Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (ieškovo) R. Š. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos atsakovei G. Š., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą priėmimo

15. CPK 335 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos. CPK 78 straipsnis nustato, kad procesinis terminas gali būti atnaujintas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso terminų tikslas yra užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Dėl to praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, kiekvienu atveju savo nuožiūra sprendžia, ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, įvertindamas prašyme nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, t. y. ar termino praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-969/2018).

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas termino praleidimo priežastis ir siekdamas užtikrinti atsakovės teisę būti išklausytai, tenkina prašymą ir atnaujina terminą atsiliepimui į pareiškėjo atskirąjį skundą paduoti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 335 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomijos principais, atsiliepimas į atskirąjį skundą priimamas, negrąžinant šio klausimo spręsti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę su šiuo atsiliepimu susipažinti, nes byla vedama elektronine forma, be to, po atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo, pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus.

Dėl naujų įrodymų, rašytinių paaiškinimų ir įrodymų išreikalavimo

18. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2025 m. kovo 5 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros raštą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 5 d. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

19. Taip pat apeliantas 2025 m. balandžio 8 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2025 m. kovo 5 d. priimtas nutarimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra apskųstas ir skundas nėra išnagrinėtas, todėl šiai dienai vaikas vėl gyvena nesaugioje aplinkoje.

20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su šalių pateiktais naujais įrodymais, sprendžia, kad jų teikiami dokumentai yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu, įrodymai yra nedidelės apimties, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to įvertinęs tai, kad nagrinėjamas klausimas kyla iš šeimos teisinių santykių, atsižvelgiant į tai, kad teismas yra aktyvus tokio pobūdžio bylose, priima šalių pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

22. Pasisakant dėl apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų, pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę, kaip ir teisę pateikti papildomus rašytinius įrodymus, šalys gali realizuoti ir tuo metu, kai byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto pažymėtina, kad tokiu atveju teikiamų paaiškinimų turinys taip pat turi atitikti apeliacinio proceso esmę ir jo reglamentavimą, be kita ko, jis turi nepažeisti CPK 323 straipsnyje nustatyto draudimo pasibaigus skundo padavimo terminui keisti ar pildyti apeliacinį (atskirąjį) skundą.

23. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su apelianto pateiktais rašytiniais paaiškinimais, nustatė, kad jais apeliantas tik tikslina aplinkybes dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatęs CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo pildyti (keisti) apeliacinį skundą pažeidimo, taip pat atsižvelgęs į teismo aktyvų vaidmenį šeimos bylose, priima apelianto 2025 m. balandžio 8 d. pateiktus rašytinus paaiškinimus.

24. Apeliantas taip pat yra pateikęs apeliacinės instancijos teismui prašymą išreikalauti iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus nepilnametės mergaitės apklausos, vykusios Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose 2025 m. vasario 20 d. 9.30 val., protokolą.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų rinkimas ir priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė (CPK 314 straipsnis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad tokio prašymo tenkinimas nepagrįstai užvilkintų atskirojo skundo nagrinėjimą, o be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad jis siekė gauti prašomą išreikalauti įrodymą, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, tokio įrodymo negavo. Atsižvelgiant į visa tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkina.

Dėl nutarties ne(pagrįstumo)

26. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priteisti iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas gali taikyti 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; kt.).

27. CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė suinteresuotiems asmenims pateikti rašytinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Šioje įstatymo nuostatoje taip pat numatyti tam tikri reikalavimai, susiję su tokio pobūdžio prašymo pareiškimu. Įstatymas, visų pirma, numato, kad pareiškėjas, prašantis taikyti tokias priemones iki ieškinio pateikimo, pagrįstu rašytiniu prašymu privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

28. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

29. Taigi, nagrinėjamu atveju šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, ir įrodymais yra patvirtinta grėsmė nepilnamečių vaikų ir vieno iš sutuoktinių turtinėms ar asmeninėms neturtinėms teisėms, o taip pat egzistuoja bendrieji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai civilinėje byloje Nr. 2YT-543-356/2022 2022 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjų G. Š. ir R. Š. santuoką bendru sutuoktinių sutikimu bei patvirtino pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje pareiškėjai, be kita ko, 3.1. punkte susitarė, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kartu su mama G. Š., 3.2. punktu susitarė, kad tėvas R. Š. nepilnamečio vaiko išlaikymui kas mėnesį moka po 400,00 Eur periodinių išmokų iki vaiko pilnametystės, pervesdamas šias sumas į motinos G. Š. nurodytą sąskaitą banke bei 3.3. punktu susitarė, kad esant papildomiems, t. y. nekasdieniams vaiko poreikiams – išlaidos gydymui, medikamentams ir kt., išlaidas pareiškėjai apmokės lygiomis dalimis. 2025 m. vasario 13 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. nustatyti laikiną gyvenamąją vietą nepilnamečio vaiko kartu su pareiškėju bei iš atsakovės nepilnamečiui vaikui priteisti laikiną išlaikymą po 400,00 Eur periodinių išmokų kasdieniniams vaiko poreikiams tenkinti, o esant nepilnamečio vaiko papildomiems poreikiams, t. y. nekasdieniniams poreikiams – išlaidoms gydymui, medikamentams ir kt., atsakovė apmoką ½ dalį patirtų išlaidų pagal ieškovo pateiktus kvitus, sąskaitas ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad iniciavo mediacijos procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir pan. pakeitimo, todėl ieškinį teismui pateiks per įstatymo nustatytą terminą mediacijos procesui pasibaigus, tačiau pažymėjo, kad šiuo metu yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo, kadangi pareiškėjui 2025 m. sausio 27 d. kreipusis į Tarnybą dėl galimų nepilnametės mergaitės teisių pažeidimų bei 2025 m. sausio 29 d. Tarnybos darbuotojams nuvykus į vaiko gyvenamąją vietą ir išklausius vaiko nuomonės, pareiškėjas 2025 m. vasario 3 d. žodine forma Tarnybos buvo informuotas apie galimą vaiko atžvilgiu smurtavimą, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodydamas, kad vaiko atžvilgiu artimoje jos aplinkoje galimai yra naudojami smurtinio pobūdžio veiksmai, kuriuos galimai atliekant vaiko motinos sugyventiniui, tai matė ir negindama vaiko bei nepranešdama atitinkamoms institucijos apie galimai vaiko atžvilgiu daromus nusikalstamo pobūdžio veiksmus, tokiu būdu dalyvavo ir vaiko motina. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2025 m. vasario 4 d. Tarnyba jam elektroniniu paštu pateikė 2025 m. sausio 30 d. Vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 8P-VSV-229, iš kurios pareiškėjas matė, kad nepilnametė mergaitė galimai patiria fizinį smurtą iš atsakovės sugyventinio, o atsakovė tai matydama vaiko negina, be to atsakovė moko vaiką atvykus Tarnybos darbuotojams sakyti, kad mergaitė myli mamą ir mamos sugyventinį. Pareiškėjas nurodė, kad toks atsakovės elgesys, neginant vaiko, kai jo atžvilgiu yra (buvo) ne kartą smurtaujama, nesiimant jokių priemonių, tokiam sugyventinio elgesiui užkardyti, iliustruoja vaiko motinos galimą (ne)suvokimą apie vaiko aplinkos saugumą, motinystės įgūdžių stoką, o taip pat kelia grėsmę esminiams vaiko interesams, todėl pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė tokį pareiškėjo prašymą motyvuodamas tuo, kad vien aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, kad jis kreipėsi dėl mediacijos taikymo, savaime nesudaro teismui pagrindo spręsti jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo, be to, šalims galimai derinant pozicijas dėl ginčo padedant specialiai tam apmokytam asmeniu, išlieka taikaus susitarimo galimybė, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas tikslingu. Teismas minėtą nutartį taip pat motyvavo tuo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pakankamai pasitvirtinusios, jis neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė ginčo šalių vaiko teisėms ir šių teisėtiems interesams, kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios būtinybę taikyti prašomas apsaugos priemones, neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ateityje nebus galimybės įvykdyti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo, todėl sprendė, kad pagal šiuo metu pateiktą prašymą ir duomenis, nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemone iki ieškinio pateikimo.

32. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šeimos bylose teismas turi pareigą imtis priemonių šalims sutaikyti, o šiuo atveju, teismas pagrįstai vertino, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas mediacijos procesas, atsirastų prielaidos tarp pareiškėjo ir atsakovės kilti dar didesnei priešpriešai. Visų antra, pirmosios instancijos teismas, net ir nurodęs argumentus dėl vykstančio mediacijos proceso, vis vien vertino pareiškėjo prašymą, priėmė bei išnagrinėjo jį iš esmės, ir tik nustatęs, kad pareiškėjas nepagrindė būtinybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio, atmetė tokį pareiškėjo prašymą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teikti, kad pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė galimybei šalims baigti taikiai mediacijos procesą, o ne mažamečio vaiko interesus.

33. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad teismas ne tik neįvertino galimų grėsmių vaikui, tačiau net ir neišsiuntė Tarnybai prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl apeliantui nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas neprašė Tarnybos pateikti išvadą / nuomonę apie laikiną vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą.

34. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos kreiptis į Tarnybą dėl išvados pateikimo, kadangi kaip yra įtvirtinta CPK 147 straipsnio 1 dalyje, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Be to, Tarnybos išvada sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių ar kitus klausimus, kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nėra privaloma, ir teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl tokio išvados gavimo / išreikalavimo tikslingumo.

35. Apeliantas atskirajame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į susidariusią situaciją, iš esmės nevertino Vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 8P-VSV-229, Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. vasario 4 d. rašto dėl informacijos pateikimo ir kitų reikšmingų šiam klausimui spręsti duomenų. Tuo labiau, apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Tarnyba nenustatė, jog vaikui aplinka pas motiną yra nesaugi bei šiuo atveju pažymėjo, kad Tarnybos 2025 m. vasario 4 d. rašte būtent ir yra nurodyta, kad vaiko tėvams susitarus, 2025 m. sausio 29 d. vaikas išvyko pas tėtį, nes namuose pas motiną jam buvo nesaugi aplinka.

36. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija sutikti negali. Visų pirma, pažymėtina, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas vertino apelianto pateiktus rašytinius įrodymus bei išvadą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo padarė įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą. Visų antrą, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo į bylą pateiktais duomenimis nustatė, kad Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 8P-VSV-229, nėra nustatyti jokie rizikos veiksniai ar grėsmės lygis nepilnamečiui vaikui, nebuvo konstatuota, kad reagavimo į pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo metu kilo būtinybė užtikrinti vaikui saugią aplinką / perduoti vaiką atstovui (-ams) pagal įstatymą, t. y. nebuvo konstatuota, kad aplinka pas motiną vaikui yra nesaugi, be to, vertinant vaiko pateiktą nuomonę, matyti, kad vienoje vietoje vaikas pažymi, kad „mama nežino, kad mane S. muša, čia mūsų paslaptis“, kitoje vietoje nurodoma, kad „mama mato, kai S. ją muša, bet ji nieko nesako“, todėl tokia dviprasmiška Vaiko situacijos vertinimo anketa, nesudaro vienareikšmiškos išvados, kad vaiko motina žinojo, kad jos sugyventinis galimai naudoja fizinį smurtą prieš nepilnametę mergaitę, be to, kaip matyti iš atsiliepimo į atskirąjį skundą, atsakovė sužinojusi tokią informaciją, paprašė sugyventinio į namus nebegrįžti. Taigi, apeliacinės instancijos vertinimu, iš pateiktos Vaiko situacijos vertinimo anketos negalima daryti pagrįstos išvados, kad yra reali grėsmė ginčo šalių vaiko teisėms ir teisėtiems interesams bei yra būtinybė taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, iš minėtos Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenų, matyti, kad anksčiau jokių vaiko teisių pažeidimų nustatyta nebuvo, atvejo vadybos procesas šeimai taikomas nebuvo. Visų trečia, pasisakant dėl Tarnybos 2025 m. vasario 4 d. rašto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis raštas yra tik informacinio pobūdžio ir tai jokiu būdu nėra fakto konstatavimas, kad vaikui aplinka pas motiną yra nesaugi, tuo labiau minėtame rašte nurodyta, kad vaikas išvyko pas tėtį vaiko tėvams susitarus, t. y. ne Tarnybai bandant užtikrinti vaikui saugią aplinką, o patiems tėvams sutarus. Pažymėtina ir tai, kad minėtame rašte nurodyta, kad Tarnyba informacijos apie tai, kad mama neužtikrina vaikui tinkamos priežiūros, vaiko saugumo, nebuvo gavusi ir tokio pobūdžio pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus nebuvo. Taigi ir tai nesudaro pagrindo išvadai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo yra pagrįstas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo grindžiamos aplinkybės, kad prieš dukrą galimai yra naudojamas fizinis smurtas, dėl ko buvo pradėtas iki teisminis tyrimas, nėra ištirtos, todėl negalima teigti, kad fizinio smurto naudojimo prieš mažametį asmenį faktas yra pasitvirtinęs ir dėl to būtų reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai kas nurodyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė ginčo šalių vaiko teisėms ir šių teisėtiems interesams, kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios būtinybę taikyti prašomas apsaugos priemones, neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ateityje nebus galimybės įvykdyti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo.

38. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

39. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.