Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, jos mokėjimą išdėstant 10 mėnesių terminui.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius, skaičiuojant šį terminą nuo 2019 m. liepos 31 d. (kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo) iki 2019 m. rugsėjo 17 d. (nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kardomosios priemonės panaikinimo), ir nuo 2019 m. spalio 16 d. (nuo nutarimo skirti kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą) iki nuosprendžio paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) įvykdymo.

Konfiskuota valstybės nuosavybėn transporto priemonė – automobilis „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 1330 Eur vertės, priklausanti M. K..

Iš M. K. priteistos proceso išlaidos: transporto priemonės nuvežimo išlaidos 60,50 Eur ir išlaidos po 1,21 Eur už kiekvieną saugojimo parą nuo 2019 m. liepos 30 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. K. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai nustatyti neblaivumo požymiai, o būtent: 2019 m. liepos 30 d. apie 13.55 val. iki 13.57 val., (duomenys neskelbtini) rajone, važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) ežero link (duomenys neskelbtini) kaimo, vairavo (duomenys neskelbtini) gatve, žvyrkeliu ir (duomenys neskelbtini) gatve iki namo Nr. 8 kiemo, jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams tuoj po įvykio, (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. 8 kieme, tikrinimo metu nustačius jo neblaivumo požymius: iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius, neadekvatų elgesį, atsisakė tikrintis etilo alkoholio koncentraciją iškvėptame ore alkoholio kiekio matuokliu, atsisakė tikrinimo, kad įvertinti bendrą būklę, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

2. Alytaus apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad aplinkybės, jog M. K. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, t. y. 2019 m. liepos 30 d. apie 13.55 – 13.57 val. vairavo automobilį neginčijamai įrodytos liudytojų E. V., M. M., L. K., M. J. parodymais, policijos pareigūnų D. D., T. P., G. P., A. V. tarnybiniuose pranešimuose, kurių turinio teisingumą minėti pareigūnai patvirtino teisme, užfiksuotais duomenimis, vaizdo / garso įrašu iš tarnybinio policijos automobilio, įvykio vietos apžiūros protokolu. Reikalavimas tikrintis blaivumą specialia technine priemone – alkotesteriu buvo išreikštas ne vieną kartą, aiškiai, suprantamai, kad sulaikytas asmuo, kuris įtariamas, kad vairavo neblaivus, privalo leistis patikrinamas ar nėra neblaivus, tačiau M. K. išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, todėl jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

3.7.1. Neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, be to, nustatant neblaivumą buvo pažeista visa eilė reikalavimų, todėl šis dokumentas negalėjo būti laikomas teisėtu įrodymu.

3.11. Teismo nuosprendis kelia abejonių ir dėl to, jog pasisakydamas dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, teismas konstatavo, kad nusikalstamą veiką būdamas neblaivus padarė E. S., o teisę vairuoti transporto priemonę atėmė M. K..

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad nuosprendis priimtas remiantis neleistinas įrodymais, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl M. K. kaltės.

8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Dėl M. K. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

9. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

10. Nagrinėjamoje byloje M. K. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) M. K., liudytojus M. M., E. V., D. D., G. P., T. P., A. V., M. J., L. K., A. K., D. Č., taip pat ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – M. K. teisinančius įrodymus. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. M. K. viso proceso metu neigė, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Teisme jis aiškino, kad 2019 m. liepos 30 d. prie ežero gėrė nealkoholinį alų. Apie 13.30 val. jo vairuojamu sidabrinės spalvos automobiliu „Opel Zafira“ kartu su M. M. važiavo nuo (duomenys neskelbtini) ežero į (duomenys neskelbtini) kaimą pas A. K.. Tuo metu jis vilkėjo tik glaudėmis. Jokių automobilių nesutiko, policijos pareigūnų tarnybinio automobilio nematė. Atvažiavęs į A. K. kiemą, pasiėmė turėtą butelį degtinės ir gerokai nugėrė, kadangi nenorėjo, jog žmona prie jo kabinėtųsi ir lieptų eiti dirbti. Netrukus į kiemą atvažiavo policijos pareigūnai ir ėmė jį kaltinti vairavus išgėrus. Jis jiems sakė, kad vairavo blaivus, tačiau jie jo nesiklausė. Dėl to susinervino. Kadangi nevairavo būdamas išgėręs, todėl ir atsisakė tikrintis neblaivumą. Kaip matyti iš šių nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo argumentų, M. K. neginčija, kad jis policijos pareigūnų reikalavimu atsisakė leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, tačiau aiškina, kad blaivumo nesutiko tikrintis dėl to, kad jis nevairavo išgėręs. Sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo.

