- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-03
- Bylos Nr.
- 2-139/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“, "Molesta" "Detarna"
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Detarna“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5559-619/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Detarna“ dėl baudos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Molesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Detarna“ 810 114,03 Lt baudos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 810 114,03 Lt vertės atsakovo UAB „Detarna“ turto, esančio pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jo esant nepakankamai – lėšas, esančias atsakovo banko sąskaitose. Ieškovo nuomone, yra reali grėsmė, jog atsakovas gali neįvykdyti teismo sprendimo, nes pareikšto ieškinio suma yra didelė, atsakovui buvo inicijuojama bankroto byla, o ir pagal 2012 m. balanso duomenis jis pripažintinas nemokiu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė, nurodydamas, kad ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad yra grėsmė, jog atsakovas gali neįvykdyti teismo sprendimo.
Įvertinęs atsakovo UAB „Detarna“ 2012 m. balanso duomenis, teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas nėra nemokus pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Atsakovui priklauso keli nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypas, inžineriniai statiniai), o byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas, siekdamas išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ketina perleisti jam priklausantį turtą, jį paslėpti ar kitaip apsunkinti savo finansinę padėtį. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, atsakovui inicijuotoje bankroto byloje Nr. B2-4905-603/2013 teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šią nutartį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovo tikėtino nemokumo ir dėl to pasunkėjusiomis galimybėmis įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Teismo vertinimu, aplinkybę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos paneigia duomenys apie atsakovo per 2013 metų pirmą pusmetį gautas pajamas (3 868 226 Lt). Be to, bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra stabilaus dydžio, net mažėjo nuo 2 138 101 Lt iki 2 136 333 Lt. Teismas priėjo prie išvados, kad dėl nustatytų faktinių aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sutrikdytų įmonės ūkinę-komercinę veiklą, o tai neatitiktų ekonomiškumo principo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Molesta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismo nutartyje nurodyti argumentai atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįsti, nutartis priimta nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus byloje esančius rašytinius įrodymus. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo be kitų aplinkybių buvo grindžiamas ir didele ieškinio suma, tačiau teismas dėl šio argumento net nepasisakė. Būtent didelė ieškinio suma, kuri sudaro 30 proc. viso UAB „Detarna“ apskaitomo turto, sąlygoja itin didelę riziką, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui įrodo ir atsakovo finansiniai duomenys. Pagal 2012 ir 2013 metų balansų duomenis bendrovės turimų ir gautinų lėšų nepakanka per vienerius metus mokėtinoms sumoms ir įsipareigojimams įvykdyti. Atsakovo finansinė padėtis 2013 metais, ją lyginant su 2012 metais, dar pablogėjo, kadangi gautinų sumų ir turimų įsipareigojimų skirtumas išaugo. Atsakovo turimas nekilnojamasis turtas (vandentiekio vamzdynas) yra nelikvidus, o žemės sklypo dalies, priklausančios UAB „Detarna“, vertė yra nedidelė (223 881 Lt);
2) Priešingai nei konstatavo teismas, atsakovo pateikti duomenys apie 2013 metais gautas pajamas ir sumažėjusius įsipareigojimus nepaneigia realios grėsmės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie nurodytai sumai (3 868 226 Lt) gautas pajamas. Net jei ši informacija buvo teisinga ir, kaip teigia atsakovas, gavus tokio dydžio pajamų atsakovo įsipareigojimai sumažėjo tik 1 768 Lt, tuomet tai dar kartą patvirtina itin sunkią bendrovės finansinę padėtį;
3) Vien ta aplinkybė, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Detarna“, nereiškia, kad ir šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Aplinkybė, jog iki šiol nėra priimto galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo būtų iškelta UAB „Detarna“ bankroto byla, nereiškia, jog šioje civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi teisinės reikšmės teismo nurodytos aplinkybės, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas imsis kokių nors priemonių paslėpti ar iššvaistyti turtą;
4) Atsižvelgus į tai, kad UAB „Detarna“ turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis ekonomiškumo principo, nes atsakovas galės ir toliau vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimui yra itin svarbus dėl ieškovo teisinio statuso, nes jis inicijuos sau restruktūrizavimo bylą. Ieškovui iškėlus restruktūrizavimo bylą ir atsakovui perleidus turtą, nukentės ieškovo kreditoriai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Detarna“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, klausimą išsprendė teisingai.
