- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-538-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02810-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Ieškovas
- I. Š.
- Atsakovas
- Ž. J., S. J.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.4.1Servitutas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. ir atsakovų Ž. J. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinys atmesti, civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovams Ž. J. ir S. J., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl kelio servituto nustatymo bei atsakovų priešieškinį dėl kelio servituto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti 1 217 kv. m. kelio servitutą atsakovų Ž. J. ir S. J. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku pagal matininkės V. Š. 2019 m. kovo 28 d. parengtą servituto planą.
1.1. Ieškovė savo reikalavimus grindė tuo, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) Privažiavimas į jos sklypą nėra suprojektuotas, todėl ji negali patekti į savo sklypą ir jį naudoti pagal paskirtį. Jos sklypas ribojasi su atsakovų sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris suprojektuotas tokios formos, kad į jį įtraukta iš kitų sklypų išskirta juosta, kurioje yra kelias ir atsakovai nevaržomai patenka į savo sklypą, o ieškovės sklypas suprojektuotas taip, kad atsakovų sklypas jai užblokuoja įvažiavimą. Atsakovų sklype jau yra kelias, kurio plotas 1 067 kv. m. Juo atsakovai važiuoja į savo sklypą ir prie ežero pakrantėje pastatyto namo. Servitutą prašoma nustatyti jau esančio kelio ribose, o papildoma dalis, plane pažymėta taškais 8-11-10-9-8, sudarytų 150 kv. m. plotą. Įvertinus tai, kad ieškinyje nurodytos nustatytinos servituto vietos didžiąją dalimi naudojasi ir atsakovai, siūlo nustatyti 104,63 Eur vienkartinę kompensaciją atsakovams. Iki atsakovų sklypo suformavimo tai buvo valstybinė žemė, per kurią ir buvo patenkama į jos sklypą. Šiuo metu ji transporto priemonėmis į sklypą patekti negali.
Atsiliepimas
2. Atsakovai Ž. J. ir S. J. su ieškiniu nesutiko.
2.1. Nurodė, kad ieškovės prašomas kelio servitutas neproporcingai suvaržytų jų teises. Ieškovė siekia kelio servituto toje vietoje, kur pagal parengtą projektą atsakovai planuoja įrengti sodybą: statyti statinius, kurių dalis jau pradėta statyti, iškasti tvenkinį, kurti landšaftą, ten auga medžiai, kuriuos jie nori išsaugoti. Kelio servitutas eitų per sklypo vidurį, greta pastatų, tokiu būdu panaikindamas vidinį kiemą. Prie pat pastatų atsiradę automobiliai didintų triukšmą, taršą, keltų pavojų saugumui. Kelias kiemo vidury pareikalautų papildomų atsakovų investicijų namų valdos saugumui arba sąlygotų būtinybę keisti statinių išdėstymą atitinkamai keičiant ir projektinę dokumentaciją. Visa tai sukeltų atsakovams neproporcingus nepatogumus, mažintų sklypo vertę. Nurodė, kad į ieškovės sklypą galimas patekimas iš šiaurinės pusės per sklypą, besiribojantį su ieškovės sklypo šiaurine dalimi.
Šalies argumentai
3. Atsakovai taip pat pateikė priešieškinį, kuriame prašo nustatyti 4 metrų pločio kelio servitutą šiaurinėje savo sklypo dalyje palei sklypo ribą su Č. Š. žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).
3.1. Savo reikalavimą grindė tuo, kad iki atsakovų sklypo ieškovė galėtų patekti esamu keliu, o atsakovų sklype iškirtus kelis medžius, ieškovė turėtų privažiavimą į savo sklypą iš esmės nepažeidžiant atsakovų teisių.
4. Ieškovė su I. Š. priešieškiniu nesutiko.
4.1. Nurodė, kad patekimas į jos sklypą per atsakovų siūlomą vietą yra negalimas arba reikalaujantis didelių investicijų keliui įrengti: prie įvažiavimo į Č. Š. sklypą, per buvusį kelią teka upelis, dėl ko kelias užpelkėjęs ir pravažiavimas automobiliu negalimas, siekiant patekti per atsakovų nurodytą sklypo vietą reikėtų kirsti medžius. Atsakovai nenurodo, kaip ieškovė galėtų patekti iki atsakovų sklypo ir kokiu teisiniu pagrindu ji galėtų naudotis trečiųjų asmenų sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą šiame sklype nėra nei kelio, nei kelio servituto.
5. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo pozicijos dėl ginčo nepareiškė, paaiškinimų nepateikė, tarnybos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu nusprendė ieškinį ir priešieškinį atmesti.
7. Teismas nustatė, kad ieškovei I. Š. priklauso 2 ha žemės ūkio paskirties sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), o šio sklypo, kaip viešpataujančio daikto, servitutai kituose sklypuose nenustatyti. Atsakovams Ž. J. ir S. J. priklauso 2,5279 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), o šiame sklype 2002 m. gruodžio 20 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 5867-42 nustatytas 0,04 ha kelio servitutas. Kur yra šis kelias šalys paaiškinti negalėjo. Nacionalinė žemės tarnyba 2018 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 51SD-1019-(14.51.92.) I. Š. nurodė, kad privažiavimas į jos sklypą nesuprojektuotas. Šią aplinkybę pripažino ir atsakovai.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas dalintų atsakovų sodybą per pusę ir eitų netoli atsakovų gyvenamojo namo. Kiemui tapus pereinamu (pravažiuojamu), atsakovai netektų privatumo, iškiltų saugumo problema. Ieškovė, reikalaudami nustatyti kelio servitutą per atsakovų kiemą, nepaneigė atsakovų argumentų dėl galimybės patekti į jos sklypą sukeliant atsakovams mažiau nepatogumų ir nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jos nurodyta kelio servituto vieta yra vienintelis galimas racionalus sprendimas, suteikiantis ieškovei galimybę naudotis savo nuosavybe.
9. Teismas taip pat pažymėjo, jog kaip matyti iš kadastro žemėlapio ištraukos ir ieškovės žemės sklypo 2005 m. liepos 15 d. UAB „Korporacija Matininkai“ sudarytame geodezinių matavimų plane pateiktos žemės sklypo išdėstymo schemos, per su ieškovės sklypo šiaurine riba besiribojantį sklypą eina kelias, kuris nėra įtrauktas į šio žemės sklypo plotą (tai matyti iš kadastro žemėlapio ištraukos). Atsakovų žemės sklype šis kelias matomas ortofoto nuotraukoje. Vietos apžiūros metu atsakovas ir apžiūroje dalyvavęs liudytojas D. J. paaiškino, kad kelias anksčiau vedė į sodybą, kuri sudegė, nuo to laiko niekas joje negyvena ir šiuo keliu nevažinėja. Kaip matyti iš kadastro žemėlapio, šis kelias baigiasi su atsakovų žemės sklypo riba, ties kuria atsakovai siūlo ieškovei pravažiavimą. Atsakovų žemės sklype šis kelias nėra išimtas iš atsakovų žemės ploto ir galimai šio kelio servitutas 0,04 ha atsakovų žemės sklype yra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi ieškovės atstovės argumentus, kad nėra privažiavimo iki atsakovo sklypo, kur jie siūlo nustatyti servitutą, paneigia pateikti įrodymai.
10. Teismo vertinimu, nors priešieškinyje siūloma kelio servituto vieta yra įkalnėje/nuokalnėje ir apaugusi jaunomis pušimis, įkalnė nėra stati, o pušis, trukdančias pravažiavimui, atsakovas pats siūlosi iškirsti. Iš to, kad keliu, kuris šiuo metu užaugęs pieva, buvo patenkama į sodybą, darytina išvada, kad per kelią bėgantis upelis nebuvo kliūtis juo naudotis. Nors neprižiūrimas kelias ties upeliu šiuo metu užpelkėjęs ir lengvuoju automobiliu nepravažiuojamas, negalima teigti, kad pravažiavimas iš viso neįmanomas. Kaip nurodė atsakovas, pateikęs R. R. (atestato Nr. 23204) sudarytas lokalines sąmatas, pravažos per upelį sutvarkymas kainuotų 1140,75 Eur, pravažiavimo įrengimas – 1199,19 Eur, kas nelaikytina neprotingomis sąnaudomis, lyginant su atsakovams kilsiančiais nepatogumais, nustačius kelio servitutą atsakovo kuriamos sodybos vidury. Atsakovo teiginį, kad ieškovė į savo sklypą gali patekti per sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), besiribojantį su jos sklypu šiaurinėje dalyje, patvirtino liudytojas D. J., nurodęs, kad šiame sklype buvo kelias, kuriuo žvejai važiuodavo prie ežero. Šio kelio vietą D. J. parodė ir apžiūros metu. Pažymėtina, kad minėtame sklype nėra statinių, apžiūros metu ūkinės veiklos požymių nebuvo matyti.
11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad byloje ieškovė neturėdama privažiavimo kelio į savo žemės sklypą, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas kelio servitutas kitiems asmenims priklausančiame žemės sklype. Tačiau teismui nustačius, kad jos pasirinktas teisės realizavimo būdas neproporcingai apribotų atsakovų teises, kad yra ir kitų kelio servituto galimybių, teismas negali nustatyti ieškovei jos teisės įgyvendinimo būdo, su kuriuo ji nesutinka – nustatyti kelio servituto pagal priešieškinį. Todėl ir priešieškinį teismas atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, kitoje dalyje, kuria atmestas priešieškinys, sprendimą palikti nepakeistą, šios sprendimo dalies motyvą „teismas negali nustatyti ieškovei jos teisės įgyvendinimo būdo, su kuriuo ji nesutinka – nustatyti kelio servituto pagal priešieškinį. Todėl priešieškinys atmetamas “ pakeisti motyvu: „priešieškinys atmetamas, nes yra nepagrįstas“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė Č. Š., bei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai D. S. ir P. S. nėra ir nebuvo įtraukti į bylą, nors tiek atsakovai priešieškinyje, tiek teismas sprendime įvardija, kad ieškovė turėtų važiuoti per žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
12.2. Nors egzistuoja abi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, t. y. savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, bylos dalykas liko neišspręstas. Nenustačius kelio servituto neįmanoma ieškovei priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį. Nėra galimybės ieškovei priklausančio daikto (viešpataujančiojo sklypo) pakeisti taip, kad privažiavimui į jį nebereikėtų nustatyti servituto. Nėra kitų objektyvių galimybių, jog ieškovės nuosavybės teises galima būtų įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų.
12.3. Teismo teiginys, kad su ieškovės sklypo šiaurine riba besiribojančiame Č. Š. priklausančiame žemės sklype yra kelias, prieštarauja šio žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke įregistruotiems duomenims. Taip pat prieštarauja vietos apžiūros protokole nustatytoms aplinkybėms, kuriomis teismas konstatavo – norint patekti į sklypą šiuo priešieškinyje nurodytu keliu, automobiliu patekimas negalimas, nes ruožas užpelkėjęs. Protokole fiksuojama, kad ta kelio dalis atsakovo parodymu eina per Č. Š. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo teiginiai, kad Č. Š. žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra kelias, prieštarauja Georeferencinio pagrindo kadastro duomenims, kurio viena iš paskirčių ir yra registruoti kelius.
12.4. Liudytojas D. J. yra sklypo, besiribojančio su ieškovės sklypu iš vakarinės pusės, savininkas, atsakovas – sklypo, besiribojančio iš rytinės pusės sklypo savininkas. Tai yra, du ieškovės šoniniai kaimynai susitarė veikti taip, kad privažiavimas būtų ne per jų sklypus, o per byloje neįtrauktų ir nedalyvaujančių šiaurinių kaimynų sklypus, kurie negalėjo pareikšti savo atsikirtimų. Tam, kad patekti iki kelio atsakovų servituto nustatymo plane pažymėto oranžine spalva „5”, dar reikalinga iki jo privažiuoti ir kito sklypo, atsakovų servituto nustatymo plane sunumeruoto Nr. (duomenys neskelbtini) (šio sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalimi. Toks teismo sprendimas, kai pasisakyta dėl privažiavimo per byloje nedalyvavusių asmenų žemės sklypus tam, kad atmesti ieškovės reikalavimą privažiuoti per atsakovės žemės sklypą, yra akivaizdus absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
12.5. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke įregistruoti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenys pagrindžia, kad tiek atsakovo priešieškiniu nurodytas kelias, tiek atsakovų servituto nustatymo plane oranžine spalva pažymėtas kelias „5” eitų per servitutu tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, suteiktą žemės sklypo plotą „ESO“, tiek per pelkes bei jų apsaugos juostas. Teismo išvada, kad ieškovė gali įsirengti kelią svetimame sklype, jame atlikti statybos darbus, yra nepagrįsta, surašyta ne tik nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims, bet ir nepatikrinus, neįvertinus visu svarbiu ir aktualiu bylai aplinkybių, kurios yra įregistruotos viešuose registruose bei informacinėse sistemose. Patekimas į ieškovės sklypą atsakovu nurodomais keliais yra negalimas.
Motyvuojamoji dalis
12.6. Teismo sprendimas atmesti priešieškinį yra teisingas, tačiau motyvai yra nepagrįsti ir nelogiški. Priešieškinys atmestinas dėl jo trūkumų, nepagrįstumo ir galimo teismo sprendimo pagal pareikšta priešieškinį neįgyvendinamumo.
2. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai Ž. J. ir S. J. prašė atmesti ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, priteisti patirtas bylinėjimosi. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius atsikirtimus:
13.1. Priešieškinys paprasčiausiai suteikė teismui procesinę galimybę nustatyti kitokį servitutą nei reikalauja ieškovė, tačiau pati ieškovė nesutiko su jokiu kitu servitutu, dėl ko teismas šią galimybę prarado.
13.2. Teismas išvažiuojamojo posėdžio metu betarpiškai apžiūrėjo ginčo sklypus, kas teismui leido realiai apžiūrėti ir įvertinti galimus servituto variantus ir be abejonės įsitikinti, jog yra kitų, daug mažiau tarnaujančiojo daikto savininkų teises ribojančių, servitutų nustatymo galimybių. Ieškovės sklypas turi net du akivaizdžiai istoriškai seniausiai naudotus ir faktiškai egzistuojančius privažiavimus, todėl naujo privažiavimo įrengimas yra perteklinis. Juolab, kad ieškovė reikalauja nustatyti privažiavimą tokiu būdu, kuriuo atsakovams padarytų neproporcingus nuostolius: žlugtų jų statybos planas, sodyboje taptų neįmanoma saugiai ir privačiai gyventi, nes kelias kirstų sklypą per pusę ir eitų vidury sodybos kiemo, žemės sklypas žymiai nuvertėtų, o kelio įrengimo sąnaudos būtų neprotingos.
13.3. Atsakovai niekada nepripažino, kad privažiavimui prie ieškovės sklypo būtina panaudoti atsakovų žemės sklypą kaip tarnaujantį daiktą. Ieškovė nagrinėjamu atveju ne tik neįrodė, jog nėra kitų alternatyvių galimybių nustatyti privažiavimą prie jos sklypo, bet ir nepaneigė atsakovų nurodytų alternatyvių servituto nustatymo galimybių.
13.4. Atsakovai aiškiai reikalavo, kad nuspręsdamas tenkinti ieškovės reikalavimus, teismas turėtų priteisti atsakovams ne tik realią 3 285,23 Eur dydžio kompensaciją už atsakovų sklypo ploto faktinį sumažinimą, bet ir kompensaciją už atsakovų patirtus nuostolius dėl žemės sklypo vertės sumažėjimo – 23 600,00 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
13.5. Teismas faktiškai apžiūrėjo vietą ir nustatė, kad atsakovų nurodytoje vietoje kelias iš tiesų yra, tačiau jis yra apleistas, bet jo sutvarkymo išlaidos yra protingos (ką patvirtina atsakovų į bylą pateikta sąmata, kurioje nurodoma, jog tokio pobūdžio darbai kainuotu tik apie 1 140,00 Eur). Tuo tarpu šio kelio įteisinimo klausimas yra įmanomas tokiu pačiu būdu, kuriuo ieškovė naudojasi ir šiuo atveju, t. y. pareiškiant atitinkamam savininkui ieškinį dėl servituto nustatymo. Pažymėtina, kad atsakovų sklype kelio iki ieškovės sklypo taip pat nėra nei faktiškai, nei teisiškai.
13.6. Jokios teisinės reikšmės neturi aplinkybė, ar atsakovų žemės sklype servitutas yra registruotas, ar ne, kadangi ieškovė servitutą pasirinko nustatinėti teismo sprendimu, dėl to servitutas ties atsakovų žemės sklypo riba, ties kuria atsakovai priešieškiniu siūlė ieškovei pravažiavimą, taip pat gali būti nustatomas tokiu pačiu būdu.
13.7. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų kritiškai vertinti D. J. parodymus, kuriuos jis teismui davė prisiekęs ir įspėtas dėl atsakomybės už melavimą.
13.8. Vertindamas įvairius servituto variantus teismas ne tik gali, bet ir privalo pasisakyti dėl alternatyvių servituto nustatymo variantų, kurie gali būti susiję ir su byloje nedalyvaujančiais asmenimis, tačiau kokį servitutą prašyti nustatyti yra išimtinai ieškovo diskrecija.
13.9. Nei vienas iš teismo aptartų kelių neina per pelkę, tas pats ir dėl žemės ploto, kuriame leista tiesti požemines, antžemines komunikacijas, tuo tarpu pati ieškovė neatsižvelgia į tai, kad jos siūlomam servitutui reikėtų iškirsti nemažą dalį miško, kas gali užtraukti administracinę atsakomybę.
2. Apeliaciniu skundu atsakovai Ž. J. ir S. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti atsakovams Ž. J. ir S. J. iš ieškovės I. Š. jų patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Būtent ieškovės veiksmai yra apeliantų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, kadangi civilinę bylą inicijavo būtent ieškovė, kuri siekė nepagrįstai suvaržyti apeliantų nuosavybės teises, su kuo apeliantai kategoriškai nesutiko bei pareiškė priešieškinį, kuriuo siekė apsiginti nuo ieškovės reikalavimų kuo mažiau suvaržant jų teises. Tuo tarpu teismas ieškovės reikalavimus apskritai atmetė, kas visiškai atitiko apeliantų poziciją, dėl ko neteko prasmės ir priešieškinio reikalavimai, kurių tenkinimu atmetus ieškovės reikalavimus apeliantai visiškai nebuvo suinteresuoti.
14.2. Nagrinėjamu atveju byla buvo išspręsta išimtinai apeliantų naudai, jiems naudingiausiu būdu, t. y. apskritai nesuvaržant apeliantų nuosavybės teisių. Tai reiškia, kad apeliantai įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų visišką arba bent dalinį atlyginimą iš ieškovės, kuriai sprendimas buvo absoliučiai nenaudingas.
3. Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė I. Š. prašė apeliacinį procesą pagal atsakovų apeliacinį skundą nutraukti, atsakovų apeliacinį skundą atmesti, ieškovės apeliacinį skundą patenkinti ir skirti atsakovams 1000,00 Eur baudą dėl piktnaudžiavimo teise. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius atsikirtimus:
15.1. Atsakovų procesinis elgesys, kai pareiškiamas priešieškinis, nenorint, kad jis būtų patenkintas ir apeliaciniame skunde tai aiškiai patvirtinant, taip pat kai tyčia pareiškiamas ydingas priešieškinis, neįgyvendinamas reikalavimas, kad jis nebūtų patenkintas (kaip apeliaciniame skunde patvirtinama, kad priešieškinio reikalavimas neįgyvendinamas), yra akivaizdžiai nesąžiningas ir yra ne kas kita, kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Įstatymas numato atsakovui galimybę gintis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų ir tam yra įstatyme įtvirtintas atsiliepimo į ieškinį institutas. Atsakovų piktnaudžiavimas teise akivaizdus ir jų pačių patvirtintas bei pripažintas. Vadovaujantis LR CPK 95 straipsnio 2 dalimi atsakovams skirtina 1000,00 Eur bauda.
15.2. Nėra pagrindo tenkinti atsakovų reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovams iš ieškovės, tokių pagrindų atsakovai nenurodė bei nepagrindė ir apeliaciniame skunde. Priešingai, patvirtino savo nesąžiningą elgesį ir piktnaudžiavimą teise.
15.3. Atsakovų apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, terminas atnaujintas nepagrįstai, todėl apeliacinis procesas dėl atsakovų apeliacinio skundo nutrauktinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
5. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
6. Apeliantė I. Š., teikdama apeliacinį skundą, pateikė teismui žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro išrašą; išrašą iš www.geoportal.lt svetainės apie registruojamus objektus; žemėlapio ištrauka iš www.geoportal.lt svetainės apie aktualios teritorijos kelių ašines linijas; apribojimų planą, parengtą georeferencinio kadastro žemėlapio pagrindu pagal Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke registruotus sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) apribojimus; teritorijos nuotraukas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo prie nagrinėjamos bylos prijungti teritorijos nuotraukas, kadangi ir pati ieškovė sutinka, jog popierinės nuotraukos jau yra byloje, o šių nuotraukų neįkėlimas į elektroninę bylos medžiagą nesudaro pagrindo spręsti, jog yra būtina šiuos įrodymus priimti pakartotinai. Kita vertus, viešai prieinami registro duomenys apie žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), informacija iš www.geoportal.lt, taip pat parengtas apribojimų planas, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į skundžiamo teismo sprendimo turinį, yra reikšmingi. Būtinybė šiuos įrodymus pateikti iš dalies kilo ir dėl skundžiamame sprendime nurodytų argumentų apie alternatyvius patekimo į ieškovės žemės sklypą būdus, todėl nurodyti dokumentai yra prijungti prie nagrinėjamos bylos.
