Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (po reorganizavimo – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 17 d. nutarimą Nr. O3-82 ,,Dėl UAB ,,Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas, skundžiamas nutarimas).

2.1. Nutarime nurodyta, kad Bendrovės filialas „Kelmės šiluma“ (toliau – ir Filialas) neįvykdė Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (toliau – ir EIR įstatymas) 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 1 d.) nustatyto įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai (toliau – ir birža) 2015 metais įsigyjant ne mažiau kaip 50 proc. elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį. Ginčijamas Nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjas neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, todėl atsakomybė neturi būti taikoma, nes tokiu būdu būtų pažeistas proporcingumo principas.

2.2. Filialo poreikiams reikalingas biokuro kiekis 2015 metų antrąjį pusmetį buvo sumažėjęs dėl rugpjūčio–spalio mėnesiais vykusios Filialo katilinės rekonstrukcijos, montuojant naują biokuro katilą, dėl to senasis biokuro katilas negalėjo veikti (tai 96 tne sumažino biokuro poreikį). Be to, dėl anomaliai aukštos lauko temperatūros Filialo biokuro katilas savo galios neišnaudojo ir 2015 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, dėl to Filialas negalėjo įsigyti 149 tne biokuro. Iki reikiamos EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos 50 proc. dalies trūko itin nedaug. Nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju sudaro prielaidas taikyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, kai EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai energetikos įmonėms netaikomi. Todėl Bendrovės ir (ar) jos Filialas negali būti laikomi pažeidę nustatytą reikalavimą, o net jei ir būtų nustatyta, kad pažeidimas buvo padarytas, pareiškėjui neturėtų būti taikoma atsakomybė arba pareiškėjo nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos bent jau kaip lengvinančios atsakomybę.

2.3. 2015 etai – ataskaitiniai metai – buvo pereinamasis laikotarpis, kuomet nebuvo suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir EIR įstatymo 19¹ straipsnio reikalavimų vykdymo. Dėl to, Bendrovė negalėjo įvykdyti minėtų reikalavimų taip, kaip aiškina atsakovas. Jei Bendrovė (Filialas) ir padarė EIR įstatymo pažeidimą, toks pažeidimas turėtų būti laikomas mažareikšmiu, kadangi galbūt padarytu pažeidimu nėra padaryta esminė žala kitų asmenų interesams, pažeidimas yra nutrauktas, dėl šio pažeidimo nėra kilę padariniai.

2.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36³ straipsnio 2 dalies nuostata, tuo atveju, jei ūkio subjekto pažeidimą nulėmė priežiūros institucijos konsultacija, poveikio priemonės tokiam ūkio subjektui neturi būti taikomos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Komisija tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu Nr. R2-(T)-1419 pirmąjį kartą išreiškė poziciją, jog EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos kainos, atžvilgiu. Bendrovė iki pat 2015 metų pirmojo ketvirčio pabaigos objektyviai negalėjo numatyti, kad minėtas EIR įstatymo reikalavimas bus taikomas būtent filialams, o ne visai Bendrovei. Pareiškėjas 2015 m. balandžio mėn. pabaigoje, susipažinęs su Komisijos pozicija, ėmė veiklą vykdyti taip, kad ši elgsena atitiktų Komisijos poziciją, tačiau jau buvo praėjęs trečdalis vertinamo 2015 metų laikotarpio. Komisija šių aplinkybių neįvertino.

2.5. Į Kelmėje esančią katilinę 2015 metais buvo pristatomas biokuras, įsigytas sutartimi po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtintų Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurio reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklių (toliau – ir Pirkimo taisyklės) nustatyta tvarka įvykdyto ir 2011 m. sausio mėnesį užbaigto viešojo pirkimo (kuris dėl to negali būti laikomas įsigytu 2015 metais), ir 2006 metais įsigytas rezervinis biokuras, kurio įsigijimo kaina buvo mažesnė nei 2015 metais buvusios biokuro biržos vidutinės kainos. Minėtas 2006 metais įsigytas rezervinis biokuro kiekis (154,133 tne), skaičiuojant pareiškėjo biržoje įsigytą biokuro kiekio procentinę dalį, turi būti prilygintas būtent biržoje įsigytam biokuro kiekiui. Todėl vertintina, kad biržoje įsigytas biokuro kiekis sudaro 46,37 proc. Filialo reikmėms priimto 2015 metų biokuro kiekio. Atsižvelgus į aplinkybes dėl anomaliai šiltų oro sąlygų, dėl kurių Filialas neišnaudojo savo galios, o tai 96 tne sumažino biokuro kiekį, bei Filialo biokuro katilo remontą, dėl ko Filialas negalėjo įsigyti 149 tne biokuro, ši procentinė dalis siekia daugiau kaip 53 proc. viso 2015 metų Filialo reikmėms priimto biokuro kiekio.

2.6. Komisija netinkamai aiškino EIR įstatymo nuostatas, nukrypdama tiek nuo lingvistinio, tiek nuo sisteminio, loginio ir teleologinio teisės aktų aiškinimo metodų. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas pažeidė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte šilumos tiekėjui nustatytą reikalavimą 2015 metais įsigyti mažiausiai 50 proc. biokuro biržoje, prieita Bendrovės filialus (ar net dar smulkesnius struktūrinius padalinius, esančius didesnio filialo veiklos teritorijos dalimi) vertinant kaip atskirus šilumos tiekėjus. Visgi EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinant taikant minėtus teisės aiškinimo metodus, tokia išvada yra nepagrįsta, nes šilumos tiekėju turėtų būti laikoma tik Bendrovė, o ne atskiri jos padaliniai.

2.7. Komisija praleido Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 36 straipsnio 13 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 16 d.) nustatytą sankcijos skyrimo senaties terminą. Komisija aptariamu klausimu buvo parengusi 2016 m. liepos 14 d. pažymą Nr. O5-181, 2016 m. liepos 25 d. pažymą Nr. O5-188 ir 2016 m. spalio 13 d. pažymą Nr. O5-255. Taigi jau nuo 2016 m. liepos 14 d. Komisijai buvo aiškios visos aplinkybės, susijusios su biokuro įsigijimu ir naudojimu.

2.8. Atsakovo pateiktas EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojamos sąvokos „šilumos tiekėjas“ aiškinimas pažeidžia esminius teisėtumo, teisėtų lūkesčių principus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) garantuojamas baudžiamajam procesui analogiškas procesines garantijas, kad visi neaiškumai aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai (in dubio pro reo) ir įstatymas negalioja atgal (įstatymas negalioja atgal). Nei vienas teisės aktas pareiškėjui nesudarė prielaidų manyti, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama „šilumos tiekėjo“ sąvoka apima ne tik Bendrovę, bet ir atskirus jos padalinius (pvz., filialus). Todėl pareiškėjo baudimas, kai tik ataskaitinio laikotarpio viduryje pareiškėjui buvo išaiškinta minėta EIR įstatymo norma, yra nesuderinamas su minėtais teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir baudimo principais.

2. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėto straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies, tačiau minėtoje nuostatoje numatytos „objektyvios aplinkybės“ turi būti suprantamos taip, kaip jas detalizuoja Pirkimo taisyklės. Šių taisyklių 21 punkte (redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 4 d.) numatyti atvejai yra pripažįstami objektyviomis priežastimis, dėl kurių energetikos įmonė negalėjo įsigyti jai reikalingo biokuro kiekio. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatenka į minėto punkto taikymo apimtį, todėl negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies. Tai, kad buvo aukšta lauko temperatūra ir buvo atliekamas biokuro katilo remontas, nekliudė pareiškėjui įsigyti biokuro biržoje.

3.2. Komisija įvertino visas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas dalinai įvykdė EIR įstatyme numatytą įpareigojimą, t. y. 40,5 proc. biokuro įsigijo ekonomiškai naudingai. Atsižvelgusi į tai, Komisija pareiškėjo pastangas įvykdyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą įpareigojimą laikė pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Anomaliai aukštos lauko temperatūros ir biokuro katilo remonto nėra pagrindo vertinti kaip atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

3.3. Komisija, nustatydama, ar yra pagrindas skirti įspėjimą, turi diskrecijos teisę spręsti, ar energetikos įmonės veiksmai gali būti prilyginti mažareikšmiam pažeidimui. Pareiškėjo pažeidimas netenkina EĮ ir Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. O3-44 patvirtintų Sankcijų skyrimo taisyklėse (toliau – ir Sankcijų skyrimo taisyklės) įtvirtintų pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygų. Pažeidimas nebuvo nutrauktas, nėra pašalinti pažeidimo padariniai.

