Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam M. Z., jo gynėjui advokatui Vidmantui Plėdžiui, nukentėjusiajai R. J., nukentėjusiosios atstovui advokatui Stasiui Karveliui, teismo medicinos ekspertui Stasiui Fedaravičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. Z. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 5 d., BK 144 str. ir nuteistas: pagal BK 281 str. 5 d. - laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 144 str. - laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė - 4 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 68 str. atimta teisė vairuoti kelių transporto priemones 3 metų laikotarpiui. Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista vienas šimtas tūkstančių (100000) litų neturtinės žalos atlyginimo iš M. Z. R. J. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas. Priteista iš M. Z. šeši tūkstančiai (6000) litų atstovavimo išlaidų R. J. naudai. Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „Pzu Lietuva“ atžvilgiu atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 16 d. apie 00.40 val., (duomenys neskelbtini) k. Utenos raj., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Peugeot 607, v.n. (duomenys neskelbtini), 12.4 km/h greičiu, pažeisdamas KET 53, 172, 173 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinkęs saugaus greičio, kad kiekvienu momentu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonę, nesulėtinęs automobilio greičio net iki visiško jo sustabdymo, važiuodamas automobilių stovėjimo aikštele, automobilio priekine dalimi partrenkė automobilių aikštele ėjusį pėstįjį N. J., padarydamas galvos ir dešinės blauzdos muštines žaizdas, su kaukolės lūžimu, bei atviru dešinės blauzdos kaulų lūžimu, bei kepenų daugybinius plyšimus, ūmius vidinius ir išorinius nukraujavimus, kūno nubrozdinimus, kraujosruvas, dešinės ausies kaušelio dalinę amputaciją, kairių V-VIII šonkaulių lūžimus, dėl ko pastarasis mirė.

Be to, M. Z. nuteistas ir už tai, kad 2007 m. rugsėjo 16 d. apie 00.40 val., (duomenys neskelbtini) k. Utenos raj., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Peugeot 607, v.n. (duomenys neskelbtini), automobilio priekine dalimi partrenkęs pėstįjį N. J. ir įvykio metu sukėlęs pavojų jo gyvybei pažeidė Kelių eismo taisyklių 269.3 ir 269.4 punktų reikalavimus, t.y. iškart po eismo įvykio padarymo, kurio metu žuvo N. J., nepranešė apie tai policijai, nepasiliko eismo įvykio vietoje, nelaukė kol atvažiuos policija, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti jo pėdsakai, privalėjęs rūpintis nukentėjusiuoju bei galimybę suteikti pirmąją pagalbą, N. J. nepagelbėjo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo.