7. Apeliantai Ž. J. ir S. J. apeliacinės instancijos teismui pateikė fotonuotraukas, kurias prašo prijungti prie bylos ir nurodo, jos padarytos 2020 m. kovo 28 d. bei patvirtina, kad atsakovų žemės sklype vyksta statybos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktomis nuotraukos, sprendžia, kad jų prijungimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, kadangi pirmosios instancijos teismas bet kuriuo atveju jau buvo surengęs išvažiuojamąjį posėdį, susipažino su faktine situacija atsakovų žemės sklype. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliantų pateiktos nuotraukos prijungtinos prie bylos. Kita vertus, nurodyti įrodymai bet kuriuo atveju tūri būti vertinami atsižvelgiant ir į kitus byloje esančius įrodymus bei šios bylos aplinkybes.
8. Dėl ginčo esmės. Nagrinėjamos bylos duomenys, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad apeliantei I. Š. nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), o apeliantams Ž. J. ir S. J. nuosavybės teise priklauso 2,5279 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su I. Š. žemės sklypu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė I. Š. į jai priklausantį žemės sklypą patekti gali tik per gretimą žemės sklypą (gretimus žemės sklypus). Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog privažiavimas į jos sklypą nesuprojektuotas, šią aplinkybę pripažino ir atsakovai. Byloje tarp šalių taip pat iš esmės nėra ginčo dėl to, kad kelio servituto teismo sprendimu nustatymas gretimame žemės sklype (ar gretimuose žemės sklypuose) nagrinėjamu atveju yra būtinas tam, kad ieškovė I. Š. galėtų naudoti jai priklausantį žemės sklypą pagal paskirtį. Kita vertus, tarp šalių kilo ginčas dėl servituto viešpataujančio daikto tinkamam naudojimui vietos, ploto, atlyginimo už servituto nustatymą dydžio etc.
9. Nors teismo sprendimą ir skundžia abi šalys, tačiau atsakovų apeliacinis skundas paduodas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kitoje dalyje ieškovai su skundžiamu teismo sprendimu iš esmės sutinka. Tuo tarpu I. Š. nesutinka nei su jos ieškinio reikalavimų atmetimu, nei su atsakovų priešieškinio atmetimo pagrindu, nors ir nurodo, kad priešieškinys turėjo būti atmestas.
10. Matyti, kad sprendimo dalyje dėl priešieškinio atmetimo nei viena iš šalių neskundė, tačiau ieškinio atmetimas didžiąja dalimi buvo nulemtas būtent priešieškinyje nurodytų aplinkybių, argumentų. Ieškinys ir priešieškinis itin tampriai tampriai tarpusavyje susiję, kadangi būtent ieškinio pareiškimas lėmė priešieškinio pareiškimą (atsakovai Ž. J. ir S. J. apskritai nėra suinteresuoti servituto nustatymu jų žemės sklype), kuriame buvo siūlomi alternatyvūs patekimo į ieškovės žemės sklypą variantai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.). Iš aptartos kasacinio teismo praktikos matyti, kad pats teismas, nustatydamas servitutą, turi ieškoti mažiausiai atsakovų teises varžančio, šalių interesų pusiausvyrą išlaikančio sprendimo.
11. Vis dėlto, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nebandė nustatyti šalių interesų pusiausvyrą atitinkančio servitutinio kelio ir sprendė, jog atmetęs ieškinį nebegali tenkinti ir priešieškinio ir priteisti to, su kuo ieškovė I. Š. nesutinka, t. y. teismo sprendimu nustatyti servitutinio kelio variantą, kuriam ieškovė prieštarauja. Nurodyta teismo pozicija netenkinti vieno ar kito reikalavimo vien dėl to, kad priešinga šalis su tokiu reikalavimu nesutinka, nepagrįsta ir nelogiška, kadangi į teismą ir kreipiamasi būtent tam, kad jis ne tik apgintų pažeistas teises, bet ir priimtų teisėtą ir privalomą sprendimą, atitinkantį tiek teisės aktų nuostatas, tiek teismų praktiką, tuo tarpu šalies sutikimas ar nesutikimas su priešingos šalies reikalavimais negali būti pagrindas priimti ar atsisakyti tokius reikalavimus patenkinti. Sprendimo teisėtumui ir privalomumui nėra būtinas šalių sutikimas (nagrinėjamu atveju – ieškovės, kuri ieškiniu be kita ko, siekia apriboti atsakovų kaip tarnaujančio daikto savininkų teises, sutikimas). Nagrinėjamu gi atveju priešieškinis, kaip minėta, buvo iš esmės atmestas dėl to, kad ieškovė su juo nesutiko, teismui nevertinus jo ir detaliai nenagrinėjus, neanalizavus atsakovų pasiūlyto priešieškiniu kelio servituto nustatymo galimybių, t. y. visiškai neatskleidus bylos esmės dėl priešieškinio.
12. CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos – nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir (arba) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
13. Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).
14. Skundžiamame sprendime bylą nagrinėjęs teismas sprendė, kad atsakovų teiginį, jog ieškovė į savo sklypą gali patekti per sklypą, besiribojantį su jos sklypu šiaurinėje dalyje, patvirtino liudytojas D. J., nurodęs, kad šiame sklype buvo kelias, kuriuo žvejai važiuodavo prie ežero. Teismas darė išvadą, jog patekti į ieškovės žemės sklypą galima ne tik per atsakovų žemės sklypą, ieškovės nurodytoje vietoje, bet galimi ir kiti keliai, apribojantys tarnaujančio daikto savininkų teises mažesne apimtimi. Iš šių teismo sprendimo motyvų matyti, jog atmesdamas ieškovės I. Š. reikalavimus dėl to, kad patekimas į jos žemės sklypą galimas iš šiaurinės pusės per kaimyninius žemės sklypus, ar per priešieškinyje nurodytą kelią, teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Kaip nurodoma ir ieškovės apeliaciniame skunde, patekti į savo žemės sklypą iš šiaurinės pusės ji galėtų tik per kitus du byloje nedalyvaujančių asmenų žemės sklypus. Bylos duomenimis vieno iš šių žemės sklypų, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė yra Č. Š., kito žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai – D. S. ir P. S.. Nurodytuose sklypuose Nekilnojamojo turto registro duomenimis nėra nustatyti kelio servitutai, todėl teismo išvada, kad patekimas į ieškovės žemės sklypą galimas per aukščiau nurodytų asmenų žemės sklypus (teismo sprendime iš esmės analizuojant tik servituto nustatymo iš šiaurinės pusės galimybę), dėl ko reikalavimas atsakovų atžvilgiu atmestinas, iš esmės rodo teismo poziciją dėl galimo neįtrauktų į bylą žemės sklypų savininkų teisių suvaržymo (ieškovei faktiškai naudojantis jų žemės sklypais pravažiavimui, ateityje reiškiant reikalavimus dėl servitutų nustatymo). Minėtiems asmenims nedalyvaujant nagrinėjamoje byloje, neturint galimybės pasisakyti dėl reikšmingų aplinkybių, susijusių su kelio servituto nustatymo jų žemės sklypuose galimybių bei alternatyvų, o teismui darant atitinkamas išvadas šių asmenų daiktinių teisių atžvilgiu, kurios gali turėti prejudicinę reikšmę ateityje galimai kilsiantiems ieškovės ir minėtų asmenų ginčams, sukuriamos prielaidos tokių asmenų teisių ir interesų pažeidimui ir nepaisymui. Tai, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, rodo absoliutų skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, kas sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
15. Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018, 46 punktas).
16. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nebuvo vertintos ne tik šios nutarties 23 punkte nurodytos aplinkybės, bet ir aplinkybės, susijusios su atsakovų teiginiais apie statinius jų žemės sklype, t. y. išsamiai nevertinas nei statinių išsidėstymas galimo servitutinio kelio atžvilgiu, nei pasisakyta apie tokių statybių teisėtumą. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu, kad, kaip jau buvo minėta, atsakovai Ž. J. ir S. J., pareikšdami priešieškinį, iš esmės neneigė galimybės jų sklype nustatyti servitutą, tačiau teismas apie tai plačiau nepasisakė. Skundžiamu teismo sprendimu nebuvo paneigta galimybė ieškinį tenkinti iš dalies ir nustatyti servitutinį kelią iš dalies pagal I. Š. pateiktą planą, iš dalies jos siūlomą variantą modifikuojant, servitutinio kelio dalį, kertančią Ž. J. ir S. J. sklypą, nustatant ne pačiame sklypo viduryje, o šiaurinėje sklypo dalyje, t. y. toliau nuo ežero pakrantės, ir tokiu būdu galimai pasiekti abiejų ginčo šalių teisių ir interesų pusiausvyrą užtikrinanti sprendimą, pagaliau - išspręsti kilusį ginčą, o ne palikti status quo. Be to, sprendimu nevertinta ir aplinkybė, ar nagrinėjamu atveju yra būtina išsaugoti kelio, vedančio iki atsakovų žemės sklypo, tęstinumą. Skundžiamame teismo sprendime teismas, be kita ko, nevertino ir nepasisakė apie galimus apribojimus servitutinio kelio įrengimui (žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytą servitutą tiesti, aptarnauti, naudoti požemines komunikacijas, pelkių ir šaltinynų apsaugą, medžių kirtimo teistumą, miško naudojimo apribojimus, elektros linijų apsaugos zonas ir pan.). Atmesdamas šalių reikalavimus, pirmosios instancijos teismas neanalizavo nei į bylą pateiktos sąmatos dėl pravažos per upelį sutvarkymo ir pravažiavimo įrengimo, galimumo tokį pravažiavimą įrengti, nei kompensacijos už servituto nustatymo dydžio, jos apskaičiavimo pagrįstumo. Be to, nors skundžiame teismo sprendime ir nurodoma, kad 2002 m. gruodžio 20 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 5867-42 atsakovų žemės sklype buvo nustatytas 0,04 ha kelio servitutas, tačiau teismas tik nurodė, jog kur yra šis kelias šalys paaiškinti negalėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat negali spręsti, jog teismas sprendime apskritai analizavo, aiškinosi ir vertino šio servituto buvimo vietą.
17. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad šiose dalyse teismas bylos esmės neatskleidė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, byla ir šiuo pagrindo perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pilnai atmetus tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimus, servitutinio kelio į ieškovės žemės sklypą teismo sprendimu nenustačius, šalių ginčas taip ir liko neišspręstas, o ieškovė galimybės teisėtai patekti į jai priklausantį žemės sklypą taip ir neturi.
19. Dėl atsakovų piktnaudžiavimo procesinės teisėmis. Nors I. Š. ir nurodo, kad priešieškinio pareiškimas, nesiekiant servituto nustatymo, iš esmės reiškia tai, jog atsakovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, tačiau nurodytas argumentais, taip pat kiti argumentai susiję su atsakovų piktnaudžiavimu procesu, nesąžiningumu yra nepagrįsti.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sekančios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).
21. Nagrinėjamu atveju atsakovai prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą neveikė, procesinėmis teisėmis iš esmės naudojosi tinkamai, tai, kad jie pareiškė priešieškinį prašydami nustatyti alternatyvų servituto variantą ir nagrinėjamoje byloje laikėsi priešingos pozicijos, nei ieškovė, nerodo jų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, ir reiškia tik siekį patirti kuo mažesnius ribojimus, susijusius su servituto nustatymu, gauti tinkamą kompensaciją ir pan. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti ir I. Š. prašymo skirti atsakovams baudą.
22. Dėl procesinės bylos baigties. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį, padarė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas) pažeidimus, t. y. nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, bei neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė į apeliaciją. Įvertinus nurodytas aplinkybes, aukščiau aptartus argumentus, yra pagrindas panaikinti visą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
23. Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo ir bylos esmės neatskleidimo, šalių argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, termino paduoti apeliacinį skundą praleidimo, taip pat kitų argumentų, susijusių su faktinėmis bylos aplinkybėmis ar jų analize, teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako.
24. Įvertinus tai, jog skundžiamas teismo spendimas naikintinas ir grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1-2 punktais, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovės I. Š. prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu skyrimo atsakovams Ž. J. ir S. J. atmesti.