3.4. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos neterminuotam laikui tik vienam asmeniui tam tikroje nustatytoje teritorijoje. Pareiškėjas, turintis Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, veiklą vykdo keliose skirtingose Lietuvos teritorijose per filialus. Kiekvieno šiose teritorijose veikiančio filialo metinis pagaminamas šilumos kiekis viršija Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 GWh dydį. Todėl šiems asmenims šilumos tiekimo licenciją išduoda ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Komisija, t. y. pareiškėjui išduota licencija suteikia teisę visiems filialams vykdyti licencijuojamą šilumos tiekimo veiklą filialo veiklos teritorijose. Kiekvienam filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas, skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai. Komisijai teikiami ne bendri Bendrovės įsigyto kuro duomenys ? kiekvienas iš šių filialų minėtus duomenis deklaruoja atskirai. Todėl valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reikalavimus sąnaudų priskyrimui nustatomos ne pareiškėjui, o kiekvienam Bendrovės filialui atskirai. Pagal pareiškėjo veiklos organizavimo pobūdį kiekvienas iš Bendrovės filialų buvo vertinti kaip atskiri šilumos tiekėjai. Komisija nėra pateikusi jokių konsultacijų, kuriose būtų nurodžiusi priešingai, nei 2015 m. balandžio 28 d. rašte Nr. R2-(T)-1419, t. y., kad šilumos tiekėjas suprantamas pagal tai, kam yra išduota šilumos tiekimo licencija. Todėl VAĮ 36³ straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti.

3.5. Komisija pagrįstai vertino per ataskaitinį laikotarpį (2015 metais) faktiškai nupirkto (įsigyto), o ne pristatyto biokuro duomenis. Pareiškėjo nurodytas rezervinis kuras nepatenka nei į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą privalomo įsigyti biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį. Įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per biržą, tai garantuoja mažesnius kuro įsigijimo kaštus ir galutinę mažesnę kainą vartotojui. Todėl EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teikti pirmenybę biržai, kuris išreiškiamas prievole biržoje įsigyti konkrečią biokuro kiekio dalį, taikomas tam ūkio subjektui, kurio veiklai nustatoma ir taikoma valstybės reguliuojama kaina. Dėl to skaičiuojant šilumos kainos dedamąsias ir vertinant kuro sąnaudų pagrįstumą bei į kainą įtrauktiną jų dalį, analizuojami šilumos gamybos ar tiekimo veiklą vykdančio ūkio subjekto duomenys apie vykdytus biokuro pirkimus.

3.6. EĮ 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Pažeidimas buvo nustatytas 2016 m. spalio 21 d. Komisijos posėdžio metu priėmus nutarimą Nr. O3-326. Ginčijamas Nutarimas, kuriuo paskirta bauda pareiškėjui, priimtas 2017 m. kovo 17 d., todėl minėtas šešių mėnesių terminas nebuvo praleistas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad Komisijos įgaliotas darbuotojas surašė pareiškėjui 2016 m. gruodžio 13 d. reguliuojamos veiklos pažeidimo ar reglamento (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo nuostatų pažeidimo protokolą Nr. K3-8 (toliau ? ir Protokolas), kuriame nurodė, kad pagal Komisijos valdomą Kuro duomenų surinkimo sistemą Bendrovės Filialas neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau 50 proc. šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti biržoje. Protokole nurodyta, kad Filialas 2015 metais įsigijo ir šilumos energijos gamybai sunaudojo 1 565,3 tne biokuro, tačiau biržoje nupirko 634,4 tne biokuro, t. y. 40,5 proc. viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Filialas pagal dvišales biokuro pirkimo pardavimo sutartis įsigijo 930,8 tne biokuro už 236,82?254,73 Eur/ tne, o tai yra didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio biržoje parduoto biokuro kaina ? 121?161,20 Eur/tne. Dėl Protokole nurodyto pažeidimo pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą. Tačiau Komisija Nutarimu pareiškėjui už minėtą EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo nevykdymą skyrė 1 462 Eur baudą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Protokole ir Nutarime nurodytų aplinkybių, jog Filialas 2015 metais įsigijo ir šilumos energijos gamybai sunaudojo 1 565,3 tne biokuro, tačiau biržoje įsigijo ir deklaravo Komisijai 634,4 tne biokuro, t. y. 40,5 proc. viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Šias aplinkybes pareiškėjas patvirtina ir savo teiktuose 2017 m. sausio 2 d. paaiškinimuose Komisijai. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad Filialas, 2015 metais įsigydamas šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį, nesilaikė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo biržoje įsigyti ne mažesnę kaip 50 proc. dalį šio biokuro.

6. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas nurodo, jog į Filialą 2015 m. balandžio?liepos mėn. buvo pristatomas 2006 m. įsigytas biokuro rezervinių atsargų kiekis ir šis kiekis turėtų būti įskaičiuojamas į biokuro kiekį, kurio nereikėjo įsigyti biržoje, dėl mažesnės jo įsigijimo kainos, nei buvusios 2015 metais vidutinės kainos biržoje (EIR įstatymo 19¹ str. 2 d.), tačiau Komisija Nutarime pagrįstai nurodė, kad naudotas rezervinis kuras nepatenka nei į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą privalomą biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį. Aptariama EIR įstatymo nuostata nustato pareigą teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigyjant šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio atitinkamą dalį konkrečiais kalendoriniais metais. Todėl Komisija pagrįstai vertino Filialo 2015 metais, o ne anksčiau įsigytus biokuro kiekius. Pareiškėjo nurodomas biokuro rezervinių atsargų kiekis buvo įsigytas, kaip nurodo pats pareiškėjas, dar 2006 m., todėl Komisija į šį biokuro kiekį pagrįstai neatsižvelgė vertindama, ar buvo laikytasi aptariamos EIR įstatymo nuostatos. Be to, pats pareiškėjas nurodo, kad net prilyginus biokuro rezervinių atsargų kiekį įsigytam biržoje, EIR įstatymo reikalavimas vis tiek nebuvo įgyvendintas.

7. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas įpareigojimas turi būti taikomas ne atskiriems Bendrovės Filialams, bet pareiškėjui, kaip šilumos tiekėjui. Šiuo aspektu yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017, kurioje, atsižvelgus į Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, taikant teleologinį ir sisteminį teisės normų aiškinimą, konstatuota, jog EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinti pareiškėjo nurodytu būdu nėra galima, kadangi tai prieštarautų šio teisinio reglamentavimo tikslams, kiltų abejonių dėl tokios normos atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Teismas pažymėjo, kad EIR įstatyme įpareigojimas šilumos tiekėjams teikti pirmenybę energijos išteklių biržai buvo numatytas dar Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 1, 2, 3, 4, 7, 9, 10, 13, 17, 19 straipsnių pakeitimo, EIR įstatymo papildymo 17-1, 19-1 straipsniais ir V skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu, kuris papildė EIR įstatymą 19¹ straipsniu. Todėl 2015 metai, priešingai, nei teigia pareiškėjas, negali būti vertinami kaip pereinamasis laikotarpis, kuomet šilumos tiekėjai nebūtų galėję išsiaiškinti ir tinkamai suprasti nustatytų įpareigojimų pobūdžio ir jų laikytis. Pareiškėjas turėjo suvokti, kad kiekvienam filialui būdingos skirtingos kuro sąnaudos, jų struktūra, Komisijai teikiami ne bendro įmonės įsigyto kuro, bet kiekvieno filialo atskirai įsigyto kuro duomenys, todėl EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina kiekvienam filialui. Nors pareiškėjas nurodė, kad Komisija tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu pirmąjį kartą išreiškė poziciją, jog EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos kainos, atžvilgiu, pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog Komisija anksčiau laikėsi kitokios pozicijos, suklaidino pareiškėją, dėl ko nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti VAĮ 36³ straipsnio 2 dalies nuostatą. Komisija dar 2015 m. kovo mėn. konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 1 d.) reikalavimų 2014 m. ataskaitiniu laikotarpiu. Pareiškėjo argumentai dėl EIR įstatymo nuostatų neaiškumo buvo įvertinti kaip nepagrįsti LVAT 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017. Net ir be Komisijos išaiškinimų pareiškėjui taikoma EĮ 16 straipsnio 1 dalyje energetikos įmonėms nustatyta bendroji pareiga vykdyti veiklą taip, kad užtikrintų, be kita ko, efektyvią energijos gamybą. Komisija tiek Protokole, tiek Nutarime, tiek teismui pateiktoje Filialo pirkto biokuro ir energijos išteklių biržoje susiformavusių vidutinių biokuro kainų (Šiaulių apskrityje) palyginimo lentelėje nurodė duomenis, kad Filialo 2015 m. sausio?balandžio mėn. faktinė pirkto biokuro kaina buvo ženkliai didesnė nei biokuro kaina biržoje, dėl to Filialas, siekdamas vykdyti efektyvią energijos gamybą, 2015 metais turėjo objektyvią galimybę įsigyti biokuro ženkliai pigesne kaina biržoje, tačiau to nedarė, dėl to nesilaikė efektyvaus energijos gamybos principo. Todėl teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, kad iki 2015 metų pirmojo ketvirčio pabaigos pareiškėjas objektyviai negalėjo vykdyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, dėl ko jis negali būti laikomas pažeidusiu EIR įstatymo nuostatas.