Nuteistasis M. Z. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 str. panaikinti ir dėl šios veikos jį išteisinti. Pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti bei bylą nutraukti. Nepripažinus būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacijos, pripažinti lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d., kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, kad veika padaryta, pažeidžiant būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties ribas, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Apeliantas taip pat prašo sušvelninti jam neteisingai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taikant BK 39 str. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių atsakomybę aplinkybių, ar bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str. tvarka), sumažinti neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimą. Apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir mano, kad jis yra nepagrįstas bei neteisėtas dėl sekančių motyvų - liudytojų parodymų vertinimo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tiek jo, tiek ir kartu su juo važiavusių liudytojų K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K. parodymai, jog jie nedalyvavo konflikte, paneigti nuosekliais bei neabejotinais liudytojų A. K., G. R., O. B., A. V., A. J., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L. parodymais. Nurodo, kad liudytojų A. K., G. R., O. B., A. V., A. J. parodymais nustatyta, kad konflikto organizatorius buvo R. R., kuris skambino savo draugams ir kvietė 2007-09-15 naktį atvažiuoti prie (duomenys neskelbtini), kur, pasak liudytojo A. M., bus muštynės ir reikia daugiau vaikinų. Visi kviestieji atvykti buvo tarpusavyje pažįstami, žinojo, kur ir ko važiuoja, apsiginklavo, turėjo dujų balionėlį, šunį, t.y. susibūrė vienminčių grupė, turinti tikslą pavartoti smurtą. Jų organizavimo lygis, pasirinkta nuošali vieta rodo grupuotės ryžtą bet kokiomis priemonėmis siekti savo užsibrėžto tikslo. Apeliantas teigia, kad teismas, neįvertino fakto, kad kartu su nukentėjusiuoju buvę liudytojai yra suinteresuoti apginti savo bei žuvusiojo draugo poelgius, neatsižvelgė į jų girtumus, prieštaravimus kitų liudytojų parodymams, kitiems įrodymams. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, nuosprendį grindė vien tik kartu su nukentėjusiuoju buvusių liudytojų parodymais, kurie tarpusavyje prieštarauja bei neatitinka nustatytų faktų dėl įvykio vietoje buvusių automobilių skaičiaus, modelių, jų atvykimo, išvykimo sekos, laiko, dalyvių skaičiaus, automobilio Peugeot žibintų šviesos. Teismas neįvertino kompleksinių ekspertizių išvadų dėl automobilio Peugeot apgadinimų, kurios patvirtina faktą, kad automobilis buvo pradėtas daužyti ir apgadintas būtent jam jau pradėjus važiuoti. Šį faktą patvirtino ir liudytojai A. K. ir P. B.. Teismas nuosprendyje neanalizavo ir nevertino liudytojų S. S. bei J. Č. parodymų dėl muštynių kilimo motyvo, kurie prieštarauja R. R. ir jo bendrininkų parodymams. S. S. ir J. Č. nurodė, kad buvo pakviesti aiškintis dėl S. S. sumušimo, tačiau teismas konstatavo, jog konfliktas prasidėjo dėl K. K. sumušimo. S. S. teisme nurodė, kad K. K. dėl sužalojimo buvo apkaltinusi jį patį bei dar kitą asmenį. Daugiau nei po metų K. K. „prisiminė" ir „atpažino" savo užpuoliką R. Z. (jo brolį), kuo ir buvo „sukurtas" jo dalyvavimo konflikte „motyvas". Apeliantas teigia, kad nei vienas iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino matę jį išlipusį iš automobilio, turėjus rankose kokį nors daiktą ar dalyvavus konflikte. Nėra jokių įrodymų, jog jis ir jo keleiviai buvo kviesti atvykti į konflikto vietą (telefonų išklotinės patvirtina, kad prieš konfliktą nei jis, nei jo brolis R. Z. neturėjo jokio telefoninio kontakto nė su viena konfliktavusiųjų puse). Liudytojai S. S. ir J. Č. neigė pažinoję jį bei kvietę atvykti. Apeliantas nesutinka ir su kitų įrodymų vertinimu. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jų parodymai apie tai, kad į įvykio vietą (automobilių stovėjimo aikštelę), kurioje stovėjo grupė jaunuolių, atvyko išmesti šiukšlių ir atlikti gamtinių reikalų yra neįtikinami, naivūs, deklaratyvaus pobūdžio. Nurodo, kad šias aplinkybes patvirtina gynėjo pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuota automobilių aikštelės stacionarinio tualeto vieta ir šiukšliadėžės, tačiau teismas šių įrodymų nepriėmė. Būtent šios nuotraukos paneigia teismo išvadą dėl jo ir bendrakeleivių parodymų neįtikinamumo, naivumo bei nelogiškumo. Teigia, kad teismas neįvertino jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, kuriuose jis nurodė, kad pradėjo važiuoti trečiąja pavara ir tik nuvažiavęs kelis metrus bei supratęs klaidą perjungė pavarą į pirmąją, dėl ko atsirado padangų praslydimo pėdsakai, kuriuos teismas klaidingai įvertino kaip važiavimo pradžią. Todėl remdamasis tokia klaidinga prielaida teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad automobilis buvo sustojęs nuo Opel markės automobilio maždaug 8 m atstumu, nors tas atstumas buvo dvigubai didesnis. Apeliantas nesutinka ir su nuteisimu už BK 144 str., bei teigia, kad jo veikoje nėra minėto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Nurodo, kad neturėjo tyčios palikti nukentėjusįjį be pagalbos, o kadangi nesuprato, kad nukentėjusįjį traumavo, tai jam nepadėjo bei juo nepasirūpino. Nuteistasis skundžia teismo išvadą dėl būtinosios ginties situacijos vertinimo. Nesutinka su teismo išvada, kad jei ant įvykio vietoje rasto strypo nerasta nukentėjusiojo kraujo, žuvusysis buvo partrenktas iš nugaros, tai rodo, kad N. J. jokios grėsmės nekėlė, o muštynių dalyviams nekilo teisė į būtinąją gintį. Teigia, kad tokia teismo išvada prieštarauja ekspertų išvadoms, jog nukentėjusysis automobilio ratais pervažiuotas nebuvo, o kaip pateko po automobiliu – nežinoma. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo kraujo ant strypo neradimas nepaneigia prielaidos, jog būtent šiuo strypu nukentėjęs daužė automobilį ar turėjo kitą įnagį. Teigia, kad bendra muštynių versija grindžiama išskirtinai tik R. R. ir jo bendražygių parodymais, neįvertinant jų suinteresuotumo, prieštaravimų kitų liudytojų parodymams, surinktiems įrodymams. Iš kartu su nukentėjusiuoju buvusių asmenų parodymų matyti, kad jie jo nepažinojo, kad jis konflikte nedalyvavo, todėl mano, jog nebuvęs muštynių dalyviu ir iš anksto apie jų organizavimą nieko nežinojęs, turėjo teisę į būtinąją gintį. Apeliantas mano, kad šioje situacijoje turėjo teisę ginti savo, bendrakeleivių gyvybes, sveikatą, turtą nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus užpuolimo. Nurodo, kad reikalavimai būtinajai ginčiai pažeisti nebuvo: žala padaryta vienam iš užpuolikų, atremiant organizuotos, ginkluotos, agresyvios, neprognozuojamos, grasinančios susidorojimu, daužančios bei spardančios automobilį, siundančios šunį nepažįstamų, neblaivių asmenų grupės pavojingą kėsinimąsi. M. Z. teigia, kad dėl užpuolimo patyrė didelį išgąstį, sumišimą, nes viskas įvyko naktį, nuošalioje vietoje. Apeliantas nesutinka ir su būtinojo reikalingumo situacijos vertinimu. Nurodo, jog BK 31 str. nereikalauja rinktis mažiausią žalą darantį elgesio variantą ir pripažįsta, kad galimybė išgelbėti savo ir bendrakeleivių gyvybes yra esminė sąlyga, kad būtinasis reikalingumas būtų pripažintas teisėto gyvybės atėmimo pagrindu. Apeliantas teigia, kad neturėjo kitos galimybės pats sveikas ištrūkti bei išvežti bendrakeleivius, kaip tik skubiai išvažiuoti iš įvykio vietos, todėl, nors ir pažeisdamas KET reikalavimus, pradėjo važiuoti iš užpuolikų apsupties. Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme. Teigia, kad teismas pripažino tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikaltimą, tačiau neįvertino kitų BK 59 str. 1 d. numatytų aplinkybių, o būtent, rizikingo nukentėjusiojo elgesio, prieštaraujančio KET reikalavimams, neįvertino didelio susijaudinimo, kuris nulėmė neteisėtus jo veiksmus. Apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimu jam atimti teisę vairuoti kelių transporto priemonę 3 m. Teigia, kad teismas neįvertino tai, kad jis važiavo ekstremalioje situacijoje, automobilio ir pėsčiojo judėjimo greičiai buvo panašūs, kad jis buvo blaivus, o nukentėjusysis - neblaivus (kraujyje rasta 1,16 promilės, šlapime - 1,16 promilės alkoholio), kad nukentėjusysis elgėsi neprognozuojamai ir pats pažeidė KET reikalavimus. Teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė ir į jo asmenybę (neteistas, charakterizuojamas teigiamai, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, buvo blaivus, priklausomybių neturi, psichiatrinėje įskaitoje neregistruotas, turi pastovų darbą). Taip pat nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis didelio jo susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, bei rizikingo nukentėjusiojo elgesio ir, suteikdamas prioritetą nukentėjusiajam, nepagrįstai skyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę bei be pagrindo ir įrodymų, pripažino kaltu pagal BK 144 str. Apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimu dėl jam priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio. Nurodo, kad civilinė ieškovė teisme apsiribojo tik ieškinyje nurodytais motyvais, kad žuvus sūnui patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, neteko atramos ir paguodos senatvėje, tačiau nepateikė jokių svarbesnių neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Teigia, kad teismas, priteisdamas 100 000 litų dydžio neturtinę žalą, neįvertino jo kaltės laipsnio, didelio nukentėjusiojo neatsargumo, proporcingumo tarp jo turtinės padėties (nekilnojamojo turto neturi, mėnesinis uždarbis sudaro 450 lt) ir ieškinio dydžio, nepaisė protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo kriterijų.