13. Liudytojai – policijos pareigūnai D. D., G. P., T. P., A. V. dėl esminių įvykio aplinkybių davė iš esmės analogiškus parodymus. Pastarieji patvirtino, kad 2019 m. liepos 30 d. buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) rajone, prie (duomenys neskelbtini) ežero neblaivus asmuo sėdi automobilyje, o kitas miega šalia automobilio. Reaguodami į šį pranešimą, jie važiavo link nurodytos vietos. Po kiek laiko pastebėjo priešais atvažiuojantį „Opel“ automobilį, kuris nusuko į dešinę ir padidinęs greitį, sukeldamas dulkes, nuvažiavo. Automobilyje buvo du asmenys, automobilį vairavęs vyras buvo neapsirengęs (bylos duomenimis nustatyta, kad M. K. vilkėjo tik glaudes). Policijos pareigūnai nurodė ėmę persekioti šį automobilį, įjungė švyturėlius ir garso sireną, tačiau automobilis nestojo, įsuko į sodybą. Atvažiavus prie tos sodybos, kieme buvo rastas stovintis „Opel“ automobilis. Kieme taip pat buvo du akivaizdžiai neblaivūs vyrai, vienas kurių pusnuogis sėdėjo ant laiptų. Paaiškėjo, kad tai M. K., kitas – M. M.. Teiraujantis, kas vairavo automobilį, M. K. nurodė, kad automobilis priklauso jam, tačiau jis nevairavo. M. K. kalba buvo nerišli, jis svirduliavo, iš burnos sklido alkoholio kvapas. Kitas asmuo aiškino, kad vairavo M. K.. Pareigūnas T. P. M. K. ne kartą siūlė pūsti į alkotesterį, tačiau pastarasis atsisakė. Visa tai, kad asmuo atsisako pasitikrinti neblaivumą, buvo filmuojama, buvo užpildytas neblaivumo nustatymo aktas, kuriame užfiksuota, kad M. K. buvo nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Asmuo vengė neblaivumo patikrinimo, buvo įspėtas dėl filmavimo, paaiškinti atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisiniai padariniai, pasiūlyta asmeniui leisti jį tikrinti ir įvertinti bendrą asmens būklę. M. K. atsisakė pasirašyti (1 t., b. l. 27-28). Pirmosios instancijos teismas aiškinosi neblaivumo nustatymo akto surašymo aplinkybes, išdėstė argumentus, kodėl nėra pagrindo netikėti jame užfiksuotų duomenų teisingumu. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis visiškai sutinka ir jų iš naujo nebekartoja.

14. Nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, laikyti juos nepatikimais ir jais nesiremti. Liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jų nurodytos įvykio aplinkybės išdėstytos nuosekliai, detaliai, šių liudytojų parodymai viso proceso metu iš esmės nekito. Policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybos pagrindu jiems kylančias pareigas, suinteresuotumas šios baudžiamosios bylos baigtimi, taip pat siekis nepagrįstai ir neteisingai apkaltinti M. K., nenustatytas. Jų parodymai esminėse detalėse neprieštarauja vieni kitiems, ko, kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, negalima pasakyti apie liudytojo M. M. (nuteistojo draugo) parodymus, jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotoms aplinkybėms bei kitiems byloje esantiems įrodymams. Šių liudytojų parodymuose esantys nedideli neatitikimai paaiškinami tuo, kad liudytojai dėl savo darbo pobūdžio – yra policijos pareigūnai, dėl įvairių įvykių gausos kasdieniniame darbe galėjo kai kurių aplinkybių neprisiminti ar jas prisiminti netiksliai. Tai patvirtino ir patys liudytojai teisme, atsakinėdami į jiems pateiktus klausimus, nurodę, kad tai senas įvykis, visko tiksliai ir smulkmeniškai nepamena, tačiau kaip ir minėta, esminėse detalėse jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko tarnybiniuose pranešimuose, rašytuose iškart po įvykio, nurodytoms aplinkybėms.

15. Pastebėtina, kad iš policijos pareigūnų parodymų, o taip pat ir iš policijos tarnybiniame automobilyje daryto garso ir vaizdo įrašo matyti, kad M. K. išvis neigė vairavęs automobilį ir dėl to atsisakė tikrintis neblaivumą. Vėliau jis pripažino, kad vairavo automobilį, tačiau tikino, kad tai darė blaivus, o alkoholio išgėrė atvykęs į A. K. kiemą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie nuteistojo teiginiai yra neįtikinami. Iš byloje esančio policijos tarnybiniame automobilyje daryto vaizdo ir garso įrašo matyti, kad policijos pareigūnai atvažiuojantį „Opel“ pilkos spalvos automobilį pastebėjo 13:55:35 val. 13:56:06 val. į budėtojo pranešimą, kad skambinusi pranešėja nurodė, jog automobilis nuo ežero nuvyko link (duomenys neskelbtini) , pareigūnė G. P. nurodė, kad „matom mes jį, vejamės, stabdysim“, o 13:56:08 val. įjungti tarnybinio automobilio švyturėliai ir garso signalas. 13:58 val. tarnybinis automobilis sustojo prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone ir iš automobilio išlipę pareigūnai (remiantis policijos pareigūnų parodymais G. P. ir D. D.) nubėgo į kiemą, kur buvo rastas persekiotas automobilis ir du neblaivūs vyrai. Visiškai neįtikinami nuteistojo teiginiai, kad jis per tokį trumpą laiko tarpą nuo atvykimo į A. K. sodybos kiemą būtų spėjęs išgerti jo nurodytą alkoholio kiekį ir smarkiai apgirsti, juolab, kad nei vienas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas nematė, kad M. K. būtų tuo metu vartojęs alkoholį, įvykio vietos apžiūros metu nefiksuota alkoholinių gėrimų taros. Be to, policijos pareigūnams jis ir nieko neužsiminė apie tai, kokiu metu jis vartojo alkoholį, o tvirtino tik, kad nevairavo automobilio.

1. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 10 dalyje ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklėse yra įtvirtinta vairuotojo pareiga policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą). Teisėtų ir pagrįstų pareigūnų reikalavimų ar nurodymų vykdymo privalomumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnyje. Šie pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas vadovavosi aptariamo įvykio metu negaliojusia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcija, tačiau tai nėra esminis pažeidimas, kadangi tiek nuosprendyje nurodytos redakcijos įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje, tiek aptariamo įvykio metu galiojusioje šio straipsnio 10 dalyje nurodyta identiška nuostata, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

2. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, todėl asmens nubaudimui pakanka nustatyti, kad jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Priežastys, dėl kurių vengiama pasitikrinti blaivumą, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl atmestini M. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis pateikto reikalavimo metu nebuvo vairuotojas, todėl jo neblaivumas neturėjo būti tikrinamas, o dėl to, kad alkoholį vartojo po atvykimo į A. K. kiemą, nebuvo tikslinga tikrinti asmens būklę, buvusią jo vairavimo metu. Šioje nutartyje aptarti duomenys patvirtina, kad nuo vairavimo pabaigos buvo praėjusios vos kelios minutės, nes policijos pareigūnai į gautą pranešimą apie galimai neblaivų vairuotoją sureagavo operatyviai (nuo to momento, kai pastebėjo važiuojant pranešime nurodytą automobilį iki jo pasivijimo sustojus A. K. sodyboje tepraėjo vos 3 minutės), taigi ir pareigūnų reikalavimas leistis apeliantui patikrinam, ar nėra neblaivus, buvo visiškai teisėtas ir pagrįstas. Šioje situacijoje M. K. turėjo pareigą paklusti policijos pareigūnų reikalavimui ir pasitikrinti blaivumą, nepriklausomai nuo savo įsitikinimo, jog jis jokio nusižengimo nepadarė, o pareigūnų reikalavimas leistis M. K. patikrinam, ar nėra neblaivus, išreikštas netrukus po jo vairavimo, buvo visiškai teisėtas ir pagrįstas.

3. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis privalėjo nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus ir tuomet, pradėjus tyrimą galėjo teigti, jog alkoholinius gėrimus vartojo jau po transporto priemonės vairavimo, atvykęs į A. K. sodybą, ką jis tvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau jis pasirinko priešingą veikimą – atsisakė tikrintis neblaivumą esant akivaizdiems neblaivumo požymiams, o būtent tokie veiksmai ir užtraukia atsakomybę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, dėl ko M. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikaltimą.

4. Didžioji dalis nuteistojo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su policijos pareigūnų neva padarytais Policijos patrulių veiklos instrukcijos pažeidimais, stabdant jo vairuojamą automobilį, renkant ir fiksuojant įrodymus, neįspėjant nuteistojo apie tai, kad jis yra filmuojamas, vertinant bendrą asmens būklę, naudojant jo atžvilgiu specialiąsias priemones. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad M. K. yra pripažintas kaltu dėl to, kad jis vengė neblaivumo patikrinimo, ir aplinkybės dėl jo paklusimo / nepaklusimo policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, dėl to, ar pareigūnų reikalavimas sustabdyti transporto priemonę buvo aiškiai išreikštas, ar jis suprato ar ne, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, sprendžiant dėl M. K. atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį esmės neturi. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad iš policijos tarnybiniu automobiliu daryto vaizdo ir garso įrašo matyti, kad policijos pareigūnai, vydamiesi į dešinę pasukusį „Opel“ automobilį įjungė švyturėlius ir garsinę sireną, tačiau persekiojamas automobilis sparčiai nutolo sukeldamas dulkes ir dingo iš policijos pareigūnų akiračio, tad reikalavimas per garsiakalbį sustabdyti transporto priemonę šioje situacijoje būtų buvęs beprasmis. Tuo tarpu budėtojas apie tai, kad pastebėtas automobilis, apie kurį gautas pranešimas, ir kad policijos pareigūnai jį vejasi, buvo informuotas. Tad nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, kad jį persekiodami policijos pareigūnai nesilaikė Instrukcijos reikalavimų, kaip ir nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais dėl policijos pareigūnų padarytų pažeidimų naudojant automobilinę garso ir vaizdo fiksavimo įrangą, filmuojant nuteistąjį ir kad teismas nepagrįstai policijos tarnybiniame automobilyje darytą vaizdo ir garso įrašą, kuriame užfiksuotas M. K. atsisakymas tikrintis neblaivumą, pripažino leistinu įrodymu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paties nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra prieštaringi. Vienu metu jis reiškia priekaištus policijos pareigūnams dėl to, kad jie visą laiką nefilmavo aptariamo įvykio, t. y., kad atvykę prie A. K. sodybos iškart į kiemą neįvažiavo, o pastatė automobilį ant kelio ir tik po kelių minučių nusprendė įvaryti automobilį į kiemą, dėl ko tarnybinio automobilio priekine kamera liko neužfiksuotos 3 nuteistojo bendravimo su policijos pareigūnais minutės. Vėliau jis jau tvirtina, kad nepagrįstai buvo filmuojamas būdamas patalpintas į tarnybinį automobilį, kad nebuvo įspėtas, jog bus daromas garso ir vaizdo įrašas, ir dėl to remiantis šiame įraše užfiksuotais duomenimis negalėjo būti remiamasi sprendžiant dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą.

5. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo teiginiu, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, tačiau taip pat atkreipia dėmesį ir į šio straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis (9.3 punktas). Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punktą, visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Pagal 35 punktą, jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Tad policijos pareigūnai turėjo teisę fiksuodami M. K. atsisakymą tikrintis neblaivumą, daryti garso ir vaizdo įrašą. Policijos pareigūnai D. D. ir T. P. aiškino, kad nuteistasis buvo įspėtas dėl jo filmavimo, jam buvo išaiškintos atsisakymo tikrintis neblaivumą teisinės pasekmės. Nuteistajam neigiant šias aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga ir kad darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308/2014, 2K-271-788/2017). Taigi, net ir patikėjus M. K. tvirtinimu, kad jis nebuvo perspėtas dėl filmavimo, nėra pagrindo teigti, kad vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti akivaizdus nuteistojo atsisakymas vykdyti policijos pareigūnų reikalavimus tikrintis neblaivumą, yra neteisingi.

6. Įvertinus teisės aktų reikalavimus ir byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnai, filmuodami užfiksavę jų ir M. K. pokalbį automobilyje, esmingai pažeidė teisės aktų taisykles, kad šis įrodymas buvo gautas neteisėtu būdu ir neturi įrodomosios reikšmės. Šiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys buvo vertinami lyginant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Minėtame garso ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina policijos pareigūnų D. D., T. P., G. P. ir A. V. parodymus, kad buvo pastebimi akivaizdūs M. K. neblaivumo požymiai, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs, ką, beje, patvirtino ir liudytoja L. K., dėl to ir buvo pagrindas jo atžvilgiu panaudoti antrankius, kad jis kategoriškai atsisakė tikrintis neblaivumą ir išvis neigė vairavęs transporto priemonę.

7. Kaip ir minėta, visi į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad buvo pastebimi akivaizdūs M. K. neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis stiprus alkoholio kvapas, neriški kalba, nekoordinuoti judesiai, drebančios rankos, paraudęs veidas, neadekvatus elgesys. M. K. atsisakė tikrintis neblaivumą, ką patvirtino ir liudytoja L. K.. Dėl to buvo surašytas Neblaivumo nustatymo aktas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti jame nurodytų duomenų teisingumu.

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad teismas, vertindamas policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą nustatant asmens neblaivumą, rėmėsi norminiais aktais, kurie reglamentuoja visai kitus teisinius santykius, t. y., darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, neblaivumo ar apsvaigimo darbo metu nustatymo tvarką. Pastebėtina, kad teismas nuosprendyje vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo“. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 6.1 punkte numatyta, kad policijos, <...> pareigūnai pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką įvertina bendrą asmens būklę; įvertinę bendrą asmens būklę ir pagrįstai įtarę, kad asmuo neblaivus, toliau atlieka Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus. Būtent šios metodikos nuostatos ir išdėstytos skundžiamame nuosprendyje. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi netinkamu teisės aktu.

9. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo teiginiais, kad įrodymais negalėjo būti pripažinti įvykio vietos apžiūros protokolas, neblaivumo nustatymo aktas, sprendimas nušalinti nuo transporto priemonės vairavimo, liudytojo M. M. įvykio metu atliktos apklausos protokolas, kadangi šiuose procesiniuose dokumentuose yra tam tikrų neatitikimų dėl jų surašymo laiko, o tai, jo nuomone, verčia abejoti jų teisingumu. Įvykio vietos apžiūros pradžios laikas nurodytas 13.50 val., neblaivumo nustatymo aktas 13.55 val., M. M. apklausa nuo 14.16 val. iki 14.27 val., nors tuo metu pareigūnas D. D. dar atlikinėjo įvykio vietos apžiūrą, tad objektyviai negalėjo atlikti ir liudytojo apklausos. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentais, kad paminėtuose dokumentuose yra neatitikimų dėl jų surašymo laiko, tačiau pastebi, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi šias aplinkybes, dėl to net buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Teisme buvo išsamiai apklausti liudytojai – policijos pareigūnai D. D., T. P., G. P., A. V.. Dėl praėjusio ilgo laiko nuo įvykio ir panašių įvykių gausos jie smulkmeniškai negalėjo nurodyti, kada tiksliai (minučių tikslumu) buvo surašyti procesiniai dokumentai, kas konkrečiai ir kokius veiksmus siūlė atlikti nuteistajam, t. y., kas konkrečiai pasiūlė atlikti bendrą būklės įvertinimą, kas filmavo ir pan., tačiau kategoriškai tvirtino, kad paminėtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys atitinka tikrovę. Liudytojas D. D. pripažino, kad įvykio vietos apžiūros protokolą galėjo surašyti ir grįžęs į policijos komisariatą. Pažymėtina, kad BPK 179 straipsnis, reglamentuojantis tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimą, leidžia tyrimo veiksmą atliekančiam asmeniui protokolą surašyti ne tik tyrimo veiksmo metu, bet ir tuoj pat jį pabaigus. D. D. neblaivumo nustatymo aktą nurodė pildęs tarnybiniame automobilyje. Dėl laikrodžio ir kompiuterinės programos generuojamo laiko nesutapimo procesiniuose dokumentuose ir galėjo būti nurodyti netikslūs laikai. Vien dėl to, kolegijos nuomone, dar nėra pagrindo daryti išvados, jog įvykio vietos apžiūros protokole, neblaivumo nustatymo akte, sprendime nušalinti nuo transporto priemonės vairavimo ar liudytojo apklausos protokole surašyti duomenys yra neteisingi, o liudytojai duoda neteisingus parodymus apie atliktus paminėtus veiksmus. Be to, kiekvienas įrodymas, kiekviena faktinė aplinkybė, kolegijos nuomone, turi būti vertinama ne atsietai, kaip tai daro apeliantas skunde, o kartu su kitais įrodymais. Byloje, remiantis anksčiau aptartais įrodymais, vertinant juos kaip visumą, nustatyta, jog M. K. realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia. M. K. elgesys nagrinėjamo įvykio metu – nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnui pareikalavus leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir jam buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti neblaivumą teisinės pasekmės – rodo, kad M. K. vengė pasitikrinti neblaivumą, atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. K. veiksmus pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

Dėl teismo šališkumo

10. Nesutiktina ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017). Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla, taigi subjektyvus šališkumas nenustatytas. Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tokių duomenų šioje byloje teisėjų kolegijos nuomone taip pat nėra. Tai, kad teismas po išėjimo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą, nerodo teismo šališkumo. Pažymėtina, kad teismo veiksmai, siekiant garantuoti, kad kaltinimo formuluotės tiek dėl veikos faktinių aplinkybių, tiek dėl veikos kvalifikavimo būtų teisingos, paprastai negali būti vertinami kaip rodantys teismo šališkumą. Priešingai, baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo konstitucinė pareiga yra siekti, kad kiekvienoje byloje būtų teisingai nustatytos bylos aplinkybės bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Konstituciniai baudžiamojo proceso principai būtų pažeidžiami, jei teismai šios pareigos nevykdytų. Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje yra prieštaringų duomenų dėl kai kurių procesinių dokumentų surašymo laiko, siekdamas pašalinti šiuos prieštaravimus, nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą, nereiškia, jog buvo padaryti BPK pažeidimai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

11. Teismo šališkumo nerodo ir nuosprendyje sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo padaryta klaida nurodant kaltinamojo vardą ir pavardę. Nuosprendžio 14 lape nurodyta, kad E. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje uždraudimas naudotis specialia teise paskirtas nuteistajam M. K.. Tad akivaizdu, kad minėta klaida padaryta dėl teismo neatidumo, o ne dėl teismo šališkumo. Kadangi ši klaida nekeičia nuosprendžio esmės, ji ištaisytina apeliacinės instancijos teisme.

12. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam M. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio 14 lape padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad ne E. S., o M. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.