- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- eI3-708-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02311-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Kėdainių vandenys“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos apsaugos agentūra
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,
žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) ir atleisti ją nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagal nurodytą sprendimą.
Pareiškėja paaiškina, kad Sprendime buvo nurodyta, jog 2014 – 2018 metais iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos buvo išleista į aplinką 0,0319 t Di(2-etiheksi) ftalato (toliau – Ftalatas). Teigia, kad Sprendime nurodyta, kad nei Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidime, nei Taršos leidime Ftalatas nebuvo nurodytas, todėl Departamentas laikė, kad visas išmestas į aplinką ftalatų kiekis laikomas kaip viršnormatyvinis, todėl buvo priskaičiuotas 540 524,00 Eur dydžio mokestis.
Pareiškėja nurodo, kad su apskaičiuotu mokesčiu nesutinka. Teigia, kad ji neturėjo pareigos Ftalato išleidimo į aplinką normatyvo įtraukti į TIPK ar Taršos leidimą. Mano, kad Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – Agentūra), kuri savo sprendimu išduoda Taršos leidimą, privalo patikrinti ar paraiška dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo atitinka visus reikalavimus. Eigoje paaiškėjus, kad Taršos leidimas turi būti pakeistas, Agentūra privalo peržiūrėti leidimo sąlygas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad faktiškai Agentūra niekada nesikreipė į pareiškėją su nurodymu ar rekomendacija įtraukti į taršos leidimą Ftalatus. Niekada nepateikė jokių pastabų, susijusių su tuo, kad į Taršos leidimą turi būti įtraukti Ftalatai. Pareiškėja mano, kad turimas Taršos leidimas laikytinas tinkamu ir teisėtu.
Pažymi, jog Agentūra dar 2015 metais žinojo apie tai, kad Bendrovės nuotekų valykloje yra išleidžiami Ftalatai, tačiau ji niekada nebuvo gavusi pastabų, susijusių su išleidžiamais į aplinką Ftalatų kiekiais. Pareiškėja akcentuoja, kad Agentūra buvo suteikusi jai konsultaciją dėl Taršos leidimų sąlygų peržiūros. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 informavo, kad pagal pateiktus duomenis pareiškėjos išleidžiamose nuotekose pastebėta Ftalato koncentracija ir nurodė, kad išleidimas turi būti nutrauktas iki 2020 metų. Agentūra taip pat nurodė ir priėmė sprendimą, kad pagrindo keisti leidimą nėra.
Pareiškėja mano, kad neturėjo pareigos į Taršos leidimą įtraukti Ftalato, todėl jai negali kilti neigiamos pasekmės dėl to, kad pačios Agentūros nurodymu Ftalatas nebuvo įtrauktas į Taršos leidimą. Pareiškėja mano ir tai, kad neturi ir negali turėti mokestinės prievolės mokėti mokesčius už Ftalato išleidimą į aplinką.
Paaiškina, kad ji savo veikloje nenaudoja Ftalatų nuotekoms tvarkyti. Ftalatai nuotekų sistemoje atsiranda ne dėl jos valios, o dėl to, kad šie patenka fiziniams ir juridiniams asmenims naudojant vandenį, todėl pareiškėjai tvarkant nuotekas nepadidėja ir negali padidėti nuotekose esančių Ftalatų kiekis. Bendrovė pažymi, kad Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4534 nurodė jai išsiaiškinti, kas į nuotekas išleidžia Ftalatą. Pareiškėja išsiaiškino, tačiau teigia, kad tolesnio atsakymo nei iš Agentūros, nei iš Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Kauno RAAD) negavo. Taip pat negavo ir jokių kitų nurodymų, kaip reikėtų elgtis dėl Ftalato atsiradimo nuotekose kontrolės bei monitoringo.
Pažymi, kad teisės aktai nustato pareigas būtent Ftalatą išleidžiantiems asmenims kontroliuoti, apskaityti jo kiekį bei mažinti šios medžiagos kiekį išleidžiant į kanalizaciją. Mano, kad dėl Ftalato išleidimo yra atsakingi tie ūkio subjektai, kurie juos ir išleidžia į kanalizaciją. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pareiškėja nurodo, kad ji negali būti laikoma atsakinga, jeigu Ftalato leidėjai (tretieji asmenys) nesilaiko teisės aktų reikalavimų, neatlieka Ftalato kontrolės ir nėra įsidiegę šios medžiagos mažinimo priemonių.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Ftalatas yra cheminė medžiaga, todėl juos išvalyti iš nuotekų būtų objektyviai neįmanoma, nes turima įranga atlieka tik biologinį nuotekų valymą. Mano, kad ji negali būti įpareigota daryti tai, ko padaryti neįmanoma – kontroliuoti Ftalatų kiekio nuotekose ir iš nuotekų valyti Ftalatą. Bendrovė teigia, kad Sprendimas pažeidžia „Teršėjas moka“ principą, nes ji kaip ir minėjo anksčiau Ftalato nenaudoja, jį naudoja kitas subjektas, todėl Bendrovės atžvilgiu negali būti apmokestinamas Ftalato kiekis.
Pareiškėja teigia, kad mėginiai buvo paimti netinkamai. Teigia, kad patikrinimo aktas yra grindžiamas nuotekų mėginių tyrimų rezultatais, gautais nuotekų mėginius paėmus naudojant jos automatinį nuotekų semtuvą, kuris nėra pritaikytas imti nuotekų mėginius Ftalatų tyrimams, kadangi nuotekų mėginys daugiau nei parą laiko renkamas plastikine žarnele į plastikinę automatinio nuotekų semtuvo kaupimo talpą, kas dėl plastiko absorbcijos iškreipia matavimo rezultatą.
Mano, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, nes Agentūra nevykdė aiškiai teisės aktuose numatytos pareigos peržiūrėti taršos leidimą bei įpareigoti įsitraukti Ftalatus į taršos leidimą. Teigia, kad tokia veika yra neteisėta, neatitinka gerojo viešojo administravimo principų.
Pareiškėja nurodo, kad niekada sąmoningai tyčia neslėpė Ftalatų kiekio, apgaulingai netvarkė matavimų ar tyrimų apskaitos, neklastojo dokumentų, netrukdė pareigūnams atlikti įstatymuose numatytų pareigų, nesiekė ir nesiekia išvengti taršos mokesčio sumokėjimo, todėl jai negali būti taikomas padidintas taršos mokesčio tarifas. Pažymi, kad taršos mokestis 50 kartų didesniu tarifu yra kvalifikuotinas kaip sankcija (bauda) mokesčių mokėtojui už padarytą pažeidimą. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – VAĮ), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) bei kitų teismų suformuluota praktika, ir mano, kad ji neturėtų būti baudžiama už Ftalatų išleidimą.
Teigia, kad net jeigu teismas ir pripažintų, jog prievolė mokėti mokestį už į aplinką 2014-2018 metais išleistą Ftalatą yra, tačiau sankcija negali būti skiriama, kadangi tai būtų neteisinga. Nurodo, kad sankcijos skyrimas nebūtų teisingas, nes jis nėra Ftalato taršos šaltinis, taip pat neturi jokių objektyvių galimybių išvalyti minėtą medžiagą iš nuotekų, nes iš esmės atlieka tik biologinį nuotekų valymą. Teigia, kad sankcijos skyrimas nebūtų teisingas ir dėl to, nes atsakingos institucijos niekada neįpareigojo koreguoti TIPK ar Taršos leidimo įtraukiant į jį Ftalatą. Nebūtų teisingas ir dėl to, kad dėl atsakingų institucijų neveikimo nebuvo užtikrintas principas „Teršėjas moka“, nes vis dar nėra apmokestinti asmenys, kurie faktiškai pateikia Ftalatą į jos nuotekyną.
Pareiškėja nurodo, kad nesutinka ir su Sprendimu, jog 2014-2018 metais, kai kurios jos valdomos vandenvietės neturėjo Lietuvos geologijos tarnybų leidimo, todėl už be leidimo išgautą požeminį vandenį priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – 1 069 943,00 Eur. Bendrovė nurodo, kad į TIPK leidimą buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, o geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė, todėl Bendrovė neturėjo gauti naujo leidimo išgauti požeminį vandenį.
Teigia, kad visus mokesčius už išgautą požeminį vandenį yra sumokėjusi. Nurodo, jog Agentūra 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo akte nurodė, kad 2014-2018 metais Bendrovė išgavo ir deklaravo požeminį vandenį ir konstatavo, kad nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių nenustatyta. Pareiškėjos manymu Sprendimu yra papildomai priskaičiuojamas mokestis už jau deklaruotą išgauto vandens kiekį. Pažymi, kad mokestis už be leidimo išgautą vandenį galėtų būti skaičiuojamas tik tuo atveju, jeigu ji nedeklaruotų arba deklaruotų mažesnį išgauto vandens kiekį, dėl ko būtų sumokėti ne visi mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą. Bendrovė teigia, kad jai neturėtų būti taikomi papildomi mokesčiai, kadangi ji deklaravo visą faktinį išgauto vandens kiekį ir sumokėjo visus už tai reikalingus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą.
Nurodo, kad valdo požeminius vandens išteklius, nuosekliai ir tinkamai juos prižiūri, o požeminio vandens ištekliai yra ištirti ir aprobuoti Lietuvos geologijos tarnybos. Mano, kad jai negali kilti neigiamų teisinių pasekmių dėl to, kad naudojo aprobuotus ir ištirtus vandens išteklius bei už tokį vandens išteklių naudojimą sumokėjo visus reikalingus mokesčius.
Bendrovė teigia, kad mokestis 10 kartų didesniu tarifu už išgautą požeminį vandenį yra kvalifikuotinas kaip sankcija mokesčių mokėtojui už padarytą pažeidimą. Nurodo, jog šioje situacijoje sankcija negali būti taikoma ne tik todėl, kad Bendrovė yra sumokėjusi visus reikalingus mokesčius, bet ir todėl, kad sankcijos taikymas pažeistų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Pareiškėja remiasi teismų praktika ir pažymi, kad deklaravo visą išgautą požeminį vandenį ir už visą jį sumokėjo visus reikalingus mokesčius, todėl mano, kad papildoma sankcija dalyje dėl papildomų mokesčių sumokėjimo neturėtų būti skiriama.
Nesutinka su tuo, kad nustatyta nedeklaruota viršnormatyvinė (be leidimo) tarša teršalu BDS7, patekusiu į aplinką iš Pavermenio, Miegėnų ir Surviliškio nuotekų valymo įrenginių, bei dėl to priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 174 Eur. Teigia, kad deklaravo visus BDS7 teršalus, bei jie buvo įtraukti į TIPK, todėl Sprendimas dalyje dėl papildomai priskaičiuoto mokesčio BDS7 teršalo atžvilgiu turėtų būti panaikintas.
Teigia, kad Sprendimo 3 punkte nurodyta, kad nustatyta nedeklaruota neviršijanti TIPK leidimuose tarša 2014-2018 mokestiniais metais, dėl ko priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 24 135,00 Eur. Pažymi, kad skaičiuojant minėtą mokestį buvo remtasi taršos leidimu ir faktiniais nuotekų teršalų kiekiais. Teršalų kiekiai yra registruojami ir pateikiami Teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, apskaitos žurnaluose. Laboratorinius tyrimus atlieka, teršalų kiekius apskaičiuoja, apskaitos žurnalus pildo ir duomenis pateikia Bendrovės laboratorija. Pažymi ir tai, kad buvo gavusi apmokymus, kad tais atvejais, kai Bendrovės ir Kauno RAAD laboratorijų rezultatai skiriasi iki 20 procentų, duomenys turėtų būti vedami pagal Bendrovės laboratorijos rezultatus, o kai skiriasi daugiau kaip 20 procentų – duomenys turėtų būti vedami kaip pareiškėjo bei Kauno RAAD laboratorijų rezultatų vidurkis.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nustatyta nedeklaruota viršijanti TIPK leidimuose tarša 2014-2018 mokestiniais metais, dėl ko priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 4 191,00 Eur. Pažymi, jog skaičiuojant mokestį už 2014-2018 metus buvo remtasi taršos leidimu ir faktiniais nuotekų teršalų kiekiais. Teigia, kad teršalų kiekiai yra registruojami ir pateikiami Teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, apskaitos žurnaluose. Laboratorinius tyrimus atlieka, teršalų kiekius apskaičiuoja, apskaitos žurnalus pildo ir duomenis pateikia Bendrovės laboratorija.
Mano, kad Sprendimas dalyje dėl koeficiento 1,2 pritaikymo yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas. Paaiškina, kad apskaičiuodamas mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus, vadovavosi tais metais atnaujintu TIPK leidimu, patvirtintu 2014 m. gruodžio 31 d. Nurodo, jog minėtame TIPK nebuvo nustatyta laikinai leistinos taršos normatyvų, kas reiškia, jog koeficientas 1,2 neturėtų būti taikomas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad mokestinis laikotarpis buvo 2014 metai ir tais pačiais metais buvo keičiamas TIPK, todėl apskaičiuojant mokėtinus mokesčius turėtų būti vadovaujamasi aktualia redakcija (galiojusia mokestinio laikotarpio pabaigoje). Taip pat atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas nenustato, jog mokesčiai turi būti mokami pagal TIPK redakcijas, galiojusias mokestinio laikotarpio pradžioje.
Bendrovė nurodo, kad kiti Sprendime nustatyti mokėtini mokesčiai yra neproporcingi ir turėtų būti sumažinti. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėja padarė pažeidimus, vadovaujantis proporcingumo principu, turėtų būti skirta gerokai mažesnė (proporcinga) sankcija. Mano, kad dėl kitų Sprendime nurodytų sankcijų turėtų būti nustatyti mokėtini mokesčiai netaikant padidinto koeficiento. Pareiškėja atsižvelgdama į tai, kad Sprendime proporcingumo principas netaikytas, mano, kad jis turėtų būti panaikintas kaip pažeidžiantis minėtą principą.
Atsiliepimas
Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjos pateiktos pastabos ir argumentai neatitinka teisės aktų nuostatoms. Teigia, kad įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu nei TIPK leidime, nei Taršos leidime Bendrovė neturėjo nustatyto teršalų išmetimo į aplinką normatyvo Ftalatui. Pažymi, jog be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Teigia, kad Agentūra nurodė, jog pagrindo keisti leidimą nėra, tame pačiame rašte ji nurodė ir tai, kad vykdoma veikla turi atitikti leidimo sąlygas. Taigi Agentūra nedavė leidimo pareiškėjai išleisti į aplinką Ftalatų.
Atkreipia dėmesį į 2019 m. birželio 12 d. paklausimą Nr. (7.3)-AD5-10641 dėl teršalų normavimo, kai į aplinką išleidžiamose nuotekose nustatytos pavojingos prioritetinės medžiagos, Agentūra atsakė raštu, kuriame nurodė, kad į gamtinę aplinką išleisti nuotekas kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos skunde nurodyta išvada, kad jei jos vertinimu ji neturėjo pareigos Ftalato įtraukti į Taršos leidimo, tai ji neturi ir negali turėti mokestinės prievolės mokėti mokesčius už Ftalato išleidimą į aplinką. Atsakovė nurodo, kad aukščiau minėta išvada yra klaidinga. Nurodo, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad už Ftalatų patekimą į nuotekas atsakingi tretieji asmenys bei tai, kad pareiškėja neturi specialios įrangos išvalyti Ftalatams. Departamentas paaiškina, kad pareiškėjos veikla yra tiesiogiai susijusi su Ftalatų išleidimu į aplinką. Ji yra nuotekų tvarkytoja ir tvarko Kėdainių rajone susidarančias nuotekas. Departamentas pažymi, kad vykdydama veiklą pareiškėja privalo laikytis išduoto TIPK ir Taršos leidimo nustatytų sąlygų. Bendrovė priimdama užterštas nuotekas taip pat turi prisiimti ir iš to kylančias pasekmes, arba imtis aktyvių veiksmų, kad užterštos nuotekos prieš išleidžiant į aplinką būtų išvalytos ir atitiktų TIPK ir Taršos leidimo nustatytas sąlygas, arba tokių nuotekų nepriimti, arba sutarčių pagrindu iš abonentų susigrąžinti mokesčio didesniu tarifu sumas už mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą Ftalatu.
Pažymima, kad pareiškėja neturėdama leidimo išleisti Ftalato į aplinką, privalėjo imtis priemonių, kad nuotekos užterštos Ftalatu nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Departamento nuomone trečiojo asmens Ftalatų išmetimo klausimas nevertinamas, nes tai nėra šios bylos dalykas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog mokesčio mokėtojas yra tas, kas išleidžia į aplinką užterštas nuotekas, o šiuo atveju tai yra būtent pareiškėja.
Atsiliepimas
Atsakovas pareiškėjos teiginius dėl netinkamo nuotekų mėginių paėmimo laiko nepagrįstais. Paaiškina, kad nuotėkų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pačiai pareiškėjai. Agentūra mėginių ėmimui ar tyrimų atlikimui taiko akredituotus metodus arba metodus, kuriems turi leidimą. Už automatinio mėginių semtuvo eksploatacija buvo atsakinga pareiškėja. Taigi pareiškėja pati turi užtikrinti tinkamą nuotėkų mėginių paėmimą, įrengti automatinį mėginių semtuvą, pagamintą iš inertinių medžiagų.
Departamentas dėl nepagrįstai taikomos baudos – taršos mokesčio padidintu tarifu ir neteisingo baudimo pažymi, kad pareiškėja nepateisinamai nevykdė prievolių, nesilaikė teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ar Taršos leidimo ar leidimą tokių teršalų išleidimui, apskaityti išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Nurodo, jog vadovaujantis teisės aktais, kai neturint TIPK ar taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ar taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, yra viršnormatyvinis, nustatyta tvarka už visą nedeklaruotą neteisėtai be leidimo išmestą teršalų (Ftalatų) kiekį pareiškėjai pagrįstai priskaičiuotas mokestis 50 kartų didesniu tarifu – 540 524,00 Eur.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teršalas BDS7 Pavermenio ir Miegėnų nuotekų valyklose buvo išleidžiamas į aplinką visus 2014 metus, o taršos leidimas išleisti į aplinką BDS7 gautas tik 2014 m. gruodžio 31 d. Analogiška situacija yra ir Surviliškio nuotekų valykloje, kurioje minėtas teršalas buvo išleidžiamas visus 2016 metus, o taršos leidimas gautas tik nuo 2016 m. liepos 29 d. Departamentas vadovaudamasis teisės aktais nurodo, kad visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apkaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Pareiškėja viršnormatyvinės taršos (be leidimo) iki patikrinimo pradžios nedeklaravo, tuo pažeidė įstatymus, todėl jai buvo priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 174,00 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl laboratorinių tyrimų rezultatų skaičiuojant mokestį apskaitymo ir naudojimo yra neteisingi, nes yra nustatyta, kad tokiais atvejais, kai laboratorinių matavimų duomenys nesutampa, vadovaujamasi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslais atliktų laboratorinių tyrimų ar matavimų duomenimis. Atsakovas dėl nedeklaruotos viršijančios TIPK leidimuose taršos nurodo, kad remiantis atliktu patikrinimu yra akivaizdu, jog už 2014-2018 metų laikotarpį buvo nustatyti metiniai TIPK ir taršos leidimuose leistinų taršos metinių normatyvų viršijimai, kurie nebuvo deklaruoti.