9. Teismas pabrėžė, kad Komisija atsižvelgė į pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl jo pastangų nuo 2015 m. gegužės mėn. nepirkti biokuro ne biržoje, o nuo 2015 liepos mėn. pirkti biokurą biržoje ekonomiškai naudingai bei į pasiektą ekonomiškai naudingai įsigyto biokuro kiekio procentinę išraišką, artimą EIR įstatymo reikalaujamai. Teismo vertinimu, pareiškėjo akcentuojamos Filialo katilinės rekonstrukcijos, aukštos lauko temperatūros aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukliudyti EIR įstatyme numatytai pareigai vykdyti, kadangi pareiškėjas, planuodamas Filialo veiklą, privalėjo iš anksto numatyti būsimą Filialo katilinės rekonstrukciją ir vykdyti pirkimus, atsižvelgdamas į galbūt dėl šios priežasties sumažėjusį biokuro poreikį. Lauko temperatūros svyravimai taip pat yra galimas iš anksto įvertinti veiksnys, nuo kurio priklauso ne tik pareiškėjui, bet ir visiems kitiems šilumos tiekėjams reikalingas kuro poreikis. Taigi abiejų pareiškėjo akcentuojamų aplinkybių įtaka kuro poreikiui ir įstatymo reikalavimų laikymosi užtikrinimui yra įvertinama ir iš esmės priklausanti nuo veiklos planavimo. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios ir patenkančios į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį, atitinkamai jos negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė nustatyto įpareigojimo, pareiškėjui neturėtų būti taikoma atsakomybė. Minėtos aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip lengvinančios pareiškėjo atsakomybę.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad pažeidimas turėtų būti laikomas mažareikšmiu. Pagal EĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) už kitų įstatymų nustatytų licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba jų nevykdymą Komisija skiria baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki 1 procento energetikos įmonės metinių pajamų, gautų praėjusiais finansiniais metais iš konkrečios licencijuojamos veiklos, kurią vykdant padarytas pažeidimas. Pagal EĮ 36 straipsnio 6 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, tai yra energetikos įmonė nepadarė esminės žalos kitų asmenų interesams, nutraukė pažeidimą, pašalino pažeidimo padarinius, o šio įstatymo reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes gali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis, Komisija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su Komisijos nuomone, kad aptariamas pažeidimas neatitinka šių mažareikšmiškumo sąlygų, kadangi jis nei buvo nutrauktas, nei buvo pašalinti pažeidimo padariniai. Be to, Komisijai nebuvo pagrindo spręsti, kad EIR įstatymo reikalavimų laikymasis galėtų būti užtikrintas kitais būdais nei skiriant baudą. Komisija 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 03-379 buvo konstatavusi, kad pareiškėjas neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti biržoje. Komisija 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. O3-502 tokį pažeidimą pripažino mažareikšmiu (dėl to, kad biržos operatorius 2014 m. neskelbė vidutinės atitinkamo energijos ištekliaus biržoje kainos) ir pritaikė pareiškėjui įspėjimą. Teismas, atsižvelgęs, kad pareiškėjas 2015 metais pakartotinai atliko tokio paties pobūdžio pažeidimą, vertino, kad švelnesnė poveikio priemonė nebuvo veiksminga. Tokioje situacijoje Komisija pagrįstai sprendė nelaikyti pareiškėjo padaryto aptariamo pažeidimo mažareikšmiu ir taikyti pareiškėjui griežtesnę poveikio priemonę – baudą. Komisija, paskirdama baudos dydį, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dalį jų pripažino lengvinančiomis atsakomybę. Komisija Nutarimu pareiškėjui skyrė ženkliai mažesnę nei pagal EĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo galima skirti. Nėra jokio pagrindo vertinti, kad paskirtas baudos dydis, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, būtų neadekvatus ir neproporcingas padarytam pažeidimui.

11. Teismas pažymėjo, kad EĮ Komisijai suteikia įgaliojimus tvirtinti sankcijų skyrimo taisykles. Sankcijų skyrimo taisyklių 4–5, 7–9 punktai (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 13 d.) nustatė, kad sankcijos skyrimo procedūra subjektui pradedama protokolo dėl galimai padaryto ar daromo pažeidimo surašymu, kurį atlieka įgaliotas Komisijos darbuotojas. Protokole nurodoma informacija apie pažeidimą galimai padariusį subjektą, reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo aplinkybės, atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, jeigu jų yra, teisės aktas, kurio nuostatas pažeidė subjektas, kiti duomenys. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad sankcijos skyrimo procedūra gali būti pradedama (surašomas protokolas), tik kai Komisija jau yra nustačiusi esmines pažeidimo sudėtį sudarančias aplinkybes, t. y. pažeidimą galbūt padariusį subjektą, pažeidimo faktines aplinkybes, pažeistus teisės aktus, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir kt. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad Komisija iki 2016 m. spalio 21 d. vykdė įtariamo pažeidimo tyrimo veiksmus, vertino šioje stadijoje pareiškėjo pateiktus argumentus, tuo tikslu atidėjo 2016 m. liepos 21, 28 d. posėdžius. Pareiškėjo argumentai išsamiai buvo įvertinti Komisijos 2016 m. spalio 13 d. pažymoje Nr. O5-255, o Komisija pareiškėjo padarytą pažeidimą konstatavo 2016 m. spalio 21 d. posėdyje. Teismo vertinimu, tik nuo šios dienos Komisijos įgaliotam darbuotojui atsirado teisinės prielaidos pradėti sankcijos skyrimo procedūrą ir surašyti teisės aktų reikalavimus atitinkantį pažeidimo protokolą, kadangi tik šią dieną Komisija nustatė esmines pažeidimo sudėtį sudarančias aplinkybes. Nėra jokio pagrindo vertinti kaip pažeidimo nustatymo dienos 2016 m. liepos 14 d., kadangi šią dieną 2016 m. liepos 14 d. pažymą Nr. O5-181 surašė Komisijos administracijos struktūrinis padalinys, bet ne Komisija, ši pažyma buvo organizacinio pobūdžio dokumentas, kuriame išreikštas šio padalinio pasiūlymas Komisijai pritarti parengtiems dokumentų (ataskaitos ir nutarimo) projektams. Komisija 2016 m. liepos 21 d. posėdyje parengtam nutarimo projektui nepritarė, be kita ko, siekdama įvertinti pareiškėjo teikiamų argumentų pagrįstumą. Komisija Nutarimą priėmė per 6 mėnesių terminą, jį skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 21 d., todėl nepažeidė EĮ 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtinto sankcijos skyrimo termino.

12. Teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama Nutarimą, tinkamai aiškino ir taikė EIR įstatymo nuostatas, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes individualizuodama poveikio priemonę, bauda yra adekvati padarytam pažeidimui, paskirta nepažeidžiant jos skyrimo termino.

III.

13. Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

15.1. Filialas neįsigijo energijos išteklių biržoje 50 proc. sunaudoto biokuro dėl objektyvių, ne nuo Filialo ir ne nuo Bendrovės priklausančių priežasčių – Filialo katilinės rekonstrukcijos ir anomaliai aukštos lauko temperatūros. Katilinės rekonstrukcija 2015 metų viduryje beveik 3 mėnesius (rugpjūčio–spalio mėn.) turėjo esminę reikšmę Filialo objektyvioms galimybėms biržoje įsigyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą kiekį biokuro. Esant normalioms biokuro katilo darbo sąlygoms ir ilgametei vidutinei 2015 m. lapkričio bei gruodžio mėn. lauko temperatūrai, bendras 2015 metais Filialo reikmėms priimto biokuro kiekis būtų ne 1 735,501 tne, tačiau 245 tne didesnis (1 980,501 tne). Tai kartu reiškia, kad biržoje įsigytas (ar jam prilygintinas) biokuro kiekis (650,591 + 154,133 + 245 tne) sudarytų nebe 46,37 proc., tačiau daugiau kaip 53 proc. viso Filialo reikmėms priimto 2015 metų biokuro kiekio. Nors anomaliai šiltos lauko temperatūros sąlygos daro vienodą įtaką visiems energijos gamintojams, tačiau Filialo biokuro katilo remontas darė įtaką išimtinai Filialui, kadangi tikėtina, jog ne visi energijos gamintojai 2015 metais vykdė savo katilinių rekonstrukcijas. Būtent dėl šios 2015 m. rugpjūčio–spalio mėn. vykusios biokuro katilo rekonstrukcijos Filialas biržoje negalėjo įsigyti net 149 tne biokuro. Taigi pareiškėjui neturėjo būti taikoma atsakomybė, kadangi susiklosčiusios faktinės aplinkybės patenka į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį.

15.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vertinant, ar įvykdytas EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas, nėra aktualūs anksčiau įsigyti ir 2015 metais naudoti rezervinio kuro kiekiai. Nagrinėjama situacija yra nulemta ir to, kad Filialas nėra atskiras šilumos tiekėjas. Pagal Pirkimo taisykles įvykdyta ir 2011 m. sausio mėnesį užbaigtą viešąjį pirkimą sudarytą biokuro tiekimo sutartį pareiškėjas įsigijo biokurą visam šios sutarties galiojimo laikotarpiui. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalies 1 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir specifiškai įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimus reglamentuojančius teisės aktus tai, kas jau įsigyta (užbaigus pirkimą ir sudarius sutartį) nebėra toliau „įsigyjama“, o yra tik pristatomas jau anksčiau įsigytas (pagal atitinkamą pasirinktą pirkimo (įsigijimo) būdą) produktas. Atitinkamai pagal Pirkimo taisykles sudarytą minėtą sutartį Filialo reikmėms 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais buvo pristatyta 930,776 tne biokuro, įsigyto šios sutarties sudarymo metu 2011 m. sausio mėnesį. Filialo reikmėms 2015 metais biržoje įsigyta ir deklaruota Komisijai 634,439 tne biokuro, tačiau faktiškai Filialo reikmėms pagal biržoje sudarytus sandorius buvo pristatyta 650,591 tne biokuro (skirtumas tarp deklaruoto ir faktiškai gauto biokuro kiekio susidaro dėl biržos elektroninėje prekybos sistemoje taikomų perskaičiavimų, kai pristatomas biokuras neatitinka sutartyje numatytų techninių reikalavimų). Įvertinus Filialo reikmėms 2015 metais taip pat pristatytą 154,133 tne biokuro rezervinių atsargų kiekį, kuris įsigytas 2006 m. už mažesnę kainą nei atitinkamu 2015 metų laikotarpių buvusios vidutinės biokuro kainos biržoje, energijos išteklių biržoje įsigytas (ar jam prilygintinas) biokuro kiekis (650,591 + 154,133 tne) sudaro 46,37 proc. nuo viso Filialo reikmėms priimto 2015 metais biokuro kiekio. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes dėl anomaliai šiltų oro sąlygų (dėl kurių Filialas neišnaudojo savo galios ir tai 96 tne sumažino biokuro poreikį) bei Filialo biokuro katilo remonto (dėl ko Filialas negalėjo įsigyti 149 tne biokuro), minėta procentinė dalis siekia daugiau kaip 53 proc. viso 2015 metais Filialo reikmėms priimto biokuro kiekio. Vertinant kaip pagrįstą teismo argumentą, kad naudoti rezervinio kuro kiekiai nėra aktualūs nustatant, ar įvykdyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimai, būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas sukaupto biokuro apskritai negali naudoti, tačiau tai būtų nesuderinama su tokio rezervo kaupimo tikslais, teisėtų lūkesčių apsauga ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, ypač atsižvelgiant į tai, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 1 d.) nustatyta, jog 2016 m. ir vėlesniais metais šilumos tiekėjai turi ne mažiau kaip 100 proc. elektros ir (ar) šilumos gamybai reikalingo biokuro dalį įsigyti energijos išteklių biržoje. Taigi būtų nesuprantama, kaip pareiškėjas turėtų naudoti įsigytą kurą, laikomą rezerve, jei 2016 m. nustatyta minimali 100 procentinė dalis, o iš rezervo naudojamo kuro Komisija nevertina kaip įsigyto pagal EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus.

15.3. Atsakomybė nei Bendrovei, nei Filialui negali būti taikoma, kadangi nagrinėjamu atveju Bendrovės veikimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, o tai reiškia, kad Bendrovės veiksmuose nėra ir kaltės. Nors Nutarime nurodyta, kad Komisija, skirdama sankciją, nevertina kaltės, nes to nenumato Sankcijų skyrimo taisyklės, tačiau Komisija ignoravo, kad ūkio subjektų administracinį baudimą, kurį vykdo Komisija, reguliuoja ne tik Sankcijų skyrimo taisyklės, bet ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys ūkio subjektų administracinį baudimą (ekonomines sankcijas) (pvz., VAĮ 36⁸ str. 6 d.). Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, kad administracinis baudimas (administracinės sankcijos) asmenims gali būti taikomas tik esant kaltei, t. y. tyčiai arba neatsargumui. Kaip minėta, nurodytos aplinkybės – netikėtai ir anomaliai šilta lauko oro temperatūra ir Filialo biokuro katilo remontas – nepriklausė nuo Bendrovės valios. Be to, pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kaip Komisija aiškina EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatą (t. y., kad EIR įstatymo 19¹ str. 1 d. reikalavimai taikomi atskirai filialams), nes apie tai pirmąjį kartą Komisija informavo 2015 m. balandžio 28 d. raštu Nr. R2-(T)-1419. Po minėtos informacijos sužinojimo Bendrovė ėmėsi visų veiksmų, kad Filialas nepažeistų EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nei Bendrovės, nei Filialo veiksmuose įsigyjant biokurą biržoje nebuvo kaltės nei tyčios, nei neatsargumo forma, todėl Bendrovei neturėtų būti taikoma atsakomybė už tariamą EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Tuo atveju, jei nurodytos aplinkybės, t. y. Filialo katilinės remontas ir aukštesnė, nei tikėtasi (nei vidutinė), lauko oro temperatūra, nebūtų vertinamos kaip patenkančios į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį, jos turėtų būti vertinamos bent kaip atsakomybę lengvinančios.

15.4. 2015 metai – ataskaitiniai metai – vis dar buvo pereinamasis laikotarpis, kuomet nebuvo suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo nauji bei apibrėžti nepakankamai konkrečiai ir aiškiai, dėl ko rinkos dalyviai (ne tik pareiškėjas) negalėjo EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies vykdyti taip, kaip aiškina atsakovas. Šiuo aspektu yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pereinamasis laikotarpis jau buvo pasibaigęs, kadangi aktualus teisinis reguliavimas buvo priimtas 2013 m. Komisija tik 2015 metų eigoje pirmąjį kartą išreiškė poziciją, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, t. y. ne Bendrovės atžvilgiu, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos šilumos kainos, atžvilgiu. Komisija šią poziciją išreiškė tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu Nr. R2-T-1419. Taigi vien tai, kad analogišką pažeidimą Bendrovė padarė 2014 m., nereiškia, kad pareiškėjas vengia vykdyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus.

