- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-23
- Bylos Nr.
- I2-1421-596/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03700-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. S., R. K., J. K., A. D., K. K., L. K., N. A., N. B., L. S., A. S., K. S., A. K., D. A., L. P.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- Biudžetinės įstaigos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. K., V. S., L. K., N. A., J. K., N. B., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D., L. P. (L. P.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija arba atsakovė) 24 617,70 Eur (kiekvienam iš pareiškėjų po 1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; 2) pareiškėjų naudai iš Administracijos priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai paaiškina, kad jie yra gyvenamųjų namų kvartalo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai. Greta jų gatvės auga Liepynės girininkijai priklausantis valstybinės reikšmės miškas, skirtas naudotis išimtinai gyventojų rekreaciniais ir poilsio tikslais, todėl jame negali būti vystoma jokia ūkinė-komercinė veikla. Teigia, kad 2011 m. rugsėjo mėn. pastebėjo, jog šiame miške pradėti vykdyti kelio statybos darbai: pažymėta kelio trasa, pradėti miško augalijos kirtimo darbai, pašalintas miško žemėje augęs augalinis sluoksnis, atvežtas žvyras kelio pagrindams tiesti. Pažymi, kad jie apie planuojamus atlikti statybos darbus informuoti nebuvo, todėl kreipėsi dėl informacijos suteikimo į valstybines institucijas: Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius), Administracijos Miesto ūkio departamento infrastruktūros projektų skyrių, Vilniaus miškų urėdiją, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, Administracijos Miesto plėtros departamentą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą. Minėtų valstybinių institucijų pateikti atsakymai į pareiškėjų paklausimus patvirtino pareiškėjų abejones dėl valstybinės reikšmės miške nutiesto kelio teisėtumo.
Teigia, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės tinklalapį, Gailiūnų ir Paliuliškių kaimuose planuojama vystyti 147,8 ha dydžio gyvenamųjų namų kvartalą, o šio projekto planavimo organizatorius yra Gailiūnų asociacija (toliau – ir Asociacija), kurios užsakymu individuali įmonė (toliau – ir IĮ) ,,Provekta“ parengė techninį projektą ,,Kelias nuo Č. Kudabos gatvės iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios/Antakalnis“. Pažymi, kad Asociacijos atstovai pareiškėjams patvirtino, jog naujai suprojektuota 66 m ilgio kelio atkarpa ir 1,5 km ilgio kelias per valstybinės reikšmės mišką turėtų tapti naujojo kvartalo jungtimi su Vilniaus miestu. Pažymi ir tai, jog Asociacija nebūtų savo lėšomis įrenginėjusi šios kelio atkarpos, tuo atveju, jei naujai projektuojamą kvartalą su Vilniaus miestu nebūtų siekiama sujungti per Č. Kudabos gatvę. Pareiškėjams abejonių sukėlė tai, jog 2011 m. rugsėjo mėn. valstybiniame miške įrengto 1,5 km ilgio kelio užsakovas yra valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Nemenčinės miškų urėdija, todėl manė, kad siekiant tenkinti išimtinai Asociacijos interesus buvo neracionaliai panaudotos valstybės lėšos. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai 2012 m. sausio mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą (toliau – ir Prokuratūra), kuri 2012 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą įspėti Administracijos direktoriaus pavaduotoją, kad jis, spręsdamas klausimus dėl statybos leidimų išdavimo, nedarytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 ,,Miestų, miestelių, kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir Reglamentas) 2.5 punkto pažeidimų. Prokuratūrai netenkinus pareiškėjų prašymo kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, pareiškėjai patys kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013.
Pažymi, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. išduoto statybos leidimo Nr. IT/868/09-0941 (toliau – ir Leidimas) pagrindu pradėti statybos darbai kreipimosi į teismą dieną yra iš esmės baigti, t. y. nors kelio statybos užbaigimas iki galo neįteisintas, pareiškėjų interesus pažeidžiantis kelias jau yra pastatytas ir naudojamas. Ginčo teritorijoje pastebimai suintensyvėjęs automobilių judėjimas, važinėja sunkiasvoris specialios paskirties krovininis transportas, gadinama dalinai už pareiškėjų lėšas įrengta Č. Kudabos gatvės dangą, atsirado nepageidaujamas triukšmas, padidėjo oro tarša, nuolat pažeidinėjamos kelių eismo taisyklės, taip sukeliant pavojų gyventojų sveikatai. Administracijai išdavus Leidimą kelio, jungiančio Č. Kudabos gatvę, Vilniuje, ir Liepynės girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą, statybai, pareiškėjai nuolat patiria neturtinę žalą.