Atsakovas dėl koeficiento 1,2 taikymo, pasisako, kad pareiškėjos nuomonė yra klaidinga. Teigia, kad Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės nenumato Taršos leidimo galiojimo atgal. Pažymi, kad pareiškėjos atnaujintame TIPK leidime buvo nustatytos laikinai leistinos taršos normatyvas teršalui BDS7 (įvairiems) nuotekų valymo įrenginiams ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d., kol pareiškėjai buvo išduotas Taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl išgauto požeminio vandens atsakovas nurodo, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo pakeitimai. Buvo nustatyta, kad iki minėto įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė.
Nurodo, jog pareiškėjos TIPK leidimo įvairiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautas be leidimo, o laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. vandenvietėse be leidimo išgauto požeminio vandens kiekiai detaliai apskaičiuoti ir nurodyti. Pareiškėjai buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – viso 1 069 943,00 Eur.
Departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja turėjo Kauno RAAD išduotą TIPK leidimą, kuriame nebuvo įtrauktos vandenvietės, požeminio vandens išgavimui ir tiekimui vartotojams. TIPK leidime įtrauktos didžiosios vandenvietės, kurių eksploatacijos sąlygos ir buvo apibrėžtos atnaujintu TIPK leidimu.
Departamentas pažymi, kad nuo 2014 m liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo pakeitimams, pareiškėjai atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl ginčo vandenviečių eksploatavimo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad TIPK leidimą veiklai išgauti požeminį vandenį ji turėjo, o geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė ir mano, kad ji yra nepagrįsta, nes akivaizdu, kad 2011 m. gruodžio 30 d. atnaujintame TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) Ginčo vandenvietės nebebuvo įtrauktos ir jų naudojimo sąlygų šis leidimas neapibrėžė.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog teisės aktai nustato, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį atsiranda teisinis pagrindas taikyti specialųjį įstatymą ir skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10. Nurodo, jog turėjo teisinį pagrindą pareiškėjai už be leidimo išgautą požeminį vandenį skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra pateiktu teismui atsiliepimu taip pat prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjai.
Pažymi, kad Nuotekų tvarkymo reglamente patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006-05-17 įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas) nurodoma, kad Reglamento nuostatos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems nuotekas į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, išduodančioms sąlygas objektų, susijusių su nuotekų išleidimu, projektavimui, išduodančioms leidimus nuotekų išleidimui, vertinančioms planuojamų išleisti arba išleidžiamų nuotekų poveikį aplinkai ir kitaip reguliuojančioms nuotekų išleidimą.
Reglamento 16 punkte (aktuali redakcija nuo 2006-05-17 iki 2007-10-26) ir 15 punkte (aktuali redakcija nuo 2011-04-03 iki 2013-04-30) nurodoma, kad išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose pavojingų medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą „Ribinė koncentracija į gamtinę aplinką“ vertę ir/ar kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą nuotekų išleidimui, kuriame būtų reglamentuotas prioritetinių pavojingų medžiagų ir/arba pavojingų medžiagų išleidimas.
Pradėti naują veiklą (arba keisti esamą), kurios metu su nuotekomis būtų išleidžiamos (į aplinką arba nuotekyną) prioritetinės pavojingos ir/arba 2 priedo A dalyje nurodytos pavojingos medžiagos, draudžiama. Esamas prioritetinių pavojingų ir 2 priedo A dalyje nurodytų pavojingų medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti mažinamas ir palaipsniui nutrauktas.
Taigi, pareiškėja, įsigaliojus Reglamento nuostatoms, privalėjo kreiptis į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir/ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis.
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau tekste - GVNTĮ) 3 straipsnio 10 dalyje, t. y. juridinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka tiekiantis geriamąjį vandenį ir (arba) teikiantis nuotekų tvarkymo paslaugas ir turintis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją. Pareiškėjos, kaip geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, teisės ir pareigos nustatytos GVNTĮ ir kitais įgyvendinamaisiais teisės aktais.
GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad pareiškėjas privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.
GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad Pareiškėjas privalo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse. Pagal Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 „Dėl Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų patvirtinimo“, 13 punktą geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas turi surinkti abonentų išleidžiamas nuotekas, kurios susidaro teisėtai naudojant geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį ir kurių užterštumas atitinka geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ir abonento sudarytoje geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nustatytą užterštumo lygį, o 15.6 punkte. – pareiškėjas privalo užtikrinti, kad nuotekos būtų išvalytos iki geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo taršos leidime arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytų keliamų reikalavimų. GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, jog Pareiškėjas privalo užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus nuotekų išleidimui taikomus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl nepagrįsti Pareiškėjo argumentai, kad ftalatų išvalymo problema yra valstybės lygio problema, nors pats pareiškėjas 6 metus nesiėmė jokių veiksmų siekdamas kontroliuoti savo klientus, investuoti į įrangą valančią pavojingąsias prioritetines medžiagas, pasikeisti TIPK leidimą,
Nurodo, kad 2018-04-11 Agentūra gavo Kauno RAAD 2018-04-10 raštą Nr. (KERA)-D2-1069, kuriame informuojama, kad pareiškėjo eksploatuojami Kėdainių m. nuotekų valymo įrenginiai neužtikrina bendro azoto išvalymo iki Taršos leidime ir Reglamente nustatytų reikalavimų. Taip pat rašte buvo nurodyta, kad Agentūros Aplinkos tyrimų departamentas nustatė, jog „<...> po valymo į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta 6,91 ?g/l di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) koncentracija, kuri viršija Reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose (2 ?g/l) <...>. Agentūra 2018-05-14 peržiūrėjo šiam Pareiškėjui 2004-12-29 Kauno RAAD išduotą ir 2005-04-19 bei 2008-12-22 koreguotą, ir 2011-12-30 atnaujintą TIPK leidimą Nr.(duomenys neskelbtini), kuris vėliau Agentūroje buvo pakeistas 2014-12-31 ir 2016-07-29 į Taršos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini) (toliau - TL), sąlygas ir 2018-05-14 rašte Nr. (28.2)-A4-4539 (toliau - Sprendimas) nurodė, kad Peržiūrėjusi Leidimo Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini) sąlygas, vadovaujantis Taisyklių 50.2 punktu, Agentūra priėmė sprendimą, kad pagrindo keisti leidimą nėra. Peržiūrėjus Pareiškėjo TL sąlygas, Agentūroje priimtas sprendimas, kad pagrindo keisti Pareiškėjo TL nėra, buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 2018 m. galiojusios redakcijos 192 straipsnio nuostatoms, kai TL turi būti pakeistas, kai yra bent viena iš šių sąlygų: planuojama pakeisti įrenginio pobūdį ar veikimą arba planuojama jį išplėsti; įsigaliojus naujiems arba pasikeitus teisės aktų reikalavimams, turi būti nustatytos griežtesnės ar papildomos taršos leidimo sąlygos; jei dėl veiklos pakeitimo nelieka prievolės turėti atitinkamą taršos leidimo specialiąją dalį.
Įsakymo Nr. D1-259 50.2 papunkčio nuostatomis „jeigu atliekant leidimo sąlygų peržiūrą nenustatoma nei viena Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nurodyta leidimo pakeitimo sąlyga ir leidimo sąlygos, surašytos leidimo specialiosiose dalyse nesikeičia, Agentūra priima sprendimą, kad nėra pagrindo keisti leidimą.“
Sprendime Agentūra nurodė, kad pareiškėjas vadovaujantis Reglamento 15 punktu 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų (tame tarpe ir di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) išleidimas turi būti nutrauktas iki 2020 metų ir nustatyti veiklos vykdytoją, kuris nuotekas išleidžia į Kėdainių vandenų nuotekų tinklus ir kurio veiklos metu susidaro di(2-etilheksil)ftalatas (DEHP). Be to, Sprendime nurodė, kad vadovaujantis Nuotekų tvarkymo reglamento 16 punktu konkrečios pavojingos medžiagos vidutinė metinė koncentracija nuotekose, išleidžiamose į gamtinę aplinką ar į nuotakyną negali viršyti atitinkamai šio Nuotekų tvarkymo reglamento 1 ir/ar 2 prieduose nurodytų DLK išleidimui į gamtinę aplinką arba į nuotakyną o maksimali momentinė arba vidutinio paros mėginio koncentracija negali viršyti vidutinės metinės DLK daugiau kaip 100 % (2 x DLK), jeigu tai nepažeidžia Nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte nustatytų reikalavimų. Sprendimas pagal Taisyklių 50.3 punktą pridedamas prie leidimo ir įtraukiamas į leidimo priedų sąrašą. Agentūra Sprendime nustatydama sąlygą, kad vadovaujantis Reglamento 15 punktu 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų (tame tarpe ir di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) išleidimas turi būti nutrauktas iki 2020 metų, davė leidimą išleisti di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2020 m. Ar pareiškėjas nutraukė di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) išleidimą iki 2020 m. bus žinoma, kai pareiškėjas pateiks monitoringo ataskaitą 2021 m.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo išsakyta nuomone, kad nuotekų ėminiai buvo paimti pažeidžiant LST ISO 5667-10:2011 reikalavimus. Pažymi, kad Agentūros Aplinkos tyrimų departamentas (toliau – ATD) yra akredituotas Lietuvos nacionalinio akreditacijos biuro standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 atitikčiai, akreditavimo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). ATD mėginių ėmimui ir/ar tyrimų atlikimui taiko akredituotus metodus arba metodus, kuriems turi Leidimą, išduotą pagal Leidimų atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-711 (Leidimo Nr. 1488160). Nuotekų mėginių ėmimas pagal LST ISO 5667-10:2011 ATD Vidurio Lietuvos aplinkos tyrimų skyriuje (iki 2018-06-01 Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Valstybinės analitinės kontrolės skyrius) akredituotas nuo 2015-12-10 (akreditavimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)). ATD specialistai iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei užtikrinamos mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). ATD ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. ATD naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Atliekant ftalatų tyrimus laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose: mėginių indų paruošimas ir laikymas, standartinių tirpalų paruošimas ir saugojimas, mėginio paruošimas analizei ir saugojimas, chromatografinės analizės atlikimas, tyrimų kokybės užtikrinimas, įskaitant ir tuščiųjų mėginių tyrimus. AB „(duomenys neskelbtini)“ nuotekų valyklos aglomeracijos dydis (išleidžiamų nuotekų kiekis) >10000 GE, todėl nuotekų išvalymo laipsnio vertinimui naudojamas vidutinis paros mėginys. Paros mėginio paėmimui AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įsirengti automatinį mėginių semtuvą, už kurio eksploataciją, priežiūrą ir ėminio kokybę semtuve atsakinga AB „(duomenys neskelbtini)“. Tam kad ėminio kokybės neįtakotų iš semtuvo išsiskiriantys ftalatai, AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įsirengti automatinį mėginių semtuvą, pagamintą iš medžiagų iš kurių, neišsiskiria ftalatai.
Pažymi, kad Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 652 „Dėl Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų patvirtinimo“ 13.2 punkte nurodyta, kad imant išleidžiamų į aplinką teršalų mėginius privalo dalyvauti Įmonės atstovai. Pareiškėjo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir (ar) nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas prašo skundą patenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovės su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoja I. P. parodė, kad Ftalatų tyrimams mėginių paėmimas nėra jos kompetencija. Mėginius Ftalatų tyrimams paėmė ir juos ištyrė Agentūros darbuotojai. Ji vadovavosi jau atliktais tyrimo rezultatais. Pažymėjo, jog mokestinio patikrinimo metu iki patikrinimo akto surašymo pareiškėjos atstovai pastabų neturėjo, jas pateikė po to kai susipažino su patikrinimo aktu. Pažymėjo, kad pareiškėja žinodama, kad į aplinką išleidžia Ftalatus, turėjo savarankiškai juos deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą mokesčius.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai buvo skirta sankcija – 1 648 438,00 Eur – teisėtumo ir pagrįstumo. .
Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2014-2018 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas pradėtas 2019 m. kovo 26 d. Apie pradėtą pareiškėjos mokestinį patikrinimą pareiškėja informuota 2019 m. kovo 26 d. išsiunčiant jei raštą paštu ir el. paštu.
Patikrinimo metu buvo analizuoti ir vertinti pareiškėjos deklaruoti ir nedeklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekiai iš atskirų taršos šaltinių, nurodytų TIPK ir TL leidime bei vertinti deklaruoti ir nedeklaruoti be leidimo išgauti požeminio vandens išteklių kiekiai.
Atlikęs patikrinimą Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA79-4, kuriame buvo nustatyta, kad:
1.1. Pareiškėja nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos teršalų di(2-etilheksil)ftalatu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos. Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014–2018 metais tyrimuose buvo nustatytas teršalas di(2-etilheksil)ftalatas, kuris pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintą Nuotekų tvarkymo reglamentą (toliau – Reglamentas) yra prioritetinė pavojinga medžiaga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1999 m. gegužės 13 d. Nr. VIII-1183 (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti TIPK leidimą arba Taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktas numato, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo. Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2014 - 2018 mokestiniai laikotarpiai) nei TIPK leidime Nr.(duomenys neskelbtini), nei Taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) Kėdainių nuotekų valykla neturėjo nustatyto teršalų išmetimo į aplinką normatyvo di(2-etilheksil)ftalatui, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau - Aprašas) 4 punktu, neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas per tikrinamąjį laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.
Pareiškėja iš Kėdainių nuotekų valyklos 2014 metais išleido į aplinką 0,0003 t Di(2- etilheksil)ftalato, 2015 metais - 0,0038 t, 2016 metais - 0,0081 t, 2017 metais - 0,0029 t, 2018 metais - 0,0168 t. ir šios viršnormatyvinės taršos (be leidimo) iki patikrinimo pradžios nedeklaravo. Tuo pažeidė Įstatymo 8 str. 2 ir 3 punktus ir Aprašo 2, 4, 9 punktus.
Už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 540524, 00 (penki šimtai keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai dvidešimt keturi eurai, 00 et) Eur.
1.2. Pareiškėja nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos teršalu BDS7, patekusiu į aplinką iš Pavermenio ir Miegėnų nuotekų valymo įrenginių laikotarpiu nuo 2014.01.01 iki 2014.12.30 ir iš Surviliškio nuotekų valymo įrenginių laikotarpiu nuo 2016.01.01 iki 2016.07.28. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014.01.01 iki 2014.12.30 eksploatavo Pavermenio ir Miegėnų nuotekų valymo įrenginius, o nuo 2016.01.01 iki 2016.07.28 Surviliškio nuotekų valymo įrenginius ir išleido į aplinką teršalą BDS7, neturėdama nei TIPK leidime Nr.(duomenys neskelbtini), nei Taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto teršalo BDS7 išmetimo į aplinką normatyvo. UAB “(duomenys neskelbtini)” laikotarpiu nuo 2014.01.01 iki 2014.12.30 iš Pavermenio nuotekų valymo įrenginių išleido 0,0272 teršalo BDS7, laikotarpiu nuo 2014.01.01 iki 2014.12.30 iš Miegėnų nuotekų valymo įrenginių išleido 0,0200 teršalo BDS7, laikotarpiu nuo 2016.01.01 iki 2016.07.28 iš Surviliškio nuotekų valymo įrenginių išleido 0,0085 t.
Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 4 punktu, neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.
Kadangi pareiškėja viršnormatyvinės taršos (be leidimo) iki patikrinimo pradžios nedeklaravo, pažeidė Įstatymo 8 str. 2 ir 3 punktus ir Aprašo 2, 4, 9 punktus, todėl už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 174, 00 (vienas šimtas septyniasdešimt keturi eurai, 00 et) Eur.
1.3. Pareiškėja nedeklaravo neviršijančios TIPK leidime Nr.(duomenys neskelbtini) ir Taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų metinių normatyvų taršos 2014-2018 metų mokestiniais laikotarpiais. 2014 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ sulfatų 2,0108 t, taršos šaltinyje LD-1 BDS7 0,0241 t ir naftos produktų 0.00101. LD-4 suspenduotų medžiagų 0.0775 t ir naftos produktų 0.0088 t, LD-8 BDS7 0.1787 t ir naftos produktų 0,0046 t. LD-9 BDS7 0,1481 t, LD-10 BDS7 0.0737. suspenduotų medžiagų 0,0756 t ir naftos produktų 0,0005 t, LD-11 BDS7 0,0713 t, LD-12 suspenduotų medžiagų 0,3827 t, LD-14 BDS7 0,0943 t, suspenduotų medžiagų 0,0501 t, LD-15 suspenduotų medžiagų 0,0664 t, LD-19 suspenduotų medžiagų 0,1602 t, LD-20 BDS7 0.1167 t ir suspenduotų medžiagų 0,0094 t, LD-21 BDS7 0,0486 t ir naftos produktų 0,0021 t. 2015 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ bendrojo fosforo 0,0112 t, Nociūnų VĮ BDS7 0,0002 t, Ažytėnų VĮ BDS7 0,0010 t, Lančiūnavos VĮ BDS7 0,0002 t, Apytalaukio VĮ BDS7 0,0017 t, taršos šaltinyje LD-1 BDS7 0,0697 t ir suspenduotų medžiagų 0,0197 t, LD-4 BDS7 0,1563 t ir naftos produktų 0,0001 t, LD-7 BDS7 0,1084 t ir suspenduotų medžiagų 0,0126 t, LD-8 suspenduotų medžiagų 0,0822 t ir naftos produktų 0,0096 t, LD-10 BDS7 0,4108 t ir suspenduotų medžiagų 0,0697 t, LD-12 BDS7 0,0038 t, suspenduotų medžiagų 0,8167 t ir naftos produktų 0,0006 t, LD-14 BDS7 0,8058 t, suspenduotų medžiagų 0,0276 t ir naftos produktų 0,0019 t, LD-15 BDS7 0,0140 t. 2016 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ riebalų 0,013 1 t, Nociūnų VĮ BDS7 0,0002 t, Labūnavos VĮ BDS7 0,0004 t, Ažytėnų VĮ BDS7 0,0003 t, Krakių VĮ BDS7 0,0010 t, Šlapaberžės VĮ BDS7 0,0042 t, Pagirių VĮ BDS7 0,0002 t, Šėtos m-klos VĮ BDS7 0,0005 t, Pavermenio VĮ BDS7 0,0002 t, taršos šaltinyje LD-1 suspenduotų medžiagų 0,2912 t ir naftos produktų 0,0011 t, LD-4 BDS7 0,0751 t, suspenduotų medžiagų 0,3191 t ir naftos produktų 0,0140 t, LD-7 BDS7 0,1313 t ir suspenduotų medžiagų 0,2354 t, LD-8 BDS7 0,2078 t ir suspenduotų medžiagų 0,4922 t, LD-9 suspenduotų medžiagų 0,0423 t ir naftos produktų 0,0018 t, LD-10 BDS7 0,1104 t ir suspenduotų medžiagų 02659 t, LD-11 BDS7 0,0,0507 t ir suspenduotų medžiagų 0,4850 t, LD-15 suspenduotų medžiagų 0,0868 t, LD-19 BDS7 0,0344 t ir suspenduotų medžiagų 0,1604 t, LD-20 BDS7 0,0551 t ir suspenduotų medžiagų 0,0273 t, LD-21 BDS7 0,0194 t, suspenduotų medžiagų 0,0495 t ir naftos produktų 0,0004 t. 2017 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių nuotekų valymo įrenginiuose BDS7 0,0193 t, bendrojo