Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-322-654/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-09-29
Bylos Nr.: 1A-322-654/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00735-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Ernestas Rimšelis, Alenas Piesliakas
Nuteistasis: S. B.
Civilinis ieškovas: Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai: Paulius Jablonskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-322-654/2021Proceso Nr. 1-01-1-00735-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.2;1.1.8.6.3;1.2.14.6.2.1;1.2.19.4.2; 2.4.6.4.1;2.4.6.4.3

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,nuteistajai S. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, vaizdo konferencijos būdu (ZOOM platformoje), išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Remigijaus Matevičiaus ir nuteistosios S. B. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 ir nubausta:

- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 180 MGL (9000 Eur) dydžio bauda.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys S. B. dėl 7122,41 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

S. B. nuteista už tai, kad, siekdama asmeninės turtinės naudos, būdama valstybės tarnautoja bei piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą; taip pat ji, siekdama asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

S. B., laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. iki 2016 m. kovo 15 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) pareigose, pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 10-V-559 patvirtintą pareigybės aprašymo 14 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo apmokėjimui skirtų lėšų naudojimo teisėtumą ir tikslingumą, pagal 18 punktą būdama atsakinga už kokybišką ir savalaikį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio darbų vykdymą, teisingą ir savalaikę darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių apskaitą ir ataskaitą, esant būtinumui atskaito darbuotojų darbo užmokestį ir visas su juo susijusias priskaitymo atskaitymo operacijas, pagal 21 punktą asmeniškai išrašydama bei pasirašydama dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka būdama atsakinga už tai, kad juose esantys duomenys būtų teisingi it teisėti, kad ūkinės operacijos būtų teisėtos, buhalteriniai įrašai būtų teisingi, kad ataskaitos bei įvairios atsakomybės formos būtų teisingos, teisėtos ir parengtos laiku, pagal 22 punktą būdama atsakinga už visus jai žinomus įstaigos vardu padarytus veiksmus ar operacijas, pažeidžiančias Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius įstaigos ūkinę - finansinę veiklą; taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) pareigose, pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste – ir Vilniaus miesto VPK) viršininko 2011 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-V-330 patvirtintą pareigybės aprašymo 7.1 punktą turėdama pareigą kontroliuoti Vilniaus apskrities VPK finansinių lėšų pagal srautus ir gavimo šaltinius apskaitos teisingumą, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų atitiktį ūkinių įvykių ar ūkinių operacijų turiniui, pagal 7.9 punktą vykdydama Vilniaus apskrities VPK finansų einamąją ir paskesniąją kontrolę; taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) pareigose, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-373 patvirtintą pareigybės aprašymo 7.5 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pateikimą teisės aktais nustatytais terminais bei užtikrinti duomenų teisingumą, 7.9 punktą turėdama pareigą vykdyti išankstinę finansų kontrolę pasirašydama ūkinės operacijos dokumentus, parašu ir data patvirtindama, kad ūkinė operacija yra teisėta, dokumentai, susiję su ūkinės operacijos atlikimu yra tinkamai parengti, pagal 7.10 punktą turėdama pareigą kontroliuoti darbo užmokesčio biudžeto sąmatų vykdymą, pagal 7.12 punktą vykdydama išankstinę finansų kontrolę, pasirašydama ūkinės operacijos dokumentus, parašu ir data patvirtindama, kad ūkinė operacija yra teisėta, dokumentai, susiję su ūkinės operacijos atlikimu, yra tinkamai parengti ir kad jai atlikti pakaks patvirtintų asignavimų, pagal 7.13 p. turėdama pareigą asmeniškai išrašydama ir pasirašydama dokumentus atsakyti už juose esančių duomenų tikrumą bei ūkinės operacijos teisėtumą, kad buhalteriniai įrašai būtų teisingi, ji iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke ir atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“, į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“: - laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai bendrai pervedė 1600 Eurų daugiau, nei nurodyta atsiskaitymo lapeliuose, t. y.: 2016-03-24, nepagrįstai pervesta 200,00 Eur, pagrindas – atlyginimas; 2016-12-19, nepagrįstai pervesta 500,00 Eurų, pagrindas – avanso pervedimas. 2016 metais už lapkričio mėnesį vietoj priskaičiuotos bendrai 1286,36 Eurų sumos (numatytos išmokos - 600 Eur; 100 Eur; 250 Eur; 303,77 Eur, 32,59 Eur) pervedė bendrą 2186,36 Eur sumą, t. y.: 2016-11-03 nepagrįstai pervesta 300 Eur - atostoginiai; 2016-11-14 pervesta 250 Eur - avanso pervedimas; 2016-11-17 nepagrįstai pervesta 500 Eur - avanso pervedimas; 2016-11-25 nepagrįstai pervesta 200 Eur - avanso pervedimas; 2016-11-30 pervesta 32,59 Eur - nepriemoka, dėl sumažintos atlyginimo dalies; 2016-12-01 pervesta 303,77 Eur - atlyginimo pervedimas; 2016-12-09 pervesta 600 Eur; tokiu būdu 2016 metais lapkričio mėnesį nepagrįstai bendrai pervesta 900 Eur (2186,32 Eur – 1286,36 Eur). -laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., nepagrįstai pervedė 5555,00 Eurų daugiau, nei nurodyta išmokėjimo žiniaraštyje ir atsiskaitymo lapeliuose, darbo užmokesčio, t. y.: 2017-01-10 nepagrįstai pervesta 500 Eur - avanso pervedimas; 2017-01-23 nepagrįstai pervesta 400 Eur - atlyginimo pervedimas; 2017-02-03 nepagrįstai pervesta 140 Eur - atlyginimo pervedimas; 2017-02-09 vietoj numatytos 461,92 Eur sumos, pervesta 561,92 Eur (su 100 Eur nepagrįsta permoka) - atlyginimas; 2017-02-17 vietoj numatytos 500 Eur sumos, pervesta 800 Eur (su 300 Eur nepagrįsta permoka) - avanso pervedimas; 2017-03-03 nepagrįstai pervesta 200 Eur - atlyginimas; 2017-03-09 vietoj numatytos 461,93 Eur sumos, pervesta 661,93 Eur (su 200 Eur nepagrįsta permoka) - atlyginimas; 2017-03-17 vietoj numatytos 500 Eur sumos, pervesta 700 Eur (su 200 eurų nepagrįsta permoka) - avanso pervedimas; 2017-03-29 nepagrįstai pervesta 300 Eur - atlyginimas; 2017-03-31 nepagrįstai pervesta 200 Eur - atlyginimas; 2017-04-07 vietoj numatytos 461,19 Eur sumos, pervesta 761,19 Eur (su 300 Euru nepagrįsta permoka) - atlyginimas; 2017-04-19 vietoj numatytos 500 Eur sumos, pervesta 700 Eur (su 200 eurų nepagrįsta permoka) - avanso pervedimas; 2017-04-21 nepagrįstai pervesta 300 Eur - atlyginimas; 2017-04-27 nepagrįstai pervesta 145 Eur – atlyginimas; 2017-05-05 nepagrįstai pervesta 200 Eur - atlyginimas; 2017-05-09 vietoj numatytos 461,24 sumos, pervesta 941,24 Eur (su 480 Eur nepagrįsta permoka) - atlyginimas; 2017-05-18 vietoj numatytos 500 Eur sumos, pervesta 900 Eur (su 400 Eur nepagrįsta permoka) - avanso pervedimas; 2017-05-26 nepagrįstai pervesta 300 Eur - atlyginimas; 2017-05-30 nepagrįstai pervesta 200 Eur – atlyginimas; 2017-05-31 vietoj numatytos 2092,40 Eur sumos, pervesta 2582,40 Eur (su 490 Eur nepagrįsta permoka) - atlyginimas; - laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., nepagrįstai pervedė bendrai 11076,18 eurų darbo užmokesčio, t. y.: 2017-08-08 nepagrįstai pervesta 985,50 Eur suma - atlyginimų pervedimas, kuri pagal 2017-07-01 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-91, buvo priskaičiuota A. B.; 2017-08-18 nepagrįstai pervesta 650 Eur - avanso pervedimas; 2017-09-08 nepagrįstai pervesta 962,78 Eur suma - atlyginimų pervedimas, kuri pagal 2017-08-01 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį NR. 5-PAV (10)-152, buvo priskaičiuota A. B.; 2017-09-19 nepagrįstai pervesta 700 Eur avanso pervedimas; 2017-10-09 nepagrįstai pervesta 991,90 Eur suma - atlyginimų pervedimas, kuri pagal 2017-09-01 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV(10)-199, buvo priskaičiuota A. B.; 2017-10-19 nepagrįstai pervesta 800 Eur - avanso pervedimas; 2017-11-10 nepagrįstai pervesta 1137,50 Eur suma - atlyginimų pervedimas, kuri pagal 2017-10-01 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-251, 1137,50 Eur buvo priskaičiuota A. B.; 2017-11-20 nepagrįstai pervesta 900 Eur suma - avanso pervedimas, kuri susidarė iš 450 Eur nepagrįstos permokos, nes pagal 2017-11-20 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-269, J. G. vietoj priskaičiuoto 230 Eur avanso buvo įrašyta 680 Eur suma (su 450 Eur nepagrįsta permoka), ir 450 Eur nepagrįstos permokos, nes E. J. (E. J.) vietoj priskaičiuoto 290 Eur avanso įrašyta 740 Eur suma (su 450 Eur nepagrįsta permoka); 2017-12-08 nepagrįstai pervesta 1365 Eur - atlyginimo pervedimas; 2017-12-20 nepagrįstai pervesta 900 Eur - avanso pervedimas, kuri susidarė iš 450 Eur nepagrįstos permokos, nes pagal 2017-12-20 Vilniaus apskrities VPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-332, J. G., vietoj priskaičiuoto 230 Eur avanso įrašyta 680 Eur suma (su 450 Eur nepagrįsta permoka), taip pat E. J. vietoj priskaičiuoto 290 Eur avanso įrašyta 740 Eur suma (su 450 Eur nepagrįsta permoka); 2017-12-29 nepagrįstai pervesta 1683,50 Eur - atlyginimo pervedimas. Tokiu būdu 2016-2017 metais S. B. pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį, turtą – pinigines lėšas – 18 231,18 Eur (1600 Eur + 5555 Eur + 11076,18 Eur) sumoje, o taip pat piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti, S. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausme subendrinti apėmimo būdu ir paskirti S. B. galutinę bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko nuteistajai S. B. buvo neteisingai paskirta bausmė.

1.2. S. B. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kurio sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis — laisvės atėmimas iki 10 metų, ir 228 straipsnio 2 dalį, pagal kurį gali būti paskirta bauda arba terminuotas laisvės atėmimas iki septynerių metų. Įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme už įvairias nusikalstamas veikas nustatydamas konkrečias bausmės rūšis, jos ribas, tai daro ne be tikslo. Tai, kad įstatymų leidėjas BK 183 straipsnio sankcijoje numatė vienintelę galimą bausmės rūšį — laisvės atėmimą, o BK 228 straipsnio 2 dalyje - laisvės atėmimo bausmę iki 7 metų, suponuoja, jog šie nusikaltimai yra pakankamai pavojingi, todėl jis įtvirtino bendrą taisyklę, kad atgrasymas nuo tokių nusikaltimų darymo yra veiksmingiausias, būtent, atribojant asmenį tam tikram laikui nuo visuomenės. Tačiau laiko tarpą, kuriam asmuo turėtų būti izoliuotas, įstatymų leidėjas sąmoningai paliko nustatyti teismams, įtvirtindamas tik šios bausmės ribas. Taigi, teismų kompetencijai palikta galimybė, įvertinus visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, nustatyti konkretų laisvės atėmimo terminą, tačiau tą daryti turi vertindamas padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę ir kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje.

1.3. Nuteistoji S. B. minėtas nusikalstamas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų, kurių padarymas paaiškėjo tik dėka Vyriausiojo policijos komisariato vadovo S. G. atsitiktinio pastebėjimo, kad S. B., dirbančiai jau Policijos departamente, dar buvo priskaičiuojami pinigai iš Vyriausiojo policijos komisariato, dėl ko buvo inicijuojami patikrinimai. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. B., pasinaudodama sistemos spragomis dėl darbo užmokesčio ir kitų vienkartinių piniginių išmokų mokėjimo, per du metus sugebėjo pasisavinti itin didelę pinigų sumą - 18 231,18 Eur, o didžiąją dalį - 11 000 eurų - pasisavino per pusmetį. Toks nuteistosios S. B. elgesys, jog, dirbdama Policijos departamente, pasinaudojo savo turimu statusu ir žiniomis apie sistemoje esančias spragas bei tai, kad domėjosi apie atliekamų mokėjimų ištrynimus, nutrynimus programoje, ar tai, kad nusikalstamas veikas darė net du metus, rodo ne tik itin gerai apgalvotą nusikalstamos veikos mechanizmą, dėl ko ilgą laiko tarpą niekas nepastebėjo daromos nusikalstamos veikos, bet ir itin cinišką požiūrį į pačią instituciją, kurioje pati nuteistoji dirbo, taip pat ir nebaudžiamumo jausmo buvimą.

1.4. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien formaliu konstatavimu, jog, įvertinus visas bylos aplinkybes, padarytų nusikaltimų pavojingumas, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų vietą, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytus nusikaltimus sankcijose, šį sprendimą motyvuodamas tuo, kad S. B. dirba, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo netrumpas laiko tarpas - beveik ketveri metai, naujų nusikaltimų ji nepadarė. Tačiau, kaip skunde pažymi prokuroras, ne veltui nusikaltimai, numatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų pobūdis suponuoja tai, kad dažniausiai jie yra padaromi dėl savanaudiškų paskatų, t. y. kaltininkui siekiant materialinės naudos, todėl teismas turi atsižvelgti į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, o ne vien nuteistosios socialinę padėtį apibūdinančias aplinkybes, kurios negali būti vertinamos išimtinai kaip pagrindas nuteistajai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tokiu būdu ne tik paneigiama būtinybė byloje nustatyti išimtinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių nuteistajai galėtų būti paskirta švelnesnė, nei numatyta įstatyme, bausmė, bet ir pateisinamas kaltininkės nusikalstamas elgesys.

1.5. Bausmės skyrimo procesas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltininko asmenybės pavojingumo, tačiau šį įsitikinimą turi formuoti ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, visiškai neatsižvelgė į nuteistosios padarytų nusikaltimų darymo laiką, mastą, veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą šioje byloje. S. B. nusikalstamos veikos nebuvo spontaniškos, o atvirkščiai - itin apgalvotos, įvykdytos pasinaudojant sistemos spragomis ir panaudojant turimas specialias žinias. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo byloje nustatytų aplinkybių, į kurias teismas privalėjo atsižvelgti skirdamas bausmę: abu nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais, pagrobto turto vertė viršija minimalią didelio kiekio sumą, savo veiksmais nuteistoji diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip pat sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, autoritetą, nes iškraipydama valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus sukūrė pagrindą abejoti valstybės įstaigų - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Policijos departamento - prestižu. Atsižvelgti į nurodytas aplinkybes įpareigoja BK 54 straipsnio 2 dalis, tačiau jos nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

1.6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. B., sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį iš esmės grindė nuteistosios šeimyninę padėtį, darbingumą ir kitomis socialinę padėtį apibūdinančiomis aplinkybėmis, kurios nėra niekuo išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, o tik parodo, kad nuteistoji yra tipiška asmenybė, kas nesudaro pagrindo skirti nepagrįstai švelnesnę bausmę už padarytus sunkius (BK 183 straipsnio 2 dalies ir 228 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus. Prokuroras pažymi, kad vien šiomis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti grindžiamas, juo labiau, kad yra nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - S. B. nusikalstamas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Šiuo atveju nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje formaliai nurodė, kad skirdamas bausmę kaltinamajai, teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo visuomenei laipsnį, sukeltas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaltinamosios asmenybę, jos elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo ir po jų, tačiau tokios reikšmingos aplinkybės, kaip S. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, jų pobūdis, nusikaltimų vykdymo trukmė, padaryta žala, teismo nebuvo tinkamai įvertintos ir motyvuotos, o visą dėmesį skyrė tik nuteistosios interesams, akcentuodamas aplinkybes, kurios teigiamai apibūdina S. B., ko nepakanka tam, kad būtų taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis.

1.7. Atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, būtinybę skirti ilgai trunkančius ir sudėtingus tyrimus (atliktas kompiuterinis ir ekonominis tyrimas bei daugybė kitų procesinių veiksmų), padarytų nusikaltimų aktualumą ir kitas objektyvias aplinkybes, prokuroro teigimu, nepagrįstos teismo išvados, kad tokios aplinkybės, kaip: nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo netrumpas laiko tarpas - beveik ketveri metai, naujų nusikaltimų nuteistoji nepadarė - buvimas lemia mažesnį nusikaltimų pavojingumą. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo - kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012 , 2K-271- 648/2015). Tačiau skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinta nei tai, kad nuteistosios nusikaltimai buvo kruopščiai suplanuoti, vykdyti ilgą laiką, nei tai, koks kilusios žalos pobūdis, pažeistų interesų ir S. B. ėjusių pareigų svarba, padarytos veikos neigiamas poveikis institucijos, kurioje dirbo nuteistoji, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan.

1.8. Skunde nurodoma, jog aplinkybė, kad S. B. atlygino visą padarytą žalą, taip pat nelaikytina išskirtine, sudarančia pagrindą taikyti jai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o teismo argumentai apie galimas įvairias neigiamas įkalinimo pasekmes S. B. ir jos šeimai savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl bausmės nuteistajai S. B. skyrimo neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimais formuojamos teismų praktikos, taip pat vertinant aukščiau aptartas bylos faktines aplinkybes, S. B. padarytų nusikaltimų pavojingumą, nuteistosios asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad S. B. už BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus paskirta bausmė yra aiškiai per švelni. Už S. B. padarytus sunkius nusikaltimus paskirta 180 MGL bauda neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje.

Nuteistosios S. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

1.9. Nuteistosios gynėjas, nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir išvadomis dėl S. B. kaltės, nurodo, kad įrodymai šioje byloje buvo vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat nebuvo pašalintos kilusios abejonės ir kaltė pagrįsta prielaidomis. Atitinkamai nuosprendyje daromos išvados yra prieštaringos, taip pat bylos tyrimo metu, netenkinus prašymų dėl įrodymų surinkimo ir išsaugojimo, buvo apribota S. B. teisė į gynybą.

1.10. Gynybos nuomone, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nes nebuvo paisoma įstatyme išdėstytų nuostatų. Skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis yra surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; taip pat išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įrodytomis aplinkybėmis, be teisinio pagrindo konstatavo, kad būtent S. B. nepagrįstai pervedė atitinkamas pinigines lėšas, o taip pat ir nenurodė (nes nenustatė), kokiu būdu tai buvo atlikta. Dėl šių priežasčių teismo išvados dėl S. B. kaltės pagrįstos prielaidomis, o ne nustatytais faktiniais duomenimis.

1.11. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nuosprendyje be išdėstytų asmenų parodymų nurodė ir tai, kad byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta kokiu būdu S. B. padarė pataisymus darbo užmokesčio apskaitos dokumentuose (duomenyse) ir pervedė Vilniaus apskrities VPK lėšas į savo sąskaitą. Tai, anot gynėjo, reiškia, kad šio proceso metu nebuvo nustatytas turto pasisavinimo mechanizmas. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas panaudojant Darbo užmokesčio apskaičiavimo programą, kuri buvo ir yra administruojama apklausto byloje S. P., o taip pat ir kito liudytojo S. M.. Kaip nustatyta apklausiant liudytojus, visi darbuotojai, dirbę su aptariama programa turėjo vienodas vartotojų teises, taigi skaičiavimo metu turėjo galimybę atlikti bet kokius veiksmus. Šiuo atveju teismas koncentravosi į asmenis turinčius teisę atlikti (patvirtinti) piniginius išmokėjimus, tačiau lygiai kaip ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai apsiribojo nustatymu, kad piniginės lėšos buvo pervedamos į S. B. sąskaitą. Šiuo atveju nėra ginčijama ši aplinkybė, tačiau visiškai neaišku, kokiu būdu tos lėšos buvo apskaičiuotos ir kas tuos veiksmus atliko. Taigi šioje byloje iš esmės objektyvieji pasisavinimo požymiai (būdas) nebuvo nustatyti, o tai reiškia, kad nėra jokios galimybės spręsti apie S. B. tyčią, kuri gali būti tik tiesioginė. Kaip nurodė pati S. B. ji tokių veiksmų neatliko, o tai paneigiančių faktinių duomenų, išskyrus prielaidas, byloje nebuvo surinkta. Gynėjas pažymi, kad lėšos, kurios buvo paskaičiuotos ir pervestos nepagrįstai, iki bylos nagrinėjimo pabaigos buvo savanoriškai grąžintos.

1.12. Gynėjas skunde nurodė, kad šiame baudžiamajame procese iš asmenų, dirbusių Buhalterinės apskaitos valdyboje, buvo apklausti tik E. F., N. L., S. M., nors pagal pateiktus duomenis teisę dirbti su Darbo užmokesčio moduliu turi 27 asmenys. Be to, kaip matyti iš aukščiau minėtos E. F. parodymų, nagrinėjamų įvykių metu valdyboje dirbo 17 darbuotojų, kurie dirbo su darbo užmokesčio skaičiavimo posistemiu, tačiau nei bylos tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu visi asmenys nebuvo apklausiami ir jų veiksmai netiriami ir nevertinami. Įvertinus tai, kad bet kokie kompiuterinės sistemos veiksmai iš esmės yra fiksuojami (vartotojo prisijungimas, vartotojo darbo laikas prisijungus, prisijungimas prie atitinkamo serverio ir pan.), gynyba prašė ikiteisminio tyrimo metu padaryti Darbo užmokesčio modulio, taip pat visų su moduliu susijusių darbo vietų (kompiuterių) sisteminių blokų kopijas, kad tiek tyrimo metu, tiek ir vėliau būtų galima nustatyti asmenų veiksmus ir kitas svarbias aplinkybes byloje. Toks gynybos prašymas nebuvo tenkintas, o tokiu būdu iš esmės ir sukliudyta gintis nuo pateiktų kaltinimų, nes praėjus atitinkamam laikotarpiui, duomenys, turintys reikšmės aplinkybių nustatymui, yra prarasti, o atskiros auditavimo sistemos modulyje nebuvo sukurta.

1.13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, ir tai, kad S. B. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos policijos departamento - prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai. Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, piktnaudžiavimo tarnyba kaltinimas siejamas su patikėto turto pasisavinimo kaltinimu. Teismo manymu, pripažinus turto pasisavinimo veiką įrodyta, atsiranda ir baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnyba. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nenustatė kokią žalą - turtinę ar neturtinę savo galimais piktnaudžiavimo veiksmais padarė S. B.. Iš dėstomų deklaratyvių požymių galima daryti prielaidą, kad įvardijama neturtinė žala, nes teigiama, jog ji „akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą“ ir padarė „didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės ir kiti principai“.

1.14. Gynėjo nuomone, šiuo atveju prielaidos dėl galimos didelės neturtinės žalos požymio yra deklaratyvios . Iš nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė byla 2K-316/2013) matyti, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardą, tačiau ne bet koks jo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala. Didelės žalos padarymas turi būti konstatuojamas ne apsiribojant tik atitinkamų valstybės tarnautojo, jam prilyginto asmens pareigų bei teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, išvardijimu, o nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala vertinama kaip didelė. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K- 161/2012 ir kt.). Gynėjo teigimu, šiuo atveju, netgi konstatuojant, kad nors S. B. bylos nagrinėjimo metu nepripažino veikusi priešingai tarnybos interesams ir piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi, tačiau jos atlikti veiksmai ir jų pobūdis rodo, kad ji aiškiai suprato, kad veikia neteisėtai. Tokios išvados vėlgi prieštarauja teismo išdėstytiems teiginiams, kad nebuvo nustatytas pasisavinimo mechanizmas, o tai reiškia tik tai, kad nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti apie veiksmus ir jų pobūdį, o taip pat teigti, kad tokie veiksmai atlikti tiesiogine tyčia ir turi būti baudžiami kriminalinėmis bausmėmis.

1.15. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus ir spręsdamas klausimą dėl S. B. atsakomybei reikšmę turinčių aplinkybių. Kaip matyti iš teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, paprastai kaltininkui pasisavinus ar iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau šį turtą ar turtinę teisę ar jų ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta. Tačiau tokie veiksmai gali būti laikomi baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei turtas ar turtinė teisė buvo grąžinti savo noru. Taigi, kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, civilinis ieškovas savo baigiamojoje kalboje pateikto civilinio ieškinio atsisakė, o teismas nuosprendžių ieškinį atmetė, kas rodo, jog nepagrįstai pervestos lėšos buvo savanoriškai grąžintos, o tai savo ruožtu sudaro BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą lengvinančią atsakomybę aplinkybę.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistosios S. B. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistosios gynėjas, nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir išvadomis dėl S. B. kaltės argumentuoja, kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra prieštaringos, bylos tyrimo metu, netenkinus prašymų dėl įrodymų surinkimo ir išsaugojimo, buvo apribota S. B. teisė į gynybą.

Baudžiamajame procese įrodymais pripažįstami duomenys, kurie yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK reglamentuotais proceso veiksmais, išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei teismo pripažinti kaip įrodymai, ir kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai keliami įrodymams yra nurodyti BPK 20 straipsnyje, pagal kurį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai skundžiamame teismo sprendime išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-74-976/2017, 2K-249-895/2017 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. S. B. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei jos kaltės.

Susipažinus su bylos įrodymais teisėjų kolegija nenustatė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kaip nors pažeista ar apribota S. B. teisė į gynybą. Byloje buvo apklausti liudytojai, specialistai, atlikę tyrimus, ištirti ir įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad ne visi asmenys, Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirbę su Darbo užmokesčio moduliu, buvo apklausti ir ne visi gynybos prašymai, susiję su papildomų duomenų išreikalavimu, buvo tenkinti. Tačiau, kaip minėta, teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas išvadoms padaryti pakankamas kiekis Vilniaus apskrities VPK darbuotojų. Iš jų parodymų matyti, kad jie kartojasi ir kiekvienas kitas apklaustas liudytojas nepaaiškina ko nors daugiau, negu paaiškino jau apklausti liudytojai. Esant tokiai situacijai teismas gali nuspręsti, kad visų panašų darbą dirbusių asmenų apklausti nėra tikslinga. Kaip nurodo advokatas, šioje byloje iš ties nebuvo paimti ir išsaugoti jo prašyti duomenys, tačiau teisėjų kolegija patikrins, ar prokuratūros surinktų ir byloje esančių įrodymų pakanka pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadoms. Tokią situaciją, kuomet galimai nebuvo gauti visi gynybai svarbūs duomenys, teisėjų kolegija vertins taikant principą in dubio pro reo.

Dėl S. B. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. B., būnant valstybės tarnautoja ir dirbant (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomųjų sąskaitų į savo asmeninę sąskaitą 2016 – 2017 metais buvo pervesta Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantys 18 231,18 Eur. Nuteistoji viso bylos proceso metu tvirtino apie šių pinigų patekimo į jos asmeninę sąskaitą aplinkybes nieko nežinanti, savo sąskaitoje esančių pinigų likučio niekada netikrino ir nežinojo, kiek joje yra pinigų. Ji mano, kad pinigai į jos sąskaitą galėjo patekti netyčia, po atlyginimų skaičiavimo ar programos testavimo.

Vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad nebuvo nustatytas S. B. inkriminuoto turto pasisavinimo padarymo mechanizmas. Anot gynėjo, visi darbuotojai, dirbę su Darbo užmokesčio apskaičiavimo programa, turėjo vienodas vartotojų teises, taigi skaičiavimo metu bet kuris iš jų turėjo galimybę atlikti bet kokius veiksmus. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kokiu būdu S. B. padarė pataisymus darbo užmokesčio apskaitos dokumentuose (duomenyse) ir pervedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato lėšas į savo sąskaitą.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas ar turtinė teisė. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (turtinių teisių). Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai svetimas turtas neteisėtai užvaldomas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, kuri reiškia, kad kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar savo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-269-648/2017, 2K-314-693/2018, 2K-21-628/2019).

Apklausiama S. B. apie savo darbo pobūdį ir atliekamas darbines funkcijas paaiškino, kad 2015 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti su policijos informacinės sistemos darbo užmokesčio moduliu, į kurį buvo perkelti visi duomenys. Pagal naują programą, artėjant darbo užmokesčio terminui, kiekvienas padalinys pateikdavo užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, skyriaus darbuotojas, kuris gaudavo žiniaraščius, visą informaciją suvesdavo į darbo užmokesčio apskaitos modulio „Polis“ sistemą ir ją sutikrindavo. Atlikusios šį darbą skyriaus darbuotojos informuodavo ją, kad viskas suvesta ir sutikrinta, bei pranešdavo, kad galima mokėti užmokestį. Tuomet per savo kompiuterį ji prisijungdavo prie sistemos, suformuodavo viso Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų bendrą mokėjimo pavedimą ir atspausdindavo žiniaraštį. Spausdintas žiniaraštis būdavo užregistruojamas ir likdavo pas ją. Tuomet ji suformuodavo pavedimą, jį dar kartą peržiūrėdavo, t. y. prisijungusi prie banko pasižiūrėdavo sumas, patikrindavo, kad nebūtų klaidų, ir suformuodavo failą bankui. Po to failo informaciją dar kartą sutikrindavo su žiniaraštyje esančia bendra suma ir, įsitikinusi, kad klaidų nėra, patvirtindavo antru parašu. Po to nešdavo popierinius žiniaraščius E. F., kad ji irgi galėtų prisijungti prie banko, dar kartą sutikrinti sumas ir pasirašyti pirmuoju parašu. Pirmu parašu galėdavo pasirašyti E. F., R. V. arba įstaigos vadovas. Tuomet, įkėlus pavedimus, pasirašydavo E. F. arba R. V.. Jau suformuoto žiniaraščio koreguoti neįmanoma, nes jo yra kitas formatas. Popierinio žiniaraščio taip pat neįmanoma pakeisti, nes jis yra PDF formatu. Ta informacija, kuri yra į banką keliamame faile, yra dar kitame formate ir jo taisyti neįmanoma. Failo žiniaraštyje taisyti negalima, galima tik viską suformuoti iš naujo. Jei ji, suformavusi failą, pamato, kad yra klaida, tą failą ištrina ir sukuria naują. Tai, kad vienas failas ištrintas, o vietoje jo suformuotas kitas failas, pačioje programoje nesimato.

Liudytoja E. F. paaiškino, kad S. B. skyrius dirbo su darbo užmokesčio programa. Darbuotojų darbo užmokesčius skaičiuodavo Darbo užmokesčio skyriaus darbuotojai, kuriems kiekvienam buvo priskirtos įstaigos ar įstaigų dalis. Jie skaičiuodavo darbo užmokesčius, o S. B. ir S. M. kontroliuodavo jų atliekamas funkcijas. Darbo užmokesčio skyriaus darbuotojai visus duomenis suvesdavo į darbo užmokesčio apskaitos sistemą, programa automatiškai paskaičiuodavo, sutikrindavo atostogas. Po to duomenys būdavo apibendrinami, išspausdinamas išmokėjimo žiniaraštis, kuriame būdavo įrašyti darbuotojo vardas, pavardė, sąskaita, suma. Iš viso būdavo apie 50 žiniaraščio lapų, nes dirbo apie 1 500 darbuotojų. Žiniaraščio pabaigoje buvo užrašyta bendra suma. Išspausdintą žiniaraštį tvirtindavo S. B., arba generalinio komisaro pavaduotojo vyriausiasis patarėjas R. V., arba ji. Popierinį variantą tvirtinimui S. B. atnešdavo jai arba patarėjui R. V.. S. B. žiniaraštį jau būdavo pasirašiusi vienu parašu, o antru parašu pasirašydavo ji arba R. V.. Tuo pačiu metu darbo užmokesčio sistemoje būdavo suformuoti failai. Failus suformuodavo tie patys darbuotojai. S. B. juos apibendrindavo ir įkeldavo į banko sistemą. Duomenų įrašus galutinai apdorodavo S. B., jie turėjo atitikti žiniaraštį. Failai, kurie yra keliami į bankus, yra atviri, į failo vidų įeiti yra galimybė, bet banko dalyje pamatyti juose taisymo istorijos nėra galimybės. Todėl, E. F. nuomone, taisyti įmanoma. Įeiti į failo vidų turi teisę tas, kas jį įkelia. Šiuo atveju S. B. turėjo galimybę įeiti į failą. Be S. B. tokios galimybės, ko gero, daugiau niekas neturėjo, nes failą įkelia ji. Kai darbuotojai pateikia savo visus suvestus duomenis, S. B. gali juos banke koreguoti. Tą daryti galima, kol jis nėra pasirašytas darbuotojo, kuris turi 20 procentų parašo teisės, šiuo atveju S. B., elektroniniu parašu. Po antro S. B. parašo taisyti jau nebuvo galima, S. B. galėjo koreguoti duomenis, kol dar nebūdavo pasirašiusi.

Liudytoja N. L. paaiškino, kad į S. B. darbo funkcijas įėjo patikrinti atsakingos darbuotojos suvestus duomenis, suformuotus žiniaraščius. Atsakingos darbuotojos pasirašytas žiniaraštis buvo pateikiamas S. B. ir ši, patikrinusi jį, pasirašydavo. Po to žiniaraštis buvo pateikiamas jai, ji patikrindavo ir taip pat pasirašydavo. Patį failą į banką įkelia tas darbuotojas, kuris suformuoja žiniaraščius, tuomet programoje matomi duomenys, kurie perduoti į banką, ir duomenys, kurie yra įrašyti žiniaraštyje. Tuomet buvo sutikrinamos sumos, dokumentus pasirašydavo atsakingas darbuotojas pirmu parašu, po to darbuotojas pasirašydavo antru parašu ir dokumentas buvo išsiunčiamas į banką. Atlyginimo apskaičiavimo programoje galima koreguoti duomenis, tačiau nustatyti, kas įveda, kas koreguoja duomenis šioje programoje nustatyti nėra galimybės, kadangi programa nefiksuoja konkretaus vartotojo. Jeigu jau yra priskaičiuotas išmokėjimas ir pamatoma, jog yra padaryta klaida, galima atlikti klaidos koregavimą, jeigu failas dar nėra uždarytas. Jeigu kažkas įrašyta neteisingai, yra sutikrinama, tuomet pavedimas ištrinamas ir įkeliamas naujas. Visa tai tikrina ir taiso skyriaus vedėjas, t. y. tuo metu buvusi S. B., kuri turėjo 20 procentų parašo teisę. Ji pati turėjo 80 procentų parašo teisę. Tie darbuotojai, kurie turi po 1 procentą, į banką įkelti duomenų negali, jie rengia vidinį dokumentą ir, kol jis nėra pasirašytas, duomenys niekur neperduodami. Į banką duomenys įkeliami, kai juos pasirašo skyriaus vedėja S. B., ir darbuotojas, turintis 80 procentų parašo teisės, tuo metu juo buvo valdybos viršininkė E. F.. Taip pat galėjo pasirašyti ji, vyriausiasis patarėjas R. V. ar Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas. Po to, kai įkeliamas failas su 1 procento parašu, jo koreguoti nebegalima, failo pataisyti negali ir tas asmuo, kuris turi 20 ar 80 procentų parašo. Jeigu reikia taisyti, reikia pavedimą išimti, suformuoti naują pavedimą ir tada įkelti iš naujo. Kai darbuotojas, turintis 1 procento parašo teisę, failą pateikia S. B., ji, pastebėjusi klaidą, suformuoja naują failą, o senas yra panaikinamas. Tas žmogus, kuris siuntė su 1 procento parašu, pamatyti, kad buvo suformuotas naujas failas, galėtų tik tada, jeigu jis konkrečiai lygins vieną failą su kitu.

Liudytojas S. M., apklaustas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad laikotarpis, kai užteko dviejų asmenų parašo teisės, buvo nuo 2017 m. birželio 1 d. iki S. B. nušalinimo. Nustatyti, kodėl pradinis pavedimas atšaukiamas ir kodėl padarytas naujas pavedimas su pataisymais, bankinėje sistemoje nėra galimybės. Yra galimybė tik pavedimą pasirašyti, kad jis patektų į banką, arba jį atšaukti. Pataisymo priežasties nurodyti nereikėjo. Kai darbuotojas, turintis 20 procentų parašą, pastebi klaidą ir padaro pataisymus, apie tai privalo būti informuojamas 1 procento parašo teisę turintis darbuotojas, kuris įkėlė duomenis, t. y. atsakingas darbuotojas turi būti informuotas apie tai, dėl ko atšauktas pavedimas. Po S. B. nušalinimo nuo darbo jie bandė išsiaiškinti, ar galima daryti pakeitimus parengtuose darbo užmokesčio apskaičiavimo dokumentuose ir išsiaiškino, kad duomenis keisti galima, t. y. banke galima keisti visą informaciją. Prieš suformuojant grupinio pavedimo failą, programoje taisyti duomenis galima, kol neuždarytas mėnuo. Kai patikrinami visi pavedimai ir atlyginimo skaičiavimai, uždaromas mėnuo ir programoje atidaromas naujas mėnuo, tuomet grįžti į uždarytą mėnesį bei taisyti duomenis jau negalima.

Apklaustas darbo užmokesčio apskaičiavimo programinės įrangos kūrėjas S. P. paaiškino, jog iki 2018 metų naudojamo Policijos informacinės sistemos darbo užmokesčio modulio auditavimas įdiegtas nebuvo, todėl nustatyti konkrečius vartotojų veiksmus iki 2018 metų galimybės nėra. Programos esmė yra tokia: yra paskaičiuojami atlyginimai, sudaromas sąrašas, kiek reikia pervesti pinigų į banką, padaromas pavedimas, suformuojamas failas, jis įkeliamas į banko programą ir paspaudžiama pervesti arba nepervesti pinigus. S. B. pradėjus dirbti Policijos departamente, ji buvo paskirta Darbo užmokesčio modulio programos prižiūrėtoja, todėl toje programoje turėjo daugiau teisių negu kiti vartotojai, ji teikdavo pasiūlymus dėl programos tobulinimo. S. B. darė pavedimus į banką, o kitos buhalterės to nedarė, ji taip pat turėjo prisijungimus prie banko programos, ko neturėjo kitos buhalterės. S. B. taisyti duomenis galėjo, kadangi ji duomenis įkeldavo į banką ir banke galima taisyti, tuo tarpu taisyti duomenų, kurie įvesti, pasirašyti ir pervesti į banką, kiti darbuotojai negalėjo. S. B. jo klausė, ar galima nustatyti, kas ištrynė įrašus, tačiau kada tai buvo, pasakyti negali, nes neprisimena. Iki duomenų perdavimo į banką, t. y. iki S. B. pasirašant dokumentus, ji galėjo koreguoti duomenis. Pati programa pervesti į S. B. asmeninę sąskaitą 18 000 Eur negalėjo, be žmogaus įsikišimo taip negalėjo įvykti. Buvo tokių atvejų, kai reikėjo sužinoti, kas padarė tam tikrą įrašą, bet jie negalėdavo to padaryti, nes programa nebuvo skirta kontroliuoti įrašams. Šiuo metu programa patobulinta, kiekvienas įrašas yra saugomas ir galima nustatyti, kas darė taisymus.

Apklaustos liudytojos E. J. ir A. P., kurių viršininke buvo S. B., nurodė, jog jos skaičiavo darbo užmokesčius savo kuruojamiems padaliniams, pildė žiniaraščius, juos pateikdavo S. B., kuri duomenis teikdavo bankui. Prie jų suvestų duomenų S. B. galėjo prisijungi ir, liudytojų manymu, galėjo duomenis koreguoti, tačiau jos į banką sukeltų pakoreguotų duomenų matyti negalėjo.

Liudytojas A. L., kuris šioje baudžiamojoje byloje surašė 2018 m. kovo 8 d. tarnybinį pranešimą dėl specialisto išvadoje ir AB banko ,,Swedbank“ raštuose pateiktų dokumentų analizės (3, b. l. 55-67), pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad surašydamas tarnybinį pranešimą peržiūrėjo banko dokumentus, juos sulygino, lygino kiekvieną dokumentą. Sumos atitikdavo išmokėtą sumą, kurią išmokėti nepriklausė. Vienu atveju pinigai buvo išdalinti dviem komisariate dirbantiems žmonėms, bet jie tiek pinigų nebuvo gavę. Į klausimą, kaip paaiškinti situaciją, kad paskaičiuota viena suma, o po to pervesta kita suma, dalis pervesta į vieną sąskaitą, dalis – į kitą, liudytojas paaiškino, kad to padaryti netyčia, nesąmoningai nebūtų galima. Jis išvadas teikė tik iš tų failų, kurie rasti tirtame įrenginyje, kuriuo tuo metu naudojosi S. B.. Nustatyta, jog buvo ištraukti duomenys iš policijos Darbo užmokesčio apskaitos modulio, suformuotas failas ir tas failas išsaugotas. Darbo užmokesčio apskaitos sistemoje suformuotas failas buvo persiunčiamas bankui. S. B. buvo pervedama ta suma, kuri buvo nurodyta tame faile. Vėliau iš policijos Darbo užmokesčio apskaitos sistemos ištrauktuose pakoreguotuose duomenyse, tame suformuotame faile jau nebuvo jos pavardės arba buvo įrašyta kita pavardė. Žiniaraščiuose taip pat buvo įrašyta kita pavardė. Neuždavus tam tikrų parametrų, programa pati taisyti nieko negali. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad failai buvo pakeisti, vieni buvo suformuoti ir išsiųsti į banką, o paskui atsirado kiti failai, kurie jau skiriasi. Praktiškai jų neturėtų būti, kadangi išsiuntus į banką, tų failų daugiau iš sistemos nebereikia. Spausdinama iš to failo, kuris išsiųstas į banką, formuojamas žiniaraštis ir dedamas į bylą. Matyti, kad tuose vėliau ištrauktuose failuose duomenys atitinka su tais, kurie buvo dalinai įdėti į žiniaraščius, ir neatitinka su banko duomenimis. Su banko duomenimis atitinka tas failas, kuris buvo išsiųstas į banką, kur buvo įrašyta sąskaita, kam pervesti pinigus. Taip gautis netyčia negali. Tokio taisymo yra du būdai: arba pačioje sistemoje pakeičiant, arba ištraukus bei koregavus failą. Sistema pati, be žmogaus, to pakeisti negali. Pataisymus darė žmogus. Patikrinus iš banko gautus duomenis, kiek buvo pervesta S. B., nustatyta, jog ji ir gavo pinigus. Lygiai tas pačias sumas, kur buvo nurodyta ir keista failuose.

Iš byloje esančios 2018 m. birželio 4 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus Darbo užmokesčio panaudojimo teisėtumo vidaus audito ataskaitos matyti, jog vidaus audito metu nustatyta, kad Buhalterinės apskaitos valdyba ne visais atvejais užtikrino vidaus kontrolės tikslų įgyvendinimą bei teisės aktų ir pasirašytų sutarčių laikymąsi darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo bei jų buhalterinės apskaitos srityje, kadangi: 3.1. skirtingai realizuojamos tos pačios finansų kontrolės rūšys skirtingose policijos įstaigose kelia riziką, kad jose nebus užtikrinta kokybiška finansų kontrolė. Teisės aktuose nenustatytos konkrečios Buhalterinės apskaitos valdybos vykdomos Policijos departamento ir jam pavaldžių įstaigų buhalterinės apskaitos einamosios finansų kontrolės priemonės ir jų apimtys darbo užmokesčio mokėjimo srityje. 3.2. Nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų: 2017 m. antro pusmečio laikotarpiu, apskaitant darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų sąnaudų sumas FVAS programoje apskaitytos didesnės sumos, nei buvo apskaityta darbo užmokesčio modulyje, t. y. FVAS buhalterinėje programoje galimai buvo apskaitomos faktiškai neįvykusios ir darbo užmokesčio modulyje neapskaitytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ūkinės operacijos. 3.3. Darbo užmokesčio modulyje nesant tiesioginio apskaičiuotų darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų sąnaudų ir mokėtinų sumų duomenų perdavimo (duomenų eksporto) į FVAS galimybės, kyla žmogiškojo faktoriaus klaidų ir piktnaudžiavimo rizika FVAS apskaitant tokias sąnaudas ir mokėtinas sumas. 3.4. 2017 m. nebuvo užtikrintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarpinių ketvirtinių finansinių ataskaitų duomenų teisingumas ir patikimumas. 3.5. Buhalterinės apskaitos valdybos darbo užmokesčio apskaitos skyriaus patarėjai S. B., 2017 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais buvo atlikti faktiškai nepriskaityto darbo užmokesčio išmokėjimai <..>(t. 2, b. l. 5-38).

Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti minėtą auditą atlikę specialistai L. A., M. O. ir A. L., kurie paaiškino savo išvadas. L. A. nurodė, jog vertino prieigą prie darbo užmokesčio modulio ir programos 1C, atliko kryžmines procedūras, siekdami įvertinti ir sutikrinti pateiktą informaciją bei išrašus arba duomenis iš darbo užmokesčio modulio už 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius, bei sutikrinti su atspausdintomis darbo užmokesčio modulio suvestinėmis, kurias spausdino S. B., ir tie dokumentai buvo su jos parašais, o taip pat sutikrino duomenis su buhalterinės apskaitos programos 1C duomenimis, t. y. pinigų likučius ir jų skirtumus. Būtent šių procedūrų metu buvo nustatyti esminiai skirtumai tarp darbo užmokesčio modulio informacinėje sistemoje esančių duomenų, tarp spausdintų iš šio modulio išrašų ir tarp 1C buhalterinės programos duomenų. Darbo užmokesčio programoje yra formuojami darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiai. Juos formuoti yra paskirtas atsakingas asmuo – konkretus buhalteris. Audito metu buvo nustatyta, kad juos formavo S. B., buvo formuojama su jos parašais. Formuoti žiniaraščius galima dviem būdais: importuoti elektroniniu būdu, koreguojant į kitą sistemą, arba rankiniu būdu generuoti savo lokalioje darbo vietoje, pasitelkiant „Libre Halt“ programą, t. y. į darbuotojo kompiuterį atėjusį failą darbuotojas rankiniu būdu gali koreguoti jame esančius duomenis, ir juos pakoregavęs gali failą įkelti į kitą programą, per kurią yra vykdomas darbo užmokesčio mokėjimas. Vidaus audito procedūrų metu toks eksportas buvo vykdomas „Libre Halt“ programa, t. y. automatizuotu būdu. Darydavo darbo užmokesčio Didžiosios knygos suvestines kopijas „Libre Halt“ formatu, jas atspausdindavo ir tvirtindavo savo parašu. Šių suvestinių pagrindu registruodavo darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų ir sumų suvestines sumas buhalterinės apskaitos programoje 1C. Yra skirtumas tarp generuojamos automatiniu būdu darbo užmokesčio modulyje atspausdintos suvestinės ir deklaruojamos 1C modulyje. Taigi, atspausdintoje suvestinėje korekcijos buvo atliekamos mechaniniu būdu. Galimi du keliai: 1) tiesioginis importas ir tada vartotojas negali prisijungti ir atlikti korekcijų arba 2) failą eksportuojant į savo kompiuterį ir tuomet daryti korekcijas. Nagrinėjamu atveju korekcijos buvo darytos rankiniu būdu. Iš kokio įrenginio buvo darytos korekcijos, nustatyti negali, bet tos atspausdintos suvestinės buvo pasirašytos S. B.. Audito metu nustatyta, kad darbo užmokesčio modulyje sugeneruotas darbuotojams mokėtinų sumų paskirstymo į darbuotojų asmenines banko sąskaitas dokumentas, reikalingas darbo užmokesčio išmokėjimui banko pavedimu atlikti, nesant techninių galimybių nėra apsaugotas nuo koregavimo veiksmų atlikimo ir kompiuteryje, prieš importuojant tokį failą į bankinę sistemą, gali būti keičiamas jo turinys. Taigi, buvo galimybė jį taisyti. Teisingai nurodyta, kad į bankinę sistemą importavus darbo užmokesčio modulyje sugeneruotus darbo užmokesčio pavedimų duomenis, už jų įkėlimą ir bankinę sistemą atsakingi darbuotojai gali pakeisti bet kurio pavedimuose nurodyto darbuotojo vardą, pavardę ir (ar) sąskaitos numerį. Tai buvo trūkumas, nes nebuvo užtikrinta vidaus kontrolė, nebuvo užtikrintas sistemos saugumas. S. B. tuo metu ėjo dar ir Darbo užmokesčio skyriaus vedėjos pareigas, ji turėjo teisę eksportuoti visus duomenis, kuriuos koreguoja. Parašas suteikia teisę tvirtinti ūkinę operaciją. Vidaus audito procedūros buvo atliekamos už 2017 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius. Jie nevertino pinigų patekimo konkrečiai į S. B. sąskaitą, nes tai nėra vidaus audito apimtis. Audito metu vertino sisteminius dalykus, t. y. vertino galimybes pakeisti duomenis darbo užmokesčio suvestinėse. Tokia galimybė buvo. Pirmosios instancijos teisme apklausta M. O. paaiškino, kad S. B. viena iš funkcijų buvo darbo užmokesčio modulyje apskaičiuotą darbo užmokestį, mokėtinas ir išmokėtas sumas perkelti į pagrindinę buhalterinės apskaitos programą 1C. Ji rengdavo tokias buhalterines pažymas, nors jas buvo galima rengti automatizuotai darbo užmokesčio apskaitos modulyje, tačiau ji nesinaudojo šiuo funkcionalumu, o pažymas rengė „Libre Calc“ formatu (vadinamuoju Excel), rankomis suvesdavo perkeliamus duomenis ir tada juos apskaitydavo pagrindinėje buhalterinės apskaitos programoje. Detalių procedūrų metu buvo nustatyta, kad su S. B. parašu pasirašytose pažymose sumos neatitinka tų, kurios liko apskaitytos su išmokėjimu darbo užmokesčio apskaitos modulyje, ir dalinai sutampa su tomis, kurios nepagrįstai buvo išmokėtos jai. S. B. nesinaudojo darbo užmokesčio apskaitos modulio funkcionalumu, kuriuo būtų automatiškai suformuota mokėjimo ataskaita ir ji būtų turėjusi į pagrindinę buhalterinės apskaitos programą perkelti teisingus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams teisėtai išmokėto darbo užmokesčio duomenis. Matyt pastebėjusi ir žinodama šią spragą bei pasirinkusi ne automatizuotą duomenų spausdinimą, o ranka parengdama buhalterinę pažymą, galėjo įrašyti jai tinkamas sumas ir tas sumas perkelti bei atvaizduoti pagrindinėje buhalterinės apskaitos programoje. Problema buvo tame, kad po jos atliktų šių operacijų užregistravimo, niekas nedarė patikrinimo, kaip apskaitytos sumos pagrindinėje buhalterinės apskaitos programoje atitinka pradinius duomenis darbo užmokesčio apskaitos modulyje. S. B. pagal jos pareigybės aprašymą turėjo įgaliojimus atidaryti ar keisti failus. Ne visi darbuotojai tokią teisę turėjo, o tik tam tikro lygio vadovaujantys darbuotojai. Detalios procedūros buvo darytos 2018 m. kovo mėnesį. Buhalterinės apskaitos programoje prie įrašo yra nurodytas jį daręs vartotojas, tai ten buvo nurodyta S. B.. A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad palaiko 2018 m. birželio 4 d. ataskaitą ir papildomai paaiškino, jog tyrimo metu buvo nustatytas esminis dalykas, kad kai darbuotojas išeina iš darbovietės, jo kortelė yra nuvedama į istoriją, bet Darbo užmokesčio skyriaus darbuotojas ją gali bet kada atstatyti ir tam nereikia skyriaus vadovo pavirtinimo. Kitas nustatytas dalykas - kaip pagal priskaičiuotus darbo užmokesčio žiniaraščius suskaičiuojamas išmokėjimo žiniaraštis. Programėlėje sugeneruojamas išrašas, pagal kurį vykdomi apmokėjimai, ir jis turėtų būti keliamas į banko sistemą. Failas (Excel failas) nebuvo užrakinamas, tiesiog tas, kuris skaičiuoja darbo užmokestį, jį gali parsisiųsti į kompiuterį, į bet kokią kitą laikmeną ir atsidaryti, bei ten padaryti bet kokius pakeitimus. Paskui, įkėlus jau mokėjimo informaciją į bankinę sistemą, jį pasirašo trys darbuotojai, t. y. pasirašo įkėlęs darbuotojas (1 procentas parašo), tada pasirašo skyriaus vadovas (20 procentų parašo) ir paskutinis, 80 procentų parašu, pasirašo valdybos vadovas. Bet kuris iš tų trijų asmenų tą failą, jau įkeltą į banko sistemą, irgi gali koreguoti be kitų pritarimo.

Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2019 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1096)-IS1-576 konstatuota, kad pagal pateiktus tirti dokumentus nustatyta, jog S. B. iš Vilniaus apskrities policijos vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“ AB, ir sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 2016-2017 metais nepagrįstai buvo pervesta 18 198,59 eurų darbo užmokesčio, grąžinta 11 076,18 eurų, nepagrįstai išmokėta 7 122,41 eurų (18 198,59 – 11 076,18) (t. 3, b. l. 82-133). Iš bankų AB ,,Swedbank“, AB ,,Šiaulių bankas“, AB ,,Citadele“ gautus S. B. turimų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus, taip pat iš AB ,,Swedbank“ gautą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiskaitomosios sąskaitos išrašą, sugretinus su Policijos departamento Buhalterinės apskaitos valdybos direktorės E. F. pateiktais išmokėjimo žiniaraščiais nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pagal 2017 m. liepos 1 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-91, 985,50 Eur suma buvo priskaičiuota A. B., o 2017 m. rugpjūčio 8 d. pervesta S. B.; pagal 2017 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraštį NR. 5-PAV (10)-152, 962,78 Eur suma buvo priskaičiuota A. B., o 2017 m. rugsėjo 8 d. pervesta S. B.; pagal 2017 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV(10)-199, 991,90 Eur suma buvo priskaičiuota A. B., o 2017 m. spalio 9 d. pervesta S. B.; pagal 2017 m. spalio 1 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraštį Nr. 5-PAV (10)-251, 1 137,50 Eur suma buvo priskaičiuota A. B., o 2017 m. lapkričio 10 d. pervesta S. B.. Iš 2017 m. lapkričio 20 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraščio Nr. 5-PAV (10)-269, matyti, kad J. G., vietoje priskaičiuoto 230,00 Eur avanso buvo įrašyta 680,00 Eur suma, o E. J. vietoje priskaičiuoto 290,00 Eur avanso įrašyta 740,00 Eur suma. 2017 m. lapkričio 20 d. J. G. buvo pervesta 230,00 Eur, E. J. buvo pervesta 290,00 Eur, S. B. pervesta 900,00 Eur suma. Iš 2017 m. gruodžio 20 d. Vilniaus AVPK išmokėjimo žiniaraščio Nr. 5-PAV (10)-332 matyti, kad J. G., vietoje priskaičiuoto 230,00 Eur avanso įrašyta 680,00 Eur suma, o E. J. vietoje priskaičiuoto 290,00 Eur avanso įrašyta 740,00 Eur suma. 2017 m. gruodžio 20 d. J. G. pervesta 230,00 Eur, E. J. pervesta 290,00 Eur, S. B. pervesta 900,00 Eur (t. 2, b. l. 74-150, t. 4, b. l. 13-16, 21-22).

Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai buvo apklausti visi trys Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato darbuotojai A. B., J. G., E. J., kurie paaiškino, kad gaudavo tik jiems numatytą atlyginimą ir jokių papildomų išmokų iš Vilniaus AVPK negavo.

Išanalizavusi šiuos įrodymus teisėjų kolegija mato, kad nuteistajai veikus vienai, jai neprisipažinus ir pateikus savo įvykių versiją, kuri yra kitokia nei kaltinamajame akte suformuota prokuratūros versija, tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių kaip, kokiu tiksliai būdu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui priklausančios piniginės lėšos buvo pervestos į nuteistosios S. B. asmeninę banko sąskaitą, byloje nėra. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nėra pagrįstos, o pinigų pasisavinimo mechanizmas, kiek jis turi būti nustatytas kad galima būtų konstatuoti visus būtinus inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, nėra nustatytas. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Kaip jau minėta, įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Svarbiausia, kad visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma sudarytų logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Byloje surinktų netiesioginių įrodymų visetas – apklaustų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų parodymai, auditą bei specialisto tyrimą byloje atlikusių specialistų paaiškinimai, specialistų išvadose bei kituose rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuoti faktiniai duomenys paneigia nuteistosios S. B. paaiškinimus. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbo užmokesčio apskaičiavimo programa buvo su tam tikromis spragomis ir trūkumais, kadangi be kontrolės buvo galimybė koreguoti į programą suvestus duomenis, tačiau nustatyti konkrečius vartotojų atliktus veiksmus programoje galimybės nebuvo. Kaip matyti iš liudytojų L. F., N. L., E. J., A. P., S. M. ir S. P. parodymų, S. B. tikrindavo ir patvirtindavo jai pavaldžių darbuotojų atsiųstus žiniaraščius ir galėjo juos koreguoti, senąjį failą panaikinti ir vietoje jo sukurti naują failą. Tokius pataisymus ir naujo failo suformavimą bei įkėlimą darbuotojas, turintis 1 procento parašo teisę, būtų galėjęs pastebėti tik tuomet, jeigu būtų lyginęs ankstesnįjį failą su naujai suformuotu. 80 procentų parašo teisę turėjusi E. F. paaiškino, jog pasirašant banke mokėjimo pavedimus visų 1 500 žmonių pavardes sutikrinti labai sudėtinga ir neįmanoma, todėl buvo patikrinamos bendros žiniaraščio sumos ir jeigu banko duomenyse būtų nurodyta didesnė suma, tą ji būtų pastebėjusi, bet pavardžių neatitikimų nepastebėtų. Liudytojas A. L. patvirtino, kad tyrimo metu jo nustatyti failų pataisymai ir neatitikimai buvo padaryti iš to įrenginio, kuriuo naudojosi S. B.. Darbo užmokesčio apskaitos sistemoje suformuotas failas buvo persiunčiamas bankui. Kaip nurodė A. L., S. B. buvo pervedama ta suma, kuri buvo nurodyta faile. Vėliau iš policijos Darbo užmokesčio apskaitos sistemos ištrauktuose pakoreguotuose duomenyse, tame suformuotame faile jau nebuvo jos pavardės arba buvo įrašyta kita pavardė. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Vilniaus apskrities policijos komisariato žiniaraščiuose nurodytos sumos buvo priskaičiuotos A. B. (985,50 Eur, 962,78 Eur, 991,90 Eur,1137,50 Eur), tačiau į banką perduotame faile, pagal kurį bankas pervesdavo darbo užmokestį, buvo nurodyti S. B. duomenys, taip pat ir asmeninė sąskaita. Išmokėjimo žiniaraščiuose buvo nurodytos didesnės sumos, nei J. G. ir E. J. gavo iš tikrųjų. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms – S. B. gaunant kitų darbuotojų jau suvestus atlyginimų duomenis, tik jai galint perduoti failą su duomenimis į banką, jai galint taisyti šį failą, pinigus pervedus į jos sąskaitą, buhalterinėje apskaitoje nurodžius kelių skirtingų pareigūnų, kuriems neva priskaičiuoti pinigai, pavardes, sistemos kūrėjams ir jos auditą atlikusiems asmenims paaiškinus, kad sistema pati pakeisti duomenų negali, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog niekas kitas, kaip tik pati S. B., dirbdama (duomenys neskelbtini) ir pagal savo pareigas būdama atsakinga už teisingą bei savalaikę darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių apskaitą ir ataskaitą, žinodama ir išmanydama, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo sistema yra su trūkumais ir pasinaudojusi sistemos spragomis, į savo asmeninę sąskaitą nepagrįstai pervedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 18 231,18 Eur bei tokiu būdu šiuos pinigus pasisavino.

Dėl S. B. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde ginčydamas S. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nenustatė, kokią žalą – turtinę ar neturtinę savo galimais piktnaudžiavimo veiksmais padarė S. B.. Anot gynėjo, tik iš pirmosios instancijos teismo išdėstytų deklaratyvių požymių galima daryti prielaidą, kad kalbama apie neturtinę žalą.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija ar Europos Sąjunga, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, S. B. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir tokiais neteisėtais veiksmais sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Policijos departamento – prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai. S. B. pasisavino Vilniaus AVPK 18 231,18 Eur ir taip išpildė du BK 228 straipsnio 2 dalies požymius – tiek padarė didelę turtinę žalą juridiniam asmeniui – Vilniaus AVPK, tiek siekė turtinės naudos. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. B. sumenkino valstybės įstaigų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos policijos departamento prestižą, akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir padarė didelę neturtinę žalą valstybei. S. B. padarytas svetimo didelės vertės turto pasisavinimas yra piktnaudžiavimo tarnyba pasekmė, o kitų nusikalstamų veikų (ne tik piktnaudžiavimo) padarymas suteikia papildomą pagrindą konstatuoti, kad šiais veiksmais sumenkintas valstybės institucijų autoritetas ir padaroma didelė žala valstybei.

Dėl bausmės

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajai S. B. paskirtos bausmės už jos padarytas nusikalstamas veikas rūšimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko S. B. buvo neteisingai paskirta bausmė.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Įstatymas sako, kad bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra tai, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Visgi konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Gi, nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, 2K-64-303/2018).

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).

BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokuroro apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais sutinka, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui, bausmės rūšies parinkimui ir jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, tiek nuteistosios asmenybę.

Esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra tai, kad skiriant bausmę nuteistajai pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintos tokios reikšmingos aplinkybės, kaip S. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, jų pobūdis, nusikaltimų vykdymo trukmė, padaryta žala, o visas dėmesys skirtas tik nuteistosios interesams, akcentuojant aplinkybes, kurios teigiamai apibūdina S. B., ko nepakanka BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. B., sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį iš esmės grindė nuteistosios šeimynine padėtimi, darbingumu ir kitomis socialinę padėtį apibūdinančiomis aplinkybėmis, kurios nėra niekuo išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, o tik parodo, kad nuteistoji yra tipiška asmenybė, kas nesudaro pagrindo skirti nepagrįstai švelnesnę bausmę už padarytus sunkius nusikaltimus. Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar akivaizdaus priešingumo bausmės paskirčiai. Teisingumo principas skiriant bausmę neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, bet turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas, net ir sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu.

Iš bylos duomenų matyti, jog S. B. iki nusikaltimų padarymo dirbo, anksčiau neteista. Ji buvo bausta administracine tvarka, tačiau paskutinį kartą bausta 2015 metais, visi nusižengimai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, nuteistoji turi šeimą, šiuo metu dirba, naujų nusikaltimų nepadarė, pilnai atlygino Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nusikaltimais padarytą žalą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės rodo, kad nuteistosios asmenybės pavojingumas nėra didelis. Nors išdėstytos, nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės iš tikrųjų nėra išskirtinės, jos būdingos daugeliui asmenų, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, apibūdinanti S. B. asmenybę, yra jos požiūris į savo elgesį, kad nuteistoji savo noru grąžino visas nepagrįstai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasisavintas lėšas. Ir nors kaltininkui pasisavinus ar iššvaisčius svetimą turtą ir vėliau šį turtą grąžinus baudžiamosios atsakomybės pagrindas už šias veikas neišnyksta, tačiau tokie kaltininko veiksmai gali būti laikomi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. S. B. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui savanoriškai grąžinus visas neteisėtai pasisavintas lėšas, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nebuvo pripažinta S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji savo noru atlygino padarytą žalą. Pripažinus nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę teisėjų kolegija nekoreguoja paskirtos bausmės dydžio, kadangi nuteistajai ir taip yra paskirta švelnesnė nei sankcijoje nustatyta bausmė. Įvertinus išdėstytų įrodymų ir motyvų visumą bei atsižvelgus į nuteistosios socialinius ryšius, turtinį nusikaltimo pobūdį, pirmosios instancijos teismo sprendimas vietoje laisvės atėmimo bausmės S. B. taikyti turtinio pobūdžio sankciją, yra pagrįstas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė tiek skirdamas S. B. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą, tiek už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą. BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismo S. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, dydžiu mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytos baudos vidurkis (Lietuvos Respublikos 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija). Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos šioje dalyje pritaikytos nepagrįstai, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo S. B. už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtos bausmės. Už šio nusikaltimo padarymą parinkta švelnesnė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmės rūšis bei nustatytas bausmės dydis atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą bei nuteistosios asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, todėl griežtinti bausmės nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji savo noru atlygino padarytą žalą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant S. B. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis