Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Ruslanui Černiauskui ir adv. pad. Mildai Markevičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I.

2. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjas neįvykdė viso Įstatymo 19¹ straipsnio reikalavimo dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, todėl atsakomybė neturi būti taikoma, nes tokiu būdu būtų pažeistas proporcingumo principas. 2015 m. II pusmečiui Filialo poreikiams reikalingas biokuro kiekis buvo sumažėjęs dėl rugpjūčio-spalio mėnesiais vykusios Filialo katilinės rekonstrukcijos, montuojant naują biokuro katilą, dėl to senasis biokuro katilas negalėjo veikti (tai 96 tne sumažino biokuro poreikį). Be to, dėl anomaliai aukštos lauko temperatūros Filialo biokuro katilas savo galios neišnaudojo ir 2015 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais (dėl to Filialas negalėjo įsigyti 149 tne biokuro). Iki reikiamos Įstatyme nustatytos 50 proc. dalies trūksta labai nedaug. Nurodytos aplinkybės patenka į Įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies apimtį, todėl pareiškėjas ar jo Filialas negali būti laikomi pažeidę nustatytą įpareigojimą, o net jei ir būtų nustatyta, kad pažeidimas buvo padarytas, pareiškėjui neturėtų būti taikoma atsakomybė arba pareiškėjo nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos bent jau kaip lengvinančios atsakomybę.

5. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalies nuostata, tuo atveju, jei ūkio subjekto pažeidimą nulėmė priežiūros institucijos konsultacija, poveikio priemonės tokiam ūkio subjektui neturi būti taikomos. Pareiškėjas nurodo, kad tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu Komisija pirmą kartą išreiškė poziciją, kad Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos kainos, atžvilgiu. Pareiškėjas teigia, kad iki pat 2015 m. pirmo ketvirčio pabaigos objektyviai negalėjo numatyti, kad paminėtas įstatymo reikalavimas jo atžvilgiu bus taikomas filialams atskirai. Pareiškėjas 2015 m. balandžio pabaigoje, susipažinęs su Komisijos pozicija, ėmė elgtis taip, kad ši elgsena atitiktų Komisijos poziciją, tačiau jau buvo praėjęs trečdalis vertinamo 2015 m. laikotarpio. Atsakovas šių aplinkybių neįvertino.

II.

Motyvuojamoji dalis

14. Komisija nėra pateikusi jokių konsultacijų, kuriose būtų nurodžiusi priešingai, nei 2015 m. balandžio 28 d. rašte Nr. R2-(T)-1419, t. y. jog šilumos tiekėjas suprantamas pagal tai, kam yra išduota šilumos tiekimo licencija, todėl pareiškėjas Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalies nuostatą aiškina netinkamai.

15. Komisija pagrįstai vertino per ataskaitinį laikotarpį (2015 m.) faktiškai nupirkto (įsigyto), o ne pristatyto, biokuro duomenis. Pareiškėjo nurodytas rezervinis kuras nepatenka nei į Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą privalomo įsigyti biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį. Įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per energijos išteklių biržą, tai garantuoja mažesnius kuro įsigijimo kaštus ir galutinę kainą vartotojui. Todėl Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teikti pirmenybę biržai, kuris išreiškiamas prievole biržoje įsigyti konkrečią biokuro kiekio dalį, taikomas tam ūkio subjektui, kurio veiklai nustatoma ir taikoma valstybės reguliuojama kaina. Todėl skaičiuojant šilumos kainos dedamąsias ir vertinant kuro sąnaudų pagrįstumą ir į kainą įtrauktiną jų dalį, analizuojami šilumos gamybos ar tiekimo veiklą vykdančio ūkio subjekto duomenys apie vykdytus biokuro pirkimus.

III.

Teismas konstatuoja:

IV.

18. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį energijos ištekliai elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti yra įsigyjami šiame įstatyme nustatytais būdais, vadovaujantis Pirkimų taisyklėse nustatyta tvarka <...>. Įstatymo 19¹ straipsnio (2014 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. XII-1432 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šilumos tiekėjai <...>, kurie <...> šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią <...> šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Šio Įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.

