Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI4-2448-809/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-10-12
Bylos Nr.: eI4-2448-809/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00586-2020-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.

Teisėjai: Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, "Biovatas"
Atsakovas: Valstybinė energetikos reguliavimo taryba
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos energetikos ministerija

Kategorijos

30.3Šilumos ūkis

Administracinė byla Nr. eI-2448-809/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui P. K., vadovui J. V.,atsakovo atstovėms I. Z., J. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2020 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo, Tarybos neveikimo bei įpareigojimo Tarybą priimti administracinį aktą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju bei pakoregavimo Tarybos tinklapio skiltyje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ pateiktą informaciją apie pareiškėją UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodant, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

Pareiškėja skunde nurodo, jog 2019 m. spalio 31 d. raštu ji informavo Tarybą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. 3-8189) pagrindu įsigijo UAB gamybinę-komercinę firmą „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) <...>. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesinaudojo Europos Sąjungos finansine parama“.

Taryba raštu „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, todėl išlyga parduotam daiktui išlieka, atsižvelgiant į tai, Bendrovei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Šiuo raštu Taryba pateikė Bendrovei prašymą parengti Projektą ir jį pateikti Tarybai.

2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ Bendrovė pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus dėl kurių Bendrovei neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

2020 m. sausio 14 d. įvyko Tarybos ir Bendrovės atstovų susitikimas, kurio metu tarybos atstovai nurodė, jog Bendrovės prašymo dėl atitinkamo administracinio akto priėmimo tenkinti negali, nes tai, anot Tarybos atstovų, prieštarautų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normoms. Atsižvelgdama į tai, Bendrovė papildomu 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydama Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ (toliau – ir Sąrašas) patalpintą informaciją, nurodant, kad Bendrovė yra nereguliuojamas šilumos gamintojas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, Tarybos atlikti veiksmai (pareiškėjos įtraukimas į Sąrašą bei Sprendimo priėmimas ir įpareigojimas pateikti Projektą) vertintini kaip administracinis aktas, kuris neatitinka VAĮ 3 ir 8 straipsnių bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies normų, kadangi pažeidžia ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies reguliavimo tikslą, o Taryba tokiais veiksmais, be kita ko, viršija ir savo kompetenciją. Anot pareiškėjos, tokie Tarybos veiksmai pripažinti neteisėtais, o Sprendimas turi būti naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja nurodo, jog anksčiau Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau –ir VKEKK), kuri po reorganizavimo tapo Taryba, priimdavo atskirus administracinius aktus dėl ūkio subjektų pripažinimo reguliuojamais šilumos gamintojais. Tuo tarpu pareiškėjos atžvilgiu administracinis aktas nebuvo priimtas, tačiau sukėlė jai teisines pasekmes - pareigą parengti Projektą bei atitinkamai modifikuoti taikytiną kainodarą. Vien Projekto parengimui pareiškėja turi samdyti ekspertus bei naudoti savo turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius (vien ekspertų paslaugos pirminiame etape Projektui parengti preliminariais skaičiavimais kainuotų apie 6 000 Eur (neįskaitant tolesnių derinimo procedūrų), o Projektui parengti, suderinti bendrovės viduje reikalauja tiek laiko, tiek ir žmogiškųjų išteklių, kuriuos pareiškėja (vietoj Projekto rengimo) galėtų skirti verslo plėtrai). Tačiau pats Projekto parengimas tokiu atveju iš esmės tampa betikslis, kadangi rengdamas Projektą, pareiškėja į bazinės kainos skaičiavimą negali įtraukti įsigijimo sąnaudų dalies (t. y. Europos Sąjungos paramos) ir tokiu būdu pareiškėja turi rengti Projektą, kuris prieštarauja pareiškėjos pozicijai.

Tuo atveju, jeigu pareiškėja nevykdytų Sprendime nurodyto Tarybos prašymo pateikti Projektą, Taryba galimai inicijuotų reguliuojamos veiklos pažeidimo procedūrą ir atitinkamai skirtų sankciją (kaip tai numatyta, pavyzdžiui, ŠŪĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte).

Atsiliepimas

Atsakovei atsisakymas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo, pareiškėjos teigimu, turėtų būti vertinamas kaip viešojo administravimo subjekto neveikimas, kuris, viena vertus, yra neteisėtas ir nepagrįstas (nes pareiškėja į Sąrašą įtraukta kaip reguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas, nors jam privaloma šilumos gamybos kainodara apskritai netaikytina) ir, kita vertus, sukelia neigiamus padarinius, kadangi vien dėl įtraukimo į Sąrašą pareiškėjai tenka pareiga teikti informaciją apie iš atsinaujinančių išteklių / iškastinio kuro pagamintą šilumos kiekį ir t.t.