Nuteistasis ir pastarojo gynėjas advokatas V. Plėdys teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas S. Karvelis - atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo M. Z. nusikalstamas veikas ir, laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), teisingai jam paskyrė bausmes bei galutinę subendrintą bausmę. Tačiau teismas nepakankamai įvertino BK 75¹ str. taikymo galimybės bei netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl nuosprendis tose dalyse keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BK 328 str. 1 ir 4 p.).

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis M. Z. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija kaltę dėl veikos, numatytos LR BK 144 str., įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad teismas jo bei kartu su juo buvusių liudytojų K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K. parodymus, kad jie nedalyvavo konflikte, o į aikštelę atvyko išmesti šiukšlių ir atlikti gamtinių reikalų, nepagrįstai paneigė nenuosekliais, detalėse nesutampančiais bei abejotinais, suinteresuotų apginti savo bei žuvusio draugo neteisėtus poelgius liudytojų A. K., G. R., O. B., A. V., A. J., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L. parodymais ir jais iš esmės grindė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nepagrįstai nevertino kitų įrodymų, t. y. fotonuotraukų, kompleksinių ekspertizių išvadų ir pan., patvirtinančių jo atvykimo į aikštelę tikslą. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais ištirtais teisiamajame posėdyje, o įvertinus jų visetą padaryta teisinga išvada dėl M. Z. kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus LR BK 281 str. 5 d. ir 144 str. Ši išvada, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįsta nuosekliais ir iš esmės detalėse sutampančiais liudytojų A. K., G. R., O. B., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L. parodymais, taip pat įvykio vietos bei papildomos įvykio vietos, automobilių apžiūros ir papildomos apžiūros, daiktų apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis, kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės aktu, ekspertų S. Federavičiaus ir V. Leipaus paaiškinimais bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Vertindamas įrodymų patikimumą, teismas įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo bei kartu su juo buvusių liudytojų K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K. parodymus) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlikus papildomą įrodymų tyrimą, t. y. papildomai apžiūrėjus įvykio vietą, atlikus parodymų patikrinimą įvykio vietoje su liudytojais A. K., E. K., T. M., A. K., P. B., T. T., T. L., A. M., O. B., G. R., taip pat papildomai apklausus liudytojus T. M., A. K., T. L. bei išklausius eksperto S. Federavičiaus paaiškinimų, jų metu gauti duomenys taip pat patvirtino M. Z. padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas.