19. Komisijos įgaliotas darbuotojas 2016 m. gruodžio 13 d. surašė pareiškėjui reguliuojamos veiklos pažeidimo protokolą Nr. K3-8 (1 t., b. l. 29-30), kuriame nurodė, kad pagal Komisijos valdomą Kuro duomenų surinkimo sistemą pareiškėjo Filialas neįvykdė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje numatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau 50 proc. šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Protokole nurodyta, kad 2015 m. Filialas įsigijo ir šilumos energijos gamybai sunaudojo 1565,3 tne biokuro, tačiau energijos išteklių biržoje nupirko 634,4 tne biokuro, t. y. 40,5 proc. viso 2015 m. įsigyto biokuro kiekio. Filialas pagal dvišales biokuro pirkimo pardavimo sutartis įsigijo 930,8 tne biokuro už 236,82-254,73 Eur/tne, o tai yra didesnė, nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduoto biokuro kaina 121-161,20 Eur/tne. Dėl protokole nurodyto pažeidimo pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 62-71), prašydamas nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą. Tačiau Komisija skundžiamu nutarimu (1 t., b. l. 32-38) pareiškėjui už minėtą Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo nevykdymą skyrė 1462 Eur baudą.

20. Byloje iš esmės nekyla ginčo dėl reguliuojamos veiklos pažeidimo protokole ir skundžiamame Komisijos nutarime nurodytų aplinkybių, kad 2015 m. Filialas įsigijo ir šilumos energijos gamybai sunaudojo 1565,3 tne biokuro, tačiau energijos išteklių biržoje įsigijo ir deklaravo Komisijai 634,4 tne biokuro, t. y. 40,5 proc. viso 2015 m. įsigyto biokuro kiekio. Šias aplinkybes pareiškėjas patvirtina ir savo teiktuose Komisijai 2017 m. sausio 2 d. paaiškinimuose (2 t., b. l. 67). Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad Filialas, 2015 metais įsigydamas šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį, nesilaikė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo energijos išteklių biržoje įsigyti ne mažesnę kaip 50 procentų dalį šio biokuro. Iš pareiškėjo pozicijos ginče matyti, kad jis iš esmės pripažįsta, jog Filialas nesilaikė paminėto Įstatymo įpareigojimo.

21. Pareiškėjas tiek Komisijai teiktuose paaiškinimuose, tiek skunde teismui nurodo, kad 2015 m. balandžio-liepos mėn. į Filialą buvo pristatomas 2006 m. įsigytas biokuro rezervinių atsargų kiekis 154,133 tne, ir šis kiekis turėtų būti įskaičiuojamas į biokuro kiekį, kurio nereikėjo įsigyti energijos išteklių biržoje, dėl mažesnės jo įsigijimo kainos, nei buvusios 2015 m. vidutinės kainos biržoje (Įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas sutinka su skundžiamame Komisijos nutarime pateiktu vertinimu, kad naudotas rezervinis kuras nepatenka nei į Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą privalomą biokuro kiekio dalį, nei į vertinimo laikotarpį. Aptariama Įstatymo nuostata nustato pareigą teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigyjant šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio atitinkamą dalį konkrečiais kalendoriniais metais. Vadinasi, Komisija pagrįstai vertino Filialo 2015 m., o ne anksčiau įsigytus, biokuro kiekius. Pareiškėjo nurodomas biokuro rezervinių atsargų kiekis buvo įsigytas, kaip nurodo pats pareiškėjas, dar 2006 m., todėl Komisija į šį biokuro kiekį pagrįstai neatsižvelgė vertindama aptariamos Įstatymo nuostatos laikymąsi. Be to, pats pareiškėjas skaičiuoja, kad net prilyginus biokuro rezervinių atsargų kiekį įsigytam energijos išteklių biržoje, Įstatymo reikalavimas vis tiek nebuvo įgyvendintas.

22. Pareiškėjas, pripažindamas, kad Filialas nesilaikė Įstatymo įpareigojimo, kartu nurodo argumentus dėl Komisijos netinkamo Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo aiškinimo, teigdamas, kad šis įpareigojimas turi būti adresuojamas ne atskiriems pareiškėjo filialams, bet pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui. Tačiau teismas pažymi, kad šiuo klausimu reikšmingą aiškinimą pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017, kurioje, atsižvelgęs į Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, teleologinį ir sisteminį teisės normų aiškinimą, konstatavo, jog Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinti pareiškėjo nurodytu būdu nėra galima, kadangi tai prieštarautų šio teisinio reglamentavimo tikslams, kiltų abejonių dėl tokios normos atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui (nutarties 43 punktas). Taigi, ir šiame ginče atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Komisija netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, aptariamą įpareigojimą adresavusi Filialui, o ne pačiam pareiškėjui.

23. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. ataskaitiniai metai buvo pereinamasis laikotarpis, kuomet nebuvo suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir Įstatymo 19¹ straipsnio reikalavimų vykdymo. Tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu Komisija pirmą kartą išreiškė poziciją, jog Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos kainos, atžvilgiu, todėl jis iki pat 2015 m. pirmo ketvirčio pabaigos objektyviai negalėjo numatyti, kad paminėtas įstatymo reikalavimas jo atžvilgiu bus taikomas filialams atskirai.

24. Dėl šių pareiškėjo argumentų pasakytina, kad Įstatyme įpareigojimas šilumos tiekėjams teikti pirmenybę energijos išteklių biržai buvo numatytas dar 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-493, įsigaliojusiu nuo 2014 m. sausio 1 d., papildžius Įstatymą 19¹ straipsniu. Todėl 2015 metai, priešingai, nei teigia pareiškėjas, negali būti vertinami kaip pereinamasis laikotarpis, kuomet šilumos tiekėjai nebūtų galėję išsiaiškinti ir tinkamai suprasti nustatytų įpareigojimų pobūdžio ir jų laikytis. Pareiškėjas turėjo suvokti, kad kiekvienam filialui būdingos skirtingos kuro sąnaudos, jų struktūra, Komisijai teikiami ne bendro įmonės įsigyto kuro, bet kiekvieno filialo atskirai įsigyto kuro duomenys, todėl Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina kiekvienam filialui. Nors pareiškėjas teigia, kad tik 2015 m. balandžio 28 d. raštu (2 t., b. l. 37-38) Komisija pirmą kartą išreiškė poziciją, jog Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis taikytina ne šilumos tiekėjų, o atskiros teritorijos, kuriai nustatomos kainos, atžvilgiu, pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodo ir nepateikia įrodymų, jog Komisija anksčiau laikėsi kitokios pozicijos, suklaidino pareiškėją ar pan., dėl ko nagrinėjamam atvejui būtų galima taikyti Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalies nuostatą. Komisija dar 2015 m. kovo mėn. konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų 2014 metų ataskaitiniu laikotarpiu. Pastebėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo nuostatų neaiškumo buvo įvertinti kaip nepagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-851-624/2017. Teismas pabrėžia, kad net ir be Komisijos išaiškinimų pareiškėjui taikoma Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje energetikos įmonėms nustatyta bendroji pareiga vykdyti veiklą taip, kad užtikrintų, be kita ko, efektyvią energijos gamybą. Komisija tiek reguliuojamos veiklos pažeidimo protokole, tiek skundžiamame nutarime, tiek teismui pateiktoje Filialo pirkto biokuro ir energijos išteklių biržoje susiformavusių vidutinių biokuro kainų (Šiaulių apskrityje) palyginimo lentelėje nurodė duomenis, kad Filialo 2015 m. sausio-balandžio mėn. faktinė pirkto biokuro kaina buvo ženkliai didesnė, nei biokuro kaina energijos išteklių biržoje, taigi, pareiškėjo Filialas, siekdamas vykdyti efektyvią energijos gamybą, 2015 m. turėjo objektyvią galimybę įsigyti biokuro ženkliai pigesne kaina energijos išteklių biržoje, tačiau to nedarė, tuo nesilaikė efektyvaus energijos gamybos principo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad iki 2015 m. pirmo ketvirčio pabaigos dėl nebuvusios suformuotos vieningos praktikos ir išaiškinimų dėl biokuro pirkimo biržoje ir Įstatymo 19¹ straipsnio reikalavimų vykdymo pareiškėjas objektyviai negalėjo vykdyti įstatymo reikalavimo, todėl jis negali būti laikomas pažeidusiu įstatymo nuostatas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. balandžio pabaigoje, susipažinęs su Komisijos pozicija, ėmė elgtis taip, kad ši elgsena atitiktų Komisijos poziciją. Iš tiesų, pagal teismui pateiktus duomenis matyti, kad Filialas nuo 2015 m. gegužės mėn. jau nevykdė pirkimų pagal dvišalę sutartį iš UAB „Bionovus“, o 2015 m. liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais biokurą pirko energijos išteklių biržoje. Energetikos įstatymo 36 straipsnio (2013 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) 8 dalis numato, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad pažeidimą padariusi energetikos įmonė, didmeninės energijos rinkos dalyviai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo išaiškinti pažeidimo aplinkybes, nedelsdami ėmėsi priemonių pažeidimui pašalinti. Pagal šio straipsnio 10 dalį Komisija, nustatydama sankciją, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas šiame įstatyme nenurodytas aplinkybes. Skundžiamu nutarimu Komisija kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę įvertino tai, kad pareiškėjas dėjo pastangas įvykdyti Įstatyme įtvirtintą įpareigojimą ir 40,5 proc. biokuro įsigijo ekonomiškai naudingai. Taigi, matyti, kad Komisija jau atsižvelgė į pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl jo pastangų nuo 2015 m. gegužės mėn. nepirkti biokuro ne energijos išteklių biržoje, o nuo 2015 liepos mėn. pirkti biokurą šioje biržoje ekonomiškai naudingai bei į pasiektą ekonomiškai naudingai įsigyto biokuro kiekio procentinę išraišką, artimą įstatymo reikalaujamai.

26. Teismo vertinimu, pareiškėjo akcentuojamos Filialo katilinės rekonstrukcijos, aukštos lauko temperatūros aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukliudyti Įstatyme numatytos pareigos vykdymą, kadangi pareiškėjas, planuodamas Filialo veiklą, privalėjo iš anksto numatyti būsimą Filialo katilinės rekonstrukciją ir vykdyti pirkimus, atsižvelgdamas į galimai dėl šios priežasties sumažėjusį biokuro poreikį. Lauko temperatūros svyravimai taip pat yra galimas iš anksto įvertinti veiksnys, nuo kurio priklauso ne tik pareiškėjui, bet ir visiems kitiems šilumos tiekėjams reikalingas kuro poreikis. Taigi, abiejų pareiškėjo akcentuojamų aplinkybių įtaka kuro poreikiui ir įstatymo reikalavimų laikymosi užtikrinimui yra įvertinama ir iš esmės priklausanti nuo veiklos planavimo. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios ir patenkančios į Įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalies taikymo apimtį, atitinkamai, jos negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą laikyti, kad pareiškėjas nepažeidė nustatyto įpareigojimo ar kad pareiškėjui neturėtų būti taikoma atsakomybė ar kad šios aplinkybės lengvina pareiškėjo atsakomybę.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimas dėl jo nežymaus procentinio kiekio ir susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, nulėmusių pažeidimą, turėtų būti laikomas mažareikšmiu. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1176 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., galiojusi skundžiamo nutarimo priėmimo metu) 2 punktą, už kitų įstatymų nustatytų licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimą arba jų nevykdymą Komisija skiria baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki 1 procento energetikos įmonės metinių pajamų, gautų praėjusiais finansiniais metais iš konkrečios licencijuojamos veiklos, kurią vykdant padarytas pažeidimas. Pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio (2013 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) 6 dalį, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, tai yra energetikos įmonė <...> nepadarė esminės žalos kitų asmenų interesams, nutraukė pažeidimą, pašalino pažeidimo padarinius, o šio įstatymo reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes gali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis, Komisija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos <...>. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Komisijos nuomone, kad aptariamas pažeidimas neatitinka šių mažareikšmiškumo sąlygų, kadangi jis nei buvo nutrauktas, nei buvo pašalinti pažeidimo padariniai (Filialo 2015 m. sąnaudos neekonomiškai įsigyjant biokurą). Be to, Komisijai nebuvo pagrindo spręsti, kad Įstatymo reikalavimų laikymasis galėtų būti užtikrintas kitais būdais, nei pritaikyta bauda. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Komisija 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 03-379 (2 t., b. l. 87) konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo nustatyto reikalavimo ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje. Komisija 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. O3-502 (1 t., b. l. 40-47) tokį pažeidimą pripažino mažareikšmiu (dėl to, kad energijos išteklių biržos operatorius 2014 m. neskelbė vidutinės atitinkamo energijos ištekliaus biržoje kainos) ir taikė pareiškėjui įspėjimą. Vertintina, kad pareiškėjas 2015 m. pakartotinai atliko tokio paties pobūdžio pažeidimą, todėl švelnesnė poveikio priemonė nebuvo veiksminga. Tokioje situacijoje Komisija pagrįstai sprendė nelaikyti pareiškėjo padaryto aptariamo pažeidimo mažareikšmiu ir taikyti pareiškėjui griežtesnę poveikio priemonę – baudą. Kaip jau minėta, parinkdama baudos dydį, Komisija įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dalį jų pripažino lengvinančiomis atsakomybę. Komisija skundžiamu nutarimu pareiškėjui skyrė ženkliai mažesnę, nei pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą apskaičiuotas galimos sankcijos (nuo 289 Eur iki 12 639 Eur) vidurkis, baudą (1462 Eur). Nėra jokio pagrindo vertinti, kad paskirtas baudos dydis, atsižvelgiant į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, būtų neadekvatus ir neproporcingas padarytam pažeidimui.