15.5. Vadovaujantis VAĮ 36³ straipsnio 2 dalies nuostata, tuo atveju, jei ūkio subjekto pažeidimą nulėmė priežiūros institucijos konsultacija, poveikio priemonės tokiam ūkio subjektui neturi būti taikomos. Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. raštas Nr. R2-(T)-1419 yra laikytinas konsultacija VAĮ 36³ straipsnio prasme. Priešingu atveju, jei aptariamas Komisijos raštas negali būti laikomas konsultacija pareiškėjui, tai turėtų būti pripažinta, kad tokiu atveju Komisija apskritai nėra konsultavusi Bendrovės apie EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies taikymą, t. y. kaip Komisija supranta minėtą normą. Vertinant, kad Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. raštu Nr. R2-(T)-1419 yra pateikta konsultacija VAĮ prasme, Bendrovė iki pat 2015 metų pirmojo ketvirčio pabaigos objektyviai negalėjo numatyti, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnis 1 dalis bus taikoma Bendrovės filialams atskirai, o ne visai Bendrovei, kaip vienam subjektui. Vertinant, kad Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. raštas Nr. R2-(T)-1419 nėra konsultacija VAĮ prasme, pareiškėjas ir po 2015 metų pavasario negalėjo pagrįstai tikėtis, kokiu būdu Komisija taikys EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Komisijos posėdžio metu Komisijos narys D. B. taip pat pažymėjo, kad Komisijos praktika, jog Bendrovės filialai EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies prasme yra vertintini atskirai, o ne su Bendrove kartu, buvo suformuluota tik 2015 m. birželio mėn., t. y. praėjus pusmečiui po ataskaitinio laikotarpio pradžios.

15.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pažeidimas pagrįstai nelaikytas mažareikšmiu. Atsakovas skirdamas baudą pažeidė tiek proporcingumo principą, tiek netinkamai taikė taisykles, susijusias baudimu, kai nustatomas mažareikšmis pažeidimas. EĮ 36 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) nustatyta, kad mažareikšmio pažeidimo atveju gali būti skiriamas įspėjimas. VAĮ 36⁹ straipsnis numato, kad mažareikšmio pažeidimo atveju asmeniui gali būti neskiriama jokia poveikio priemonė (nuobauda), o vietoje to skiriama žodinė pastaba. Atsakovas neįvertino, kad jei Bendrovė ir padarė EIR įstatymo pažeidimą, tai toks pažeidimas turėtų būti laikomas mažareikšmiu. Pareiškėjo galimu pažeidimu nėra padaryta esminė žala kitų asmenų interesams, pažeidimas yra nutrauktas, dėl jo padarinių nėra kilę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisijos dėl 2014 m. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo neįvykdymo paskirta nuobauda – įspėjimas – nebuvo veiksminga, nes pareiškėjas 2015 metais taip pat padarė pažeidimą. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų 2014 metais neįvykdė 7 pareiškėjo filialai, o 2015 metais – tik vienas ir tik todėl, kad veikloje susidūrė su objektyviomis aplinkybėmis. Todėl atsakovas, skirdamas Bendrovei sankciją, pažeidė VAĮ nuostatas. Bendrovei Nutarimu paskirta nuobauda yra naikintina kaip pažeidžianti minimalios ir proporcingos naštos principą, o taip pat ir mažareikšmį pažeidimą reguliuojančias taisykles.

15.7. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Komisija nepažeidė EĮ 36 straipsnio 13 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino nuobaudai skirti. Protokolas buvo surašytas 2016 m. gruodžio 13 d., jame nurodyta, kad Bendrovė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą padarė 2015 metais neįsigydama nustatytos minimalios biržoje privalomos įsigyti biokuro dalies. Šias aplinkybes Komisija tyrė nuo 2016 metų vidurio. Per laikotarpį iki Protokolo surašymo Komisija aptariamu klausimu buvo parengusi net tris pažymas (2016 m. liepos 14 d. pažyma Nr. O5-181, 2016 m. liepos 25 d. pažyma Nr. O5-188 ir 2016 m. spalio 13 d. pažyma Nr. O5-255). Tuo atveju, jei Bendrovė ir padarė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, tai toks pažeidimas buvo padarytas pasibaigus vertinamam 2015 metų laikotarpiui. Nutarime nepagrįstai konstatuota, kad nubaudimo senatis nėra praleista, susiejant pažeidimo nustatymo datą su tariamu jo paaiškėjimu 2016 m. spalio 21 d., nors jau nuo 2016 m. liepos 14 d. Komisijai buvo aiškios visos aplinkybės, susijusios su Filialo biokuro įsigijimu ir naudojimu. Komisija ne kartą nurodė, kad pažeidimas buvo nustatytas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 22 d. patikslintoje EIR įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 metais ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita). Ataskaitoje aptartos visos ištirtos ir nustatytos aplinkybės. Atsižvelgus į Komisijos 2016 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. O3-326, kuriuo patvirtinta Ataskaita, daugiau nei akivaizdu, jog šiame nutarime, nuo kurio Komisija skaičiuoja sankcijos paskyrimo terminą, jokios aplinkybės, juo labiau pažeidimas, nenustatinėjamos, nes dauguma aplinkybių jau buvo vertintos Ataskaitoje, o minėtame nutarime tik pakartojamos ir vertinamos Ataskaitoje nustatytos aplinkybės. Taigi 6 mėnesių nubaudimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 2016 m. liepos 22 d., o ne nuo 2016 m. spalio 21 d., dėl šios priežasties priimant Nutarimą nubaudimo senaties terminas buvo praleistas ir vien dėl to Nutarimas turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Vertinant priešingai darytina išvada, kad Komisija (ar bet koks kitas viešojo administravimo subjektas) turėtų diskreciją nuspręsti, kada jis sužinojo arba nustatė pažeidimą. Kitaip tariant, Komisija galėtų delsti priimti protokolą ir tokiu būdu prailginti terminą nuobaudai skirti, nes iki protokolo priėmimo neprasidėtų termino nuobaudai skirti skaičiavimas. Be to, vertinant, kad Komisijos struktūrinio padalinio priimta pažyma nereiškia, jog pati Komisija žinojo apie pažeidimą sudarančias aplinkybes, yra iškreipiama juridinio asmens sąvoka, nes tai suponuoja, kad Komisija, kurią sudaro jos nariai, kurie priima nutarimus įvairiais klausimais, ir Komisijoje dirbantis aptarnaujantis personalas yra skirtingi subjektai. Tokiu būdu būtų iš esmės iškreiptos Bendrovės, kaip atsakomybėn traukiamo subjekto, garantijos ir suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai Komisijai.

15.8. Teismas nevertino, kad Nutarimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisėtumo ir baudimo principus. Nei vienas teisės aktas pareiškėjui nesukūrė pagrindo manyti, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama „šilumos tiekėjo“ sąvoka apima ne tik Bendrovę, bet ir atskirus jos padalinius (pvz., filialus). Todėl pareiškėjo baudimas tik ataskaitinio laikotarpio viduryje atsakovui išaiškinus EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies normą pažeidžia teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principus. Nagrinėjamu atveju už pareiškėjui inkriminuojamą pažeidimą pagal EĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą galėjo būti skiriama nuobauda nuo 289 eurų iki 1 procento Bendrovės metinių pajamų. Tai ne tik prilygsta, bet ir ženkliai viršija baudžiamojoje atsakomybėje taikomų baudų dydžius, todėl Bendrovei inkriminuojamas pažeidimas neabejotinai yra traktuojamas kaip baudžiamasis (kriminalinis) Konvencijos prasme. Tad pareiškėjas turi teisę į tokias procesines garantijas, kokias turėtų baudžiamajame procese. Viena iš tokių procesinių garantijų yra in dubio pro reo principas. Šio principo kontekste EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama sąvoka „šilumos tiekėjas“, dėl kurios aiškinimo pasibaigus vertinamiems 2015 metams kilo abejonės, turėjo būti aiškinama, priešingai nei buvo padaryta nagrinėjamu atveju, pareiškėjo naudai. Kita Konvencijos užtikrinama garantija yra lex retro non agit principas. Nagrinėjamas atvejis, kuomet priežiūros institucija jau įpusėjus ataskaitiniam laikotarpiui pateikia išaiškinimą dėl 2015 metais susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomų sąvokų turinio, yra nesuderinama su lex retro non agit principo reikalavimais, kadangi tokiu būdu EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis tokiu būdu, kaip šią nuostatą išaiškino Komisija, taikoma praeityje susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

15. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Teismas, vertindamas teisės aktuose nustatytą pareiškėjo pareigą įsigyti 2015 metais ne mažiau kaip 50 proc. biokuro biržoje, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovės argumentai, jog šio įpareigojimo ji neįvykdė dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, yra nepagrįsti. Bedrovės nurodytos, jos nuomone, objektyvios aplinkybės nepatenka į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies apimtį. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje numatytos „objektyvios aplinkybės“ turi būti suprantamos taip, kaip jas detalizuoja Pirkimo taisyklės. Šių taisyklių 21 punkte nustatyta, kad energetikos įmonės, energijai gaminti naudojančios biokurą, biokurą kitais būdais įsigyti gali tik esant bent vienai iš toliau nurodytų sąlygų: (i) kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; (ii) laikotarpiu nuo sprendimo dėl laimėtojo priėmimo iki pirkimo sutarties su juo sudarymo biokuru biržoje neprekiaujama; (iii) įstatymai nustato energetikos įmonėms kitus privalomus vykdyti reikalavimus dėl biokuro įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo. Akivaizdu, kad tik minėti atvejai gali būti pripažįstami objektyviomis priežastimis, dėl kurių Bendrovė galėtų pateisinamai nesilaikyti reikalavimo įsigyti reikalingą biokuro kiekį biržoje. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo galima įsigyti reikalingos atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies.

16.2. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog vertinant, ar įvykdytas EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas, nėra aktualūs anksčiau Bendrovės įsigyti ir 2015 metais naudoti rezervinio kuro kiekiai. Iš EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatos yra akivaizdu, kad yra įtvirtinta pareiga teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigyjant reikalingo biokuro kiekio dalį. Todėl pareiškėjo samprotavimai, kad reikalavimų įvykdymo vertinimui yra aktualūs ne faktiškai nupirkto (įsigyto) biokuro duomenys, o pristatyto ir sunaudoto biokuro duomenys, yra nepagrįsti ir prieštarauja EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reglamentavimui. Bendrovės akcentuojamas rezervinis kuras (154,133 tne) buvo įsigytas ir su tiekėju už jį atsiskaityta 2006 m. Akivaizdu, kad šis rezervinis kuras nepatenka nei į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą privalomo įsigyti biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį (2015 metus). Net jeigu rezervinio biokuro kiekis (154,133 tne) būtų įsigytas 2015 metais ir būtų įsigytas ekonomiškai naudingai, bendra biržoje įsigyto biokuro dalis sudarytų 45,9 proc., t. y. mažiau, nei numatyta EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas pagrįstai konstatavo, kad naudotas rezervinis kuras nepatenka nei į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą privalomą biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostata nustato pareigą teikti pirmenybę biržai įsigyjant šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio atitinkamą dalį konkrečiais kalendoriniais metais.

16.3. Bendrovė nepagrįstai teigia, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies pažeidimas padarytas nesant jos kaltės. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl anomaliai aukštos lauko temperatūros ir biokuro katilo remonto niekaip nekliudė įgyvendinti EIR įstatyme įtvirtintos pareigos ir įsigyti biokurą biržoje. Bendrovė, planuodama Filialo veiklą, privalėjo iš anksto numatyti būsimą Filialo katilinės rekonstrukciją ir vykdyti pirkimus, atsižvelgdama į galbūt dėl šios priežasties sumažėjusį biokuro poreikį. Lauko temperatūros svyravimai taip pat yra galimas iš anksto įvertinti veiksnys, nuo kurio priklauso ne tik Bendrovei, bet ir visiems šilumos tiekėjams reikalingas biokuro poreikis. Minėtos aplinkybės negali būti vertinamos net ir kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. EĮ 36 straipsnio 8 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog pažeidimą padariusi energetikos įmonė, didmeninės energijos rinkos dalyviai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo išaiškinti pažeidimo aplinkybes, nedelsdami ėmėsi priemonių pažeidimui pašalinti. Akivaizdu, kad Bendrovės nurodytos aplinkybės nepatenka į EĮ 36 straipsnio 8 dalies taikymo apimtį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios ir patenkančios į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį, todėl jos negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą vertinti, jog Bendrovė nepažeidė nustatyto įpareigojimo, kad Bendrovei neturėtų būti taikoma atsakomybė arba kad šios aplinkybės kaip nors lengvina Bendrovės atsakomybę.

16.4. Pareiškėjas nepagrįstai vertina, kad 2015 metai buvo pereinamasis laikotarpis, kuomet dar nebuvo suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo. Pareiškėjui neabejotinai buvo žinoma įstatymo leidėjo įtvirtinta pareiga teikti pirmenybę biržai įsigyjant elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį, konkrečiai 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Ši pareiga EIR įstatyme buvo įtvirtinta aiškiai ir nedviprasmiškai. Taip pat byloje nenustatyta, kad Komisija anksčiau laikėsi kitokios pozicijos dėl EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymo atskirų filialų atžvilgiu. Teismas, įvertinęs, kad Komisija dar 2015 m. kovo mėn. nustatė, jog Bendrovė neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo 2014 metų ataskaitiniu laikotarpiu, pagrįstai konstatavo, kad dėl šios aplinkybės negali būti taikoma VAĮ 36³ straipsnio 2 dalies nuostata.

16.5. Bendrovė laikosi nepagrįstos pozicijos, kad padarytas EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas yra mažareikšmis. Minėtas pažeidimas netenkina visų EĮ ir Sankcijų skyrimo taisyklėse įtvirtintų pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygų, t. y. (i) pažeidimas nebuvo nutrauktas, (ii) nėra pašalinti pažeidimo padariniai bei (iii) EĮ reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes negali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis. Be to, Komisija 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-379 taip pat buvo konstatavusi analogišką pažeidimą, t. y. Bendrovė neįvykdė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje. Minimu atveju Komisija neskyrė piniginės baudos, o tiesiog įpareigojo Bendrovę laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų ir 2015 metais bei vėlesniais metais įsigyti EIR įstatyme įtvirtinto dydžio biokuro kiekį biržoje. Tačiau akivaizdu, kad tokio Komisijos įpareigojimo Bendrovė nevykdė, o tai reiškia, kad kitos lengvesnio pobūdžio priemonės nėra veiksmingos. Nurodytos aplinkybės nesudarė jokio teisinio pagrindo Komisijai konstatuoti, kad Bendrovės padarytas pažeidimas nevykdant EIR įstatymo reikalavimų 2015 metais yra mažareikšmis. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad Komisija galėjo nukrypti nuo EĮ įtvirtintų sankcijų skyrimo principų ir vertinti pažeidimą kaip mažareikšmį, pažymėtina, kad Komisijos žodinė pastaba ir įpareigojimas nedelsiant ištaisyti pažeidimą priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno akivaizdoje būtų absurdiškas ir visiškai neatitiktų protingumo kriterijaus. Taip pat pastebėtina, kad konstatuojant pažeidimą 2015 metais buvo pasibaigę, dėl to ištaisyti pažeidimą – įvykdyti pareigą ne mažiau kaip 50 proc. biokuro 2015 metais įsigyti biržoje – neįmanoma.

16.6. Nėra pagrindo išvadai, kad buvo praleistas terminas Nutarimu taikyti sankciją Bendrovei. EĮ 36 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Pažeidimas buvo nustatytas 2016 m. spalio 21 d. Komisijos posėdžio metu priėmus Komisijos 2016 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. O3-326, kuriuo patvirtinta (priimta) Ataskaita. Ginčijamas Nutarimas dėl sankcijos taikymo buvo priimtas 2017 m. kovo 17 d. – praėjus 4 mėnesiams ir 16 dienų nuo Komisijos 2016 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. O3-326, kuriuo ir buvo nustatytas pažeidimas.

