Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Gailiūnų asociacijos apeliacinius skundus dėl 2013 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9247-934/2013 pagal ieškovų K. K., V. S., L. K., N. A., L. S., J. K., N. B., A. S., L. S., A. S., K. S., R. K., A. K., D. A., R. K., D. Š., A. D., L. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Gailiūnų asociacijai, trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai, išvadą teikiančiai institucijai – Statybos inspekcijai, dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinių šalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009-09-07 išduotą statybos leidimą Nr.IT/868/09-0941; įpareigojo statytoją Gailiūnų asociaciją per 6 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. išardyti 2009-09-07 statybos leidimo Nr. IT/868/09-0941 pagrindu neteisėtai įrengtą kelią nuo Č. K. g. iki valstybinio miško kvartalo Nr. 490 pradžios ir sutvarkyti statybvietę. Teismas padarė išvadą, kad ieškovams apie išduotą statybos leidimą tapo žinoma 2011 m. lapkričio 24 d. gavus Statybos inspekcijos raštą. Nors ieškinys teismui pateiktas praėjus 14 mėnesių nuo Statybos inspekcijos pranešimo apie ginčijamą statybos leidimą gavimo, teismas, įvertinęs tai, kad ieškovai pakankamai aktyviai ir rūpestingai siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ieškiniui pateikti.Teismas sprendė, kad ieškovų teisė dalyvauti teritorijos planavime bei teikti savo siūlymus jiems rūpimais klausimais buvo pažeista.Teismas konstatavo, jog ginčo teritorijoje faktiškai nebuvo kelio, jo ir negalėjo būti, kadangi ginčo teritorijoje net nebuvo suformuotas žemės sklypas, nebuvo nustatyta jo naudojimo paskirtis (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Kadangi visuose doumentuose ginčo kelias buvo nurodomas kaip nauja statyba, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo (toliau ir TPĮ) 19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi teismas sprendė, kad nagrinėjamuoju atveju turėjo būti suformuota teritorija bei parengtas detalusis planas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta žemės sklypo naudojimo paskirtis, todėl nebuvo TPĮ 22 straipsnio 3 dalies sąlygos, kai detalusis planas neprivalomas rengti. Pažymėjo, kad pagal statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ III skyriaus 2.5 papunktį, D ir F kategorijų gatvių reikšmė ir techniniai parametrai nustatomi detaliuosiuose planuose. Kadangi buvo įrengtas D1 kategorijos kelias, todėl jo reikšmė ir techniniai parametrai turėjo būti nustatyti detaliajame plane, o šio pagrindu turėjo būti išduotas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad neatlikus teritorijos planavimo procedūrų buvo pažeistos TPĮ 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 5 dalis 2 punkto, 25 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatos.Teismas konstatavo, jog buvo pažeista ieškovų įstatymo garantuota teisė dalyvauti ginčo teritorijos planavime, teikti savo siūlymus, pastabas, o taip pat ir teisė skųsti nepagrįstus planavimo organizatoriaus atsakymus, todėl Statybos leidimą panaikino. Pripažinęs statybos leidimą negaliojančiu, teismas sprendė, jog Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta galimybė pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą negali būti taikoma ir statinys turi būti nugriautas.Konstatavęs, jog statybos leidimas išduotas neteisėtai, įvertinęs tai, kad tiek Gailiūnų asociacijai, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo žinoma ir (ar) turėjo būti žinoma, jog ginčo teritorijoje kelio nėra, o planuojant įrengti naują D1 kategorijos kelią, buvo būtinas detalusis planas, teismas sprendė, jog atsakovai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, todėl įpareigojo Gailiūnų asociaciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis išardyti Statybos leidimo pagrindu nutiestą kelią ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju turėjo būti rengiamas teritorijos detalusis planas ir todėl be jokio teisinio pagrindo panaikino teisėtai išduotą statybos leidimą. Nurodė, kad net ir pripažinus statybos leidimą negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog nagrinėjamuoju atveju ginčo kelio statyba buvo galima, neprieštaravo imperatyviems teisės aktų reikalavimams, ir todėl nepagrįstai netaikė Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 3 punktą bei neleido įteisinti pastatytą ginčo kelią. Teismas nevertino, ar yra galimybė rengti detalųjį planą ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, todėl teismo pasirinkta priemonė – įpareigojimas pastatytą statinį nugriauti, akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą bei teismų praktiką (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis Nr. 3K-3-148/2013; 2008 