Teigia, kad Asociacijos užsakymu buvo suprojektuotas D1 kategorijos kelias su pėsčiųjų taku, tačiau prieš išduodant sąlygas kelio tarp Č. Kudabos g. ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško techniniam projektui rengti, buvo būtina parengti galiojantį teritorijų planavimo dokumentą, nustatantį tikslią kelio vietą ir atitinkamus techninius parametrus. Pažymėjo, jog Leidimas kelio statybai išduotas, neparengus detalaus plano, todėl pareiškėjai negalėjo dalyvauti detalaus planavimo procedūroje. Laikosi pozicijos, jog Administracija negalėjo išduoti Leidimo ne tik dėl to, kad kelio statyba negalima, neįvykdžius detalaus planavimo procedūros, bet ir dėl to, kad Leidimo pagrindu pastatytas kelias neatitinka bendrųjų teritorijų ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo sprendinių, nes toks kelias nenumatytas iki 2015 m. galiojusiame bendrajame plane. Anksčiau vidaus keliu buvęs poilsio reikmėms naudotas miško keliukas, sujungus jį su Č. Kudabos gatve, faktiškai tapo viešuoju keliu, jungiančiu kelias gyvenamąsias vietoves, dėl ko suintensyvėjo eismas, pradėjo važinėti sunkiasvoris transportas, atsirado nepageidaujamas triukšmas, padidėjo oro tarša, yra gadinama iš dalies už pareiškėjų lėšas įrengta Č. Kudabos gatvės kelio danga, dėl nuolat pažeidžiamų Kelių eismo taisyklių keliamas pavojus gyventojų sveikatai. Atsakovei išdavus Leidimą, pareiškėjai nuolat patiria neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, pažeisti jų teisėti lūkesčiai, nes įsigydami gyvenamuosius namus minėtoje gatvėje jie tikėjosi gyventi ramioje vietoje, kurioje nebus intensyvaus eismo, todėl laikosi pozicijos, kad jų patiriami neigiami dvasiniai išgyvenimai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški. Teigia, kad jų patiriama neturtinė žala didės ir ateityje, nes Asociacija planuoja Vilniaus rajone 37 ha apie 163 G1 paskirties sklypus, dėl ko suprastės jų gyvenimo kokybė.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skundo reikalavimus, remdamasi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad šioje byloje aktualus teisės ir fakto klausimas, o ankstesni teismų sprendimai (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016) turi prejudicinę galią šioje byloje, nes juose nustatyta, kad Leidimas buvo išduotas neteisėtai. Nurodė, kad atsakovės argumentai, kad vėlesniais teismų sprendimais buvo leista neteisėtas kelio statybas įteisinti, turi būti atmesti kaip niekiniai, nes pats faktas yra tai, kad neteisėtas aktas - Leidimas - buvo išduotas ir dėl to pareiškėjai patyrė moralinę žalą. Pareiškėjai buvo apgauti atsakovės, nes jiems buvo tvirtinama, kad yra aplinkkelis, kuris sujungs Asociacijos vystomą statybos projektą su Vilniaus miesto centru. Pareiškėjai pasitikėjo atsakove ir nesikreipė į teismus prašyti, kad kelio statybos būtų sustabdytos. Pareiškėjai tikėjo tuo, ką atsakovė nurodė jiems savo raštuose, t. y. kad kelias bus skirtas miško darbuotojams, miškininkų poreikiams. Vėliau paaiškėjus kitoms aplinkybėms, pareiškėjai patyrė didelį nusivylimą, apgaulę, moralinę žalą. Atstovė akcentavo, kad visas būtinas žalai priteisti aplinkybes - neteisėtus valstybinės institucijos veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos - yra įrodę, pabrėžė, kad žalą sukėlė ne kelias, o neteisėti atsakovės veiksmai, t. y. Leidimo išdavimas. Atkreipia dėmesį, kad LAT 2016 m. birželio 13 d. nutartimi nusprendė keisti kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. jei anksčiau buvo įpareigojama neteisėtos statybos padarinius šalinti, minėta nutartimi LAT išplėtojo savo argumentaciją, suteikiant galimybę