Kartu Taryba Sprendime taip pat nurodo ir tai, kad „laikosi pozicijos, jog pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, Bendrovės veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisako Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis“. Taryba, nors būtent jai ir suteikta kompetencija spręsti klausimus dėl ūkio subjektų pripažinimo reguliuojamais / nereguliuojamais nepriklausomais šilumos gamintojais, nėra priėmusi atitinkamų administracinių aktų pareiškėjos atžvilgiu, tačiau vis tiek laikosi pozicijos, kad Bendrovei turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, nors tam nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjos vertinimu, dėl Tarybos veiksmų susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai už šilumos gamintojų reguliavimą ir kontrolę atsakingas viešojo administravimo subjektas, nesant nei tinkamo įstatyminio pagrindo, nei priėmęs atitinkamą administracinę sprendimą, iš esmės sukelia neigiamas pasekmes ūkio subjektui ir tokiu būdu daro tiesioginę žalą jo turtinei padėčiai.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, jog privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymas - ūkinės veiklos ribojimas, sumažinantis pareiškėjos gaunamas pajamas, gali būti taikomas tik griežtai laikantis ŠŪĮ reikalavimų. Taryba nepagrįstai išplėtė ribojimų taikymo apimtį ir tokiu būdu, viršydama savo kompetenciją, pažeidė šiuos konstitucinius reikalavimus.

Akcentuoja, jog pripažinimas reguliuojamu šilumos gamintoju, jo atžvilgiu taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, iš esmės yra ūkinės veiklos ribojimas, kadangi iš tokio ūkio subjekto atima jo gaunamo pelno dalį, taikant atitinkamus normatyvinio pelno reikalavimus. Pareiškėja pažymi, kad toks sąnaudų sumažinimas tariamai pareiškėjos gautos Europos Sąjungos paramos suma negalimas, kadangi tokią paramą gavo ne pareiškėja, tačiau UAB “(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja įrenginius ir kitą turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas - penkerių metų laikotarpis (priešingu atveju, toks sandoris apskritai negalėtų būti įvykdomas ir būtų laikomas neteisėtu, notaras būtų atsisakęs jį patvirtinti).

Tarybos priimtas Sprendimas neatitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos reguliavimo tikslų ir paskirties, kadangi Bendrovė įrangą (dėl kurios, Tarybos nuomone, pagal CK 4.9 str. normas ir taikytina privaloma šilumos gamybos kainodara) įsigijo už rinkos kainą už savo (nuosavas bei skolintas) lėšas ir todėl jokio konkurencinio pranašumo, palyginus su kitais šilumos rinkos dalyviais, neįgijo. Dėl šios priežasties Tarybos priimtas Sprendimas dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pareiškėjos atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja jokios Europos Sąjungos paramos negavo ir todėl jos atžvilgiu negali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Pareiškėjai kapitalo sąnaudos niekaip nebuvo padengtos jokiomis viešosiomis lėšomis - ne Bendrovė, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo Europos Sąjungos paramą įrangai modernizuoti ir dėl to gavo konkurencinį pranašumą. Pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skirta 1 928 613,95 Eur dydžio suma su tikslu modernizuoti (duomenys neskelbtini) RK katilinę, keičiant naudojamą kurą į biokurą (bendra projekto vertė - 4 808 758,98 Eur). Projektas užbaigtas 2013 m. gruodžio 31 d., atitinkamai nuo 2014 m. Taryba suderino investicijas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu pradėjo taikyti šilumos gamybos kainodarą ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taryba (tuometinė VKEKK), dar 2014 metais spręsdama dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ normatyvinį pelną įtraukė iš Europos Sąjungos gautų lėšų dydį ir būtent šiuo aspektu taikė ŠŪĮ 10 str. 3 d. įtvirtintą reguliavimo pagrindą, siekiant užtikrinti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavęs Europos Sąjungos paramą, nesąžiningai nekonkuruos su kitais šilumos gamintojais, kurie tokios paramos negavo.

Taryba visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog įrenginių, kuriems įsigyti buvo naudojama Europos Sąjungos parama, atžvilgiu taikytinas ribojimas laiko atžvilgiu gali būti taikomas tik ribotą laikotarpį (šiuo atveju - penkerius metus), kuris yra pasibaigęs. Taryba, taikydama ribojimus Bendrovės atžvilgiu, be jokio teisėto pagrindo išplėtė subjektų, kuriems šie ribojimai taikytini, ratą ir tokiu būdu pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas bei viršijo savo kompetenciją. Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei naudojamas jokiai kitai veiklai baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d. Taigi, pareiškėja pagal Sutartį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijęs įrenginius, tą padarė jau išnykus bet kokioms įsigyto turto ir suteiktos Europos Sąjungos paramos sąsajoms. Tai, kad šiuo metu pareiškėjai ribojimai jau neturėtų būti taikomi, patvirtino ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2020 m. vasario 10 d. raštu „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 20072013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ Nr. ((24.16E)-5K-2000934)-6K-2000812.

Priimdama Sprendimą, kuriuo pareiškėjos atžvilgiu taikytina privaloma šilumos gamybos kainodara, Taryba taiko griežtesnio pobūdžio ribojimus, nors Europos Sąjungos paramą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato. Taryba pažeidžia teisės aktus ir viršija savo kompetenciją, todėl atsakovės Sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovė Taryba atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjos skundo netenkinti.

Tarybos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdžių teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma, leidžianti teigti, jog preiškėjos ginčijamas skundžiamas raštas nėra teisės aktas, dėl kurio būtų galima pateikti skundą administraciniam teismui pažeistoms teisėms apginti.

Skundžiamas Sprendimas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Skundžiamu raštu Taryba pratęsė pareiškėjos prašymą pratęsti nustatytą terminą Projektui pateikti bei nurodė, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės neprašyti iš pareiškėjos pateikti Tarybai Projektą (toks reikalavimas kyla tiesiogiai iš ŠŪĮ) ir netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, aiškiai matyti, anot atsakovės, jog Tarybos pasirašytas skundžiamas Sprendimas niekaip nepaveiks pareiškėjos teisių ar interesų. Anot atsakovės, skundžiamu Sprendimu pareiškėjai: (i) nėra duodami tiesioginiai administraciniai įpareigojimai ar nurodymai, jie kyla iš Šilumos ūkio įstatymo; (ii) nėra nustatomi ateities laikotarpiui taikomi valstybės reguliuojamos šilumos gamybos bazinės kainos dydžiai. Institucijos formuojamas prašymas pateikti informaciją savo esme bei turiniu negali būti prilyginamas institucijos įpareigojimui ar nurodymui sukeliančiam teisines pasekmes, kaip jau minėta, Sprendimu nebuvo suformuoti įpareigojimai ar konkretūs nurodymai, o tik prašymas ūkio subjektui geranoriškai pateikti institucijos prašomus dokumentus. Pati pareiga pareiškėjai kyla ne iš Sprendimo, o tiesiogiai iš ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies bei ŠŪĮ 32 straipsnio 14 dalies.

Nurodo, jog Sprendimas negali būti administracinės bylos objektu, nes ne tik, kad jame nėra Tarybos valinio pobūdžio įpareigojimų ar nurodymų, bet Sprendimas yra tarpinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti atitinkamą galutinį sprendimą (Tarybos nutarimą) šilumos gamybos bazinės kainos nustatymo procedūroje, kuris ir galėtų būti skundžiamas, todėl šiuo atveju nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta.

Taryba Sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjos prašymo priimti Tarybos nutarimą dėl pareiškėjai privalomos šilumos gamybos kainodaros tenkinti negali, nes Tarybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta prievolė (nebėra prievolės nuo ŠŪĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2018 m. gegužės 1 d.) Tarybos posėdyje priimti nutarimą dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu. Taigi, Taryba priimdama Sprendimą vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais šilumos ūkio srities klausimus, neperžengė savo kompetencijos ir pasielgė teisėtai nepriimdama sprendimo (nutarimo) dėl pareiškėjos pripažinimo reguliuojamu ūkio subjektu, kuriam turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Tarybos įsitikinimu, Bendrovė atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 nuostatą, nes pareiškėja pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama. ŠŪĮ nėra numatyta jokių išimčių (sąlygų) susijusių su nuosavybės teisių perėmimu ar Europos Sąjungos paramos sąlygomis. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte privaloma šilumos gamybos kainodara siejama su faktu, jog pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama. Tokios pačios pozicijos dėl pareiškėjos privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo laikosi ir Energetikos ministerija, kuri yra atsakinga už valstybės politikos energetikos sektoriuje formavimą, organizavimą, bei koordinavimą.

Tarybos teigimu, galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, kitaip tariant, Tarybos įsitikinimu, teisės aktai imperatyviai ir neišvengiamai numato pareiškėjos atžvilgiu privalomą šilumos gamybos kainodarą, ko pasekoje pareiškėja privalėjo pateikti Projektą.