m. sausio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-58/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-39/2011).Pirmosios instancijos teismo statytojo Gailiūnų asociacijos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimas pašalinti neteisėtos statybos padarinius yra neapibrėžtas, todėl yra ydingas ir neįvykdytinas, lemsiantis naujus ginčus ateityje. Teismas nenustatė savivaldybės administracijos kaltės laipsnio, todėl neaišku kokiu pagrindu įpareigojo ginčo statinį nugriauti abiejų atsakovų lėšomis. Teismas taip pat nenurodė, kokiomis proporcijomis turėtų būti paskirstytos statinio nugriovimo išlaidos.Atsakovas Gailiūnų asociacija apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą; tuo atveju, jei bus priimtas sprendimas panaikinti išduotą Statybos leidimą, leisti per teismo nustatytą terminą atlikti teisės aktų nustatytas procedūras bei gauti naują tinkamą statybą leidžiantį dokumentą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pareikšto ieškinio tenkinimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Teismas nenustatė jokių ieškovų subjektinių teisių/interesų pažeidimų, kuriuos teisme įrodinėjo ieškovai (triukšmo, taršos, žalos, avaringumo, teisės ieškovų vaikams viešąjį kelią faktiškai naudoti kaip žaidimų aikštelę), tačiau nepaisant to, įpareigojo atsakovus nugriauti, t. y. sunaikinti, viešąją nuosavybę, šiuo metu sėkmingai naudojamą bei tenkinančią asmenų viešuosius bei privačius interesus. Dėl to teismas netinkamai nustatė prioritetinį interesą, nepagrįstai priėmė sprendimą ginti ieškovų tariamas, niekuo nepagrįstas bei neįrodytas, neva, pažeistas teises, ignoruodamas viešąjį bei privatų interesą, kurių tenkinimui buvo pastatyta (atstatyta) ginčo kelio atkarpa, bei sunaikinti viešąją nuosavybę.Nagrinėjamuoju atveju detalaus plano rengimas nebuvo privalomas, o statybos leidimas išduotas teisėtai, nes atskiras savarankiškas statinys nebuvo statomas, o tik atstatoma suniokota nedidelė kelio atkarpa, istoriškai egzistavusi toje vietoje, jungianti Č. K. gatvę ir kelią, esantį valstybiniame miške. Net ir nustatęs tam tikrus neatitikimus ir/ar pažeidimus, teismas turėjo įvertinti, jog visos institucijos pritarė kelio atkarpos statybos darbams; visoms institucijoms buvo žinomos visos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su sprendimu išduoti statybos leidimą; statybos leidimas tiesiogiai nepažeidė nei viešojo intereso, nei kitų asmenų teisių ar interesų (ieškovai to neįrodė savo teisių pažeidimo); Gailiūnų asociacija negalėjo numatyti, kad savivaldybė pažeis formalias procedūras, jokių apgaulingų duomenų neteikė, nieko nenuslėpė; remiantis išduotu statybos leidimu buvo atliktos investicijos bei pastatyta ginčo kelio atkarpa, kuria naudojamasi; formalus teisės normų taikymas neatitinka Konstitucijos bei įstatymų saugomų tikslų ir vertybių, prieštarauja teisingumo vykdymui. Dėl to teismas neturėjo pagrindo naikinti išduotą statybos leidimą, o turėjo suteikti prioritetą viešųjų bei privačiųjų interesų tenkinimui naudojamos ginčo kelio atkarpos (viešosios nuosavybės objekto) išsaugojimui.Teismas, net ir nustatęs pažeidimus, privalėjo suteikti galimybę atsakovams atlikti būtinas procedūras bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Teismas netinkamai aiškino bei taikė statybos padarinių šalinimą pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą reglamentuojančias Statybos įstatymo nuostatas, nepagrįstai formaliai taikė teisės normas, neatsižvelgė į įstatymo leidėjo siekiamus tikslus. Esant objektyviai galimybei atlikti būtinas detaliojo planavimo procedūras (net ir pripažinus, jog nagrinėjamuoju atveju rengti detalųjį planą buvo būtina) bei gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, teismo įpareigojimas nugriauti statinį neabejotinai pažeidžia atsakovų teisę į nuosavybę, nepagrįstai ir neteisėtai riboja ginčo kelio atkarpos savininko nuosavybės teises bei jų įgyvendinimą, ir yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime yra pasisakęs, jog tokie atvejai, kai statyba toje vietoje iš esmės yra galima ir/ar nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, tačiau negali priimti kito sprendimo kaip tik tai įpareigoti statinį pertvarkyti ar nugriauti, pažeidžia Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas vykdė formalų teisingumą, neatsižvelgė bei pažeidė statybos padarinių šalinimą reglamentuojančius Konstitucinio Teismo minėtus išaiškinimus, todėl priėmė nepagrįsta, neteisėtą ir naikintiną sprendimą.Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.Apeliantai nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju neturėjo būti rengiamas detalusis planas prieš ginčijamo statybos leidimo išdavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo kelio atkarpos statyba buvo ne atkuriamoji, bet nauja, vykdyta nesuformuotame valstybei priklausančiame sklype, todėl detalusis planas privalėjo būti rengiamas. Aplinkybė, kad ginčo kelias jungia Gailiūnų gyvenamųjų kvartalų rajoną su Vilniaus miestu, patvirtina, kad ginčo kelias atitinka Kelių įstatymo 3 straipsnyje apibrėžto viešojo kelio sąvoką, kuriam statyti buvo būtinas detalus planavimas. Pirmosios instancijos teismo taikytas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdas yra teisėtas ir pagrįstas. Neteisėtai išduotas statybos leidimas bei jo pagrindu vykdyta kelio atkarpos statyba valstybinio miško žemėje esantį miško keliuką faktiškai pavertė susisiekimo tarp gyvenviečių tikslams skirtu keliu. Tokia situacija pažeidžia Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas, draudžiančias miško žemėje statyti ne medienos sandėlius ar kitus su mišku susijusius įrenginius. Savivaldybė negalėjo sudaryti sąlygų pakeisti valstybinės reikšmės miške buvusio miško keliuko tiesioginę paskirtį ir paversti jį viešuoju keliu, skirtu sujungti naujai projektuojamą namų kvartalą su Vilniaus miestu. Dėl to nagrinėjamuoju atveju nėra pagrindo taikyti Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų, kadangi nėra realios galimybės ginčo statinį (keliuką) įteisinti, todėl privalėjo būti pasirinktas šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas padarinių šalinimo būdas – statinio nugriovimas. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl padarinių šalinimo yra neįvykdomas.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus prašė bylą nagrinėti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Pažymėtina, jog byla jau buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismas 2015 07 02 nutartimi paliko 2013 12 30 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą sprendimą. Atsakovui Gailiūnų asociacijai padavus kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste taip pat LAT arba kasacinis teismas) išplėstinė kolegija 2016 06 13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/ 2016 Vilniaus apygardos teismo 2015 07 02 nutarties dalį dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo panaikino ir bylą perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje nusprendė keisti kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, nurodė, jog Statybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas neapibrėžia situacijų, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas leidžiant statybą teritorijoje, kurioje apskritai nėra parengto detaliojo plano, nors toks turėjo būti parengtas. Kasacinis teismas nurodė, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdų taikymo aspektu tokia situacija negali būti vertinama kaip savaime eliminuojanti galimybę per nustatytą terminą pašalinti procedūrų pažeidimus ir įteisinti statybas. Todėl konstatavęs, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neparengus būtino detaliojo plano, teismas turi įvertinti, ar tokia statyba yra negalima pagal aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, ar tokia statyba prieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, ir tik pripažinęs, kad taip yra, taikyti ultima ratio neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą – statinio nugriovimą ar išardymą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant (TPĮ 4 straipsnio 3 dalis) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). Kasacinis teismas konstatavo, jog šių aplinkybių bylą nagrinėję teismai nenustatė, byloje taip pat nėra pateikta duomenų, ar ginčo teritorijoje yra galiojantis regiono ar savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentas. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, minėtoje nutartyje suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, privalo įvertinti ar statyba iš esmės yra galima pagal: pirma, galiojantį detalųjį planą (kai toks yra); bendruosius teritorijų planavimo dokumentus; specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini) ir, antra, ar tai neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tik įvertinęs išvardytas aplinkybes teismas gali pagrįstai spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, tai yra įpareigoti statytoją ar kitą įstatyme nustatytą asmenį nugriauti statinį, išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, atstatyti statinį arba pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį. Remiantis šia kasacinio teismo nutartimi byloje būtina išreikalauti naujus įrodymus, įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti savo poziciją kasacinio teismo nutartyje išdėstytais klausimais, bei ištirti naujus įrodymus kas iš esmės reiškia bylos nagrinėjimą iš naujo. Dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, o išnagrinėjus bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Todėl byla gražintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.