Asociacijai ir atsakovei įteisinti nelegalias kelio statybas. Atkreipė dėmesį, kad pirmiausiai buvo pakeistas Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, kuriuo buvo leista tiesti kelius per miškus, vėliau buvo priimami teismų sprendimai, leidžiantys įteisinti nelegalias statybas, sutvarkant reikiamus dokumentus. Pareiškėjų atstovė kėlė klausimą, ar gali būti paminti pareiškėjų interesai, kurie skundą teikė įstatymų, kurie tuo metu reglamentavo statybas ir žalos atlyginimą, kontekste, o jų reikalavimas sprendžiamas beveik aštuonerius metus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas V. S. prašė skundą tenkinti, palaikė atstovės išsakytą poziciją, papildomai nurodydamas, jog problema dėl nelegalaus kelio gilėja, nes Asociacija vykdo statybas, dėl ko važinėja sunkvežimiai su statybinėmis medžiagomis, kurie nesilaiko kelių ženklais nustatytų ribojimų.
Teismo posėdyje pareiškėjas R. K. prašė skundą tenkinti, palaikė atstovės poziciją. Papildomai paaiškino, kad kelias tapo tranzitine jungtimi tarp Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono, buvo pažeistas bendrasis Vilniaus miesto planas. Nelegali statyba buvo vykdoma valstybinėje žemėje be jokių teisinių ir finansinių pasekmių, buvo tik įpareigojimas statytojui gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Teigė, jog pagal savo techninius parametrus aptariamas kelias yra regioninis kelias, kuriame greitis yra iki 70 km/val. Dėl atsiradusio tranzitinio kelio vieta tapo nepatraukli, sklypų vertė yra ženkliai kritusi. Pažymėjo, jog Miškų urėdijos rašte buvo nurodoma, kad tai tik keliukas gaisrams gesinti, o Administracijos rašte buvo nurodyta, kad jungtis su Vilniaus rajonu per Č. Kudabos gatvę nenumatoma, nors faktiškai jungtis jau yra padaryta.
Teismo posėdyje pareiškėjas J. K. prašė skundą tenkinti, palaikė atstovės poziciją. Papildomai paaiškino, minėtas kelias yra žvyrkelis. Kadangi pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) name, kuris yra 4 m nuo žvyrkelio, jis kenčia dėl transporto sukeliamų dulkių, šalia žvyrkelio nėra jokių šaligatvių, todėl išeiti į gatvę nesaugu. Teigia, jog turi atsakovės raštą, kuriame nurodoma, kad Č. Kudabos gatve nebus važinėjama, tačiau ja iš tikrųjų yra važinėjama, todėl pareiškėjas jaučiasi apgautas, nusivylęs.
Teismo posėdyje pareiškėjas A. D. prašė skundą tenkinti, palaikė atstovės bei kitų pareiškėjų išsakytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjams nepagrįstai buvo teigiama, kad jie tik įsivaizduoja dėl būsimo kelio, jų buvo klausiama, ar turi įrodymus apie planuojamas kelio statybas, filmuotą antstolių medžiagą ir pan. Pareiškėjai jautėsi nelaikomi piliečiais, o laikomi kažkuo kaltais žmonėmis. Pareiškėjo teigimu, kelio projektas buvo nusikalstamas, iš gyventojų buvo pareikalauta 600 Lt. Jo manymu, atsakovė galimai siekia, kad patys gyventojai paprašytų, kad būtų išplatinta gatvė, įrengti šaligatviai, kad būtų saugiau, šiuo atveju yra atsakovės siekis gauti pinigų dėl Č. Kudabos gatvės išplatinimo. Asociacija neteisėto Leidimo pagrindu padarė platų kelią su perspektyva iki 8 m pločio. Nelegalios statybos klausimo nesiėmė spręsti nei Prokuratūra, nei Specialiųjų tyrimų tarnyba. Bendrasis Vilniaus miesto planas nagrinėjamu atveju yra svarbiausias dokumentas, kurio Vilniaus miesto savivaldybė nesilaiko, nors pati jį priėmė. Atsakovės raštuose buvo nurodoma, kad automobilių srautai bus kreipiami per kitą kelią ir neturėtų būti daromos korekcijos platinant miško keliuką. Šiuo atveju pareiškėjai patyrė apgaulę, nes, jų manymu, keliukas turėjo būti skirtas rekreacijai ir miškininkų poreikiams.
Atsiliepimas
Atsakovė Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo su skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) yra nesusijusi su Liepynės girininkijoje esančio kelio eksploatacija, priežiūra ir remontu, šis kelias neturi gatvės statuso, todėl Administracija negali būti ir nėra atsakinga už šio kelio remonto darbus ar kitus veiksmus, atliktus valstybinio miško teritorijoje. Teigia, jog pareiškėjai klaidingai nurodo, jog Leidimo pagrindu nutiestas kelias nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, kadangi ši kelio atkarpa ginčo nagrinėjimo metu Savivaldybei nėra perduota, t. y. Savivaldybei priklauso Č. Kudabos gatvė, o ne kelio atkarpa, kurios statybai buvo išduotas Leidimas. Paaiškina, kad Administracija 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą kelio tarp Č. Kudabos g. ir Liepynės girininkijoje esančio valstybinio miško 490 kvartalo statybai, bet jokių veiksmų, susijusių su valstybinio miško teritorijoje esančio kelio remontu ar statyba, nėra atlikusi. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-947-934/2013 dėl Leidimo teisėtumo, kurio nenuginčijus jis laikomas galiojančiu.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad miško kelias, einantis Liepynės girininkijos teritorijoje tarp 479-480 miško kvartalų ribine linija į Leidimo apimtį nepatenka, statomas kelias nepatenka į miško teritoriją, o tiesiamas per valstybinę žemę. Akcentuoja, kad iš valstybės institucijų raštuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad miško kelias naudojamas miško apsauginiais ir eksploatacijos tikslais, o minimos naujai planuojamos Gailiūnų gyvenvietės transportinė jungtis teritorijų planavimo dokumentuose numatyta ne šiuo keliu, ką patvirtina minėtoje civilinėje byloje pateikti įrodymai. Teigia, jog aplinkybę, kad remontuotas miško keliukas ir tuo pačiu į jį įsijungiantis Leidimu įrengtas kelias reikalingas miško apsauginiais, priešgaisrinės apsaugos ir eksploataciniais tikslais, patvirtina pareiškėjų civilinėje byloje prie ieškinio pridedami valstybės institucijų raštai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Leidimo pagrindu įrengta kelio atkarpa nuo Č. Kudabos g. iki valstybinio miško 490 kvartalo yra naujai planuojamos teritorijos Gailiūnų k. jungtis su Vilniaus miestu. Laikosi pozicijos, kad išduotas Leidimas ir pagal jį pastatytas kelias nepakeičia pareiškėjų minimo miško kelio paskirties. Kadangi kelias nepatenka į valstybinio miško ar saugomą teritoriją, gavus atitinkamų institucijų sutikimus įgaliotas Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą, kuris buvo išduotas nepažeidžiant teisės aktų, todėl atsakovė neteisėtų veiksmų neatliko.
Pažymi, kad nors pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, jog jų patiriami neigiami išgyvenimai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški, tačiau jie neįvardina, kokius dvasinius išgyvenimus jie patiria ir kaip jie pasireiškia, nes teiginiai apie suintensyvėjusį eismą, nepageidaujamą triukšmą, padidėjusią oro taršą, Kelių eismo taisyklių pažeidimus nepagrįsti jokiais įrodymais, nenurodyta, kad jų lūkesčiai, jog Vilniaus mieste esančia miestui priklausančia gatve nevažinėtų automobiliai, gali būti laikomi pagrįstais ir ginamais įstatymo, nes gyvenamasis kvartalas ir Č. Kudabos gatvė patenka į miesto teritoriją, o miesto plėtra yra natūralus procesas. Teigia, kad pareiškėjų siekis, kad situacija išliktų nekintanti (Vilniaus mieste priklausančia gatve nevažinėtų automobiliai), savaime negali būti pripažinta jų interesų pažeidimu ar pagrįstais lūkesčiais. Atsakovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjai neįrodė, kaip jų tariamų lūkesčių pažeidimas ir kokią moralinę žalą jiems daro nepagrindžia prašomos žalos dydžio, nes vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka.
Atsiliepimas
Atsakovė 2021 m. gegužės 9 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose detalizuoja aplinkybes, nustatytas bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėtose bylose. Akcentuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, kuris nagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atmetė pareiškėjų argumentus, jog kelio statyba nėra galima toje teritorijoje, kad tai prieštarauja Savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Savivaldybės bendrojo plano sprendiniams. Atsižvelgdama į bendrosios kompetencijos teismų priimtų procesinių sprendimų visetą daro išvadą, kad ginčo kelio statyba galima pagal galiojančius bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus bei neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, todėl, nepaisant procedūrinio pažeidimo (tuomet neparengto detaliojo plano), kelio statyba buvo galima ir jis bet kokiu atveju būtų įrengtas. Laikosi pozicijos, kad šie faktai ne tik paneigia pareiškėjų skunde dėstomus reikalavimus, bet ir šį administracinį ginčą daro beprasmiu, nes ginčo kelias yra teisėtas ir nebus pašalintas.
Pažymi, kad nustatytu terminu įvykdė teismo sprendimus, t. y. 2020 m. spalio 9 d. buvo išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas LN-I201009122727528 kelio nuo Č. Kudabos g., Vilniaus m., iki valstybinio miško 479 kvartalo pradžios. Papildomai nurodo, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Administracijos direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 30-3483 „Dėl sklypo Č. Kudabos gatvei eksploatuoti formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4939-811/2016 pareiškėjų skundą atmetė. Atsakovė, apibendrindama ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) praktika nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog kelio statyba buvo galima, ką patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai apie statybos įteisinimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjų skundas yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas.
Atsakovė pakartotinai nurodo, kad pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau neįvardija, kokius dvasinius išgyvenimus jie patyrė ir kaip jie pasireiškė, nes skunde apsiriboja abstrakčiais bei deklaratyviais teiginiais. Toliau rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė remiasi aktualia LVAT bei LAT praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis ir teigia, kad vertinant pareiškėjų prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ir teismų praktikos suformuota vertinamųjų kriterijų visuma, suponuojančia teismų pareigą preciziškai įvertinti konkrečios bylos aplinkybes. Atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė tariamos neturtinės žalos, todėl jų skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
Pažymi, kad detaliojo plano nebuvimas išduodant ankstesnį statybą leidžiantį dokumentą vertinamas tik kaip procedūrinis pažeidimas, kadangi jo statyba neprieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams bei imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, kad Administracija atliko neteisėtus veiksmus, mano, kad tokie neteisėti veiksmai vertinami kaip formalūs, kadangi kelio statyba minėtoje teritorijoje buvo galima pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, todėl kelio statyba galėjo būti vykdoma.
Atsakovė apibendrindama nurodo, kad Leidimo išdavimo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija, kadangi pareiškėjai ir siekė jį panaikinti, taigi tai yra pakankama priemonė pažeistai teisei apginti, dėl ko nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad LAT suformavo naują praktiką, pagal kurią statybą galima įteisinti, kai yra galiojantis detalusis planas ar bendrasis teritorijų planavimo dokumentas, specializuotas teritorijų planavimo dokumentas ir nėra prieštaravimų teisės aktams. Nesutiko su pareiškėjų atstovės nuomone, kad nėra aktualu, ar kelias yra įteisintas ar ne, pabrėždama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo buvo leista sutvarkyti projektinę dokumentaciją ir gavus statybą leidžiantį dokumentą įteisinti statomą kelią. Kadangi pagal teismo sprendimą kelias buvo galimas, aplinkybė dėl jo galimumo turi būti vertinama, nes vėlesniais teismų sprendimais taip pat buvo pripažinta, kad kelias pagal bendrąjį Vilniaus miesto planą yra galimas. Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjų samprotavimai, jog kelias neteisėtas, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nėra nustačiusi jokių pažeidimų dėl kelio statybos, taigi kelias yra tinkamai įrengtas ir sutvarkytas, ką patvirtina naujai išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Teigia, kad patenkinus pareiškėjų skundą, jie galėtų vos ne kas mėnesį kreiptis dėl žalos atlyginimo, nes kelias lieka ir pareiškėjams kelia nepatogumus, o pareiškėjų argumentai dėl padidėjusio transporto srauto turi būti atmesti, nes šis aspektas nėra aktualus kelio statybai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodydamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013 vyksta teisminiai ginčai dėl Leidimo panaikinimo ir statybos pagal jį padarinių šalinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atstovas nedalyvavo, teisme gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjams iš Administracijos priteisimo dėl atsakovės neteisėtai išduoto Leidimo kelio, jungiančio Č. Kudabos g., Vilniuje, ir Liepynės girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą, statybai.