fosforo 0,0091 t ir riebalų 0,1884 t, Josvainių VĮ BDS7 0,0016 t, Vainikų VĮ BDS7 0,0018 t, Tiskūnų VĮ BDS7 0,0002 t, Sirutiškio VĮ BDS7 0,0057 t, Aristavos VĮ BDS7 0,0002 t, taršos šaltinyje LD-4 BDS7 0,1944 t ir suspenduotų medžiagų 0,2460 t, LD-7 suspenduotų medžiagų 0,0620 t, LD-9 suspenduotų medžiagų 0,1681 t ir naftos produktų 0,0043 t, LD-10 BDS7 0,3813 t, suspenduotų medžiagų 0,1637 t ir naftos produktų 0,0374 t. LD-11 suspenduotų medžiagų 0,2502 t, LD-19 BDS7 0,0265 t ir suspenduotų medžiagų 0,0421 t. 2018 metais nustatyta nedeklaruota: Nociūnų VĮ BDS7 0,0004 t, Lipliūnų VĮ BDS7 0,0026 t, taršos šaltinyje LD-1 BDS7 0,1145 t ir suspenduotų medžiagų 0,0888 t, LD-4 BDS7 0,2153 t ir suspenduotų medžiagų 0,4487 t ir naftos produktų 0,0030, LD-7 BDS7 0,2467 t ir suspenduotų medžiagų 0,1117 t ir naftos produktų 0,0030 t, LD-8 BDS7 0,7860 t ir naftos produktų 0,0037 t, LD10- BDS7 0,0245 t ir suspenduotų medžiagų 0,1261 t, LD- 14 BDS7 0,0137 t ir suspenduotų medžiagų 0,0282 t, LD-15 suspenduotų medžiagų 0,0364 t, LD-19 BDS7 0,0408 t ir suspenduotų medžiagų 0,0497 t, LD-20 naftos produktų 0,0001 t. Tuo pažeidė Įstatymo 8 str. 2 ir 3 punktą ir Aprašo 2 punktą, todėl už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo neviršijančios metinio normatyvo taršos, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 24135,00 (dvidešimt keturi tūkstančiai vienas šimtas trisdešimt penki eurai, 00 et) Eur.
1.4. Pareiškėja nedeklaravo viršijančios TIPK leidime Nr.(duomenys neskelbtini) ir Taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus metinius normatyvus taršos 2014-2018 mokestiniais laikotarpiais. 2014 metais nustatyta nedeklaruota: taršos šaltinyje LD-4 suspenduotų medžiagų 0,3963 t, LD-9 suspenduotų medžiagų 0,3660 t, LD-20 suspenduotų medžiagų 0,1088 t. 2015 metais nustatyta nedeklaruota: taršos šaltinyje LD-1 suspenduotų medžiagų 0,0981 t, LD-12 suspenduotų medžiagų 0,2910 t, LD-21 suspenduotų medžiagų 0,24001. 2016 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ bendrojo azoto 0,6254 t, taršos šaltinyje LD-4 suspenduotų medžiagų 2,5759 t, LD-8 suspenduotų medžiagų 0,2320 t. 2017 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ bendrojo azoto 1,0067 t, taršos šaltinyje LD-10 suspenduotų medžiagų 0,1998 t. 2018 metais nustatyta nedeklaruota: Kėdainių VĮ bendrojo azoto 0,1486 t, taršos šaltinyje LD-7 BDS7 0,2991 t ir suspenduotų medžiagų 0,0277 t, LD-9 suspenduotų medžiagų 0,1229 t. LD-19 suspenduotų medžiagų 0,1696 t. Tuo pažeidė Įstatymo 8 str. 2 ir 3 punktą ir Aprašo 2 ir3 punktus, todėl už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo viršijančios nustatytus metinius normatyvus taršos, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 4191,00 (keturi tūkstančiai vienas šimtas devyniasdešimt vienas euras, 00 et) Eur.
1.5. Pareiškėja, apskaičiuojant mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus už teršalus, kuriems TIPK leidime Nr.(duomenys neskelbtini) buvo nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, netaikė privalomo taikyti pagal Įstatymą koeficiento 1,2. Nustatyta, kad koeficientas 1,2 netaikytas 2014 metais: Kėdainių VĮ bendrasis azotas 37,6404 t, Josvainių VĮ BDS7 0,6410 t, Kunionių VĮ BDS7 0,1010 t, Labūnavos VĮ BDS7 0,3214 t, Aristavos VĮ BDS7 0.0938 t, Krakių VĮ BDS7 0,0945 t, Dotnuvos VĮ BDS7 0.2016 t. Šėtos mokyklos VĮ BDS7 0,0318 t. Tuo pažeidė Įstatymo 6 str. 3 punktą ir 8 str. 2 punktą ir Aprašo 2 punktą. Už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas, apskaičiuodamas mokestį už visą išmesto ar išleisto į Aplinką teršalo kiekį, iš viso netaikė privalomo taikyti pagal Įstatymą koeficiento (k = 1,2), dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 15 punktu paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 9494,00 (devyni tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt keturi eurai, 00 et) Eur.
1.6. Pareiškėja išgavo be leidimo požeminio vandens išteklius nuo 2014 liepos 1 d. iki 2018 gruodžio 31 d. 2014-2018 metais Pareiškėja neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotų leidimų, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymu Nr. 1-1034 ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo", naudoti gėlo požeminio vandens išteklius.
Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos“.
Atsižvelgiant į šią nuostatą, TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ TIPK leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“ Nociūnų, Vainikų, Kunionių, Saviečių, Tiskūnų, Pavermenio, Angirių, Bernaičių, Surviliškio, Petkūnų, Taujankos, Kampų, Aristavos, Krakių, Meironiškio, Plinkaigalio, Miegėnų, Barkūniškio-Dovidiškių, Gudžiūnų, Kalnaberžės, Lipliūnų, Vikaičių, Šlapaberžės, Pajieslio, Šėtos, Pagirių, Ažytėnų, Pernaravos, Langakių, Pelūtavos, Kaplių, Songailų, Okainių, Jakšių, Paaluonio, Apytalaukio, Sičionių, Pamėklių, Pilionių-Jaunakaimio, Pašušvio, Dvaro, Vaiškonių, Bartkūniškio, Bokštų, Paežerių, Truskavos, Beržų vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis LR Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautas be leidimo. Tuo pažeidė LR Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 str. 1 dalį ir LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1-1163 5 str. 1 dalį.
2014 metais be leidimo išgauta pagal mokestinius laikotarpius: III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33812 m³ ir kito požeminio vandens -50102 m³, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 35652 m³ ir kito požeminio vandens - 62519 m³.
2015 metais be leidimo išgauta: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 30256 m³ ir kito požeminio vandens - 37879 m³, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33022 m³ ir kito požeminio vandens - 58501 m³- III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 41 881,45 m³ ir kito požeminio vandens - 79488,55 m³, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33941,91 m³ ir kito požeminio vandens 49287,09 m³.
2016 metais be leidimo išgauta: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 30147,29 m³ ir kito požeminio vandens 57044,71 m³, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 34933,54 m³ ir kito požeminio vandens 64833,46 m3, III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 39808,17 m³ ir kito požeminio vandens 53266.83 m³, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33861,26 m³ ir kito požeminio vandens 38684,74 m³.
2017 metais be leidimo išgauta: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33054,33 m³ ir kito požeminio vandens 37098,67 m³. II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 36255.14 m³ ir kito požeminio vandens 41888.86 m³ III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 35979.44 m³ ir kito požeminio vandens 35688,56 m³, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 33058.35 m³ ir kito požeminio vandens 36731,65 m³.
2018 metais be leidimo išgauta: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 31309 m³ ir kito požeminio vandens 35014 m³, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 36391 m³ ir kito požeminio vandens 60559 m³ III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 38759 m³ ir kito požeminio vandens 56676 m³, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 34239 m³ ir kito požeminio vandens 35940 m³.
Už be leidimo išgautą požeminį vandenį nuo 2014 metų liepos 1 d. iki 2018 metų gruodžio 31 d., vadovaujantis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1-1163 6 str. 2 dalimi, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu yra 1069943,00 (vienas milijonas šešiasdešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt trys eurai) Eur.
Departamentas 2020 m. birželio 3 d. priėmė Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-56, kur atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, Patikrinimo aktu nustatytas faktines aplinkybes bei pažeidimus bei įvertinęs pareiškėjos 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 4-169 pateiktas pastabas bei argumentus pakeitė Patikrinimo aktą ir atliko perskaičiavimus, kadangi buvo nustatyta nedeklaruota neviršijant TL nustatytų metinių normatyvų tarša 2017 m. Josvainių VĮ BDS7 0 t, Sirutiškio VĮ BDS7 0,0002 t. Todėl paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo neviršijančios metinio normatyvo taršos, sumažėjo 23,00 eurais ir buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 24112,00 (dvidešimt keturi tūkstančiai vienas šimtas dvylika eurų, 00 et) Eur. Šiuo Sprendimu pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 6 d., 9 str. 1 d., 4 d. 1 p., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 p. nuostatas bei tvarką už 2014-2018 m. atskirais mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius ir požeminio vandens išteklių išgavimą neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo, pareiškėjai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu bendroje sumoje - 1 648 438,00 Eur.
Dėl senaties termino
Pareiškėja cituodama Mokesčio administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.– remiantis 2019 m. liepos 16 d. įstatymu Nr. XIII-2353 (TAR, 2019, Nr. 2019-12443)) (TAR, 2018, Nr. 2018-10972)), teigia, kad pareiškėjai mokestis gali būti apskaičiuotas tik už 2016 m., 2017 m. ir 2018 m. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas dalyje, kurioje mokesčiai yra perskaičiuojami už 2014 m. ir 2015 m. turėtų būti panaikinti.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis patikrinimas pradėtas vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies akto redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. straipsnio pakeitimo. Departamentas, vadovaudamasis MAĮ 121 straipsnio 1 dalimi 2019 m. kovo 26 d. parengė pareiškėjai pranešimą apie planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo patikrinimo, kuriuo pareiškėją informavo, kad pradedamas pareiškėjos mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2014–2018 metus.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai jeigu šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo metu mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebaigtos, joms yra taikomi iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galioję mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai (Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinis patikrinimas pradėtas 2019 m. kovo 26 d. pranešimu apie planinį mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo patikrinimo ir baigtas 2020 m. kovo 30 d. surašius patikrinimo aktą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, galiojusi iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo, ir ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Todėl, Departamentas vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamas atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 m. ir praėjusius penkerius 2018 m., 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m.
Dėl pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių už Ftalato išleidimą į gamtinę aplinką
Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčio objektas yra išmetami į aplinką taršalai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.
Nuotekų tvarkymo reglamente patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006-05-17 įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas) nurodoma, kad Reglamento nuostatos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems nuotekas į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, išduodančioms sąlygas objektų, susijusių su nuotekų išleidimu, projektavimui, išduodančioms leidimus nuotekų išleidimui, vertinančioms planuojamų išleisti arba išleidžiamų nuotekų poveikį aplinkai ir kitaip reguliuojančioms nuotekų išleidimą.
Reglamento 16 punkte (aktuali redakcija nuo 2006-05-17 iki 2007-10-26) ir 15 punkte (aktuali redakcija nuo 2011-04-03 iki 2013-04-30) nurodoma, kad išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose pavojingų medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą „Ribinė koncentracija į gamtinę aplinką“ vertę ir/ar kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą nuotekų išleidimui, kuriame būtų reglamentuotas prioritetinių pavojingų medžiagų ir/arba pavojingų medžiagų išleidimas. Pradėti naują veiklą (arba keisti esamą), kurios metu su nuotekomis būtų išleidžiamos (į aplinką arba nuotakyną) prioritetinės pavojingos ir/arba 2 priedo A dalyje nurodytos pavojingos medžiagos, draudžiama. Esamas prioritetinių pavojingų ir 2 priedo A dalyje nurodytų pavojingų medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti mažinamas ir palaipsniui nutrauktas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkte nustatyta, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.
Pareiškėjai yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas (toliau – TIPK leidimas) pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 priedą. Pareiškėjas turi Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2004-12-29, 2005-04-19 ir 2008-12-22 koreguotą, 2011-12-30 atnaujintą. 2014-12-31 pakeistą į Taršos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini), 2016-07-29 koreguotą.
Kauno RAAD 2018 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (KERA)-D2-1069 informavo Agentūrą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksploatuojami Kėdainių m. nuotekų valymo įrenginiai, juos valant į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta Ftalato koncentracija, kuri viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nėra nuginčyta Kauno RAAD rašte nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja teršia aplinką Ftalatais. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. pareiškėja neturėjo nei TIPK leidimo, nei taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų - Ftalato - išmetimo į aplinką normatyvas. Be to, nustatyta ir tai, kad pareiškėja už išleistą į aplinką Ftalatą nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui. Tuo tarpu atsižvelgus į paminėtą įstatyminį reglamentavimą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo gauti taršos leidimą dėl Ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą Ftalatus ir už juos sumokėti mokesčius. Pažymėtina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230) 4 p. nustato, kad neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Taigi, be leidimo išmestas į aplinką taršalų (Flatatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą. Todėl pareiškėjos argumentai dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo yra atmestini.
Pareiškėja teigia, kad Ftalato išleidimo į aplinką uždraudimas bus tik 2033 metais, todėl pareiškėjai negali kilti neigiamų pasekmių už 2014-2018 metais į aplinką išleistą Ftalatą. Pareiškėjos argumentas yra atmestinas, kadangi šiuo atveju Ftalato išleidimas į aplinką iki 2033 metų yra leidžiamas tik turint leidimą, o pareiškėjai neigiamos pasekmės kilo ne dėl Ftalatų išleidimo į aplinką apkritai, tačiau dėl Ftalatų išleidimo į aplinką neturint tam leidimo, neteikiant deklaracijų ir nemokant taršos mokesčio į valstybės biudžetą.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Ftalatai nuotekų sistemoje atsiranda ne dėl jos valios, o dėl to, kad šie patenka fiziniams ir juridiniams asmenims naudojant vandenį, todėl pareiškėjai tvarkant nuotekas nepadidėja ir negali padidėti nuotekose esančių Ftalatų kiekis. Nurodo, kad jai objektyviai nebūtų įmanoma iš nuotekų pašalinti Ftalatus, kadangi pareiškėjos turimi nuotekų valymo įrenginiai atlieka tik biologinį nuotekų valymą, o Ftalatas yra cheminė medžiaga
Pažymėtina, kad pareiškėja yra nuotekų tvarkytoja. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, kad Nuotekų tvarkytojas turi užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus nuotekų išleidimui taikomus reikalavimus. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėja yra atsakinga už nuotekų išleidimą, todėl pareiškėja privalėjo imtis tokių priemonių, kad užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Atsižvelgus į tai, teismas nurodytus pareiškėjos argumentus laiko nepagrįstais.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimo departamento (toliau - ir ATD) specialistai iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). ATD ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. ATD naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Byloje nėra ginčo, kad atliekant Ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose: mėginių indų paruošimas ir laikymas, standartinių tirpalų paruošimas ir saugojimas, mėginio paruošimas analizei ir saugojimas, chromatografinės analizės atlikimas, tyrimų kokybės užtikrinimas, įskaitant ir tuščiųjų mėginių tyrimus. Taigi, kadangi atliekant Ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjai, o už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pati pareiškėja buvo atsakinga už mėginio paėmimą.
Pareiškėja skunde akcentuoja, kad jai negali būti taikomos poveikio priemonės dėl Ftalato išleidimo į aplinką Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalies pagrindu, nes Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ taršos leidimo sąlygų peržiūros“ pareiškėjai buvo suteikta klaidinga konsultacija. Be to, pareiškėja mano, kad Agentūra anksčiau nurodytu raštu patvirtino, kad pareiškėja neturėjo pareigos įtraukti į Taršos leidimą Ftalato.
Pažymėtina, kad Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ taršos leidimo sąlygų peržiūros“ informavo pareiškėją ir Aplinkos apsaugos ministeriją, jog Agentūra gavo Departamento raštą, kuriame nustatyta, jog po valymo į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta 6.91 ftalato koncentracija, kuri viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekį DLK nuotekose. Agentūra įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyti veiklos vykdytoją, kuris nuotekas išleidžia į Kėdainių vandenų nuotekų tinklus ir kurio veiklos metu susidaro ftalato bei nutraukti ftalato išleidimą į gamtinę aplinką. Apie atliktus veiksmus ir gautus rezultatus iki 2018 m. spalio 1 d. įmonė privalo raštu informuoti Agentūrą ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą. Rašte taip pat nurodyta, kad peržiūrėjus Leidimo Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini) sąlygas, vadovaujantis Taisyklių 50.2 punktu Agentūra priėmė sprendimą, kad pagrindo keisti leidimą nėra, tačiau vykdoma veikla turi atitikti šio leidimo sąlygas.
VAĮ 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektų konsultavimas yra neatsiejama ūkio subjektų veiklos priežiūros dalis. Jeigu ūkio subjektas vadovaujasi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo, jo įgalioto asmens ar kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti (klaidinga) teisės aktų reikalavimų, ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos (VAĮ 363 str. 2 d.).
Vadovaujantis VAĮ 36³ straipsnio 2 dalimi, poveikio priemonių už netinkamą teisės aktų vykdymą netaikymas ūkio subjektui yra siejamas su šių kumuliatyvių sąlygų buvimu: 1) priežiūrą atliekantis subjektas (jo atstovai) turi būti raštu pateikęs arba viešai paskelbęs konsultaciją; 2) tokia konsultacija turi būti „vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu“ pripažinta „neatitinkančia (klaidinga) teisės aktų reikalavimų“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-99-968/2020).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas norminiuose administraciniuose aktuose teisės normas formuluoti aiškiai ir suprantamai negali būti suprantamas kaip reiškiantis, kad bet koks norminio administracinio akto neaiškumas suponuoja prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš esmės neaiškus ir nesuprantamas teisinis tekstas norminiame administraciniame akte yra neteisėtas, be kita ko, todėl, kad sukelia teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio teisinių santykių dalyviams apribojama galimybė numatyti, koks elgesys bus laikomas neteisėtu. Taikant teisę yra įprasta, kad kartais jos turiniui atskleisti turi būti pasitelkiama profesionalų teisinė pagalba ar, be kita ko, vadovaujantis VAĮ 36³ straipsniu, dėl išaiškinimo kreipiamasi į atsakingą viešojo administravimo subjektą, kuris turi bendrą pareigą teikti konsultacijas (žr. 2018 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-822/2018).