Dėl būtinosios ginties

Apeliantas neneigdamas kaltės dėl veikos, numatytos BK 281 str. 5 d. padarymo, nesutinka su teismo išvada, kad neveikė būtinosios ginties situacijoje. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išsamiai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis M. Z. N. J. partrenkė nesant būtinosios ginties situacijos ir nuosprendyje dėl to išdėstė išsamius motyvus. Teismas pagrįstai atmetė apelianto ir kartu su juo buvusių liudytojų K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K. parodymus, kad jie į aikštelę prie kapų atvyko tik išmesti šiukšlių ir atlikti gamtinių reikalų, nes jų parodymus visiškai paneigia kitų byloje esančių įrodymų visuma, t. y. liudytojų A. K., G. R., O. B., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L., T. T. parodymai, įvykio vietos apžiūros bei papildomos įvykio vietos apžiūros, liudytojų parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Liudytojų A. K., G. R., O. B., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L., T. T. parodymais neginčijamai nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 16 d. apie 00.40 val. jie visi bei žuvusysis N. J. į aikštelę prie kapų rinkosi R. R. kvietimu padėti jam išsiaiškinti kilusį konfliktą. Iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad konfliktas tarp jo ir S. S. kilo dėl 2007-09-15 K. K. sumušimo, dėl kurio 2009-04-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas apelianto M. Z. brolis R. Z.. Iš liudytojų A. K., G. R., O. B. parodymų matyti, kad jie automobiliu Opel Vectra į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) atvažiavo pirmi. Pastarieji parodė, kad tuoj po jų į aikštelę atvažiavo automobilis Peugeot 607, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (nustatyta, kad jame buvo nuteistasis ir liudytojai K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K.), iš kurio išlipę jaunuoliai, lazdomis pradėjo daužyti jų automobilį Opel Vectra. Liudytojas A. K. parodė, kad kažkuris iš vaikinų, atvykusių automobiliu Peugeot 607 lazda trenkė jam per galvą, po ko jis iš aikštelės pabėgo. Liudytojas G. R. taip pat patvirtino matęs, kaip A. K. buvo suduotas smūgis lazda per galvą. Liudytojai R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L., į aikštelę prie kapų atvažiavę vėliau, parodė matę jau sudaužytą automobilį Opel Vectra. Liudytojas R. R. parodė, kad matė būrelį žmonių, tarp kurių buvo S. S. ir M. Z. brolis R. Z., pravarde (duomenys neskelbtini), kurie rankose laikė strypus. Jam nuėjus prie jų, S. S. lazda sudavė jam (R. R.) per galvą, jis jam (S. S.) taip pat sudavė su savimi turėta beisbolo lazda. Kai jį pradėjo supti daugiau vaikinų, jiems purškė dujomis. Tokius R. R. parodymus patvirtina ir liudytojo T. M. parodymai, kad jis matė, kaip R. R. nuėjus prie nepažįstamų vaikinų grupės, vienas jų jam trenkė beisbolo lazda. Liudytojas A. K. parodė matęs, kaip R. R. su nuteistojo draugais stumdėsi, o liudytojas T. L. parodė matęs, kaip R. R. stumdėsi su S. S.. Liudytojai T. M. ir A. K. tvirtino matę, kaip R. R. aikštelėje, lauke purškė dujomis. Liudytojai P. B. ir T. L. parodė, kad atvykę į aikštelę prie kapų, matė nepažįstamų jaunuolių grupę, tarp kurių buvo nuteistojo brolis R. Z., o liudytojas P. B. papildomai parodė dar matęs S. S.. Abu liudytojai teigia pas apelianto brolį R. Z. matę strypą. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausti liudytojai T. L. ir T. M. parodė matę M. Z. išlipus iš automobilio. Nei vienas iš aukščiau paminėtų liudytojų nenurodė matę, kad automobiliu Peugeot 607 atvykę vaikinai būtų ėję į tualetą, ar išmesti šiukšlių.