Proceso dalyvių paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Administracija 2009 m. rugsėjo 7 d. išdavė Leidimą, kuriame nustatyta, kad statytojas yra „Gailiūnų asociacija“; statybos rūšis „Nauja statyba“; statybos objektas „Kelias“; statybos adresas „nuo Č. Kudabos g. iki valstybinio miško 490 kvartalo pradžios“.
Duomenimis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, taip pat rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013, panaikino atsakovės išduotą Leidimą bei įpareigojo statytoją Asociaciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią nuo Č. Kudabos g. iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios bei sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-114-781/2015, minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, nutarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1019-232/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-26151-608/2017, ieškinį tenkino iš dalies: leido atsakovui Asociacijai savo lėšomis per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžianti dokumentą perstatyti ar pertvarkyti kelią, t. y. leisti įteisinti statybą; per nustatytą terminą neįvykdžius teismo reikalavimo įpareigojo statytoją Asociaciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendime nustatyto statybos įteisinimo termino pabaigos savo ir Administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius – išardyti Leidimo pagrindu neteisėtai įrengtą kelią nuo Č. Kudabos g. iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios ir sutvarkyti statybvietę; kitą ieškinio dalį atmetė. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-19-212/2019, 2017 m. spalio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis dėl pareiškėjų reiškiamos žalos, susijusios su neteisėtai Administracijos išduoto Leidimu pradžia, laikytina ne Leidimo išdavimo diena, o 2011 m. rugsėjo mėn., kuomet pareiškėjams tapo žinoma apie pradėtus kelio statybos darbus, o pabaiga - 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. pareiškėjų skundo pateikimo dėl žalos atlyginimo pateikimo teismui diena. Nors teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjai ir jų atstovė duotų paaiškinimų metu nurodė neturtinę žalą patiriantys ir šiuo metu, teismas, neviršydamas 2013 m. rugsėjo 13 d. pateikto skundo ribų, šių aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasisako, kadangi pareiškėjų galimai patiriama neturtinė žala, atsiradusi ir/ar egzistuojanti po skundo pateikimo teismui nėra šios administracinės bylos dalykas.
Byloje ginčo dėl to, kad teismo vertinamu laikotarpiu pareiškėjai buvo gyvenamųjų namų kvartalo, esančio Č. Kudabos g., Vilniuje, gyventojai, nėra.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsnyje nustatyta viešojo administravimo subjektų atsakomybė. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjų teigimu, neteisėti Administracijos veiksmai – neteisėto Leidimo išdavimas – yra patvirtinti įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (nutartimis). Atsižvelgdamas į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, šiai pareiškėjų pozicijai teismas pritaria ir daro išvadą, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pareiškėjų teigimu, jie patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie nėra smulkmeniški ar mažareikšmiai, nors teismui pateiktame skunde juos apibūdino pakankamai abstrakčiai. Teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjai patirtą neturtinę žalą pagrindė detalesniais paaiškinimais, pagrindžiančiais patirtus išgyvenimus. Nors Administracija atsiliepime į skundą ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad neturtinė žala negali būti įrodinėjama paaiškinimais, teismas vertina, kad nagrinėjamoje byloje yra kitų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų aktyvius veiksmus, nukreiptus siekiant užkirsti kelią neteisėto Leidimo išdavimui. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas V. S., atstovaudamas savo ir kitų pareiškėjų interesus, dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi į Prokuratūrą, Generalinę miškų urėdiją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kiti pareiškėjai taip pat realizavo savo teisę į teisminę gynybą, kreipdamiesi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir teismo posėdyje dalyvavusių pareiškėjų bei jų atstovės paaiškinimus, sprendžia, jog pareiškėjai, sužinoję apie galimą jų teisių pažeidimą, patyrė pakankamai neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų ginti savo teises, su daugkartiniais prašymais, paklausimais ir skundais kreipdamiesi į prieš tai paminėtas institucijas, kas duoda pagrindo daryti išvadą apie klausimo, susijusio su Leidimo, kuris, kaip minėta, teismo buvo pripažintas išduotu neteisėtai, pareiškėjams aktualumu jų kasdieniam gyvenimui ir saugiai aplinkai. Pareiškėjai įdėjo pakankamai daug pastangų, siekdami apginti savo teises, susijusias su neteisėto Leidimo išdavimu, dėl ko patyrė įvairių išgyvenimų, susijusių su nusivylimu valdžios institucijų veiksmais ir bandymu teisinėmis priemonėmis išspręsti ginčo situaciją.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, kurie, spręsdami termino Leidimui apskųsti atnaujinimo klausimą, konstatavo, kad pareiškėjai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, pakankamai aktyviai domėjosi ginčo statybomis ir galimu savo teisių pažeidimu, kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar jų subjektinės teisės nepažeidžiamos (nutarties 19 ir 22 punktai). Svarbu paminėti ir tai, kad teismui yra pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti kelio tiesimo pradžios darbai, vienoje iš nuotraukų matyti policijos, kuri tikrino Leidimą ir pareiškėjams nurodė patraukti savo transporto priemones, automobilis. Teismas šias nuotraukas vertina kaip netiesioginius įrodymus, patvirtinančius jų patirtus išgyvenimus – konfliktinių situacijų kilimą, nerimą ir stresą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje priežastinis ryšys tarp Administracijos neteisėtų veiksmų bei pareiškėjų patirtos neturtinės žalos iš esmės egzistuoja, kadangi dėl neteisėto Leidimo išdavimo buvo pradėtas statyti, o vėliau pastatytas kelias, o pareiškėjai, sužinoję apie statybas pagal neteisėtai išduotą Leidimą, ėmėsi veiksmų, patyrė neigiamų išgyvenimų ir neteisybės jausmą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.
Pareiškėjai kaip padarinius įvardijo triukšmą, nesaugumą, intensyvų eismą ir pan., susijusius su kelio pagal neteisėtai išduotą Leidimą nutiesimu, todėl akivaizdu, jog jie nebūtų kilę, jeigu nebūtų pradėtas statyti, o vėliau ir pastatytas kelias, jungiantis Č. Kudabos g., Vilniuje, ir Liepynės girininkijoje esantį valstybinio miško 490 kvartalą. Pažymėtina, kad pareiškėjai Administracijos neteisėtus veiksmus nurodo neteisėtą Leidimo išdavimą, taigi nagrinėjama byla dėl neturtinės žalos, padarytos būtent šiais neteisėtais veiksmais, o ne kelio, kurio statybą vėliau buvo leista įteisinti, buvimu atlyginimo.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį yra teismo diskrecija. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą, o piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Teismui konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas gali būti apsiribojama jo teisės pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą arba priteisiama konkreti pinigų suma.
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamai proporcingas pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju nors neteisėtas Leidimo išdavimas sukėlė pareiškėjams dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjų skundą. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotą pareiškėjų teisių pažeidimą, jo mastą, intensyvumą ir trukmę, teismo vertinimu, pareiškėjų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant kiekvienam iš pareiškėjų iš Administracijos po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi pareiškėjų skundo dalis atmestina.
Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė detalaus išlaidų apskaičiavimo, taip pat nepagrindė jų būtinumo. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjų prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų K. K., V. S., L. K., N. A., J. K., N. B., L. S. (L. S.), A. S. (A. S.), K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., A. D. ir L. P. (L. P.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui V. S. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui L. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui N. A. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui J. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjai R. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjai N. B. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui L. S. (L. S.) iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui K. S. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui R. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui D. A. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui L. P. (L. P.) iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjų skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.