28. Galiausiai, pareiškėjas nurodo, kad Komisija praleido Energetikos įstatymo 36 straipsnio 13 dalyje nustatytą sankcijos skyrimo senaties terminą. Pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio (2013 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) 13 dalį Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo turi būti priimtas per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos <...>. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip penkeri metai, sankcijos negali būti skiriamos. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad reikšmingas momentas, nuo kurio pradedama sankcijos skyrimo termino skaičiavimo eiga, yra pažeidimo nustatymo diena. Nagrinėjamo ginčo atveju skiriasi šalių pozicija, kurią dieną laikyti pažeidimo nustatymo diena. Pareiškėjo vertinimu, jau nuo 2016 m. liepos 14 d. Komisijai buvo aiškios visos aplinkybės, susijusios su Filialo biokuro įsigijimu ir naudojimu (Komisija aptariamu klausimu buvo parengusi 2016 m. liepos 14 d. pažymą Nr. O5-181), tuo tarpu atsakovas laikosi nuomonės, kad pažeidimas buvo nustatytas 2016 m. spalio 21 d. Komisijos posėdžio metu priėmus nutarimą Nr. O3-326.

29. Teismas pažymi, kad Energetikos įstatymas Komisijai suteikia įgaliojimus tvirtinti sankcijų skyrimo taisykles. Sankcijų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 13 d.) 4-5, 7-9 punktai nustatė, kad sankcijos skyrimo procedūra subjektui pradedama protokolo dėl galimai padaryto ar daromo pažeidimo surašymu, kurį atlieka įgaliotas Komisijos darbuotojas. Protokole nurodoma informacija apie pažeidimą galimai padariusį subjektą, reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo aplinkybės, atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, jeigu jų yra, teisės aktas, kurio nuostatas pažeidė subjektas, kiti duomenys. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad sankcijos skyrimo procedūra gali būti pradedama (surašomas protokolas) tik kai Komisija jau yra nustačiusi esmines pažeidimo sudėtį sudarančias aplinkybes, t. y. pažeidimą galimai padariusį subjektą, pažeidimo faktines aplinkybes, pažeistus teisės aktus, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir kt.

30. Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Komisija tikrinti, kaip šilumos tiekėjai 2015 m. laikėsi Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų, pradėjo dar 2016 m. sausio mėn. (tai matoma iš Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. O5-181 išdėstytų aplinkybių, 1 t., b. l. 62-67). Kaip matyti, Komisija 2016 m. sausio 27 d. raštu įmones, kurios galimai neįvykdė įpareigojimo, paprašė pateikti įrodymus, kad biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo kuro kiekio. Gavęs atitinkamus įmonių duomenis, minėtas Komisijos skyrius pradėjo Įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo tyrimą ir 2016 m. birželio 30 d. surašė ataskaitą, kuri buvo pridėta kaip priedas prie Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 14 d. pažymos Nr. O5-181. Pastarojoje pažymoje buvo išreikštas minėto Komisijos skyriaus siūlymas Komisijai pritarti parengtam Komisijos nutarimo projektui „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m.“. Iš Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 25 d. pažymos Nr. O5-188 (1 t., b. l. 65-67) matyti, kad klausimas „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m.“ buvo svarstomas Komisijos 2016 m. liepos 21 d. posėdyje ir nutarta atsižvelgti, be kita ko, į pareiškėjo atstovų išsakytas pastabas ir atidėti klausimo svarstymą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 25 d. pažymoje Nr. O5-188 šis skyrius įvertino pareiškėjo pateiktas pastabas. Be to, šis skyrius 2016 m. liepos 22 d. parengė patikslintą Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m. ataskaitą Nr. O13-13 (2 t., b. l. 42-59). Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 25 d. pažymoje Nr. O5-188 buvo siūloma Komisijai pritarti nutarimo „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m.“ projektui. Iš viešai Komisijos interneto puslapyje (regula.lt) skelbiamų duomenų, o konkrečiai, iš Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. spalio 13 d. pažymos Nr. O5-255 (skelbiama prie Komisijos 2016 m. spalio 21 d. posėdžio dokumentų) matyti, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 26 d. raštu teikė pastabas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 25 d. pažymai Nr. O5-188, o Komisija 2016 m. liepos 28 d. posėdyje nepritarė siūlomam nutarimo „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m.“ projektui. Pareiškėjo argumentai buvo vertinami Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. spalio 13 d. pažymoje Nr. O5-255, kurioje skyrius siūlė Komisijai pritarti 2016 m. liepos 22 d. parengtai patikslintai Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m. ataskaitai Nr. O13-13 ir Komisijos nutarimo „Dėl Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m.“ projektui. Galiausiai, Komisija tik 2016 m. spalio 21 d. posėdyje priėmė nutarimą, kuriuo pritarė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. liepos 22 d. parengtai patikslintai Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2015 m. ataskaitai Nr. O13-13 ir konstatavo, kad Filialas neįvykdė įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2015 m. joje įsigyjant ne mažiau kaip 50 proc. gamybai reikalingo biokuro (t., b. l. 76).

31. Iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad Komisija iki 2016 m. spalio 21 d. vykdė įtariamo pažeidimo tyrimo veiksmus, vertino šioje stadijoje pareiškėjo pateiktus argumentus, tuo tikslu atidėjo 2016 m. liepos 21, 28 d. posėdžius. Pareiškėjo argumentai išsamiai buvo įvertinti Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2016 m. spalio 13 d. pažymoje Nr. O5-255, o Komisija pareiškėjo padarytą pažeidimą konstatavo, kaip minėta, 2016 m. spalio 21 d. posėdyje. Teismo vertinimu, tik nuo šios dienos Komisijos įgaliotam darbuotojui atsirado teisinės prielaidos pradėti sankcijos skyrimo procedūrą ir surašyti teisės aktų reikalavimus atitinkantį pažeidimo protokolą, kadangi tik šią dieną Komisija nustatė esmines pažeidimo sudėtį sudarančias aplinkybes. Nėra jokio pagrindo vertinti kaip pažeidimo nustatymo dienos 2016 m. liepos 14 d., kadangi šią dieną pažymą Nr. O5-181 surašė Komisijos administracijos struktūrinis padalinys, bet ne Komisija, ši pažyma buvo organizacinio pobūdžio dokumentas, kuriame išreikštas šio padalinio pasiūlymas Komisijai pritarti parengtiems dokumentų (ataskaitos ir nutarimo) projektams. Kaip minėta, Komisija 2016 m. liepos 21 d. posėdyje parengtam nutarimo projektui nepritarė, be kita ko, siekdama įvertinti pareiškėjo teikiamų argumentų pagrįstumą. Komisija skundžiamą nutarimą priėmė per 6 mėnesių terminą, jį skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 21 d., todėl nepažeidė Energetikos įstatymo 36 straipsnio (2013 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d. ) 13 dalyje įtvirtinto sankcijos skyrimo termino. Todėl priešingus pareiškėjo argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus.

32. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes individualizuodama poveikio priemonę, bauda savo dydžiu adekvati padarytam pažeidimui, paskirta nepažeidžiant jos skyrimo termino. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo naikinti skundžiamo Komisijos nutarimo nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo UAB ,,Litesko“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.