Nėra pagrindo taikyti atsakovui laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškinys nepagrįstas, jis atmestinas ir tuo pagrindu, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio reikalavimams sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 5 d.), kuris yra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad jo finansinė padėtis yra gera ir stabili, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl esančios ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Stabilią atsakovo finansinę padėtį įrodo tai, kad atsakovas šiuo metu neturi jokių pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams. Hipotekos ir Turto arešto aktų registruose nėra jokių įrašų apie atsakovo įkeistą ar areštuotą turtą. Jo (atsakovo) gera finansinė padėtis buvo konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-4905-603/2013, kurioje taip pat buvo atsisakyta taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirajame skunde keliamos prielaidos dėl neteisingų atsakovo pateiktų duomenų, be to, neteisingų duomenų problemą apeliantas iškėlė tik apeliacijoje, o tai daryti draudžia CPK 306 straipsnio 2 dalis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas taikytis laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas remiantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, kartu patikrinant, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 339 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo finansinius rodiklius bei kitas faktines aplinkybes, pripažino, kad nėra grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl atsisakė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas UAB „Molesta“ nesutinka su šia nutartimi ir nurodo, kad, jo nuomone, teismas tinkamai neišnagrinėjo bei neįvertino jo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindė būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius duomenis, prieina prie išvados, kad apelianto atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Atskirajame skunde UAB „Molesta“ apeliuoja į didelę ieškinio kainą. Bylos duomenimis ieškovo turtinis reikalavimas, sudarantis 810 114,03 Lt, galėtų būti laikomas dideliu, tačiau, minėta, kad ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl, vertinant ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindo taikyti atsakovo turto areštą, reikalinga įvertinti atsakovo (UAB „Detarna“) turtinę padėtį, išsiaiškinti, ar ginčo suma jam yra tikrai didelė.
Byloje esantys duomenys apie UAB „Detarna“ finansinę padėtį, jo turimą turtą nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareikšto ieškinio suma (810 114,03 Lt) atsakovui yra didelė, ir dėl to kyla reali grėsmė, jog ieškovui palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas. Remiantis atsakovo 2013 metų pirmojo pusmečio balanso duomenimis, bendrovės turto vertė sudaro 2 785 966 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 136 333 Lt. Nors bendrovės įsipareigojimai, juos lyginant su turto verte, yra dideli, tačiau, nesant įrodymų, kad tokie įsipareigojimai yra pradelsti, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas gali turėti nemokumo problemų. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą, 2012 metais ir 2013 metų pirmąjį pusmetį atsakovas dirbo pelningai. Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir inžineriniai tinklai, kurie nėra apsunkinti daiktinėmis teisėmis ar turto areštais. Nustatyti duomenys apie atsakovo finansinę padėtį leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas. Apelianto iškeltos prielaidos, kad atsakovo pateikti duomenys apie jo finansinę padėtį yra neteisingi, nebuvo įrodytos (CPK 178 - 179 str.), todėl, nesant priešingų duomenų, nei pateikė atsakovas, teismas turėjo pagrindą vadovautis byloje pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog šiuo metu atsakovas būtų nutraukęs ar sustabdęs savo ūkinę-komercinė veiklą. Sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir kitas aplinkybes, t. y., tai, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas, siekdamas išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, ketina perleisti jam priklausantį turtą, jį paslėpti ar kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Be to, patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nenustatyta kitų civilinių bylų, kuriose atsakovui būtų pareikšti turtiniai reikalavimai.
Nustačius, kad nėra bent vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (šiuo atveju grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti taikomas ir dėl to, kad ieškinys nepagrįstas, tačiau, apeliacinės instancijos teismas nevertiną ieškinio pagrįstumo iš esmės, nes tai pirmosios instancijos teismo kompetencija, įgyvendinama teismo proceso metu nagrinėjant bylą iš esmės. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio tikėtinas pagrįstumas įvertinamas tik preliminariai. Tikėtino pagrindimo sąvoka teismų praktikoje aiškinta ne kartą. Toks reikalavimas reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012, 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011 ir kt.). Ieškinio akivaizdus nepagrįstumo faktas nenustatytas.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kitais atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas taip pat nėra paneigtas, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, apeliantui neužkirsta galimybė pakartotinai kreiptis į teismą su analogišku prašymu (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).
Dėl žyminio mokesčio
Nustatyta, kad apeliantas, padavęs atskirąjį skundą, žyminio mokesčio nesumokėjo, tačiau prašė teismo jo (žyminio mokesčio) sumokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pateikto prašymo dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo neišsprendė. Kadangi apelianto pateiktas atskirasis skundas pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra apmokestinas fiksuotu 100 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (taikytinas vartotojų kainų indeksas neviršija 110 ir šis žyminis mokestis neindeksuojamas pagal CPK 82 str. 1 d.), todėl jo nesumokėjus ir priėmus apeliantui nepalankų procesinį sprendimą (teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) mokėtinas žyminis mokestis priteistinas iš apelianto į valstybės biudžetą (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo (apelianto) uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą.