Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-03-21 · Civilinė byla Nr. 2A-558-513/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-03-21Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-21Klaipėdos apylinkės teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2014-06-05Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-21
Bylos Nr.
2A-558-513/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03298-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pirm.), Virginija Nijolė Griškevičienė, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas
UAB „Pineka“
Ieškovas
V. K.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja I. Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-558-265/2013Teisėja. G. Seselskytė (Proceso Nr. 2-06-3-03298-2012-8)
Procesinio sprendimo kategorija 121.14; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Pineka“ ir ieškovo V. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5547-613/2012 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei UAB „Pineka“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl patirtų nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2012-02-27 UAB „Pineka“ įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo, pripažinti, kad jis atleistas teismo sprendimu, nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo 1 661 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, už laikotarpį nuo 2012-02-27 iki 2012-03-08; priteisti iš atsakovo 9 060 Lt išeitinę kompensaciją, 6 040 Lt neturtinę žalą, 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad

Žemesnės instancijos teismas

2012-02-14 gavo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus išvadą, kurioje buvo nurodoma, jog jam iki 2013-02-13 nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Išvadoje konstatuojama, kad ieškovas, veikiant ergonominiams rizikos veiksniams, negali dirbti keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris yra daugiau kaip 15 kg, dirbti darbą, susijusį su priverstiniais liemens palenkimais. Kitų darbų vykdymo apribojimų nustatyta nebuvo. Kaip nurodė ieškovas, atsakovo įmonėje išvadoje nurodytų darbų nevykdė. Dėl to pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui galėjo tinkamai vykdyti jam pavestas organizavimo-darbų vadovo pareigas, tačiau buvo atleistas iš darbo.

Atsakovė pareiškė priešieškinį ieškovui, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 13 614,92 Lt patirtų nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad V. K. buvo supažindintas su pareiginėmis nuostatomis, žurnale pasirašė, darbo sutartyje buvo numatyta ir darbuotojo materialinė atsakomybė. Ieškovas darbo sutarties galiojimo metu nuo 2010 m. buvo paskirtas darbų vadovu statome objekte (logistikos centras, priklausantis UAB „Vlantana“). Iš UAB „Vlantana“ buvo gauti daugybiniai nusiskundimai dėl netinkamai atliktų darbų. Darbų brokas buvo nustatytas išimtinai pastatų vidaus inžineriniuose tinkluose. Dėl nustatytų trūkumų UAB „Pineka“ sutiko ir juos įsipareigojo pašalinti savo lėšomis, nes darbai atlikti UAB „Pineka“ darbuotojų, už atliktų darbų kokybę buvo atsakingas ieškovas V. K..

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pateikti pareiginiai nuostatai darbų vadovui ir nors ieškovas nepripažįsta šių pareiginių nuostatų ir nurodo, kad su jais nebuvo supažindintas, tačiau teismas rėmėsi byloje pateiktu darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais registracijos žurnalu, kuriame ieškovas V. K. 74 eilutėje pasirašė, kad susipažino 2008-01-15 su pareiginiais nuostatais P6. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuose pareiginiuose nuostatuose P6 darbų vadovui nurodoma, kad darbų vadovas vadovauja paskirto objekto dirbantiesiems ir paskirsto jiems darbus, vadovauja ir organizuoja darbus pateiktuose jam objektuose, užtikrina statybos darbų vykdymą, prisilaikantis techninės dokumentacijos, aprūpina darbuotojus darbo priemonėmis, medžiagomis, ir laiku pristato jas į objektus, paskirsto mechanizmus, užtikrina darbuotojų darbo saugą kiekvienoje darbo vietoje, užtikrina, kad objektuose, vykdant darbus, nebūtų broko, neleidžia kad būtų naudojamos veikiančios standartų neatitinkančios konstrukcijos ir nesertifikuotos medžiagos, užtikrina ekonomišką medžiagų panaudojimą ir apsaugą, užtikrina darbuotojų instruktavimą, sudarant darbo sutartis, perkeliant į kitą darbą. Teismas padarė išvadą, kad šiose pareiginėse nuostatose ieškovui priskirtos funkcijos susijusios su darbais, kuriuos jam uždrausta dirbti pagal medicininę pažymą. Kaip konstatavo teismas ir pats ieškovas nurodė, kad dirbo ir viršvalandinius darbus, tačiau pagal pateiktą išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ieškovas negali dirbti šių darbų dėl jam nustatyto nedarbingumo lygio. Esant šių aplinkybių visetui pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė UAB „Pineka“ pasielgė teisėtai ir pagrįstai Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atleido iš darbo. Taip pat teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad atsakovė atleisdama ieškovą išmokėjo jam išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, tuo tarpu, ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2008-01-05 iki 2012-02-27, – 49 mėnesius, tokiu atveju ieškovui priklauso išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį – trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovė, išmokėjo ieškovui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, ji pažeidė įstatymą. Dėl to teismas ieškinį šioje dalyje tenkintino ir ieškovui priteisė neatskaičius mokesčių 3 020,00 Lt išeitinę išmoką. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl pripažinimo atleidimo iš darbo neteisėtu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitus išvestinius reikalavimus. Taip pat buvo atmesti ir atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti žalą, kadangi ji nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių materialinių nuostolių atsiradimą dėl atliekamų santechninių darbų netinkamo organizavimo ar vykdymo dėl ieškovo kaltės.

Atsiliepimas

Atsakovė su priimtu teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują, – tenkinti priešieškinio reikalavimus, o ieškinio dalį dėl išeitinės kompensacijos priteisimo atmesti. Nurodė, kad darbo sutartis su darbuotoju buvo nutraukta ne darbdavio valia, bet dėl objektyvių priežasčių – darbuotojas dėl sveikatos būklės negalėjo toliau dirbti jam pavesto darbo. Dėl to apeliantės įsitikinimu DK 140 straipsnio 1 dalies norma konkuruoja su DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma. Dėl to turi būti vadovaujamasi lex specialis derogat lex generali, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti specialiąją teisės normą, t. y. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovas atlikdamas savo darbines funkcijas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis bei neužtikrino tinkamos darbuotojų priežiūros. Be to, jis pats tiesiogiai užsakovui pridavinėjo atliktus darbus. Pasak atsakovės, kadangi ji savo lėšomis sutvarkė nustatytą darbų broką ji įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių materialinių nuostolių atsiradimą dėl techninių darbų netinkamo organizavimo. Pasak atsakovės, ji įrodė žalą, priežastinį ryšį ir neteisėtus ieškovo veiksmus, tuo tarpu jo kaltės ji neprivalėjo įrodyti, kadangi ji pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostata preziumuojama. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas reglamentuojančias žalos atlyginimą dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas nurodė, jog jis nepagrįstas, prašė jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašė sprendimo dalį, kuria jo ieškinys atmestas panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, jo ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į neįgalumo ir nedarbingumo pažymoje nustatytą terminuotą laikotarpį, kuriam pasibaigus jis būtų galėjęs tęsti darbo funkcijas. Be to, kaip nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad neįgalumo ir nedarbingumo pažymoje nėra numatyto draudimo dirbti santechninių darbų vadovu. Apeliantas taip pat pažymi, jog darbo sutartis su juo negalėjo būti nutraukta, kadangi jis dėl savo amžiau patenka į DK 129 straipsnio 4 dalies subjektų ratą, su kuriais darbo sutartis negali būti nutraukta. Taip pat apeliantas apeliaciniu skundu ginčija aplinkybę, jog jis buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais. Pasak apelianto, parašas žurnale nesuteikia pagrindo teigti, kad jis buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad jam buvo priteista išeitinė trijų mėnesių kompensacija. Ieškovo vertinimu šios kompensacijos priteisimas patvirtiną faktą, jog jis buvo atleistas iš darbo 129 straipsnio pagrindu. Dėl to priimtu sprendimu palikus galioti darbdavio įsakymą, ieškovo nurodytas jame atleidimo pagrindas akivaizdžiai prieštarauja teismo faktiškai nustatytam darbuotojo atleidimo pagrindui, kadangi pasak ieškovo, jis negali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 ir 136 straipsnio nuostatas. Toks prieštaravimas parodo nepagrįsto sprendimo panaikinimo būtinumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad jis nepagrįstas dėl to atmestinas. Atsakovė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju DK 140 straipsnio 1 dalies norma konkuruoja su DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teisės normų konkurencija yra tada, kai tuos pačius visuomeninius santykius reguliuoja skirtingos teisės normos. Šiuo nagrinėjamu atveju tiek DK 140 straipsnio 1 dalies norma, tiek DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma reguliuoja skirtingus teisnius santykius. DK 140 straipsnio normos reglamentuoja išeitinės išmokos išmokėjimą, o DK 136 straipsnio normos – darbo sutarties nutraukimą. Dėl to apeliantė be teisinio pagrindo kelia teisės taikymo problemą, kuri nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai netinkamai kvalifikavo teisinį santykį ir be teisinio pagrindo taikė DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nustatančias jog ieškovui pagal išdirbtą laiką pas atsakovę priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai nutraukiama darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tuo tarpu ieškovas buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti DK 140 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, jog nutraukus darbo sutartį kitais DK IV skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Dėl to pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo padidino išeitinės išmokos dydį vienu vidutinio darbo užmokesčio dydžiu.

Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos priešieškinis buvo atmestas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog civilinė atsakomybė nėra preziumuojama, ji taikoma tik tais atvejais, kai įrodomos visos jai kilti būtinos sąlygos. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir atsiradusios žalos. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Atsakovė neįrodė, jog dėl ieškovo netinkamo darbo atsirado darbų brokas. Atsakovė neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko ieškovas, šiuo atveju ji apsiribojo tik nurodydama bendro pobūdžio pareigų pažeidimą, – netinkamą darbuotojų kontroliavimą, tačiau neįrodė, ne tik netinkamo darbuotojų kontroliavimo fakto, bet ir to, jog būtent dėl netinkamo kontroliavimo atsirado darbų brokas, kurį atsakovė privalėjo ištaisyti savo lėšomis. Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės priešieškinis atmestas pagrįstai.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo.

DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir nustatyta, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta, kai darbuotojas pagal Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-294 redakcija, galioja nuo 2005 m. liepos 14 d.). Teisinis pagrindas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis nutraukti su darbuotoju darbo sutartį pirmiau nurodytu pagrindu yra Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, kad darbuotojas dėl sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. Šiuo pagrindu darbo sutartis pasibaigia ne darbdavio valia ar iniciatyva, bet dėl objektyvių priežasčių – darbuotojas dėl sveikatos būklės negali toliau eiti pareigų ar dirbti pavesto darbo.

Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pasisakęs, kad DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte pavartotas žodžių junginys „negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo“ aiškintinas kaip reikšiantis, jog darbuotojas negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. Tai ne visais atvejais reiškia, kad darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo tam tikru pavadinimu, pavyzdžiui, krovėjo, sandėlininko ir kt., nes tos pačios pareigybės darbuotojų konkrečios darbo funkcijos, jų pobūdis ir atlikimo sąlygos gali skirtis. Atleidžiant darbuotoją iš darbo aptariamu pagrindu, svarbu tai, kad jis negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007). Taigi teismas išvadą apie darbuotojo atleidimo iš darbo šiuo pagrindu teisėtumą gali padaryti nustatęs, dėl kokių darbo funkcijų atlikimo šalys yra susitarusios darbo sutartimi ir ar pagal įstatymo nustatytos tarnybos išvadą jis negali atlikti šių funkcijų.

Kaip matyti iš neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus išvados ieškovas negali kelti krovinių rankomis daugiau kaip 15 kg., pasilenkti bei dirbti viršvalandinių darbų. Kaip matyti iš ieškovo pareiginių instrukcijų viena iš jo darbo funkcijų darbuotojų darbo priemonėmis medžiagomis aprūpinimas, ir laiku jų pristatymas į objektus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šių funkcijų atlikimas neatsiejamas nuo darbų, kurie nurodyti neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažymoje. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas pats buvo pripažinęs, jog dirbo viršvalandžius, o šie jam remiantis neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažyma negalimi. Tuo tarpu teisinė aplinkybė, jog ieškovui nedarbingumo lygis nustatytas laikinai, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto juridinių faktų sudėtis nenumato darbdaviui pareigos vertinti nedarbingumo laikotarpio. Šios normos taikymui, taigi ir darbuotojo atleidimo iš darbo užtenka, kad būtų nustatyta, jog darbuotojas pagal Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti jam priskirtų pareigų ar dirbti jam pavesto darbo. Kaip matyti iš minėtos pažymos ieškovui apribojimas nustatytas metams, tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kai ieškovas negalėtų be žalos savo sveikatai pilnavertiškai vykdyti jam pavestų funkcijų, o atsakovė, nepažeisdama Darbo kodekso, darbų saugos ir kitų teisės aktų reikalavimų, negalėtų naudotis ieškovo darbu sukurtais darbo produktais. Be to, iki apeliacinio skundo nagrinėjimo nepateikta duomenų, leidžiančių manyti, kad apelianto darbingumo lygis buvo atkurtas.

Apeliantas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog darbo sutartis su juo negalėjo būti nutraukta, kadangi jis dėl savo amžiaus patenka į DK 129 straipsnio 4 dalies subjektų ratą, su kuriais darbo sutartis negali būti nutraukta. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka, kadangi ieškovo nurodoma teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sutartis su ieškovu buvo nutraukta savarankišku DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, kuris neįpareigoja nutraukiant sutartį šiuo pagrindu atsižvelgti į DK 129 straipsnio 4 dalies normą. Toks sisteminis teisės aiškinimas kaip nurodo apeliantas neatitiktų teisinio reguliavimo tikslų ir paskirties, kurių siekiama įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Taip pat apeliantas apeliaciniu skundu ginčija aplinkybę, jog jis buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais. Pasak apelianto, parašas žurnale nesuteikia pagrindo teigti, kad jis buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent parašas registracijos žurnale ir įrodo, jog ieškovas buvo supažindintas su darbų vadovo pareiginėmis nuostatomis. Be to, pats ieškovas nenurodo, kad jis nežinojo, kas įeina į jo darbo funkcijas, kad darbą atlikdavo nesilaikydamas savo pareigoms taikomų reikalavimų ir/ar netinkamai, o prie apeliacinio skundo pridėtas medicininis pažymėjimas neįrodo, kad dirbant santechniku, darbų vadovu yra netaikomi reikalavimai pagal vadovo pareiginius nuostatus ir kad ieškovas šiuos darbus gali dirbti nepaisant Medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados. Taip pat byloje neįrodyta, kad atsakovės įmonėje darbo sutarties nutraukimo metu buvo laisvų darbo vietų ir pareigų, kurias galėtų dirbti ieškovas su darbingumo lygio apribojimais.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jo vertinimu aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas priteisė kompensaciją patvirtiną faktą, jog jis buvo atleistas iš darbo 129 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu ne kompensacijos priteisimas apsprendžia atleidimo iš darbo pagrindą, o darbdavio įsakyme nurodytas pagrindas, kurio teisėtumą patikrina teismas.

Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės – tenkintinas iš dalies, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 3 020 Lt vidutinio darbo užmokesčio panaikinti, kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo ji skundė tą sprendimo dalį, kurią buvo atsisakyta priteisti jai priešieškiniu 13 614,92 Lt ir nesutiko su 3 020 Lt kompensacijos priteisimu ieškovui. Taigi atsakovė ginčijo reikalavimą, kuris sudaro 16 634,92 Lt, tuo tarpu atsakovės patenkinti reikalavimai sudaro 18 proc. Atsižvelgiant į tai paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos tarp šalių iš ieškovo priteistina atsakovei 61,20 Lt žyminio mokesčio ir 54 Lt išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „Pineka“ ieškovui V. K. buvo priteista 3 020 Lt kompensacija ir 340 Lt bylinėjimosi išlaidos – panaikinti ir ieškinį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. K. atsakovės UAB „Pineka naudai“ 115,20 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjai Alvydas ŽerlauskasVirginija Nijolė Griškevičienė