikas. Nagrinėjamoje byloje nenustačius DK 150 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagal apeliantės dirbtą laiką, jos argumentai dėl darbdavio veiklos specifikos nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės.
Dėl atleidimo iš darbo taikyto teisinio pagrindo teisėtumo
Apeliantė įrodinėja, kad atsakovas negalėjo pakeisti jos valios ir atleisti pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ji aiškiai nurodė, kad dėl nemokamų viršvalandžių prašo nutraukti darbo santykius pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.DK 37 straipsnis numato, kad darbo teisių savigyna leidžiama tik šio Kodekso nustatytais atvejais.Iš byloje nustatytų aplinkybių galima padaryti išvadą, kad ieškovė, galvodama, jog darbdavys pažeidžia jos teises dėl apmokėjimo už darbą, naudodama savigyną, pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl viršvalandinio darbo nebuvimo. Taigi pagrindo įforminti darbo santykių pasibaigimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nebuvo, kaip ir teisės į savigyną. Pažymėtina, kad už teisingą darbo santykių įforminimą yra atsakingas darbdavys (DK 99 straipsnis). Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas. Darbuotojo valios turinys, t. y. darbuotojo siekiamas tikslas, apibrėžia teisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ribas. DK 35 straipsnyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principai: įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Šioje teisės normoje suformuluotos bendrosios darbo santykių dalyvių tarpusavio elgesio taisyklės nagrinėjamos bylos atveju reiškia ir tai, kad darbdavys turi vertinti jam pateiktą darbuotojo pareiškimą atleisti iš darbo ne tik formalios jo atitikties įstatymo reikalaujamai formai, bet ir visų su šiuo darbuotoju susijusių darbo santykių kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darbuotojai (apeliantei) išreiškus savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui sutikus su darbuotojos pageidaujama atleidimo iš darbo data, šalių darbo sutartis buvo nutraukta būtent DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje turi būti atmestas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 straipsnis).
Dėl apmokėjimo už laiką tikrintis sveikatą
Ieškovė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis neturi kompetencijos spręsti termino kreiptis į ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją atnaujinimo klausimo. Be to, tai procedūrinis terminas, nepanaikinantis teisės į materialinį reikalavimą.Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė reikalavimą dėl apmokėjimo už laiką tikrintis sveikatą, todėl nevertina apeliacinio skundo argumento dėl procedūrinių terminų taikymo. DK 215 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojams, kuriems dėl darbo privaloma pasitikrinti sveikatą, už darbo laiką, sugaištą tikrinant sveikatą, mokamas jų vidutinis darbo užmokestis. Taigi įstatymas aiškiai nurodo, kad už darbo laiką, sugaištą tikrinant sveikatą, mokamas jų vidutinis darbo užmokestis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė privalėjo pasitikrinti sveikatą ne darbo laiko metu dėl jo specifikos. Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad apeliantė tikrintis sveikatą po darbo nuvyko į savo pasirinktą kliniką, taip prisiimdama riziką dėl savo veiksmų. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad darbdavys buvo sudaręs sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią siųsdavo savo darbuotojus bei apmokėdavo sveikatos tikrinimo išlaidas, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose Nr. 301 (sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis pasirašymo bei sveikatos tikrinimo išlaidų apmokėjimo faktą 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdyje patvirtino Atsakovo direktorius (posėdžio garso įrašo 46.10 min. - 47.25 min.)). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ieškovės skundas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už laiką tikrintis sveikatą atmetamas (DK 35, 185 straipsniai).Atmetus apeliantės reikalavimus dėl turtinės žalos, jai neįrodžius jos darbo teisių pažeidimo, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismo nesvarstytinas (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2012).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas atsakovo patirtas šiame procese bylinėjimosi išlaidas. Išlaidų advokato (advokato padėjėjo) teisinei pagalbai apmokėti privalomoje ikiteisminėje ginčų sprendimo institucijoje, jeigu ginčas vėliau tapo teisminis, rekomenduojami priteistini maksimalūs dydžiai nustatyti 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos advokatų tarybos pirmininko raštu Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Kasacinio teismo praktika dėl bylinėjimosi išlaidų nurodyta tiek šalių procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje surinkta nemažai įrodymų, ieškovė kėlė kelis skirtingus reikalavimus, t.y. spręsti klausimai dėl ne viso darbo laiko apskaitos, viršvalandžių apmokėjimo, neteisėto atleidimo iš darbo, išlaidų už laiką, sugaištą tikrinantis sveikatą, atlyginimo. Atsakovo atstovas vyko į tris DGK posėdžius iš Vilniaus į Kauną, taip pat dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, rengiantis bylai buvo analizuojamas laikotarpis nuo pat 2013 metų ir skirtingai, nei teigia apeliantė, atsakovo atstovo rengti dokumentai pasižymi išsamumu, todėl ir šioje dalyje jos skundas netenkinamas (CPK 178 straipsnis).Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad patyrė 788,54 eurų bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, tačiau įvertinant, kad teisinių paslaugų dėl bylinėjimosi išlaidų santykiai buvo tęstiniai, o ieškovė naujų argumentų apeliaciniame procese nenurodė, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažinamos per pusę, todėl iš ieškovės priteisima 394,27 eurų (CPK 3 straipsnio 1 dalies, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovės R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 394,27 Eur (tris šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir 27 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atsakovo UAB ADVANTUS (j.a.k. 300677350) naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.