Taryba paaiškina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ į katilinės investicijų projektą investavo 20 427,8 tūkst. Lt (5 916,3 tūkst. Eur). Viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pagal 2010 m. spalio 7 d. projekto „(duomenys neskelbtini) RK katilinės modernizavimas, keičiant naudojamą kurą į biokurą“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-02-K-01-014 ir 2013 m. vasario 7 d. sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 2 (duomenys neskelbtini), kaip projekto vykdytojui, skyrė 6 659 118,23 Lt (1 928, 6 tūkst. Eur), neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio. Finansavimo šaltinis – 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama.

Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarybai pateikė derinti 2013 metų investicijų projektą „Dūmtraukio statyba ir katilinės šilumos gamybos įrenginių (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija“, kurio vertė 20 427,8 tūkst. Lt (5 916,3 tūkst. Eur). Investicijų projekte numatyta katilinės rekonstrukcija Alytuje, įrengiant 12 MW biokuro katilą ir 3 MW kondensacinį ekonomaizerį. Projektas finansuotas gavus 6 659,1 tūkst. Lt (1 928,6 tūkst. Eur) (32,6 proc.) paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir gavus paskolą 13 768,7 tūkst. Lt (3 987,7 tūkst. Eur) (67,4 proc.). Taryba 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. O3-157 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės gamybinės - komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ 2013-2014 metų investicijų“ suderino (duomenys neskelbtini) 2013–2014 metų investicijas – 5 916,30 tūkst. Eur.

Taryba nenustatė jokių ribojimų dėl Europos Sąjungos finansavimo laikotarpio pareiškėjai. Taryba pažymi, kad nei ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, kuri Tarybos įsitikinimu turėtų būti taikoma pareiškėjai taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus (tame tarpe ir NŠG veiklą), nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra numatytas reguliavimo periodas, kai pasinaudojama minėta parama ir apskritai nėra numatytos jokios išimtys.

Tarybai suderinus investicijas į katilinės rekonstrukciją - 5 916,30 tūkst. Eur, kuri buvo finansuojama gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir pareiškėjai įsigijus iš (duomenys neskelbtini) šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjai, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu nuostatomis, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Akcentuoja, jog Taryba turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus bendruosius energetikos veiklos tikslus bei ŠŪĮ numatytus tikslus ir kitas aukščiau minėtas teisės aktų normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus. Atsakovės vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir argumentų, suponuojančių tai, kad Sprendimas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo ir kitus VAĮ įtvirtintus principus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pateikė atsiliepimą į skundą, prašo bylą spręsti teismuo nuožiūra.

Nurodo, jog atsakovės minimame ministerijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. 3-1639 “Dėl nuomonės pateikimo“, ministerija pažymėjo, kad nėra įgaliota atlikti konkrečios situacijos nagrinėjimą ir pagal kompetenciją jai nesuteikta teisės aktų aiškinimo teisė ir pareiga, todėl pateikė tik specialistų nuomonę, kuri nėra privaloma ir negali būti suprantama, kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Be to, minėtame ministerijos rašte išdėstyta specialistų nuomonė buvo pateikta įvertinus tik Tarybos 2019 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. R2-(ŠGK)-2908 “Dėl informacijos pateikimo nurodytą informaciją, kai tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) “Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ ir 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) “Dėl privalomos Šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ pateikė atsakovei papildomus paaiškinimus ir argumentus, kodėl jos manymu, neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinta, kad atsakovė, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir šiuo tikslu yra teisiškai atskirta ir funkciniu aspektu nepriklausoma nuo bet kurio kito viešojo ar privataus asmens bei priima savarankiškus, nuo jokios valstybės ar savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ar organizacijos nepriklausomus sprendimus.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovės neveikimo ir įpareigojimo priimti administracinį aktą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju bei įpareigojimo pakoreguoti atsakovės tinklalapio skiltyje “Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas” pateiktą informaciją apie pareiškėją, nurodant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo Tarybą, kad ji 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. 3-8189) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja įsigyjant šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, nesinaudojo Europos Sąjungos struktūrine parama.

Taryba 2019 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-3415 paprašė pareiškėjos per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos Tarybai pateikti Projektą, parengtą pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir faktiškai atliktų investicijų, kurių nusidėvėjimo sąnaudos bei investicijų grąža bus įvertinta Projekte, aprašymus.

