Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-03-12 · Civilinė byla Nr. e2A-91-544/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-12
Bylos Nr.
e2A-91-544/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Atsakovas
R. I.
Ieškovas
V. M.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-91-544/2020

teisėjas Vaidas Pajeda Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12918-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.1.3.6.; 2.6.29.4.; 3.3.1.18.1.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. I. (R. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2034-820/2019 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui R. I., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ilokas“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. M. prašė priteisti iš atsakovo R. I. 1 000,00 Eur skolą, 8,63 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad paskolino atsakovui 1 000,00 Eur, paskola buvo įforminta neprotestuotinu paprastuoju vekseliu ir skolos rašteliu. Iš vekselio ir skolos raštelio turinio matyti, kad atsakovas skolos sumą įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 2016 m. lapkričio 18 d. Tikėjosi, jog atsakovas grąžins skolą vėluodamas, tačiau ir vėliau jos negrąžino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 2 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. preliminarų sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui V. M. iš atsakovo R. I. 1 000,00 Eur skolą, 8,63 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 008,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 242,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė ieškovui iš atsakovo papildomas bylinėjimosi išlaidas – 313,50 Eur.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas dirbo UAB „Ilokas“ vairuotoju nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. lapkričio16 d. UAB „Ilokas“ 2016 m. rugsėjo 08 d. įsakymu išsiuntė atsakovą į komandiruotę nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 24 d. maršrutu Lietuva – Italija – Lietuva. 2016 m. rugsėjo 16 d. ieškovas per Western Union (toliau – WU) pervedė atsakovui 999,00 Eur į Italiją. 2016 m. rugsėjo 26 d. atsakovas pasirašė skolos raštelį, kuris yra spausdintinis tekstas rusų kalba. Jame nurodyta, jog 1 000,00 Eur atsakovas gavo iš ieškovo 2016 m. rugsėjo 16 d. WU pinigų perlaida. 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovas išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000,00 Eur, kurį įsipareigojo apmokėti iki 2016 m. lapkričio 18 d.

5. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendė, jog trečiasis asmuo UAB „Ilokas“ (atsakovo darbdavys) buvo išmokėjęs atsakovui daugiau pinigų, nei reikėjo komandiruotei į Italiją. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas yra gavęs iš ieškovo 1 000,00 Eur WU pavedimu, ką patvirtina WU pavedimo dokumentai, atsakovo ranka rašytas skolos raštelis ir vietoj raštelio išduotas vekselis. Be atsakovo paaiškinimų, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog buvo apgautas darbdavio, todėl atsakovo teiginius teismas laikė neįrodytais, o aplinkybę, jog ieškovas paskolino atsakovui 1 000,00 Eur – įrodyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu atsakovas R. I. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

7. Nurodo, kad niekada nesiskolino iš ieškovo 1 000,00 Eur savo reikmėms. 2016 m. rugsėjo 16 d. per WU ši suma jam buvo pervesta kaip UAB „Ilokas“ darbuotojui transporto išlaidoms. Ieškovas melagingai nurodė, jog paskolino pinigus. Šios lėšos, kaip paskola, buvo įformintos neprotestuotinu paprastuoju vekseliu ir skolos rašteliu tik dėl ieškovo apgaulės, pasinaudojus atsakovo teisiniu neišprusimu. Nei pats ieškovas, nei jo advokatas taip ir nesugebėjo paaiškinti teismui, kam reikėjo tai pačiai skolos sumai reikalauti iš atsakovo ir skolos raštelio, ir vekselio.

8. Teigia, jog teismas padarė neteisingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad UAB „Ilokas“ buvo išmokėjusi atsakovui daugiau pinigų, nei reikėjo komandiruotei į Italiją. Byloje yra pateikti atsakovo sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, kad ne atsakovo darbdavė UAB „Ilokas“ jam perveda lėšas įmonės išlaidoms komandiruotėje, o už darbdavį tai daro UAB „Arsama“, kurios vadovas yra ieškovas. Taigi, šios dvi įmonės, veikdamos bendru susitarimu, siuntė lėšas atsakovui būnant Italijoje būtent UAB „Ilokas“ išlaidų dengimui. Jokių lėšų nei UAB „Arsama“, nei jos vadovas V. M. asmeniškai atsakovui neskolino. Teismas be jokio teisinio pagrindo priskaičiavo atsakovui skirtus dienpinigius prie bendrų išlaidų įmonės reikmėms ir padarė išvadą, kad iš UAB „Ilokas“ jam buvo pervesta pakankamai lėšų komandiruotės išlaidoms.

9. Nurodo, kad iš teismui pateiktų mokėjimo pavedimų yra akivaizdu, jog už advokato paslaugas 2017 m. rugsėjo 13 d. 302,50 Eur mokėjo ne V. M., o UAB „Arsema“. Tai rodo, kad ieškovas V. M. tapatina save su UAB „Arsema“, laiko šios įmonės lėšas savo asmeninėmis, jas perveda savo vardu, o vėliau reikalauja šias lėšas priteisti sau asmeniškai, nurodydamas, kad būtent jis turėjo tokias išlaidas. Byloje jau ne pirmą kartą V. M. reikalauja iš R. I. savo naudai priteisti tas sumas, kurių jis asmeniškai nemokėjo ir jos jam nepriklausė, o priklausė UAB „Arsema“. Be to, abejonių, kad V. M. per WU siuntė R. I. savo, o ne įmonės pinigus, kelia ir tai, kad jis reikalauja grąžinti tik 1 000,00 Eur, tačiau nereikalauja 29,57 Eur, sumokėtų už pinigų siuntimą.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas V. M. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, apelianto deklaratyvūs kaltinimai, jog ieškovas klastojo dokumentus ir diktavo atsakovui skolos raštelius dėl nebūtų skolų, yra absurdiški. Akivaizdu, jog nebūtų skolų raštelių surašymas apeliantui suprantama rusų kalba ir jų pasirašymas nedera su rūpestingo, apdairaus elgesio standartu. Be to, apeliantas UAB „Ilokas“ atliko vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas ir pats asmeniškai rinko bei teikė bendrovės buhalteriui dokumentus, pagrindžiančius darbdavio jam UAB „Ilokas“ reikmėms išmokėtų pinigų sumų panaudojimą, todėl, laikantis tikimybių pusiausviros principo, apelianto argumentai yra neįtikinami.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinis skundas atmetamas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

14. Apeliacinio skundo esmė – ar pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovo atsakovui neva skolintais 1 000,00 Eur, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai.

15. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, t. y. taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011 ir kt.). Kasacinis teismas pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovo reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apelianto nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

17. Atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, jų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, minėtą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog yra aukšta tikimybė, jog ieškovas pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus (paskolos raštelį, vekselį) paskolino apeliantui jo asmeninėms reikmėms 1 000,00 Eur. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Aplinkybes, kokio sandorio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas ir kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius (šiuo atveju – ieškovas, CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pinigus atsakovas faktiškai gavo, tačiau, apelianto teigimu, iš UAB „Ilokas“ išreikalauti buhalteriniai apskaitos dokumentai patvirtina jo (atsakovo) teiginius, kad jis neįsipareigojo grąžinti ieškovui 1 000,00 Eur, o skolos raštelį ir vekselį pasirašė ieškovo apgautas ir priverstas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius vertina nepagrįstais.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. ieškovas per WU pervedė atsakovui 999,00 Eur į Italiją, taigi, perdavė apeliantui pinigų sumą, atitinkančią paskolos sumą. Apeliantas pats parašu patvirtino 2016 m. lapkričio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį bei 2016 m. rugsėjo 26 d. rusų kalba surašytą skolos raštelį tam pačiam 1000,00 Eur. Nors apeliantas teigia, kad ši pinigų suma buvo jam pervesta kaip UAB „Ilokas“ darbuotojui ir skirta transporto išlaidoms, tačiau tokią jo poziciją paneigė liudytoja apklausta UAB „Ilokas“ buhalterė L. S., paaiškinusi, jog atsakovui iš tiesų buvo mokamos pinigų sumos, kurias pastarasis grįžęs iš komandiruotės grąžino arba pateikė jų panaudojimo UAB „Ilokas“ reikmėms patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto teiginiai, susiję su tuo, kad liudytoja galimai davė melagingus parodymus, nepagrįsti įtikinamais argumentais ir yra deklaratyvūs. Pažymėtina, jog liudytoja patvirtino apeliantui palankias aplinkybes apie tai, kad jis yra visiškai atsiskaitęs su UAB „Ilokas“ ir kad skolų neturi. Liudytojos parodymų turinio teisingumą iš esmės patvirtino byloje esantys UAB „Ilokis“ buhalterinės apskaitos dokumentai, ką skundžiamame sprendime detaliai ir išsamiai išdėstė ir pirmosios instancijos teismas.

19. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad per laikotarpį nuo vienos komandiruotės iki kitos komandiruotės pabaigos UAB „Ilokas“ buvo išdavęs apeliantui, kaip atskaitingam prieš bendrovę vairuotojui, 7 400,00 Eur, kurių užteko (turėjo užtekti) 7 361,27 Eur komandiruotės į Italiją išlaidoms apmokėti. Tokią teismo išvadą patvirtina UAB „Ilokas“ į bylą pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė, įvertino bei teismo sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas. Apeliantas akcentuoja, jog teismas be jokio teisinio pagrindo priskaičiavo atsakovui skirtus dienpinigius prie bendrų išlaidų įmonės reikmėms, tačiau, kaip matyti iš UAB „Ilokas“ pateiktos avansinės apyskaitos Nr. 16917/20 ir teismo nustatytų aplinkybių, 896,00 Eur dienpinigių suma, skirta atsakovui kaip darbo užmokestis, į 7 361,27 Eur UAB „Ilokas“ komandiruotės išlaidas nebuvo įtraukta. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties apelianto teiginius, apie tai, kad ginčo paskolos suma būtų buvus teikiama UAB „Arsema“ lėšomis ar veikiant ieškovui jos vardu ir interesais ar panašiai.

20. Teismas ginčo atveju nelaiko reikšminga aplinkybe to, kad ieškovas nereikalauja grąžinti 29,57 Eur, sumokėtų už perlaidą. Bylos įrodymai – WU išduotas kvitas, apelianto pasirašytas skolos raštelis, surašytas jam suprantama kalba, bei paties apelianto aiškinimas, jog pinigus jis gavo, leidžia manyti, jog ieškovas paskolos suteikimo metu 1000,00 Eur valdė, naudojo, disponavo savo nuožiūra ir šiuos pinigus perdavė atsakovui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, atsižvelgiant į esminius paskolos sutarties elementus, ieškovas nėra saistomas pareiga šios kategorijos byloje įrodinėti pinigų, buvusių paskolos dalyku, kilmę, pastarajam pakanka įrodyti tik faktą, jog paskolos suma apeliantui buvo perduota, kas šiuo atveju ir įrodyta.

21. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog ieškovas tiek teismo posėdžio metu, tiek procesiniuose dokumentuose paaiškino priežastis, nulėmusias skolos raštelio ir paprastojo neprotestuotino vekselio surašymą, t. y. kad vekseliu jis siekė supaprastinti galimą priverstinį paskolos sumos išieškojimo procesą ir išvengti bylinėjimosi teisme; laiku neįvykdė įstatyme numatytų imperatyvių įpareigojimų (pateikti vekselį apmokėjimui bei pareikšti atsakovui pretenziją), dėl ko vekselis prarado viešojo patikimumo savybę – tapo paprastu skolos rašteliu. Teismo vertinimu, tokie ieškovo paaiškinimai yra logiški, neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams.

22. Apelianto teigimu, iš teismui pateiktų mokėjimo pavedimų yra akivaizdu, kad už advokato paslaugas mokėjo ne V. M., o UAB „Arsema“. Tačiau, teismo nuomone, apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad ieškovas byloje apgaulės būdu siekia prisiteisti iš jo ne tik 1 000,00 Eur, bet ir advokato išlaidas, kurių jis iš savo lėšų nemokėjo. Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (mokėjimo data 2017 m. rugsėjo 13 d.) matyti, kad 302,50 Eur mokėjimas buvo atliktas iš UAB „Arsema“ atsiskaitomosios sąskaitos banke, tačiau mokėjimo nurodyme aiškiai įvardinta, kad pradinis mokėtojas yra ieškovas V. M.. Taigi, šiuo aspektu apelianto keliamos abejonės dėl teismo sprendimu papildomai priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ieškovo naudai yra nepagrįstos.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir jų visumą, sprendimą grindė įrodymų visumos analize, turimais faktiniais duomenimis. Tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde argumentus dėl paskolos sudarymo aplinkybių ir neturėjimo paskolos dalyko grąžinti ieškovui grindė ne patikimais ir objektyviais įrodymais, bet tik savo deklaratyviais paaiškinimais apie tai, kad UAB „Ilokas“ ir UAB „Arsema“, klastodamos dokumentus ir priversdamos pasirašyti dokumentus dėl jam neišduotų paskolų, galimai siekė sau finansinės naudos atsakovo sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisakė tik dėl teisiškai reikšmingų atsakovo R. I. apeliacinio skundo argumentų.

25. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovas V. M. sumokėjo 484,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovo R. I., kurio apeliacinis skundas atmetamas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Ramunė Čeknienė