Teismas išanalizavęs Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštą konstatuoja, kad pareiškėjai nebuvo suteikta klaidinga konsultacija. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. rašte nurodė, kad pareiškėjos vykdoma veikla turi atitikti Leidimo Nr. (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini) sąlygas. Be to, pareiškėja minėtu raštu buvo įpareigota nutraukti Ftalato išleidimą į gamtinę aplinką. Atsižvelgiant į tai, nesutikta su pareiškėja, kad šiuo raštu Agentūra suteikė klaidingą konsultaciją, ir kad ji dėl šio rašto turi būti atleista nuo viso jai apskaičiuoto mokesčio už Ftalato išleidimą į aplinką.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – įsakymas Nr. D1-259) 2.7 punktu, taikant 2002 m. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 priedo kriterijus išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, jie prilyginami taršos leidimams ir nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taisyklių reikalavimai.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministras įsakymu Nr. D1-259 Agentūrai pavedė nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą; nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka keisti pagal 2002 m. Taisyklių 2 priedo kriterijus išduotus TIPK leidimus ir naikinti jų galiojimą. Agentūra iki 2014-06-30 leidimų išdavimo procese nedalyvavo. Taisyklėse reglamentuojama, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius atitinkančius Taisyklių 1 priede nustatytus kriterijus, ir Agentūra, išduodanti leidimus, peržiūrinti leidimų sąlygas, keičianti leidimus ir panaikinanti leidimų galiojimą.
Leidimą pagal veiklos vykdytojo pateiktą paraišką išduoda, pakeičia ir jo galiojimą panaikina Agentūra (Taisyklių 8 p.). Leidimas išduodamas neterminuotam laikui, tačiau nustatydama leidimo sąlygas, Agentūra gali nustatyti sąlygas tam tikram laikotarpiui, po kurio leidimo sąlygos turi būti peržiūrimos, keičiamos ar leidimas gali būti panaikintas Taisyklių nustatyta tvarka (Taisyklių 13 p.). Išduodant, pakeičiant leidimus, nustatant leidimo sąlygas ir eksploatuojant įrenginius turi būti užtikrintas Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytų principų laikymasis (Taisyklių 14 p.). Specialiąją dalį „Nuotekų tvarkymas ir išleidimas“ pildo ir teikia veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginį, kuriame vykdoma ūkinė veikla atitinka Taisyklių 1 priedo 1 dalyje nurodytus kriterijus. Šioje dalyje pateikiama ši informacija (2 priedo 1 priedėlis): susidarančių (ar planuojamų susidaryti) nuotekų rūšis, paviršinis vandens telkinys (priimtuvas), į kurį ketinama išleisti nuotekas; planuojamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas, tarp jų prioritetinėmis medžiagomis; išleidžiamų į aplinką teršalų inventorizacijos ir (ar) poveikio nuotekų priimtuvui apskaičiavimo dokumentai, parengti pagal Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, reikalavimus; prie šios specialiosios paraiškos dalies pridedama vandenų taršos prioritetinėmis medžiagomis mažinimo programa, planuojant taršą ar esant vandenų taršai šiomis medžiagomis, parengta pagal Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, reikalavimus (Taisyklių 21 p.). Visais atvejais – nurodoma, kad paraiškoje pateikiami duomenys yra teisingi (Taisyklių 26.4.1 p.).
Paraiška leidimui gauti arba pakeisti su pagal Taisykles reikalaujamais kartu pateikti dokumentais ir paraiškos (su priedais) įrašu skaitmeninėje laikmenoje pateikiama Agentūrai. Pateikiamas 1 paraiškos egzempliorius. Paraiška leidimui gauti arba pakeisti taip pat gali būti teikiama elektroninėmis priemonėmis, tiesiogiai ar per kontaktinį centrą, nurodytą Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme (Taisyklių 29 p.). Leidimas išduodamas ar pakeičiamas pagal veiklos vykdytojo parengtą ir Agentūros pagal Taisyklių 30.1 punktą priimtą paraišką (Taisyklių 40 p.). Leidimas keičiamas esant bent vienai iš Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 6 dalyje nurodytų pakeitimo sąlygų (Taisyklių 44 p.). Leidimui pakeisti veiklos vykdytojas pateikia Agentūrai paraišką leidimui pakeisti ir dokumentus, patvirtinančius pasikeitusius duomenis. Leidimas pakeičiamas tiek, kiek pasikeitė leidimo sąlygos (Taisyklių 45 p.). Siekdama, kad leidimo reikalavimai atitiktų teisės aktų reikalavimus, Agentūra privalo peržiūrėti leidimo sąlygas šiais atvejais: per du mėnesius po kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto planinio ar neplaninio patikrinimo, kurio metu buvo nustatyta, kad veiklos vykdytojas pažeidė leidimo sąlygas; kai veiklos vykdytojo atliekamo aplinkos monitoringo (stebėsenos) duomenys rodo, kad įrenginio keliama tarša yra didelė ir įrenginys eksploatuojamas pažeidžiant leidime nustatytas sąlygas; pasikeitus teisės aktams, pagal kuriuos nustatomos leidimo sąlygos; kai veiklos vykdytojas raštu praneša Agentūrai, kad saugiam įrenginio eksploatavimui reikia naudoti kitas technologijas (Taisyklių 47 p.). Leidimo dalis, kurioje nustatytos pavojingų medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir (ar) 2 priedo A dalyje ir (ar) B dalies B1 sąraše ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis, turi būti peržiūrima ne rečiau kaip kas ketveri metai, skaičiuojant nuo pirmojo pagal Taisykles išduoto leidimo išdavimo datos (Taisyklių 48 p.).
Peržiūrėdama leidimo sąlygas, Agentūra naudojasi kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atliktų tikrinimų rezultatais ir veiklos vykdytojo atliekamo aplinkos monitoringo (stebėsenos) duomenimis (Taisyklių 49 p.). Leidimo sąlygų ir Taisyklių reikalavimų laikymosi kontrolė vykdoma Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Taisyklių 55 p.). Po kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto planinio ar neplaninio patikrinimo, kai nustatoma, kad veiklos vykdytojas pažeidė leidimo sąlygas, regiono aplinkos apsaugos departamento privalo nedelsiant raštu informuoti Agentūrą apie nustatytą leidimo sąlygų pažeidimą (Taisyklių 56 p., galiojanti redakcija 2015-12-31-2016-04-28).
Iš paminėta teisinio reglamentavimo matyti, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka veiklos vykdytojai, t. y. būtent pareiškėjai.
Taigi, pareiškėja, įsigaliojus Reglamento nuostatoms, privalėjo kreiptis į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir/ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis.
Teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjos vykdomos veiklos pobūdį, mastą ir šios veiklos vykdymo metu į paskleistų teršalų neigiamą poveikį aplinkai, pareiškėja privalėjo atsakingai ir rūpestingai bei laiku atlikti TIPK ir / ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jai įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir / ar taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monotoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Kadangi pareiškėja šių pareigų tinkamai nevykdė, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio ir Aprašo 14 punkto nuostatų pareiškėjai pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu - 540 524 Eur.
Tačiau pažymėtina, kad Agentūra ir Departamentas pagal jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas pvz. Aplinkos apsaugos departamento nuostatų (patvirtintų Aplinkos ministro 2018-04-06 įsakymu Nr. D1-277(galiojanti redakcija nuo 2018-09-06) 10.5. p., kuriame numatytas viena iš Departamento funkcijų, siekiant veiklos tikslų - kontroliuoti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi nustatytų teršalų išmetimo ir išleidimo į aplinką bei aplinkos kokybės normų; Aplinkos apsaugos agentūros nuostatų (patvirtintų Aplinkos ministro 2004-07-12 įsakymu Nr. D1-385) 10.2.28. p. kuriame numatyta viena iš Agentūos funkcijų siekiant vykdyti ūkinės veiklos aplinkosauginį reguliavimą - priimti sprendimus dėl paraiškų gauti ar pakeisti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ar taršos leidimus priėmimo, išduoti, pakeisti TIPK ar taršos leidimus, atlikti šių leidimų sąlygų peržiūrą ir priimti sprendimus dėl šių leidimų pakeitimo, sąlygų peržiūrėjimo ar galiojimo panaikinimo, atliko nepakankamą kontrolę, t. y. laiku nenustatė, kad pareiškėja nesilaiko nustatytų teršalų išleidimo į aplinką normų, o pagal 2015-11-12 tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2015-394/1 ir 2017-02-27 tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2017-19/1 nustačiusios, kad pareiškėjos išleidžiamose nuotekose yra Ftalatų nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų, t. y. neinformavo pareiškėjos, neįpareigojo pakeisti jos turimus leidimus, neįpareigojo nutraukti Ftalatų išleidimą į aplinką, kas iš esmės lėmė, kad pareiškėja nuo 2014 m. netinkamai vykdė teisės aktus, t. y. nepasikeitė turimų leidimų taip, kad jie apimtų ir Ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką ir nemokėjo nustatytų mokesčių, o tai yra pagrindas sumažinti pareiškėjai paskirtą sankciją.
Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014-2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. birželio 3 d. Nr. AS-56 apskaičiuotas 540 524 Eur už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą į aplinką išleistą Ftalato kiekį mažinamas iki 162 157,2 Eur (540 524/10*3).
Dėl išgauto požeminio vandens
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – MVGIĮ) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (MVGIĮ 2 straipsnis). MVGIĮ 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, iki 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys).
Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti požeminį vandenį.
Departamento Sprendime buvo nurodyta, kad nustatyti 2014-2018 metais be leidimo išgauti požeminio vandens ištekliai. Pažymėtina, kad pareiškėjos TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) Nociūnų, Vainikų, Kunionių, Saviečių Tiskūnų, Pavarmenio, Angirių, Beinaičių, Surviliškio, Petkūnų, Taujankos, Kampų, Aristavos, Krakių, Meironiškio, Plinkaigalio, Miegėnų, Barkūniškio-Dovidiškių, Gudžiūnų, Kalnaberžės, Lipliūnų, Vikaičių, Šlapaberžės, Pajieslio, Šėtos, Pagirių, Ažytėnų, Pernaravos, Langakių, Pelūtavos, Kaplių, Songailų, Okainių, Jakšių, Paluonio, Apytalaukio, Sičionių, Pamėklių, Pilionių-Jaunakaimio, Pašušvio, Dvaro, Vaiškonių, Barkūniškio, Bokštų, Paežerių, Truskavos, Beržų minėtos vandenvietės (toliau – ginčo vandenvietės) nebuvo įtrauktos.
Pareiškėja nurodo, kad visas pareiškėjos vandenvietes nurodžius TIPK leidimo 3 punkte konstatuotina, kad į TIPK leidimą ginčo vandenvietės buvo įtrauktos.
Teismas pažymi, kad įvertinus TIPK leidimą konstatuotina, jog TIPK leidimo 3 punkte yra nurodyta tik bendra pareiškėjos vykdomos ūkinės veikos vietos veiklos padėtis vietovės plane ir išvardintos visos pareiškėjos turimos vandenvietės. Tuo tarpu TIPK leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) 15 lentelėje, kurioje deklaruotos konkrečios vandenvietės, kuriose vykdomas vandens paėmimas ir vartojimas, ginčo vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl Patikrinimo akte pagrįstai konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2014-0701 iki 2018-12-31 šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 str. ir 13 str. pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 str. 4 d., laikytinas išgautas be leidimo. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėja turėjo leidimą naudoti požeminį vandenį tam tikrose vandenvietėse, tačiau minėtos ginčo vandenvietės, už kurias pareiškėjai buvo paskaičiuotas mokestis didesniu koeficientu, nebuvo įtrauktos į pareiškėjos TIPK. Todėl konstatuotina, kad ginčo vandenviečių, kurios nebuvo įtrauktos į TIPK leidimą naudojimosi sąlygų leidimas neapibrėžė, todėl pareiškėja turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl minėtų vandenviečių eksploatavimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių ginčo laikotarpiu naudojo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Konstatuotina, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Pareiškėja skundą grindžia ir argumentais, kad sumokėjo visus mokesčius už išgautą požeminį vandenį, taip pat nurodo, kad Departamentas Sprendimu siekia, jog pareiškėja dar kartą sumokėtų mokestį už išgautą vandenį, naudojant koeficientą, nors visi mokesčiai pasak pareiškėjos jau yra sumokėti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr. pvz. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
Byloje nėra duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Departamento pareigūnai atlikę patikrinimą, nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių, pareiškėja mokesčių deklaracijas VMI teikė laiku. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už išgautą požeminį vandenį vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu. Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, taip pat pareiškėja jau buvo sumokėjusi mokestį, todėl iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą, be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už 2014-2018 m. laikotarpį padidinti 2 kartus.
Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014-2018 m. laikotarpį padidinti 1,5 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. birželio 3 d. Nr. AS-56 apskaičiuotas 1 069 943 Eur už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 213 988, 60 Eur (1 069 943/10*2).
Dėl kitų pareiškėjai apskaičiuotų taršos mokesčių
Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja nedeklaravo viršnormatyvinės taršos teršalu BDS₇, patekusiu į aplinką iš Miegėnų, Pavermenio ir Surviliškio nuotekų valymo įrenginių.
Pažymėtina, kad iš Pavermenio ir Miegėnų nuotekų valymo įrenginių teršalas BDS₇ pateko laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. kai tuo tarpu leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išleisti taršalą BDS₇ pareiškėjai buvo išduotas 2014 m. gruodžio 31 d. Taigi, pareiškėja į aplinką nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. leido taršalą BDS7 neturėdama tam leidimo.
Taip pat Sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d. eksploatavo Surviliškio nuotekų valymo įrenginius ir į aplinką taip pat išleido BDS₇ taršalo. Kai tuo tarpu leidimas pareiškėjai eksploatuoti taršalą BDS₇ iš Surviliškio nuotekų valymo įrenginių buvo išduotas 2016 m. liepos 28 d. todėl pareiškėja nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d. eksploatavo taršalą BDS₇ be leidimo.
Teismas konstatuoja, kad neturint TIPK ar taršos leidimo su jame nustatytais teršalų į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo į aplinką išmestas teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą, todėl pareiškėja pažeidė Įstatymo 8 str. 2 ir 3 punktus ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 2,4 ir 9 punktus. Taigi, todėl atsakovo Sprendimo dalis dėl papildomai apskaičiuoto mokesčio už BDS₇ taršalo išleidimą į aplinką minėtais laikotarpiais yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjos argumentas dėl šios dalies panaikinimo yra atmestas.
Sprendimo 3 punkte nurodyta, kad nustatyta nedeklaruota neviršijanti TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) ir taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų metinių normatyvų tarša 2014-2018 metų mokestiniais laikotarpiais. Pareiškėja skunde nurodo, kad gavo mokymus, kuriuose buvo teigiama, kad tai atvejais, kai pareiškėjos ir Kauno RAAD laboratorijų rezultatai skiriasi iki 20 procentų, duomenys turi būti vedami pagal pareiškėjos laboratorijos rezultatus, o kai rezultatai skiriasi daugiau kaip 20 procentų – duomenys turi būti vedami kaip pareiškėjos ir Kauno RAAD laboratorijų rezultatų vidurkis. Pažymėtina, kad Aprašo 9 punkte numatyta, kad jeigu mokesčio mokėtojo ir aplinkos apsaugos valstybės kontrolės tikslais atliktų laboratorinių tyrimų / matavimų rezultatai nesutampa, tada yra vadovaujamasi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslais atliktų laboratorinių tyrimų duomenimis. Be to, pažymėtina, kad Departamentas atsižvelgė į pareiškėjos pastabas dėl patikrinimo akto ir sumažino pareiškėjai mokėtiną mokestį.
Pareiškėja taip pat ginčija ir Sprendimo 4 punktą, kuriame numatyta, kad patikrinimo metu buvo nustatyta nedeklaruota, viršijanti TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) ir taršos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus metinius normatyvus tarša 2014-2018 metų mokestiniais laikotarpiais. Pareiškėja skunde nurodo, kad skaičiuojant mokestį buvo remtasi taršos leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir faktiniais nuotekų taršalų kiekiais. Pažymėjo, kad taršalų kiekiai yra registruojami ir pateikiami teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, apskaitos žurnaluose. Taip pat nurodo, kad laboratorinius tyrimus atlieka, teršalų kiekius apskaičiuoja, apskaitos žurnalus pildo ir duomenis pateikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ laboratorija.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 8 str. 3 d. mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį ir Įstatymo 8 str. 6 d. numatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Patikrinimo metu buvo nustatyti nedeklaruoti leistinų taršos metinių normatyvų viršijimai, todėl Departamentas tinkamai pagal faktiškai išmestą į aplinką teršalų kiekį priskaičiavo mokėtina mokestį didesniu tarifu.
Pareiškėja nurodo, kad apskaičiuojant mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių neturėjo būti taikomas 1,2 koeficientas. Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad mokestinis laikotarpis buvo 2014 metai ir tais pačiais metais buvo keičiamas (patikslinamas TIPK), turėjo būti vadovaujamasi, tokia TIPK redakcija, kuri galiojo mokestinio laikotarpio pabaigoje. Šis pareiškėjos argumentas yra atmestinas, kadangi Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės nenumato Taršos leidimo galiojimo atgal. Pažymėtina, kad pareiškėjos 2011-12-30 atnaujintame TIPK leidime buvo nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas teršalui BDS₇ Josvainių, Kunionių, Labūnavos, Aristavos, Krakių, Dotnuvos ir Šėtos nuotekų valymo įrenginiams, kuris galiojo iki 2014-12-31, kol pareiškėjai buvo išduotas Taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į tai kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 1 648 438,00 Eur, iki 414 116,80 (162 157,2 + 174 + 24 112 + 4 191 + 9 494 + 213 988, 60). Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai pagal 2020 m. liepos 2 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatas D. K.. Teisme 2020 m. gruodžio 21 d. gautas pareiškėjos prašymas priteisti jai 4 719 Eur bylinėjimosi išlaidų. Su prašymu pateikė 2020 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 268,75 Eur už skundo parengimą ir pateikimą teismui) ir 2020 m. rugsėjo 25 d. bankinio pavedimo išrašą, patvirtinantį sąskaitos apmokėjimą, taip pat 2020 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 450,25 Eur už atstovavimą teismo posėdyje), 2020 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja už skundą sumokėjo 23 eurus žyminio mokesčio.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016)
Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 1 648 438,00 eurų mokestį sumažinti iki 414 116,80 eurų.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.