Taryba 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-2908 kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, kuriuo prašė pateikti nuomonę, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo?pardavimo sutarties pagrindu įsigijusiai NŠG (duomenys neskelbtini) šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 3-1639 atsakydama į Tarybos paklausimą nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, mano, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

Pareiškėja 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus, dėl kurių Bendrovės nuomone neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara ir atitinkamai paprašė Tarybos į šiuos argumentus atsižvelgti bei atšaukti įpareigojimą parengti Projektą, o tuo atveju, jeigu Taryba vis tik laikysis pozicijos, kad privaloma šilumos gamybos kainodara pareiškėjos atžvilgiu turi būti taikoma, pareiškėja paprašė Tarybos priimti atitinkamą administracinį aktą (nutarimą), kad dėl jo pareiškėja galėtų kreiptis į administracinį teismą ir tokiu būdu apginti dėl Tarybos veiksmų pažeistas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises.

Pareiškėja 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydama Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame Sąraše patalpintą informaciją, nurodant, kad Bendrovė yra nereguliuojamas šilumos gamintojas.

Ginčijamame Sprendime Taryba nurodė, jog Tarybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta Tarybos prievolė Tarybos posėdyje priimti nutarimą dėl ūkio subjekto pripažinimo reguliuojamu ar dėl ūkio subjekto privalomos šilumos gamybos kainodaros. Taryba, priimdama <...> nutarimą, pažeistų VAĮ 3 straipsniame nustatytą įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Be to, atsakovė nurodė, jog galiojantys teisės aktai nesuteikia Tarybai teisės nereikalauti iš Bendrovės pateikti Tarybai Projektą ir netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros. Taryba manė, jog pagal ŠŪĮ 10 str. 3 d. 1 p. nuostatą, Bendrovės veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis. Taryba aiškino, jog Bendrovei šilumos gamybos bazinės kainos dedamąsias nustato Taryba ir Tarybai turi būti pateikiamas nustatyta tvarka parengtas Projektas. Nepriklausomai nuo ūkio subjekto statuso (reguliuojamas ar nereguliuojamas) ar nuo ūkio subjektui nustatytos bazinės šilumos kainos dydžio, visiems ūkio subjektams yra taikomas vienodas apribojimas šilumą parduoti ne brangiau nei palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.

ŠŪĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 26 d.) reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjekų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų, be kita, ko nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija.

Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovė ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis.

Atsakovė tiek savo procesiniuose dokumentuose teismui, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, jog pareiškėjos skundžiamas Sprendimas negali būti administracinės bylos objektu, kadangi jame nėra Tarybos valinio pobūdžio įpareigojimų ar nurodymų, o tik prašymas ūkio subjektui geranoriškai pateikti institucijos prašomus dokumentus, kas, anot atsakovės, reikštų, jog Taryba priėmė tarpinį dokumentą ir dėl šios priežasties administracinė byla turėtų būti nutraukta. Tačiau, priešingai nei teigia atsakovė, Taryba būtent ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra laikoma reguliuojama, t.y. Taryba pareiškėją laiko nepriklausomu šilumos gamintoju. Pažymėtina, jog nepriklausomam šilumos gamintojui kyla tam tikros teisinės pasekmės, pavyzdžiui, už bazinės kainos projekto neparengimą galima taikyti ŠŪĮ numatytas sankcijas ir kt. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas, kuriuo pareiškėja įtraukiama į Tarybos Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašą bei konstatavimas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra laikoma reguliuojama, neabejotinai, pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį darytina išvada, kad jis yra individualus administracinis aktas.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Pažymėtina ir tai, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, formuodamas Viešojo administravimo įstatymo taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat, kaip minėta, šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

Kaip minėta, atsakovė ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra laikoma reguliuojama ir atsisakė Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis. Nagrinėjamu atveju Sprendime nenurodyti jokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis Taryba padarė aukščiau minėtą išvadą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, jog atsakovas, motyvus dėl kurių pareiškėjas yra pripažintas nepriklausomu šilumos gamintoju, nurodė tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu. Atsižvelgus į tai, kad Taryba veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomos VAĮ nuostatos, teismas daro išvadą, jog Taryba, priimdama aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą ginčijamą Sprendimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vertindama pareiškėjos veiklą kaip reguliuojamą), neatliko savo kompetencijai priskirtų veiksmų. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Sprendimas negali būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu VAĮ 8 straipsnio prasme. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą ir įpareigoti Tarybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamą sprendimą šioje dalyje panaikinus dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1dalies reikalavimams, kiti pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodyti šios sprendimo dalies teisėtumo / neteisėtumo motyvai nėra reikšmingi šiam ginčui teisingai išspręsti.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjos skunde išdėstytas prašymas panaikinti ginčijamą Sprendimą tenkintinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydama, kad byloje patyrė 4 184,18 Eur bylinėjimosi išlaidų. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).

Sprendžiant dėl išlaidų už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, yra pagrindas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki sumos, kuri atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, mažintinos atitinkamai iki 1 000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“.

Priteisti iš atsakovės Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė