- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-02
- Bylos Nr.
- e2YT-3331-1067/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01460-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Justė Visakavičienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
- Advokatai
- Asta Mačernytė
- Kategorijos
- 2.3.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus įgaliotai atstovei D. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į tesimą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo, kuriuo prašo nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėja D. K. slaugė vaiką invalidą V. K. nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d., t. y. nuo vaiko gimimo iki medicininės komisijos pripažinimo vaiką invalidu. Pareiškime nurodė, jog pareiškimas reiškiamas siekiant nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėja augino ir prižiūrėjo nuo gimimo neįgalų, reikalingą nuolatinės priežiūros sūnų, nes kitu būdu negali įrodyti, jog jos sūnus V. K. buvo neįgalus ir prižiūrimas nuo gimimo, o ne nuo sūnaus negalios nustatymo. Nuo to priklauso teisė į šalpos kompensaciją, papildomai įskaitant pareiškėjos buvimo namuose laiką vaiko slaugymo tikslu nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d., ko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) nepripažįsta pagal turimus dokumentus. Pažymėjo, jog nėra ginčo, kad pareiškėjos sūnus V. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo neįgalus, tačiau dėl poreikio nebuvimo nustatyti jo negalią nuo vaiko gimimo, nebuvo išimtas dokumentas apie tai, kad vaikas neįgalus nuo gimimo. Paaiškino, jog pareiškėjos sūnus V. K. visą jo gyvenimą buvo registruotas (deklaruotas) jų bute (duomenys neskelbtini). Jis sirgo raumenų distrofija Diušeno forma (raumenų nykimas), stuburo iškrypimu, kas atitiko vaiko invalido statusą. Vaikas sunkiai vaikščiojo nuo pat jo pirmųjų žingsnių, pargriūdavo lygioje vietoje be jokios pašalinės kliūties ir priežasties. Ši liga savo pobūdžiu yra ne įgyjama, o įgimta. Liga nepagydoma. Reabilitacijoms nepadėjus, vaikas mokėsi namuose, negalėjo lankyti nei darželio, nei mokyklos, bet nebuvo atiduotas globos įstaigoms, o mokėsi ateinančių į namus mokytojų iš Klaipėdos (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pagalba visas 12 klasių. Vaiko invalidumą įrodo pridedami jo invalido ir invalidumo pažymėjimai. Kad vaiku buvo rūpinamasi, kad jam nebuvo nustatyta globa, t. y., kad nebuvo atiduotas globos įstaigoms, įrodo ir vaiko teisių tarnybos pažyma, kad duomenų apie įskaitą ar kilusias problemas nėra. Invalidumo vaikui pareiškėja neskubėjo nustatyti, nes tai nieko nekeitė tuo metu, anksčiau išmokos nebuvo mokamos, todėl nežinojo ir nesitikėjo, kad tai turės lemiamą reikšmę senatvėje. Pareiškėja buvo susikoncentravusi į esamą vaiko savijautą, jo mokymąsi, stengėsi suteikti laimingą gyvenimą. Taigi, 20 metų slaugiusi vaiką invalidą, pareiškėja negali be teismo pagalbos įrodyti jog rūpinosi vaiku invalidu nors 8 metus, kas nulems ir valstybės skiriamą tuo atveju finansinę pagalbą už jos įdėtas pastangas slaugant vaiką.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į pareiškimą, su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog viešojo administravimo subjektai, įskaitant VSDFV Klaipėdos skyrių, savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais. VSDFV Klaipėdos skyrius 2020 metų rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.12) DV_S-23769 pareiškėjai pateikė paaiškinimą apie šalpos kompensacijos skyrimo tvarką. Taip pat nurodė, kad VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos 2020 m. kovo 5 d. medicininio pažymėjimo Nr. 7 kopijoje yra pateikta medikų išvada apie V. K., gim. (duomenys neskelbtini), sveikatos būklę, tačiau minėtas medicininis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka tuo metu buvo įgaliota nustatyti asmenų invalidumą V. K. buvo pripažinusi invalidu nuo gimimo. VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos medicininiame pažymėjime nurodyta, kad V. K. pirmą kartą invalidu pripažintas nuo 1989 m. gegužės 4 d. Todėl teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas skaičiuojamas ne nuo V. K. gimimo ((duomenys neskelbtini)), o nuo jo pripažinimo invalidu dienos, t. y. nuo 1989 m. gegužės 4 d.VSDFV 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6585 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją“, atsakydama pareiškėjai į 2020 m. rugpjūčio 25 d. prašymą, konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius nustatydamas teisę į šalpos kompensaciją, pirmiau minėtu sprendimu vaiko invalido slaugos namuose laiką skaičiuoja teisingai, t. y. nuo V. K. pripažinimo invalidu dienos (nuo 1989 m. gegužės 4 d.). Kadangi vaiko invalido slaugos namuose laikas yra 5 metai 7 mėnesiai 28 dienos (mažesnis kaip 8 metai), neatitinkant Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nustatytų sąlygų, VSDFV Klaipėdos skyrius 2020 metų rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.12) DV_S-23769 šalpos kompensacijos nepaskyrė pagrįstai. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad „D. K. slaugė vaiką invalidą V. K. nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d., t. y. nuo vaiko gimimo iki medicininės komisijos pripažinimo vaiką invalidu, todėl iš viso vaiką slaugė pareiškėja 11 metų“ nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, kadangi šalpos kompensacijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai aiškiai reglamentuoja, kad šalpos kompensacijos skiriamos tėvams (įtėviams), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų, t. y. nustatant tėvų (įtėvių) teisę į šalpos kompensaciją, vertinama, ar vaiko slaugymo namuose laikotarpiu vaikas buvo pripažintas invalidu.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė pareiškimą palaikė. Paaiškino, jog apie sūnaus ligą pradėjo įtarti iš karto, kai sūnus pradėjo vaikščioti. Anksčiau laiko dėl neįgalumo sūnui nustatymo nesikreipė nes tokia pačia liga sirgo pareiškėjos brolis ir iš brolio ligos istorijos žinojo, kad vienintelis vaiko gydymo būdas buvo mankštos, baseino procedūros ir masažai. Pareiškėja galėjo naudotis darbovietės profilaktoriumo procedūromis sumažinta kaina, pati mokėjo atlikti namie mankštas ir masažus. Nuo vaiko gimimo iki 1985 metų vasaros buvo vaiko priežiūros atostogose, o vėliau turėjo grįžti į darbą, nes darbovietė buvo suteikusi šeimyninį bendrabutį, vėliau gavo kooperatinį butą, kuriame vaikui augti, jį slaugyti buvo geresnės sąlygos. Vaiko slauga net ir dirbdama rūpinosi pati pareiškėja, darbo grafikas buvo geras nuo 9 iki 17 val., darbovietės vadovai buvo geri ir supratingi, galėjo vaiką prižiūrėti net ir darbo metu. Pažymėjo, jog nedirbti nuo 1985 metų negalėjo, nes tokiu atvejų būtų likusi neaprūpinta šeima, buvo eilėje kooperatinio buto gavimui. Prašė tenkinti pareiškimą.
Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė dar kartą atkreipė dėmesį jog pareiškėjai, net ir įrodžius duomenis, jog ji slaugė, prižiūrėjo sūnų laikotarpiu nuo gimimo iki neįgalumo nustatymo, tuo laikotarpiu nėra jokių duomenų, jog vaikas buvo neįgalus, todėl prašymas dėl juridinio fakto nustatymo nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių. Pažymėjo, jog pareiškėjos laikotarpis nuo 1980 m. rugpjūčio 2 d. iki 1989 m. birželio 30 d. yra įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, pareiškėjos pateikti teismui dokumentai ir paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėja nurodomu laikotarpiu, dėl kurio prašo juridinio fakto pripažinimo dirbo pilnu etatu. Mano, jog pareiškėja turėjo skųsti VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta skirti šalpos pensiją administracine tvarka. Prašė pareiškimą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškimas netenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai D. K. (duomenys neskelbtini) gimė sūnus V. K.. Iki vaikui sueis vieneri metai ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjai restorano „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 1984 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 37 K suteiktos dalinai apmokamos atostogos. Nuo (duomenys neskelbtini) iki 1985 m. rugpjūčio 6 d. restorano „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 1985 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 18 K pareiškėjai suteiktos neapmokamos atostogos. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2020 m. vasario 13 d. pažymos Nr. VPE-P21-843 duomenimis pareiškėjai nuo 1980 m. rugpjūčio 2 d. iki 1989 m. birželio 30 d. laikotarpis įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.12) DV_S-23769 pareiškėjai atsisakyta skirti šalpos kompensaciją. VSDFV 2020 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (6.5) I-6585 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją“ išnagrinėtas pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 25 d. prašymas, kuriuo pareiškėja nesutinka su VSDFV Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.12) DV_S-23769, teigdama, kad savo sūnų invalidą namuose slaugė nuo jo gimimo, bei prašo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d. įskaityti į vaiko invalido slaugos namuose laiką ir paskirti pareiškėjai šalpos kompensaciją, priimtas sprendimas paliktas nepakeistas.
V. K. medicininės kortelės įrašai patvirtina, jog iki 1989 m. judėjimo raidos sutrikimų gydytojos nebuvo stebėta: vaiko lankymo „patronažuose“ iki 1 metų kas mėnesį, 1,5 metų amžiaus vaiko vystymasis užfiksuotas atitinkantis jo amžių, nusiskundimų nėra, 2 metų 3 mėnesių atvykus profilaktiniam patikrinimui skundų nėra, 3,5 metų atvykus profilaktiniam patikrinimui skundų nėra, vaikas sveikas, leista skiepyti, 4 metų 8 mėnesių patikrinimo metu skundų nėra, vaikas sveikas, leista skiepyti. 5 metų amžiaus, 1989 m. vasario 17 d. apsilankymo pas gydytoją metu atliktas gydytojos įrašas, jog „prieš mėnesį pastebėjo, kad berniukas tapo mažiau judrus, blogai juda nuo laiptų“, tėvai konsultuoti Kaune, nurodyta diagnozė: progresuojanti raumenų distrofija, Diušeno forma. 1898 m. balandžio 11 d. gydytojo išvada patvirtina, jog vaiko būklė vertinta Maskvos medicinos įstaigų, nustatyta progresuojanti raumenų distrofija, Diušeno forma, pirminė ligos forma. 1989 m. balandžio 28 d. medicinos kortelėje užfiksuotas gydytojos kreipimasis į komisiją dėl invalidumo nustatymo. Nuo 1989 m. gegužės 4 d. V. K. gydytojų komisijos patvirtinta progresuojanti raumenų distrofija, Diušeno liga, nuspręsta skirti invalidumo pašalpą. Vaikų poliklinikos gydytojo 1992 m. gegužės 19 d. pažyma patvirtina, jog V. K. yra invalidas, gauna invalidumo pašalpą, reikalinga nuolatinė motinos slauga ir priežiūra. Klaipėdos medicininės socialinės ekspertizės komisijos V. K. išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog ekspertizė atlikta 2000 m. sausio 25 d., nustatyta pirma invalidumo grupė, visiška negalia, iš vaikystės, invalidumas nustatytas be termino. Invalido pažymėjime serija IP Nr. (duomenys neskelbtini) invalidumo priežastis nurodyta nuo vaikystės (visiška negalia). Pareiškėjos šalpos (socialinės) pensijos gavėjo (pensininko) pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjai nuo 2000 m. sausio 25 d. be pabaigos termino paskirta šalpos už vaiko invalido slaugą pensija. Į bylą pateiktas mirties liudijimas patvirtina, jog V. K. mirė (duomenys neskelbtini) VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos 2020 m. kovo 5 d. medicininis pažymėjimo Nr. 7 patvirtino išvadą, jog V. K. nuo gimimo sirgo genetine liga, atitiko vaiko invalido statusą, neįgalumo lygis nustatytas pirmą kartą 1989 m. gegužės 4 d.
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja D. K. slaugė vaiką invalidą V. K. nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d., t. y. nuo vaiko gimimo iki medicininės komisijos pripažinimo vaiką invalidu, todėl iš viso vaiką slaugė 11 metų. Pareiškėja prašo pripažinti vaiko invalido slaugymo faktą iki pirmojo neįgalumo lygio nustatymo dienos 1989 m. gegužės 4 d., siekdama atitikti Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatyme numatytus reikalavimus ir gautų šalpos kompensaciją. Iš esmės pareiškėja kreipdamasi į teismą prašo nustatyti juridinį faktą, jog pareiškėjos sūnui buvo reikalinga slauga nuo pat gimimo iki neįgalumo nustatymo, atsižvelgiant į tai, jog sūnaus liga genetinė, įgimta, sūnus sirgo progresuojančia raumenų distrofija nuo gimimo. Mano, jog kitu būdu nei, kad prašant nustatyti juridinį faktą, pareiškėja negali įrodyti jog ji augino ir prižiūrėjo nuo gimimo neįgalų, reikalingą nuolatinės priežiūros sūnų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia nustatyti juridinį faktą norėdama gauti šalpos kompensaciją. Šalpos kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymu (toliau – Šalpos pensijų įstatymu) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 patvirtintais Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai). Pagal Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkto nuostatas, šalpos kompensacijos skiriamos tėvams (įtėviams), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų, t. y. nustatant tėvų (įtėvių) teisę į šalpos kompensaciją, vertinama, ar vaiko slaugymo namuose laikotarpiu vaikas buvo pripažintas invalidu. Dokumentai, kuriais remiantis priimamas sprendimas dėl šalpos kompensacijos skyrimo, yra nurodyti Nuostatų 4 ir 7 punktuose. Vienas iš tokių dokumentų – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba Gydytojų konsultacinės komisijos išduota pažyma, patvirtinanti laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, tokiu tapusiu iki 18 metų (Nuostatų 7.1 papunktis). VSDFV Klaipėdos skyriaus 2020 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. VRE_SP1E-1260 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją D. K.“ nuspręsta neskirti šalpos kompensacijos D. K., kadangi ji neatitiko Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. teisę gauti šalpos kompensaciją turi tėvai, kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaiką invalidą. Remiantis Gydytojų konsultacinės komisijos išduotomis medicininėmis išvadomis vaikui (paaugliui) invalidui iš vaikystės iki 16 metų amžiaus ir invalidumo pažyma vaikui iki 16 metų amžiaus, patvirtinančioms, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas invalidu nuo 1989 m. gegužės 4 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d., nustatytas vaiko invalido slaugos namuose laikas nuo 1989 m. gegužės 4 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 5 metai 7 mėnesiai 28 dienos. VSDFV Klaipėdos skyrius 2020 metų rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.12) DV_S-23769 pareiškėjai pateikė paaiškinimą apie šalpos kompensacijos skyrimo tvarką. Taip pat nurodė, kad VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos 2020 m. kovo 5 d. medicininio pažymėjimo Nr. 7 kopijoje yra pateikta medikų išvada apie V. K. sveikatos būklę, tačiau minėtas medicininis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka tuo metu buvo įgaliota nustatyti asmenų invalidumą V. K. buvo pripažinusi invalidu nuo gimimo. VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos medicininiame pažymėjime nurodyta, kad V. K. pirmą kartą invalidu pripažintas nuo 1989 m. gegužės 4 d., todėl teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas skaičiuojamas ne nuo V. K. gimimo ((duomenys neskelbtini)), o nuo jo pripažinimo invalidu dienos, t. y. nuo 1989 m. gegužės 4 d.
Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 444 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008. Teismų praktika. 2008, 29). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Civilinio proceso kodekso 445 straipsnis).
Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009; kt.). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti nustatytos visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kurių buvimą privalo įrodyti tuo suinteresuotas asmuo. Nagrinėjamu atveju teismas vertino visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir nustatė, jog pareiškėjai nustačius juridinį faktą, kad jos sūnus buvo neįgalus nuo gimimo ir buvo slaugomas, pareiškėja įgytų teisę gauti šalpos kompensaciją; pareiškėja neturi kompetentingos įstaigos dokumento patvirtinančio vaiko neįgalumą ir jo slaugymą nuo jo gimimo iki 1989 m. gegužės 3 d.; pareiškėjai pabandžius gauti tokį dokumentą VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos 2020 m. kovo 5 d. išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 7 patvirtino išvadą, jog V. K. nuo gimimo sirgo genetine liga, atitiko vaiko invalido statusą, neįgalumo lygis nustatytas pirmą kartą 1989 m. gegužės 4 d., tačiau nurodytas medicininis pažymėjimas nepatvirtino, jog vaiko neįgalumo laikotarpis nustatytas nuo gimimo datos; kitų duomenų pareiškėja nurodė, jog negali gauti, todėl ir prašo teismo įvertinus visus įrodymus nustatyti faktą, jog jos sūnus gimė neįgalus ir jam dėl jo įgimtos ligos ir neįgalumo buvo reikalinga nuolatinė priežiūra.
Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (Civilinio proceso kodekso 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokiose bylose esančios įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
Pareiškėja teikdama prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl vaiko invalido slaugymo nuo pat jo gimimo iki 1989 m. gegužės 3 d. jį grindžia savo bei liudytojų Z. D. ir R. V. paaiškinimais, taip pat informacija apie Diušeno ligą internetinėje erdvėje, giminės genetine informacija, pateikiant duomenis apie pareiškėjos brolio sirgimą Diušeno liga bei V. K. medicininės kortelės duomenimis. Paaiškino, jog į gydytojus dėl invalidumo nustatymo nesikreipė anksčiau, kadangi matė kaip sirgo ta pačia liga brolis, žinojo, jog liga nepagydoma, paveldima, vaikui gali padėti tik masažai, baseinas, mankštos, ką pati pareiškėja užtikrino. Apie tai, jog sūnui gali būti ta pati liga kaip broliui pradėjo įtarti nuo tada, kai sūnus pradėjo vaikščioti, eidamas nuolat kliūdavo, sunkiai lipdavo laiptais, ką patvirtino ir byloje dalyvavę liudytojai, nurodydami, kad vaikas augdamas vaikščiojo ne taip kaip visi, kliūdavo kojos. Be to augant sūnui pareiškėjai labiausiai rūpėjo jo sveikata, saugi aplinka, dėmesys, norėjo, kad sūnus augtų kaip visi vaikai, todėl neskubėjo spręsti klausimo dėl invalidumo nustatymo. Nurodė, jog sūnaus neleido į darželį, net ir dirbdama pareiškėja pati, pasikeisdama su vyru ar sulaukdama pagalbos iš kitų artimųjų slaugė ir prižiūrėjo sūnų, derindavosi su vyru vaiko priežiūrą, vaiką kartais prižiūrėdavo darbe, niekada jo nepalikdavo vieno.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, pripažintina, jog visuma byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių nesudaro pagrindo teismui nustatyti juridinį faktą, jog pareiškėjos sūnus buvo neįgalus nuo gimimo dėl jo nuo gimimo turėtos genetinės ligos ir buvo pareiškėjos slaugomas nuo pat gimimo iki invalidumo nustatymo. Nors pareiškėja pateikė duomenis, jog raumenų distrofija yra įgimta liga, medicininiai dokumentai patvirtina, jog liga paveldėta genetiškai, ji yra nepagydoma ir nagrinėjamoje byloje nėra abejonių jog šios ligos Diušeno forma pareiškėjos sūnus sirgo, taip pat nėra ginčo, jog kompetentingos institucijos vertino vaiko sveikatos būklę ir V. K. invalido ir invalidumo pažymėjimai patvirtino visišką negalią, nurodant priežastį „nuo vaikystės“, tačiau teismui įvertinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad asmuo negali atitikti neįgaliojo statuso, jeigu jis neturi savybių, būtinų nustatyti neįgalumą. Priešingas tokios situacijos vertinimas nepagrįstai ir neleistinai paneigtų į bylą pateiktus dokumentus. Pačios pareiškėjos ir liudytojų paaiškinimai apie tai, jog įtarti Diušeno ligą vaikui pradėjo tada kai vaikas ėmė vaikščioti patvirtina, jog tik gimus vaikui, kūdikystės laikotarpiu jokių Diušeno ligos pažymių artimieji nepastebėjo. Pareiškėjos nurodomas aplinkybes, jog jau nuo 2-3 sūnaus metų suprato apie vaiko ligą, sūnus sirgo ir jį reikėjo slaugyti paneigia V. K. medicininės kortelės duomenys, pagal kuriuos nuo gimimo iki 5 metų amžiaus vaikas vystėsi pagal normas, buvo gydomas nuo vaikiškų ligų, nesusijusių su raumenų distrofija, vaikas buvo stebimas, lankomas, prižiūrimas šeimos gydytojos. V. K. medicininės kortelės įrašai patvirtina, jog iki 1989 m. judėjimo raidos sutrikimų gydytojos nebuvo stebėta: vaiko lankymo „patronažuose“ iki 1 metų kas mėnesį, 1,5 metų amžiaus vaiko vystymasis užfiksuotas atitinkantis jo amžių, nusiskundimų nėra, 2 metų 3 mėnesių atvykus profilaktiniam patikrinimui skundų nėra, 3,5 metų atvykus profilaktiniam patikrinimui skundų nėra, vaikas sveikas, leista skiepyti, 4 metų 8 mėnesių patikrinimo metu skundų nėra, vaikas sveikas, leista skiepyti. 5 metų amžiaus, 1989 m. vasario 17 d. apsilankymo pas gydytoją metu atliktas gydytojos įrašas, jog „prieš mėnesį pastebėjo, kad berniukas tapo mažiau judrus, blogai juda nuo laiptų“, tėvai konsultuoti Kaune, nurodyta diagnozė: progresuojanti raumenų distrofija, Diušeno forma. Taigi, tokie pateikti sveikatos istorijos įrašai patvirtina ir bendrą informaciją, kurią teikė apie Diušeno ligą pareiškėja, o būtent, kad ši liga paprastai pastebima vaiko 2-6 gyvenimo metais ir nagrinėjamu atveju šeimos gydytojos medicinos kortelėje nusiskundimai dėl vaiko pakitusios eisenos užfiksuoti tik 1989 m. pradžioje. Byloje surinktų duomenų ir ypač medicininių dokumentų sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos sūnui paveldėtos ligos požymiai pasireiškė ne nuo gimimo, o vėliau, ir kompetentingų institucijų medicininiais dokumentais užfiksuoti nuo vaiko 5 metų amžiaus, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo pripažinti faktą jog pareiškėja slaugė neįgalų sūnų nuo pat gimimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie specifinę vaiko priežiūrą iki 5 metų amžiaus dėl jo sveikatos būklės iš kurių teismas galėtų spręsti, jog dėl paveldėtos ligos vaikui buvo reikalinga nuolatinė, pastovi priežiūra. Pažymėtina, jog byloje esantys duomenys apie pareiškėjos darbą pilnu etatu prašomu pripažinti juridiniu faktu laikotarpiu kaip tik patvirtina, jog pareiškėjai buvo galima derinti vaiko auginimą ir darbines funkcijas, todėl šie duomenys paneigia pareiškėjos nurodomas aplinkybes jog pareiškėjai turėtų būti įskaitomas buvimo namuose laikas vaiko slaugymo tikslu nuo (duomenys neskelbtini) iki 1989 m. gegužės 3 d. kreipiantis dėl šalpos kompensacijos gavimo, šiuo laikotarpiu rašytiniams dokumentams patvirtinant faktą, jog pareiškėja dirbo, o ne buvo namie kaip nurodo pareiškime slaugydama vaiką. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, byloje pateiktiems įrodymams, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas nėra pagrįstas, todėl netenkintinas (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270, 448 straipsniais, teismas,
nusprendžia:
netenkinti D. K. pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.