Tokiu būdu iš aukščiau išdėstytų įrodymų darytina išvada, kad nuteistasis bei pastarojo brolis R. Z. ir jų draugai į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) atvyko ne atsitiktinai, t. y. ne išmesti šiukšlių ir atlikti gamtinių reikalų, o spręsti konflikto. Tai matyti iš jų veiksmų, su savimi atsivežtų lazdų. Abejoti liudytojų A. K., G. R., O. B., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., P. B., T. L. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje esminėse detalėse neprieštaraujantys, išsamiai paaiškinantys įvykio aplinkybes, taip pat papildantys vieni kitus bei atitinkantys nustatytas faktines bylos aplinkybes. Liudytojų parodymų patikimumą patvirtina ir tai, kad jie duodami parodymus nurodė aplinkybes, kurios jiems buvo nenaudingos, t. y. kad su savimi turėjo atsivežę beizbolo lazdas, strypus, kuriais sudavė smūgius, purškė dujų balionėliu, buvo atsivežę šunį, daužė, spardė automobilį, norėdami jį sustabdyti po to, kai šis partrenkė N. J.. Be to, nuteistojo versiją, jog jis į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) atvažiavo tik išmesti šiukšlių ir atlikti gamtinių reikalų, paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš eismo įvykio vietos bei papildomos eismo įvykio vietos apžiūrų protokolų matyti, kad automobilio rato praslydimo – tempimo pradžia užfiksuota 38,2 m. nuo kairiojo automobilių stovėjimo aikštelės krašto, žiūrint (duomenys neskelbtini) kryptimi ir 8,5 m. nuo aikštelės krašto ties (duomenys neskelbtini). Rato praslydimo – vilkimo žymės kryptis užfiksuota Utenos miesto link, žymė išlinkusi (duomenys neskelbtini) link. Automobilio rato praslydimo pėdsakas tęsiasi 1,7 m., šioje atkarpoje rasta mėlynos spalvos džinsinė skiautė. Po to tęsiasi 5 m. ilgio vilkimo žymė, kurios atkarpoje matoma panašios į kraują - rusvos spalvos ištisinė juosta, taip pat plaukų ir kūno audinių dalelės, mėlynos spalvos džinsinės medžiagos skiautė. Po to 2,3 m. atstumu tęsiasi įvairių dydžių ir formų dėmės, panašios į kraują. Sudaužytas automobilis Opel Vectra rastas 42,7 m. atstumu nuo kairiojo automobilių stovėjimo aikštelės krašto, žiūrint (duomenys neskelbtini) kryptimi ir 1 m. nuo aikštelės krašto ties (duomenys neskelbtini). Aikštelės ilgis yra 72,3 m (T. 1, b. l. 6-13, 18-27). Iš 2009-09-10 papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo (T. 4, b. l. 5-9) matyti, kad trikampės formos lauko tualetas yra už aikštelės ribų dešinėje pusėje. Šie įrodymai patvirtina, kad M. Z. vairuojamas automobilis buvo sustojęs aikštelės viduryje, netoli sudaužyto automobilio Opel Vectra, o ne arčiau tos vietos, kur yra tualetas. Kad M. Z. automobilis buvo sustojęs labiau aikštelės viduryje matyti ir iš liudytojų A. K., E. K., T. M., A. K., P. B., T. T., T. L., A. M., O. B., G. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolų (T. 4, b. l. 10-65). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija visiškai sutinka su teismo padaryta išvada, kad nuteistojo versija, kurią patvirtino tik kartu su juo buvę liudytojai K. R., A. S., R. Z., V. R., R. R., A. K., kad jis sustojo viduryje 72,3 m. ilgio automobilių stovėjimo aikštelėje, tam, kad išmesti šiukšles ar atlikti gamtinius reikalus yra neįtikinama, naivi, nelogiška, turint galvoje jų atvykimo į aikštelę paros laiką ir tuo pat metu į aikštelę susirinkusius asmenis, dalis kurių turėjo vieni kitiems pretenzijų. Negalima laikyti atsitiktiniu susitikimu tokios situacijos, kai nakties metu į nuošalią vietą – aikštelę prie kapinių suvažiavo šeši automobiliai su žmonėmis, iš kurių dalis turėjo lazdas ir strypus. Iš Utenos rajono apylinkės teismo 2009-04-29 nuosprendžio matyti, kad apelianto brolis R. Z. pripažintas kaltu dėl 2007-09-15 K. K. (E. K. sesuo ir R. R. draugė) padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Iš nuosprendžio matyti, kad to įvykio liudytojais buvo T. L., J. Č., S. S.. Būtent šie liudytojai, R. Z., jo brolis M. Z. ir jų draugai, praėjus parai po K. K. sumušimo, t.y. 2007-09-16 naktį, buvo suvažiavę prie miesto (duomenys neskelbtini). Tai visiškai paneigia apelianto pateiktą atsitiktinio susitikimo versiją. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad tarp dviejų grupių kilusio konflikto, o po to sekusių muštynių, negalima vertinti kaip pavojingo kėsinimosi. Muštynės yra viena iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančiųjų. Abi šalys smurtą vartoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, todėl muštynių metu nei vienam dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Tokiu būdu, nuteistasis M. Z., su broliu R. Z. ir jų draugais M. Z. vairuojamu automobiliu atvažiavę prie (duomenys neskelbtini) tam tikros konfliktinės situacijos išsiaiškinimui smurtiniu būdu, neturėjo teisės į būtinąją gintį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis M. Z. N. J. partrenkė, nesant būtinosios ginties situacijos, yra logiška. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Todėl apelianto prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė peržengiant būtinosios ginties ribas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl būtinojo reikalingumo

Apeliantas nesutinka ir su būtinojo reikalingumo situacijos vertinimu ir teigia manantis, kad jo ir bendrakeleivių gyvybės yra esminė sąlyga, kad nagrinėjamu atveju būtinasis reikalingumas būtų pripažintas teisėto gyvybės atėmimo pagrindu. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tačiau kolegija konstatuoja, kad teismas išsamiai išanalizavęs būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, pagal byloje esančias aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoje veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių ir nurodė, kad M. Z., pasirinkęs savo elgesio variantą negalėjo įvertinti žalų santykio ir nustatyti ar padaryta žala bus mažesnė nei ta, kurios siekiama išvengti, kaip to reikalaujama BK 31 straipsnyje. Nėra jokių naujų, teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Todėl pagrindo šioje dalyje tenkinti apelianto prašymą ir pripažinti, kad jis veikė būtinojo reikalingumo situacijoje, nėra.

Dėl kaltės padarant BK 144 str. numatytą nusikaltimą

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 144 str. Nurodo, kad neturėjo tyčios palikti nukentėjusiojo be pagalbos, o jam nepadėjo bei juo nepasirūpino, nes nesuprato, kad jį traumavo. BK 144 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui. Pagal eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 269.3 p., įvykus eismo įvykiui, jeigu eismo įvykyje buvo sužeistas arba žuvo žmogus, su juo susijęs vairuotojas ( eismo dalyvis) privalėjo pranešti apie tai policijai, pasilikti eismo įvykio vietoje ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija jam leido palikti eismo įvykio vietą, jis turėjo suteikti pagalbą nukentėjusiajam asmeniui arba jam pačiam turėjo būti suteikta pagalba ( 2006 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 975 redakcija ). Taigi, pagal BK 144 str. atsako autotransporto priemonės vairuotojas, dalyvavęs eismo įvykyje, kurio metu nukentėjo žmogus, ir palikęs nukentėjusįjį be pagalbos, nuvažiavęs ar kitaip pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Šie požymiai M. Z. veikoje yra akivaizdūs. Liudytojai T. M., A. K. bei T. L. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme parodė gerai matę N. J. partrenkimo aplinkybes, nes jis buvo apšviestas automobilio Peugeot 607, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) šviesų. Iš jų parodymų matyti, kad N. J. buvo visai netoli automobilio Peugeot 607, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai šis staiga šoktelėjo iš vietos į priekį, stabtelėjo ir vėl staigiu pajudėjimu iš vietos, darydamas staigų posūkį, cypiančiomis padangomis išvažiavo iš aikštelės. N. J., staiga pajudėjus automobiliui, sukdamasis rankomis rėmėsi į automobilio priekį, taip bandydamas nuo jo atsistumti, tačiau po juo dingo. N. J. dingus po automobiliu, jie pradėjo rėkti bei daužyti automobilį, taip norėdami jį sustabdyti. Ekspertizės akto Nr. 11-2217 (08) išvada dėl N. J. sužalojimo mechanizmo, t.y. kad jis buvo partrenktas nugara, iš dalies dešiniu šonu pasisukęs į automobilį, neprieštarauja liudytojų parodymams, nes apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą ekspertas S. Fedaravičius paaiškino, jog N. J. taip buvo partrenktas dėl jo ir automobilio judėjimo ir sukimosi tuo pačiu metu. Tą aplinkybę, kad automobilis Peugeot 607 visą laiką buvo su įjungtomis šviesomis patvirtino ir pats nuteistasis, taip pat liudytojai G. R., O. B., R. R., E. K., T. T., A. K., A. M., P. B., K. R., A. S., A. K.. Byloje nustatyta, kad automobilį Peugeot 607, Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu vairavo M. Z., šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Tokiu būdu aukščiau paminėti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis matė visai netoli automobilio Peugeot 607, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekio buvusį N. J. ir neįvertinęs situacijos bei nesilaikydamas kelių eismo taisyklių reikalavimų, nesustabdė automobilio, o darydamas staigų posūkį išvažiavo iš aikštelės, nors buvo šaukiama ir daužoma į automobilį, taip bandant jį sustabdyti. Apeliantas supratęs, jog neatsargiai automobiliu partrenkė žmogų ir tuo sukėlė pavojų jo gyvybei, nesustojo, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės ir nesiėmė priemonių suteikti jam pagalbą. Teismas pagrįstai atmetė apelianto parodymus, kad dėl į automobilio saloną papurkštų dujų, jis negalėjo matyti, kad žuvusysis stovėjo jo važiavimo kryptimi, nes juos visiškai paneigė A. K., G. R., O. B., R. R., E. K., T. M., T. T., A. K., A. M., T. T., P. B., T. L. parodymai. Todėl apelianto parodymai, kad jis nesuprato, kad išvažiuodamas iš aikštelės automobiliu traumavo N. J., laikomi tik siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad nuteistasis, pats sukėlęs eismo įvykį, partrenkęs ir mirtinai sužalojęs N. J., nesustojo, jam nepadėjo, nesuteikė pagalbos, nesiėmė priemonių, kad ji būtų suteikta (neiškvietė greitosios medicinos pagalbos bei nepasirūpino, kad jis pats ar kiti nugabentų nukentėjusįjį į ligoninę), nepranešė apie tai policijai ir nelaukė kol ji atvažiuos, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti jo pėdsakai, o priešingai, iš įvykio vietos pasišalino. Be to, nuteistasis M. Z. nesidomėjo nukentėjusiuoju ir išvažiavęs iš įvykio vietos, net nebandė sužinoti dėl jam padarytų sužalojimų sunkumo ir grėsmės gyvybei akivaizdumo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, trukdžiusių M. Z. suteikti pagalbą nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Z., turėdamas teisės aktais nustatytą pareigą pasirūpinti jo sužalotu asmeniu, to nepadarė, todėl jis pagal LR BK 144 straipsnį nuteistas pagrįstai. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 144 str. atsiranda ir nusikaltimas laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam, turint galimybę suteikti pagalbą, neatsižvelgiant, sukėlė tai kokių nors padarinių nukentėjusiems ar nesukėlė, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio vietoje buvo kitų asmenų, kurie galėjo suteikti pagalbą, ar vairuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio ir ar jis tikėjosi arba buvo įsitikinęs, kad pagalbą suteiks kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-649/2004).

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Apeliantas skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, prieštaraujantis KET reikalavimams (BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Nagrinėjant KET pažeidimų bylas rizikingu nukentėjusiojo elgesiu laikoma, kai eismo įvykį, be kaltininko nusikalstamų veiksmų, paskatina ir paties nukentėjusiojo rizikingas elgesys, kuriuo buvo pažeistos eismo saugumo taisyklės. LR BK 59 str. 1 d. 10 p. prasme dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektualinė bei valinė kaltininko būsena ir dėl to susilpnėja jo veiksmų kontrolė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino, kad nukentėjusysis N. J. iš dalies pats sudarė pavojingą situaciją ir tai pripažino M. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokiu būdu apelianto nurodyta aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys iš esmės jau yra teismo įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti ir antrą kartą jos vertinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, nes tokių nukentėjusiojo veiksmų byloje nenustatyta. Nei vienas iš byloje esančių liudytojų nenurodė matęs, kad nukentėjusysis N. J., į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) atvažiavęs vienas iš paskutiniųjų ir įvykio vietoje buvęs labai trumpą laiką, M. Z. ar jo draugų atžvilgiu būtų atlikęs kokius tai neteisėtus veiksmus ar savo elgesiu būtų kėlęs jiems tiesioginę grėsmę, dėl kurių M. Z. būtų galėjęs susijaudinti ir tokia jo būsena būtų sąlygojusi kilusius padarinius. Tokių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų nenurodė ir pats nuteistasis. Be šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, apeliantas prašo pripažinti ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d. Tačiau kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė jau yra pripažinta ir dar kartą jos pripažinti nėra pagrindo.

Dėl bausmės

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme ir nurodo, kad bausmė jam paskirta nepakankamai atsižvelgus į jo asmenybę, taip pat neįvertinus kitų BK 59 str. 1 d. numatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, M. Z. skirdamas realias, artimas BK 144 str., 281 str. 5 d. sankcijų vidurkiams, laisvės atėmimo bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nes atsižvelgė į M. Z. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką bei, kad nukentėjusysis iš dalies pats sudarė pavojingą situaciją, kad nėra apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į M. Z. asmenybę - baustas administracine tvarka pagal LR ATPK 134 str., priklausomybių ir psichiatrinėje įskaitoje neregistruotas, vedęs, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą - padarė neatsargų ir nesunkų nusikaltimus, kaltės formą ir rūšį - neatsargų nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nesunkų - tiesiogine tyčia. Skirdamas bausmes, teismas atsižvelgė ir į tai, kad dėl apelianto nusikalstamos veikos žuvo žmogus, kad jis nesiėmė priemonių žalai atlyginti, sunkioms pasekmėms išvengti, kad jo padaryti KET pažeidimai pasižymėjo ypatingu šiurkštumu bei, kad tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti sunkesnių pasekmių. Taigi pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas M. Z. už padarytus nusikaltimus skiriamas bausmes, nuosprendyje aprašė byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertino ir nurodė kiekvienos jų reikšmę nustatant bausmės rūšį ir dydį. M. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, t. y. taikant apeliantui palankesnį bausmių subendrinimo būdą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir švelninti ją nėra pagrindo. Ši bausmė atitinka bausmės paskirties nuostatas, ja nepažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas ir užtikrinamas teisingumo įgyvendinimas. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių M. Z. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Dėl BK 75 str. taikymo

Apeliantas skundu prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tai viena iš įstatymo keliamų sąlygų bausmės vykdymui atidėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. „Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos“ išvadų 2.1. punkte išaiškinta, kad ir už tyčinio, ir už neatsargaus nusikaltimų padarymą nuteistam pilnamečiam asmeniui bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jei už tyčinį nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė neviršija trejų metų, o subendrintoji bausmė neviršija šešerių metų. Už tyčinio BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą M. Z. nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, o subendrinta bausmė jam paskirta - ketveri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Kaip matyti, M. Z. už nusikaltimus paskirtos atskiros bausmės, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė, pirmajai įstatymo keliamų sąlygų neprieštarauja. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai antroji bausmės vykdymui atidėti įstatymo keliamų sąlygų. Sprendžiant, ar ši sąlyga yra, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe. Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 str., todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina vadovautis bausmės paskirties bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais ( BK 41 str., 54 str.), kitomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 28 publikuotoje apžvalgoje „Dėl teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą“ nurodoma, kad KET pažeidimų bylose nepritartina tokiai teismų praktikai, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas bylose dėl nusikaltimų, padarytų šiurkščiai, sąmoningai pažeidus draudimus, taisykles ir sukėlusius labai sunkius padarinius, pavyzdžiui, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūva žmonės ar sunkiai sutrikdoma kitų asmenų sveikata. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra.

M. Z. padarė vieną neatsargų ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimus. Nusikalto pirmą kartą, 2007 m administracine tvarka baustas 25 Lt bauda pagal ATPK 134 str. (Naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas ), byloje nėra duomenų apie tai, kad iš M. Z. gyvenamosios vietos būtų gauta nusiskundimų jo elgesiu, jis yra vedęs, dirba, charakterizuojamas gerai, mokosi Utenos regioniniame profesinio mokymo centre automobilio mechaniko specialybės (T. 4, b.l.80).

Kolegija įvertinusi padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, teigiamus M. Z. socialinius ryšius ( turi šeimą, dirba), jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo pastangas atlyginti nors nedidelę neturtinės žalos dalį (2010-05-03 pašto perlaida išsiuntė nukentėjusiajai 3000 Lt ) bei tai, kad nuteistasis šiuo metu privalo uždirbti pinigų ir tam, kad kuo greičiau atlygintų nukentėjusiajai likusią neturtinės žalos dalį, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo jau yra praėjęs nemažas laiko tarpas ( 2 m. ir 8 mėn.), per kurį M. Z. nėra padaręs jokių teisėtvarkos pažeidimų (2010-05-05 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma Nr. 89-3-IL-317), kas rodo jog jo elgesys nėra kuo nors pavojingas visuomenei, bei atsižvelgus į teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-29/2009, Nr. 2K-465/2008, Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-127/2010, apeliacinės nutartys Nr. 1A–147-106/2009, Nr. 1A-644/2009) daro išvadą, kad paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam, t.y. trejų metų terminui ir paskiriant įpareigojimą, nes baudžiamojo poveikio priemonė jau yra paskirta.

