Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo; grąžinti ją į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti jai iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad pagal 2011 m. vasario 23 d. sudarytą darbo sutartį ji dirbo M. J. firmoje „Sermija“. Darbo santykiai tęsėsi iki 2011 m. birželio 13 d.

Ieškovės prašymu darbdavys nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 12 d. suteikė jai kasmetines atostogas. 2011 m. birželio 13 d., 9 val. 30 min. ieškovė gavo nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, todėl, pasibaigus šioms atostogoms, ieškovei 2011 m. birželio 13 d. turėjo būti suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Pažymėjimą ieškovė tą pačią dieną apie 10 val. 30 min. pateikė atsakovui. Dar būnant pas gydytoją, jai paskambino atsakovo buhalterė ir pareikalavo kuo greičiau pasirodyti darbe. Kadangi darbe aplinka buvo nedraugiška, tai ieškovė nurodė, kad po vaiko priežiūros atostogų į darbą grįžti neplanuoja. Palikusi darbdaviui nėštumo ir gimdymo pažymėjimą ji su sutuoktiniu nuvyko į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV), kurioje būdama sulaukė buhalterės skambučio. Ši pasiūlė atvykti dar kartą į įmonę ir parašyti prašymą atleisti iš darbo, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms. Ji motyvavo tuo, kad tuomet daugiau nereikės susitikti ir patirti neigiamų emocijų. Ieškovė pamanė, kad tai gera galimybė iš anksto parašyti prašymą atleisti iš darbo, nes nebenorėjo daugiau bendrauti su žmonėmis, kurie ją žemina.

Ieškovė teigia, kad ji atsakovo buhalterei paaiškino, jog jau turi nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, todėl sutinka būti atleista tik po šių atostogų. Ieškovei buvo pateiktas prašymo atleisti iš darbo pavyzdys, tačiau atsakovo buhalterė jai nurodė įrašyti atleidimo datą – 2011 m. birželio 13 d. Ieškovė nurodė, kad buvo suklaidinta įrašydama šią atleidimo iš darbo datą, nes ji neketino būtent 2011 m. birželio 13 d. išeiti iš darbo savo noru. Tą pačią dieną ieškovė nuvyko į VSDFV Vilniaus skyrių konsultacijai, kur jai išaiškino, kad tuo atveju, jeigu darbdavys įformins atleidimą iš darbo, ji negalės pasinaudoti įstatyme nustatytomis nėščios moters garantijomis. Kitą dieną ji bandė skambinti atsakovui, tačiau nei buhalterė, nei įmonės savininkė su ja nebendravo. Ieškovė, supratusi, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais, taikydamas psichologinį spaudimą, nesilaikė Darbo kodekso (toliau ir DK) reikalavimų ir neteisėtai atleido ją iš darbo, nusprendė pasinaudoti įstatymo nustatyta galimybe atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį. 2011 m. birželio 16 d., nepraleidusi įstatymo nustatyto trijų dienų laikotarpio, darbdaviui pateikė paaiškinimą su prašymu atšaukti prašymą atleisti ją iš darbo, tačiau darbdavys į tai bei raštu neatsakė ir negrąžino į darbą.

Ieškovė teigia, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, pažeidė ir DK 131 straipsnį, kuriame nustatyti darbo sutarties nutraukimo apribojimai. Kadangi nėštumo ir gimdymo atostogos pagal DK 178 straipsnį yra viena tikslinių atostogų rūšių, tai darbdavys, net ir gavęs prašymą atleisti iš darbo, privalėjo laikytis darbuotojai nustatytos garantijos ir negalėjo atleisti iš darbo, kol jai yra suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovė pažeidė CK 1.5 straipsnį, DK 5 straipsnio 1 dalį; piktnaudžiauja savo teisėmis, nes ieškinyje melagingai teigia, kad ji darbe buvo persekiojama, kad jai buvo reiškiami priekaištai dėl jos nėštumo, skiriamos kuo sudėtingesnės užduotys, nepaistant jos sveikatos būklės, dėl ko atsirasdavo nėštumo komplikacijos. Darbo sutartis nutraukta vykdant ieškovės raštu pareikštą valią.