16.7. Bendrovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad Komisijos pateiktas EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojamos sąvokos „šilumos tiekėjas“ vertinimas ir aiškinimas jau pasibaigus ataskaitiniam 2015 metų laikotarpiui pažeidžia esminius asmenų baudimo principus. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (kuri rengė EIR įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų pakeitimų projektus) 2015 m. birželio 9 d. atsakydama į Bendrovės keliamus klausimus dėl EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies vykdymo, pažymėjo, kad siekiant užtikrinti EIR įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą tikslą sudaryti sąlygas formuotis skirtingų rūšių biokuro kainai, mažinti biokuro gamybos ir prekybos koncentraciją ir užtikrinti skaidrią biokuro kainodarą, EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje numatyta minimali privaloma biržoje įsigyjama biokuro kiekio procentinė dalis energetikos įmonėms turėtų būti taikoma pagal atskiras teritorijas ar jų dalis, nesvarbu, ar tai yra tik įmonės filialas, kadangi energetikos įmonė, į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą įtraukdama pagrįstas sąnaudas už kurą, privalo laikytis EIR įstatyme nustatytų įpareigojimų. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pabrėžė, kad Bendrovės veiksmai, kuriais Bendrovė savo nuožiūra pasirenka teritorijas, kuriose bus naudojamas ir įtraukiamas į šilumos kainas biržoje įsigytas biokuras, iškreipia esamą energijos išteklių rinką, taip pažeidžiant EIR įstatyme įtvirtintus tikslus. Be to, teismas, skundžiamu sprendimu vertindamas tarp šalių susiklosčiusio ginčo aplinkybes ir pareiškėjo argumentus dėl tariamo EIR įstatymo nuostatų neaiškumo, vadovavosi ne tik savo atlikta teisinio reguliavimo analize, bet ir jau suformuota LVAT praktika. Todėl vertinti teismo sprendimą, kuris yra pargrįstas aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika, neteisėtu ar nepagrįstu, yra teisiškai nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su Bendrovės argumentais dėl teisėtumo ir teisėtų lūkesčių bei procesinių garantijų pažeidimų, nes visos išdėstytos aplinkybės ir teismo padarytos išvados tik patvirtina, kad Komisija, kontroliuodama šilumos tiekėjo veiklą, tinkamai įgyvendino teisės aktų nuostatas ir nepažeidė jomis nustatyto teisinio reguliavimo, o teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo Komisijos veiksmų pagrįstumą ir atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. O3-82 ,,Dėl UAB ,,Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“, kuriame Komisija konstatavo, kad UAB „Litesko“ pažeidė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą įpareigojimą iš energijos išteklių biržos įsigyti 50 proc. 2015 metais šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį, ir už tai Bendrovei skyrė 1 462 Eur baudą (EĮ 36 str. 1 d. 1 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Tikrinamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų Nutarimui panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nustatyto pažeidimo nepripažino mažareikšmiu ir nustatė, kad Komisija nepažeidė EĮ 36 straipsnio 13 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino nuobaudai skirti.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

19. LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Pirmiausiai paminėtina, kad bylos duomenys patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas yra reguliuojamas šilumos tiekėjas, turintis Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, jis veiklą vykdo inter alia (be kita ko) per savo įsteigtą filialą „Kelmės šiluma“, kurį Komisija pripažįsta atskirai reguliuojamu šilumos tiekėju. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad Filialas 2015 metais įsigijo ir šilumos energijos gamybai sunaudojo 1 565,3 tne biokuro, tačiau energijos išteklių biržoje įsigijo ir deklaravo Komisijai 634,4 tne biokuro, t. y. 40,5 proc. viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio.

21. Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad Komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį. Primintina, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnyje „Biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimas“ (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad „Šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: <...> 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; <...>“. Pagal EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalį „šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais“.

22. Teisėjų kolegija EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apibendrindama Nutarties 21 punkte nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, konstatuoja, kad:

(1) jame įtvirtintas įpareigojimas šilumos tiekėjams, reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams ir bendriems šilumos ir elektros energijos gamintojams, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą. Šis įpareigojimas apima paminėtų energetikos įmonių pareigą, įsigyjant 2015 metais elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingą biokurą, ne mažiau kaip 50 proc. jo kiekio įsigyti pirmenybę teikiant energijos išteklių biržai;

(2) EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas 50 proc. kiekis skaičiuojamas tik nuo to energetikos įmonei reikalingo biokuro kiekio, kurį pastaroji įsigyja 2015 metais, vertinant, ar asmuo įvykdė paminėtą įpareigojimą (t. y. skaičiuojat privalomą įsigyti biokuro kiekį) nėra (negali būti) įskaičiuojamas anksčiau (t. y. iki 2015 metų) įsigytas biokuras;

(3) reikalavimas ūkio subjektams vykdyti EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą gali būti netaikomas, tik esant dviem EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms alternatyvioms sąlygoms, t. y. 1) „jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies“; arba 2) „kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau“.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylai aktualus EIR įstatymo 19¹ straipsnyje reglamentuojamas biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimas centralizuotu būdu yra tiesiogiai susijęs su energijos išteklių rinkos reguliavimu. Todėl jo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant tiek į pagrindinius EIR įstatymo ir energijos išteklių rinkos reguliavimo tikslus (EIR įstatymo 3 ir 4 str.), tiek į Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtintų Pirkimo taisyklių (aktuali redakcija galiojusi nuo 2014 m. liepos 30 d.) nuostatas.

24. EIR įstatymo 3 straipsnyje inter alia įtvirtinti tokie pagrindiniai šio įstatymo tikslai: nustatyti energijos išteklių biržos organizavimo, administravimo ir reguliavimo teisinius pagrindus (1 p.); sudaryti galimybes energijos išteklių rinkos dalyviams efektyviai konkuruoti energijos išteklių rinkoje ir naudotis skaidria, aiškiai sureguliuota ir nediskriminaciniais pagrindais veikiančia centralizuota prekybos energijos ištekliais sistema (2 p.); sudaryti sąlygas formuotis skirtingų rūšių biokuro rinkai, mažinti biokuro gamybos ir prekybos koncentraciją ir užtikrinti skaidrią biokuro kainodarą (3 p.); sudaryti sąlygas energijos išteklių rinkos dalyviams efektyviai prekiauti biokuru ir sukurti centralizuotą elektroninę prekybos sistemą (4 p.); užtikrinti darnią, skaidrią ir integralią efektyvia konkurencija ir nediskriminavimu pagrįstos energijos išteklių rinkos plėtrą (7 p.). EIR įstatymo 4 straipsnyje inter alia įtvirtinti tokie pagrindiniai energijos išteklių rinkos reguliavimo tikslai: energijos išteklių rinka reguliuojama vadovaujantis Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje nustatytais tikslais ir uždaviniais, siekiant valstybės energetinės sistemos nepriklausomumo, energijos išteklių rinkos liberalizavimo ir integracijos į Europos Sąjungos valstybių narių regionines energijos ir energijos išteklių rinkas (1 d.); energijos išteklių rinka reguliuojama vadovaujantis atskirų energetikos sektorių reguliavimo tikslais, siekiant sudaryti efektyvios, skaidrios ir konkurencingos prekybos energija ir energijos ištekliais, tarp jų – centralizuotos prekybos biokuru, gamtinėmis dujomis ir pagalbiniais instrumentais, teisines sąlygas (2 d.).

25. EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintą alternatyvią sąlygą („jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies“) aiškindama ne tik pažodžiui (lingvistinis teisės aiškinimo metodas), tačiau atsižvelgdama į pagrindinius EIR įstatymo ir energijos išteklių rinkos reguliavimo tikslus (EIR įstatymo 3 ir 4 str.) (sisteminis teisės aiškinimo metodas), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pastaroji sąlyga yra siejama ne su energetikos įmonės subjektyviai suvokiamomis galimybėmis įsigyti biokurą iš energijos išteklių biržos, tačiau su tokia objektyviai susiklosčiusia situacija, kai energijos išteklių birža energetikos įmonei reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies negali pasiūlyti.