BK 75 str. 4 d. nustatyta sąlygų visuma, kurioms esant, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui, teismas gali atleisti nuteistąjį nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės arba panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Bet kokiu atveju sprendimą dėl nuteistojo atleidimo nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės arba nuosprendžio vykdymo turės priimti teismas, įvertinęs jo elgesį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką bei įpareigojimo vykdymą.

Kolegija įsitikinusi, kad bausmės vykdymo atidėjimas M. Z. būtų pakankamai efektyvi priemonė, atsižvelgus į galimybę reaguoti priklausomai nuo nuteistojo elgesio bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, norint sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo. Kartu tokia poveikio priemone būtų įgyvendinti kiti bausmei keliami tikslai, tame tarpe ir nubausti už padarytą nusikalstamą veiką bei įgyvendintas teisingumo principas. Dėl šių motyvų nuosprendis keistinas, M. Z. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas ( BPK 328 str. 1 p. ).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – teisės vairuoti kelių transporto priemones, atėmimu ir nurodo, kad ji buvo paskirta visai neįvertinus, kad jis važiavo ekstremalioje situacijoje, kad jo ir pėsčiojo judėjimo greičiai buvo panašūs, kad jis priešingai nei nukentėjusysis, buvo blaivus, kad nukentėjusysis elgėsi neprognozuojamai ir pats pažeidė KET reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, paskyręs apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę, BK nuostatų nepažeidė. Tokia apylinkės teismo išvada vertintina kaip pagrįsta.

BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš tokių poveikių priemonių, dėl kurios pasisakoma ir skundžiamame nuosprendyje bei nuteistojo skunde, yra uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.). Uždraudimas naudotis specialia teise – terminuotas draudimas naudotis specialia teise (teisėmis), kai nusikalstama veika padaryta naudojantis šia teise (teisėmis). Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. Z. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį. Nuteistojo padaryta veika susijusi su šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu ir tai sukėlė neabejotinai labai sunkias, negrįžtamas pasekmes, todėl baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejų metų laikotarpiui – paskirta teisingai. Tai padės įgyvendinti nuteistajam paskirtos bausmės tikslus. Atitinkamai nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad bausmės tikslai jau pasiekti ir baudžiamojo poveikio priemonė netikslinga, visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, tokios priemonės netaikymas šiuo atveju paneigtų baudžiamosios atsakomybės prigimtį, prieštarautų bausmės paskirčiai.

Todėl atsižvelgiant į tai bei į kitas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas BK 68 str. 2 d. nuostatų, nustatė 3 metų uždraudimo M. Z. vairuoti kelių transporto priemones terminą.

Dėl BK 39 str. taikymo

Nepagrįstu laikomas ir apelianto prašymas taikyti BK 39 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai asmuo pirmą kartą padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą esant bent dviems atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms. M. Z. neatitinka BK 39 str. numatytų sąlygų, nes skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas ir už tyčinio nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 144 str. padarymą.

Dėl neturtinės žalos

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka ir su jam priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad teismas, priteisdamas civilinei ieškovei atlyginti 100 000 litų dydžio neturtinę žalą, apsiribojo tik civiliniame ieškinyje nurodytomis formaliomis aplinkybėmis, visai nepateikdamas jokių svarbesnių neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų, taip pat neįvertino jo kaltės laipsnio, didelio nukentėjusiojo neatsargumo, proporcingumo tarp jo turtinės padėties ir ieškinio dydžio, nepaisė protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo kriterijų.

Neturtine žala CK 6.250 str. 1 d. laiko asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita įvertintą pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal minėto straipsnio 2 dalį neturtinė žala turi būti atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymo numatytais atvejais. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas spręsdamas priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne tik į sunkias pasekmes (motina neteko vienintelio, jauno amžiaus, kartu su ja gyvenusio sūnaus), bet ir į šią žalą padariusio asmens kaltę ir pagrįstai nurodė, kad jo nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu pasitikėjimu, taip pat ir į tai, kad pats žuvusysis, dalyvaudamas konflikte elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai. Sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai, jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos nukentėjusiajai R. J. dydžio klausimą nurodė, kad M. Z. turtinė padėtis nėra gera, tačiau jos neišanalizavo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad M. Z. darbo užmokestis labai nedidelis – apie 800 Lt (Sodros pažyma), turto neturi (VĮ registrų centro pažyma). Kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į minėtus kriterijus, į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį panašios kategorijos bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-443/2006, Nr. 2K-564/2006, Nr. 2K-238/2008, Nr. 2K-465/2008, Nr. 2K-503/2008, Nr. 2K-233/2009, Nr. 2K -29/2009, Nr. 2K-353/2009) bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, apylinkės teismo nustatytas 100000 Lt dydis neturtinei žalai atlyginti yra per didelis, todėl mažintinas, dėl to nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.) .

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 str., M. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Sumažinti iš M. Z. R. J. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 70 000 ( septyniasdešimt tūkstančių ) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.