- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-17
- Bylos Nr.
- 2A-288-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08340-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus vandenys“
- Atsakovas
- J. V., A. V.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-08 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3876-821/2013 pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį dėl skolos už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą, pareikštą atsakovams J. V. ir A. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas proporcingai valdomos nuosavybės daliai priteisti iš atsakovų J. V. ir A. V. po 387,12 Lt skolos už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą, po 21,79 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško ir bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis po 39,90 Lt. Ieškinys (panaikinus teismo įsakymą) priimtas 2012-11-12 (b. l. 18-20).
Atsiliepimas
Atsakovas A. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes su ieškovu nėra pasirašęs vandens naudojimo ir nuotekų tvarkymo sutarties. Bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), niekada negyveno, juo nesinaudojo. Bute gyveno atsakovė J. V. su sūnumi ir naudojosi ieškovo teikiamomis paslaugomis, todėl atsakovo A. V. atžvilgiu pareikštas ieškinys yra nepagrįstas (b. l. 47-48).
Atsakovei J. V. adresuoti procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu (b. l. 44-45). Per teismo nustatytą terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepareiškė, todėl, atsižvelgiant į ieškovo prašymą, jos atžvilgiu priimtas sprendimas už akių.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovai skolingi už geriamą vandenį nuo 2010-11 iki 2012-07. Atsakovams vanduo skaičiuojamas pagal normą, bute deklaruoti du asmenys. Ieškovas nėra sudaręs vandens tiekimo sutarties su atsakovais, tačiau pagal Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymą sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kai atsakovai savo tinklus prijungia prie vandens tiekėjo tinklų. Apie bute gyvenančių asmenų skaičių privalo pranešti abonentas. Abonentai yra abu buto savininkai. Kai gyventojas išvyksta jis gali prašyti, kad tinklai būtų atjungti, vėliau jo prašymu vanduo vėl gali būti prijungiamas. Vandenį ieškovas tiekė, buto savininkai turi atsakyti ir užtikrinti, kad mokesčiai būtų mokami.
Atsiliepimas
Atsakovas A. V. ir jo atstovas advokatas J. K. ieškinį atsakovo atžvilgiu prašė atmesti. Atsakovas paaiškino, kad nuo 1987 m. gyvena Širvintose, ten nuolat atsiskaito su tiekėjais. Iš ieškovo negauna jokių paslaugų, mano, kad neturi išlaikyti sesers ar jos sūnaus. Mokesčiai paskaičiuoti už realų gyventojų skaičių, bet iš jo prašoma priteisti už vieną iš jų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-08 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovo A. V. 387,12 Lt skolos už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 387,12 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2012-09-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 37,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės J. V. 387,12 Lt skolos už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 387,12 Lt sumą, skaičiuojant nuo 2012-09-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 37,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklauso atsakovams nuo 2007-10-30, bute įrengtas komunalinis vandentiekis ir komunalinis nuotekų šalinimas (b. l. 25-26). Šalys nėra sudariusios rašytinės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties. Minėto buto geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai prijungti prie ieškovo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384, 1.71 straipsniais bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, laikytina, kad ieškovas žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovais (buto savininkais) neterminuotą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pirkimo–pardavimo sutartį pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Kadangi atsakovų bute nėra geriamojo vandens apskaitos prietaisų, remiantis 1997-12-31 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punktu, mokestis už suvartotą geriamąjį vandenį buvo skaičiuojamas pagal šalto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybė. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas, kaip sutarties šalis, netinkamai vykdė konkliudentiniais veiksmais sudarytą sutartį ir butui nebuvo tiekiamas geriamas vanduo. Taip pat byloje nėra ginčo, kad yra neapmokėta už tiektą vandenį ir įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010-11-30 iki 2012-07-31 yra 774,24 Lt. Atsakovo A. V. nurodyta aplinkybė, kad jis minėtame bute nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos, jame negyvena, nesudaro pagrindo nevykdyti jo kaip buto bendrasavininko prievolės atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas byloje iš esmės kėlė klausimą dėl atsiskaitymo tvarkos, kai butas nuosavybės teise priklauso keliems bendraturčiams, tačiau šiuos klausimus jis turi spręsti su buto bendraturte J. V.. Tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl delspinigių, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų po 21,79 Lt delspinigių (b. l. 98-101).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) A. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-08 sprendimą toje dalyje, kuria tenkintas ieškinys apelianto atžvilgiu ir ieškinį apelianto atžvilgiu atmesti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad ginčo butas lygiomis dalimis priklauso jam ir atsakovei J. V. pagal paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau šiame bute jis niekada negyveno ir negyvena. Teismas nekonstatavo, kad apeliantas naudojosi butu ir jam teikiamomis komunalinėmis paslaugomis, tarp jų ir vandeniu. Ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravusi atsakovė J. V. ir jos pilnametis sūnus A. E. F.. Byloje nebuvo ginčo dėl bute gyvenančių ir besinaudojančių vandeniu asmenų skaičiaus, tačiau teismas ieškinį tenkino ne pagal faktiškai bute gyvenančių ir besinaudojančių vandeniu asmenų skaičių, o pagal bendraturčių skaičių. Tokiu būdu teismo sprendimu buvo įteisinta situacija, kai už atsakovės šeimos narį, faktiškai besinaudojantį vandeniu (A. E. F.) mokėti nereikia, o apeliantui (tokia paslauga nesinaudojančiam) mokėti reikia, t. y. mokėti už kitą asmenį. Teismas sprendimą motyvavo vadovaudamasis CK 4.86 straipsnio 1 dalimi, nors apeliantas su kita atsakove buto jungtinės nuosavybės teise nevaldo. Be to, teismas vadovavosi nuostata, kad nors vanduo teikiamas vieno abonento vardu, tačiau už paslaugas turi mokėti bendraturčiai. Tai klaidingos teismo išvados. Teismas vandens sunaudojimo kiekius turėjo skaičiuoti pagal buto gyventojų skaičių, o ne kiekvienam bendraturčiui atskirai, iš kurių vienas vandens niekada nenaudojo. Teismas suabsoliutino bendraturčių prievolę mokėti bet kokius mokesčius, tenkančius jų daiktui, ir nesivadovavo specialiais teisės aktais, numatančiais naudojimąsi energetiniais ištekliai, t. y. ir vandeniu. Teismas taip pat nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Apeliantui niekada nebuvo išduota abonentinė knygelė, jis nebuvo įrašytas abonentu, jam nebuvo siunčiami kokie nors mokėjimo dokumentai, jis nebuvo pripažintas savarankišku abonentu, nors ieškovo reikalavimas tenkintas kaip savarankiškam abonentui ir atskiram atsakovui. Apeliantas nėra paslaugos vartotojas pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 19 dalį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.636 straipsnį panaudos gavėjai privalo patys mokėti visas naudojimosi daiktu išlaidas. Apeliantui negalima buvo skaičiuoti vandens kiekio, kurio jis nevartojo (b. l. 102-103).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu į atsakovo A. V. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas neginčija fakto, kad į ginčo butą buvo teikiamas vanduo. Apelianto teiginiai, kad vandens bute nenaudojo, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi nesant bute įrengto vandens apskaitos prietaiso, faktinis geriamojo vandens tiekimas į butą yra pakankamas pagrindas ieškovui skaičiuoti atitinkamus mokesčius pagal vidutines suvartojimo normas ir asmenų skaičių. Ginčo bute deklaruoti du asmenys, todėl mokesčiai už geriamąjį vandenį paskaičiuoti dviems asmenims. Apeliantas pagal įstatymą turi pareigą susitarti su bendraturčiais dėl ginčo buto bendro valdymo ir naudojimo bei pareigą proporcingai savo daliai mokėti butui išlaikyti priklausančius mokesčius. Apeliantas nesielgė kaip rūpestingas ir protingas buto savininkas. Ieškovas kiekvieną mėnesį ginčo butui siųsdavo mokėjimo pranešimus. Apelianto nežinojimas, kad ginčo butui išduota mokėjimo knygelė ir pagal ją iki skolos susidarymo 2010-11-30 buvo atsiskaitoma, patvirtina apelianto, kaip savininko, nerūpestingumą. Tarp ginčo šalių sutartis yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Apeliantas nepateikė panaudos sutarties (b. l. 106-109).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti proporcingai valdomos nuosavybės daliai ir iš apelianto dalį skolos už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buto bendrasavininkai, tarp jų ir apeliantas, turi proporcingai savo daliai (po ½) apmokėti įsiskolinimą už butui tiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ir apelianto atžvilgiu tenkino ieškinio reikalavimą dėl skolos už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą priteisimo. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Iš esmės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuris, pasak apelianto, patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, yra aplinkybė, jog teismas ieškinį tenkino ne pagal faktiškai bute gyvenančių ir besinaudojančių vandeniu asmenų skaičių, o pagal bendraturčių skaičių. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti pusės skolos iš apelianto, nes jis, nors ir yra buto bendrasavininkas, šiame bute niekada negyveno, o butu visada naudojosi kita atsakovė J. V. ir jos sūnus, kurie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą ginčo bute ir kurie, kaip faktiniai geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojai, turi apmokėti skolą. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtai apelianto argumentais dėl žemiau išdėstytų motyvų.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovo (geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų tiekėjo) bei apelianto (buto bendrasavininko) nėra raštu sudaryta viešoji vandens tiekimo sutartis, tačiau apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio buto geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo, t. y. ieškovo, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Tokiu būdu, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, yra pripažįstama, kad minėta viešoji vandens tiekimo sutartis tarp ieškovo ir apelianto (bei kitos buto bendrasavininkės (atsakovės J. V.)) yra sudaryta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas, be to, vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsnio 1 ir 19 dalimis („Abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, <...> prijungęs savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas“; „Vartotojas – fizinis asmuo (abonentas), perkantis vandenį ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas ne verslo, bet savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti“), apeliantas yra pripažįstamas abonentu ir vartotoju. Aplinkybė, kad apeliantas bute niekada negyveno ir negyvena (dėl to ginčo byloje nėra), nėra ten deklaravęs savo gyvenamosios vietos, nepaneigia nei minėto apelianto, kaip abonento ir vartotojo statuso konstatavimo, nei to, kad apeliantas skolos susiformavimo laikotarpiu buvo buto bendrasavininkas (apeliantas to neginčija), o pagal CK 4.76 straipsnį „Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai <...> atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms“. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, ieškovas pagrįstai reikalavo skolą už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą priteisti proporcingai valdomos nuosavybės daliai iš atsakovų J. V. ir A. V. (apelianto).
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vandens sunaudojimo kiekius turėjo skaičiuoti pagal buto gyventojų skaičių, o ne kiekvienam bendraturčiui atskirai, iš kurių vienas (t. y. apeliantas) vandens niekada nenaudojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo ginčo dėl prašomos priteisti skolos dydžio, jos apskaičiavimo tvarkos, t. y. dėl to, kad ieškovas vandens sunaudojimo normas skaičiavo atsižvelgdamas į tai, kad bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravę du asmenys. Byloje tarp ieškovo ir apelianto kilo ginčas dėl to, kas turi pareigą mokėti už geriamąjį vandenį – buto bendrasavininkai (kurių buvo du) ar faktiniai buto gyventojai (kurių taip pat buvo du). Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad norėdamas įrodyti kito asmens pareigą (pagal panaudos ar kitą sutartį) mokėti ieškovui už tai, kad šis asmuo faktiškai naudojo ieškovo tiekiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, apeliantas privalėjo pateikti į bylą pakankamai įrodymų, jog tokią pareigą jis, kaip buto bendrasavininkas, abonentas ir vartotojas pagal konkliudentiniais veiksmais sudarytą viešąją vandens tiekimo sutartį, perleido minėtam asmeniui (pagal apeliacinio skundo argumentus tai turėjo būti atsakovės J. V. sūnus A. E. F.) (CPK 178 straipsnis). Tačiau apeliantas į bylą minėtų įrodymų nepateikė. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.636 straipsnį panaudos gavėjai privalo patys mokėti visas naudojimosi daiktu išlaidas.
Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantui niekada nebuvo išduota abonentinė knygelė, jis nebuvo įrašytas abonentu, jam nebuvo siunčiami kokie nors mokėjimo dokumentai, jis nebuvo pripažintas savarankišku abonentu, nors ieškovo reikalavimas tenkintas kaip savarankiškam abonentui ir atskiram atsakovui, nepanaikina apelianto pareigos kartu su kita buto bendrasavininke atsakove J. V. (kuriai ginčo buto adresu ir buvo siunčiami pranešimai apie sunaudotą vandens kiekį ir mokėtiną sumą (apeliantas to neginčija)) proporcingai savo daliai (t. y. po ½) apmokėti ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ skolą už tiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Iš anksto nesusitaręs su kita buto bendrasavininke, kuri, pasak apelianto, nuolatos gyveno ginčo bute su savo sūnumi, dėl mokesčių už ieškovo tiekiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, mokėjimo tvarkos, t. y. kas, atsižvelgiant į faktinį gyvenimą ginčo bute, privalo mokėti šiuos mokesčius, apeliantas prisiėmė tokio neveikimo riziką ir pareigą atsakyti pagal ieškovo pareikštą ieškinį kaip nerūpestingas buto bendrasavininkas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neargumentavo, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Nors ieškovas atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą nurodė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad tokias išlaidas patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl minėtas ieškovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-08 sprendimą palikti nepakeistą.