26. Tai, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta alternatyvi sąlyga turi būti aiškinama būtent taip, ir kad toks aiškinimas buvo (turėjo būti) visuotinai žinomas, patvirtina ir Pirkimo taisyklėse (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 30 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas: „21. Įsigyjančioji organizacija privalo teikti pirmenybę energijos išteklių įsigijimui biržoje prieš kitus numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus. Įsigyjančioji organizacija energijos išteklius kitais būdais įsigyti gali tik esant bent vienai iš toliau nurodytų sąlygų: 21.1. Kitais būdais įsigyti energijos išteklius yra ekonomiškai naudingiau (tai yra pigiau). Ekonominio naudingumo sąlyga vertinama prieš sudarant sutartį su vienu iš Taisyklių 20.2–20.4 papunkčiuose nurodytu būdu įvykdyto energijos išteklių pirkimo laimėtoju. Laikoma, kad šiame punkte nurodyta sąlyga įvykdyta, jeigu: 21.1.1. įsigyjančiajai organizacijai pateikus pavedimą įsigyti biržoje laimėjusiame pasiūlyme nurodytą energijos ištekliaus kiekį už pasiūlyme nurodytą kainą, jis yra neįvykdomas mažiausiai 2 prekybos sesijas iš eilės; 21.1.2. arba jeigu laimėjusio pasiūlymo kaina prieš sudarant pirkimo sutartį – daugiau kaip 5 procentais mažesnė už biržos operatoriaus paskutinę skelbiamą vidutinę tos energijos ištekliaus rūšies energijos išteklių biržos kainą arba tuo metu biržoje esančių pateiktų pavedimų parduoti tos energijos ištekliaus rūšies energijos ištekliaus kainą, atsižvelgiant į tai, kuri mažesnė. 21.2. Laikotarpiu nuo sprendimo dėl laimėtojo priėmimo iki pirkimo sutarties su juo sudarymo biržoje neprekiaujama tos rūšies energijos ištekliais. Laikoma, kad biržoje neprekiaujama tos rūšies energijos ištekliumi, jeigu gaunamas rašytinis biržos operatoriaus patvirtinimas. Biržos operatorius atitinkamą patvirtinimą išduoda ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo įsigyjančiosios organizacijos kreipimosi gavimo. 21.3. Įstatymai nustato energetikos įmonėms kitus privalomus vykdyti reikalavimus dėl energijos išteklių įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo“. Iš pacituoto teisinio reguliavimo (ypač įtvirtintojo Pirkimo taisyklių 21, 21.2 p.) matyti, kad objektyviomis priežastimis, dėl kurių energijos išteklių biržoje nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies, yra situacija, kai „laikotarpiu nuo sprendimo dėl laimėtojo priėmimo iki pirkimo sutarties su juo sudarymo biržoje neprekiaujama tos rūšies energijos ištekliais“.

27. Pareiškėjas teigia, jog Komisija skundžiamu nutarimu Filialui negalėjo taikyti atsakomybės dėl to, kad 2015 metais buvo vykdoma Filialo katilinės rekonstrukcija ir tais metais buvo anomaliai aukšta lauko temperatūra, o paminėtos sąlygos patenka į EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį (žr. Nutarties 15.1 p.). Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo minimos priežastys (Filialo katilinės rekonstrukcija ir aukšta lauko temperatūra) niekaip nėra susijusios su 2015 metais buvusiomis energijos išteklių biržos galimybėmis Filialui pasiūlyti jam reikalingą atitinkamos biokuro rūšies kiekį ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, ir remiantis Nutarties 23 (3), 26, 27 punktuose pateiktais išaiškinimais, paminėti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes grindžiami klaidingu EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimu. Tai konstatavus, kaip nepagrįsti atmetami ir Nutarties 15.3 punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kad paminėtos aplinkybės eliminuoja pareiškėjo kaltę dėl EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos pažeidimo, ar kad jos turėtų būti vertinamos kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

28. Byloje nustatytas aplinkybes (žr. Nutarties 21 p.) įvertinus Nutarties 23 (1) punkte pateikto EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto išaiškinimo kontekste, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Komisija pagrįstai vertino Filialo 2015 metais, o ne anksčiau įsigytus biokuro kiekius. Todėl Nutarties 15.2 punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad dalis 2015 metais Filialo šilumos gamybai panaudoto biokuro – buvo anksčiau (t. y. iki 2015 metų) įsigytas rezervinis biokuras, kurio įsigijimo kaina buvo žemesnė už tą, už kurią biokuras 2015 metais buvo parduodamas energijos išteklių biržoje, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

29. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog nei vienas teisės aktas pareiškėjui nesukūrė pagrindo manyti, kad EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama „šilumos tiekėjo“ sąvoka apima ne tik Bendrovę, bet ir atskirus jos padalinius (pvz., filialus), kad 2015 metai buvo pereinamasis laikotarpis, kuomet nebuvo suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir EIR įstatymo 19¹ straipsnio reikalavimų vykdymo (žr. Nutarties 15.4 ir 15.8 p.), teisėjų kolegija pritaria tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime (jo 22–24 p.) išdėstytiems motyvams, kuriais, be kita ko, vadovaujantis LVAT 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017, pateiktais išaiškinimais, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Komisija nepagrįstai skundžiamame nutarime vertino, ar EIR įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą įpareigojimą tinkamai vykdė ne Bendrovė, o jos Filialas („Kelmės šiluma“), atmetami.

30. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tikriname sprendime rėmėsi LVAT administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017, kurioje buvo sprendžiamas panašus ginčas tarp tų pačių šalių, pateiktu teisės aiškinimu, paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo doktriną ir Teismų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi LVAT administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017 suformuota praktika. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos LVAT praktikos analogiškoje byloje. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios ar proceso teisės normas, ar netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

31. Įvertinusi Nutarties 15.5 punkte išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, esą, vadovaujantis VAĮ 36³ straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo būti taikomos poveikio priemonės už netinkamą EIR įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos vykdymą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikyti nurodytą VAĮ nuostatą nėra pagrindo. VAĮ 36³ straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu ūkio subjektas vadovaujasi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo, jo įgalioto asmens ar kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti (klaidinga) teisės aktų reikalavimų, ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos“. Taigi, vadovaujantis VAĮ 36³ straipsnio 2 dalimi, poveikio priemonių už netinkamą teisės aktų vykdymą netaikymas ūkio subjektui yra siejamas su šių kumuliatyvių sąlygų buvimu: 1) priežiūrą atliekantis subjektas (jo atstovai) turi būti raštu pateikęs arba viešai paskelbęs konsultaciją; 2) tokia konsultacija turi būti „vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu“ pripažinta „neatitinkančia (klaidinga) teisės aktų reikalavimų“. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kad VAĮ 36³ straipsnio 2 dalyje nustatyti subjektai jo minimame Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. rašte Nr. R2-(T)-1419 nurodytą informaciją būtų pripažinę „neatitinkančia (klaidinga) teisės aktų reikalavimų“.

32. Nutarties 15.6 punkte išdėstytus apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad skundžiamu nutarimu konstatuotas pažeidimas turėjo būti įvertintas kaip mažareikšmis ir dėl to jame paskirta bauda pareiškėjui yra neproporcinga, įvertinus byloje surinktų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo sprendime (jo 27 p.) išdėstytų motyvų kontekste, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais. Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nebekartoja.

33. Vadovaujantis aktualios redakcijos EĮ 36 straipsnio (2013 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija) 13 dalimi Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos; tęstinio pažeidimo atveju sankcija gali būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos; už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip penkeri metai, sankcijos negali būti skiriamos. Analogiški terminai nustatyti ir tuo metu galiojusios redakcijos Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. O3-44 patvirtintų Sankcijų skyrimo taisyklių 15 punkte. Paminėto teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytai faktinei aplinkybei ir su jos nustatymu susijusiems išsamiems motyvams (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 28–31 p.), patvirtinantiems kad pažeidimas, už kurį Komisija skundžiamu nutarimu pareiškėjui skyrė baudą, nustatytas Komisijos 2016 m. spalio 21 d. posėdyje. Komisija Nutarimą priėmė 2017 m. kovo 17 d. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, apeliacinio skundo argumentas dėl praleisto šešių mėnesių termino atmetamas kaip nepagrįstas.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.