Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Ž. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. patikslintą ieškinį atsakovui Ž. B., tretiesiems asmenims Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, UAB „Medicinos bankas“, išvadą teikiančioms institucijoms Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, neturtinės žalos priteisimo ir kt. ir pagal atsakovo priešieškinį tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo apskųstajai nutarčiai panaikinti.

Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiams vaikams yra laikinoji apsaugos priemonė (CK 3.65 str. 2 d. 4 p., 3.196 str. 2 d., CPK145 str. 1 d. 11 p.), skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaikų išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Reikalavimo priteisti išlaikymą pateikimo teismui faktas patvirtina galimą išlaikymo teisės pažeidimą, todėl esant šalies prašymui teismas turi ją taikyti.

Siekiant užtikrinti CK 3.192 str. 2 d. numatytas būtinas vaiko vystymosi sąlygas turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144-148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių, išvadą teikiančios institucijos nuomones, taip pat tai, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, nepilnamečių vaikų amžių, tokio amžiaus vaikų poreikius, tai, kad šalys gyvena atskirai, šalių turtinę padėtį bei, kad abu tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga apelianto atžvilgiu pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti iš apelianto (iki kol bus priimtas teismo sprendimas) kiekvienam vaikui išlaikymą periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį nuo ieškinio gavimo teisme dienos (2013-04-26). Apeliantas pateikdamas atskirąjį skundą iš esmės nesutinka su iš jo priteistu laikinu išlaikymu, argumentuodamas tuo, kad apeliantas prižiūri ir rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi nustatyta, ką patvirtina ir pats apeliantas, jog vaikai šiuo metu gyvena su ieškove, ji jais rūpinasi, todėl manytina, kad šiuo konkrečiu buvo būtina skirti nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones netiriamos aplinkybės, kurios turi reikšmę nagrinėjant ieškinyje pareikštus reikalavimus iš esmės. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko, nenagrinėjęs byloje esančių įrodymų, nes įrodymų pateikimo procesas tik prasidėjęs, todėl tokios procedūros teismas atlikti net ir negalėtų. Sprendžiant laikino išlaikymo priteisimą, atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu sudaro 1 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis po 400 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui yra mažesnis nei teismų praktikos suformuotos, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neteisėtai ar nepagrįstai. Pažymėtina ir tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus vaikams teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t.y. iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Galimai nustačius, jog šalių nepilnamečiams vaikams teiktinas mažesnis išlaikymas negu taikytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tuomet sumokėtos išlaikymo sumos vykdymo procese būtų įskaitytos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistas laikino išlaikymo dydis yra proporcingas siekiamiems tikslams, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis paliktina nepakeista, o apelianto skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teisme gautas apelianto Ž. B. pareiškimas dėl atskirojo skundo dalies atsisakymo. Pareiškime nurodoma, kad apeliantas atsisako atskirojo skundo dalyje, kurioje prašoma: išspręsti 2013-12-13 priešieškinyje, 2013-12-18 prašyme, 2014-04-02 prašyme atsakovo Ž. B. suformuluotus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių; išspręsti 2014-04-03 atsakovo Ž. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, teismas išsprendė ieškovės patikslinto ieškinio prašymą ir taikė laikinąją apsaugos priemonę- laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki bus priimtas teismo sprendimas, o apelianto atskirajame skunde nurodyti prašymai visiškai nesusiję su priimta ir skundžiama nutartimi, išskyrus prašymą panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šie apelianto prašymai buvo išspręsti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad minėti apelianto prašymai nebuvo sprendžiami skundžiama nutartimi, Vilniaus apygardos teismas neturi teisės dėl jų pasisakyti ir juos spręsti, kadangi į jo kompetenciją patenka tik neįsiteisėjusių teismo nutarčių (sprendimų) peržiūrėjimas apeliacine tvarka. Išnagrinėjus minėtus apelianto prašymus, jis netektų teisės į apeliaciją. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Be to, apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su atskiruoju skundu, nustatė, jog apeliantas, padavęs atskirąjį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio. Kadangi apelianto pateiktas atskirasis skundas pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra apmokestinamas fiksuotu 100 Lt dydžio žyminiu mokesčiu, todėl jo nesumokėjus ir priėmus apeliantui nepalankų procesinį sprendimą (teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) mokėtinas žyminis mokestis priteistinas iš apelianto į valstybės biudžetą (CPK 96 str.). Dėl nesumokėto žyminio mokesčio už atskirąjį skundą priteisimo išnagrinėjus skunda apeliacine tvarka yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis, civilinė byla Nr. 2-139/2014).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 80 str. 2 d., 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Ž. B. (a/k (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą.