Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Gailevičienės, Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. V. ir atsakovo P. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui P. V. dėl išlaikymo priteisimo, turto padalijimo ir atsakovo P. V. priešieškinį ieškovei I. V. dėl išlaikymo priteisimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje - uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai ,,Nora“, institucija, teikianti išvadą byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).

Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – banko sąskaitos išrašų kopijas. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantės pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovas turėjo galimybę susipažinti su šiais įrodymais ir pateikti savo nuomonę dėl jų vertinimo. Be to, naujų įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus prideda prie bylos bei vertina juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Klaipėdos apygardos teisme 2017-04-25 gautas B. D. 2017-04-24 pareiškimas, kuriuo ji prašo pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas asmeninėmis atsakovo lėšomis ir šį butą prašo priteisti atsakovui ir jo vaikams. Kartu su pareiškimu buvo pateikta pinigų dovanojimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad B. D. nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl šioje byloje ji neturi teisės reikšti jokių su nagrinėjamu ginču susijusių reikalavimų bei teikti į bylą ginčo šalių reikalavimus ar atsikirtimus patvirtinančių įrodymų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2017-04-24 pareiškimą ir kartu su juo pateiktus dokumentus.

Dėl ieškovės I. V. apeliacinio skundo.

Apeliantė skunde nurodė, kad teismo priteista išlaikymo nepilnamečiams vaikams suma yra per maža. Apeliantė teigė, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo turtinę padėtį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią išlaikymo dydis turėjo būti nustatytas taikant šiuo metu galiojančios 380 Eur minimalios mėnesio algos dydžio kriterijų. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR CK 3.192 str. 1 d. nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. LR CK 3.192 str. 2 d. nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, tai yra visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008, 2010-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo po 160 Eur per mėnesį mokamų išmokų nepilnamečiams vaikams išlaikyti bei dalį išlaikymo priteisti turtu, tai yra kiekvienam vaikui priteisti po 1/8 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovas su ieškovės reikalavimais sutiko iš dalies, tai yra sutiko mokėti kiekvienam vaikui po 37,50 Eur per mėnesį bei sutiko kiekvienam vaikui skirti po 1/8 dalį jam priklausančios buto dalies. Skundžiamu sprendimu teismas priteisė iš atsakovo po 75 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui išlaikyti bei po 1/10 dalį buto. Nagrinėjamu atveju skundžiamos teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo dydžio neteisėtumą apeliantė išimtinai sieja su tuo, jog teismo priteista vieno vaiko išlaikymo suma yra mažesnė už minimalią mėnesio algą. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga. Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013, 2016-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Taigi spręsdamas dėl išlaikymo dydžio teismas turi teisę, bet ne pareigą vadovautis minimalios mėnesinės algos dydžio kriterijumi, atsižvelgęs į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra pensininkas, jo galimybės gauti daugiau pajamų ir teikti didesnio dydžio išlaikymą vaikams yra ribotos. Pagal byloje esančius duomenis matyti, jog atsakovo gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro apie 300 Eur. Iš pateikto AB SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad šioje sąskaitoje didesnių piniginių lėšų nėra, dalis šių lėšų buvo išieškota nukreipus kitų atsakovo kreditorių reikalavimus į šioje sąskaitoje buvusias lėšas. Nors ieškovė nurodė, kad teismas neįvertino atsakovo turimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, tačiau pagal bylos duomenis matyti, jog ši įmonė veikia nuostolingai, todėl ši aplinkybė nepatvirtina geros atsakovo turtinės padėties. Atsižvelgtina ir į tai, jog dalis išlaikymo skundžiamu sprendimu iš atsakovo buvo priteista turtu, todėl darytina išvada, kad vaikų interesai bus užtikrinti tinkamai. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista išlaikymo suma atitinka atsakovo turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų interesų nepažeidžia, todėl nėra teisinio pagrindo didinti priteisto periodinių išmokų bei išlaikymo turtu dydžio.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai nustatė išlaikymo įsiskolinimo sumą ir nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo 4 400 Eur išlaikymo skolos. Be to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta apie išlaikymo įsiskolinimo priteisimą. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. LR CK 3.200 str. nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Ieškovė nurodo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-01 nevykdė nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos, todėl už šį laikotarpį yra susidaręs 4 400 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimas. Įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais. Klaipėdos apygardos teismo 2016-11-08 nutartyje buvo konstatuota, kad išlaikymas ieškinyje nurodytu laikotarpiu vaikams buvo mokamas. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje esantis atsakovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-07-24 iš atsakovo banko sąskaitos ieškovei buvo pervesta iš viso 1 910 Eur suma, mokėjimus atliekant kiekvieną mėnesį. Nors mokėjimų paskirtyje nurodoma, kad tai yra sąskaitos papildymas, tačiau iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog šios lėšos buvo skirtos vaikams išlaikyti. Ieškovė nepateikė į bylą pakankamai įrodymų, jog pervestos lėšos nebuvo susijusios su išlaikymo teikimu (LR CPK 178 str.). Byloje taip pat yra pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, jog už 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius atsakovas pervedė vaikams išlaikyti 300 Eur (t.1, b. l. 75). Be to, 300 Eur suma vaikams išlaikyti buvo pervesta ir už 2015 m. spalio ir lapkričio mėnesius (t. 1, b. l. 88). Taigi iš viso ginčo laikotarpiu atsakovas ieškovei sumokėjo 2 510 Eur, todėl negalima daryti išvados, jog atsakovas neteikė išlaikymo vaikams ir dėl to yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu atsakovas tinkamai vykdė vaikų išlaikymo prievolę, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovės nurodytą išlaikymo įsiskolinimą.

Ieškovės skunde nurodoma ir tai, kad teismo nustatyta naudojimosi butu tvarka pažeidžia ieškovės teises, nes jai teko naudotis mažiausias buto kambarys, nors ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis buto. Be to, teismas apribojo šalių galimybes teikti savo pasiūlymus dėl buto naudojimosi tvarkos. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti. Skundžiamu teismo sprendimu santuokos metu įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir ieškovei bei atsakovui padalintas po 1/2 dalį. Be to, iš atsakovui priklausančios buto dalies buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turtu po 1/10 dalį ginčo buto. Taigi po santuokos nutraukimo butas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys šešiems bendraturčiams. LR CK 4.75 str. 1 d. nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo turto dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (LR CK 4.81 str. 1 d.). Kolegija pažymi, kad naudojimosi daiktu tvarka turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje, o sprendžiant klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, turi būti siekiama visiems bendraturčiams priimtino ir optimalaus naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos varianto.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 88,85 kv. m. ploto, jame yra 4 atskiri kambariai. Pagal teismo nustatytą naudojimosi butu tvarką ieškovei buvo nustatyta naudotis 11,40 kv. m. ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 28-10, atsakovui nustatyta naudotis 13,79 kv. m. kambariu, plane pažymėtu indeksu 28-4, vaikai naudosis kambariais, pažymėtais indeksais 28-2 ir 28-3, o kitomis patalpomis bendraturčiai naudosis bendrai. Akivaizdu, kad kiekvieno savininko interesus geriausiai atitinka tokia naudojimosi bendru daiktu tvarka, pagal kurią kiekvienam bendraturčiui paskirta naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams pagal savo naudingąsias savybes tenka vienodo vertingumo daikto dalys. Kartu kolegija pažymi, kad dėl bendro daikto techninių savybių, architektūrinio išdėstymo tokios naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra objektyviai įmanomas, todėl nežymūs nukrypimai nuo idealiųjų nuosavybės teisės dalių nustatant naudojimosi daiktu tvarką yra galimi ir tai negali būti vertinama kaip savininko teisių pažeidimas. Nagrinėjamu atveju ginčo bute esantys kambariai yra skirtingo dydžio, bendraturčių nuosavybės teisės dalys ginčo bute taip pat yra skirtingos, todėl objektyviai nėra įmanoma nustatyti tokios naudojimosi butu tvarkos, kuri atitiktų kiekvieno bendraturčio idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Dėl to kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės skundo argumentus, jog skundžiamu teismo sprendimu nustatyta naudojimosi butu tvarka pažeidžia jos nuosavybės teises. Kolegija taip pat nesutinka su ieškovės nuostata, jog jai nebuvo sudaryta galimybė išreikšti savo nuomonės dėl teismo nustatytos naudojimosi butu tvarkos. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė dalyvavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl turėjo visas procesines galimybes teikti savo reikalavimus, atsikirtimus bei reikšti nuomonę visais byloje nagrinėjamais klausimais. Be to, nors ieškovė nesutinka su teismo nustatyta naudojimosi tvarka, tačiau apeliacine tvarka ginčydama šią sprendimo dalį nenurodė jokio kito naudojimosi tvarkos varianto. Iš byloje esančių šalių paaiškinimų, taip pat procesinių dokumentų turinio matyti, jog naudojimosi tvarka buvo nustatyta vadovaujantis atsakovo pateiktu buto planu pagal jo kadastrinius duomenis. Teismo nustatyta naudojimosi butu tvarka atitinka šeimoje nusistovėjusią faktinę naudojimosi butu tvarką. Kolegijos vertinimu, sprendimu nustatyta naudojimosi butu tvarka pagal esamas aplinkybes yra racionali ir užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyrą, todėl konstatuojama, jog teismas tinkamai nustatė naudojimosi ginčo butu tvarką ir ieškovės interesų nepažeidė.

Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nepagrįstai nepriteisė ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje teikiant apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-08 sprendimo. Su šia skundo nuostata galima iš dalies sutikti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad teikdama apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-08 sprendimo panaikinimo ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio ir 1 000 Eur advokato pagalbai apmokėti. Klaipėdos apygardos teismo 2016-11-06 nutartimi ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir dalis bylos perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje patenkinta ieškovės reikalavimų dalis sudaro 80 proc. Taigi ieškovė įgijo teisę į 880 Eur byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal LR CPK 93 str. 2 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 780 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, tačiau ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo neišsprendė. Kadangi šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra panašaus dydžio, ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra patenkinti iš dalies, įvertinusi šalių patenkintų ir atmestų reikalavimų pobūdį, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas šalims vienai iš kitos priteisti netikslinga. Dėl to teismo sprendimo dalis dėl 780 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės naikinama.

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl to keičiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl atsakovo P. V. apeliacinio skundo.

Atsakovas savo skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl buto pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe. Apelianto teigimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad butas buvo įgytas iš asmeninių atsakovo lėšų, o pirkimo – pardavimo sutartyje bei viešame registre nurodytos nuostatos dėl turto įgijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovui nebuvo suprantamos ir dėl to šios aplinkybės nepatvirtina ieškovės teisių į butą. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (LR CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti LR CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintą prezumpciją, pagal kurią santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Šioje byloje atsakovas įrodinėjo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš jo asmeninių lėšų, todėl šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas savo reikalavimus grindė tuo, kad ginčo butas buvo nupirktas iš lėšų, kurias atsakovui pervedė jo sesuo kaip kompensaciją už atsakovo atsisakymą nuo paveldėjimo teisės į tėvų palikimą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2008-04-23 tarp atsakovo sesers B. D. ir E. D. bei T. M. ir V. M. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią B. D. ir E. D. pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt. Nustatyta, kad 2008-05-19 šio turto pirkėja T. M. į atsakovo banko sąskaitą pervedė 300 000 Lt. 2008-05-22 tarp atsakovo ir V. Ž. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt. Įvertinus šias aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas galėjo būti įgytas už pinigines lėšas, kurias atsakovas gavo kaip kompensaciją iš savo sesers.

LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numato, kad tam, jog turtas, įgytas santuokos metu, būtų pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, jis turi būti įgytas panaudojant tik asmenines lėšas ir turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tokį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Taigi vien sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012 ir kt.). Iš byloje esančios 2008-05-22 pirkimo – pardavimo sutarties matyti, jog šį sandorį sudarė atsakovas. Sutarties 1.1. p. nurodyta, kad pirkėjas turtą perka bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nors apeliantas nurodė, kad dėl teisinių žinių trūkumo jam nebuvo suprantamas šios sutarties nuostatos turinys, tačiau ši aplinkybė nepašalina teisinių pasekmių, kurios atsirado atsakovui pasirašius minėtą sutartį. Atsižvelgtina ir į tai, kad sutuoktiniai kartu gyveno ginčo bute ir iki šiol naudoja šį turtą šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aiškiai išreikštą atsakovo valią ginčo butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise (LR CPK 178 str.). Dėl to kolegija sprendžia, jog butas buvo įgytas kaip bendras šeimos turtas siekiant užtikrinti tinkamas šeimos gyvenimo sąlygas, o ne kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo paneigta LR CK 3.88 str. 2 d. įtvirtinta prezumpcija, todėl teismas pagrįstai ginčo butą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir sprendė dėl šio turto padalijimo.

Atsakovas skunde nurodė ir tai, kad pripažinus ginčo butą bendrąja jungtine nuosavybe, atsakovui iš ieškovės turėjo būti priteista pusės buto vertės dydžio piniginė kompensacija, tai yra 25 950 Eur, nes butas buvo įgytas asmeninėmis atsakovo lėšomis. Ši skundo nuostata nepagrįsta. LR CPK 312 str. nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti ginčo butą jo asmenine nuosavybe. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nereiškė alternatyvaus pobūdžio reikalavimo dėl piniginės kompensacijos priteisimo iš ieškovės tuo atveju, jeigu turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine šalių nuosavybe ir padalintas lygiomis dalimis, taip pat neįrodinėjo su tuo susijusių faktinių bylos aplinkybių. Kolegija pažymi, kad turto pripažinimas bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimas buvusiems sutuoktiniams lygiomis dalimis nelemia teismo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl kompensacijos priteisimo už turtui įsigyti panaudotas lėšas. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl pusės buto vertės dydžio piniginės kompensacijos priteisimo atsakovui.

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui P. V. iš ieškovės I. V. priteista 780 Eur bylinėjimosi išlaidų.