Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-231-882/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-10-16
Bylos Nr.: 1A-231-882/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-24833-2023-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas
Nuteistasis: R. T.
Advokatai: Arnoldas Šukaitis, Arnoldas Šukaičioa

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-882/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24833-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.9.9; 1.2.4.6.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.15.1.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Agnei Ačienei,dalyvaujant prokurorei Jurgai Klimčukienei,nuteistajam R. T., jo gynėjui advokatui Arnoldui Šukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

R. T. pripažintas kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės apribojimas 3 (trims) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, išklausant ją per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimo R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtui paliktas galioti iki visiško civilinio ieškinio ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų šioje byloje atlyginimo, tačiau vertė sumažinta iki 1173,46 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt trijų eurų ir 46 ct).

Iš R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista valstybei 673,46 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt tris eurus ir 46 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. T. nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 30 d., 18.21 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, tyčia kumščiu smogė du kartus V. J. į veido sritį ir suėmęs viena ranka jo kaklą, jį smaugė, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. J. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. T. gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis nesutinka su priimtu nuosprendžiu, prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą – peržiūrėti byloje esančius vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotus vaizdo įrašus, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu.

2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pamatinėmis nacionalinės ir tarptautinės teisės įrodymų vertinimo ir nuosprendžio priėmimo taisyklėmis, byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino nuteistojo R. T. nenaudai, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, todėl apeliacinės instancijos teismui neišvengiamai kyla pareiga patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir nuspręsti, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai yra teisingai įvertinti.

Šalies argumentai

2.2. Nurodo, kad teismas be pagrindo besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo V. J. parodymais, kaip neginčijamu įrodymu byloje, kadangi V. J. viso proceso metu davė netikslius, prieštaringus, dėl tam tikrų bylos aplinkybių melagingus parodymus, o kai kurias svarbias aplinkybes, siekdamas klaidinti proceso subjektus, nutylėdamas. V. J. savo netinkamu elgesiu – įžeidžiamais žodžiais ir veiksmais, matant kitiems žmonėms – akivaizdžiai provokavo R. T.. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių V. J. parodymus, kad įvykio dieną prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ R. T. būtų elgęsis netinkamai, įžeidžiamai. R. T. nurodė, jog jis sutikęs V. J. prie parduotuvės durų tik įspėjo jį, kad šis telefonu neskambinėtų, negrasintų ir neįžeidinėtų, tačiau tokie jo žodžiai nebuvo įžeidžiami ar užgaulūs. Cituoja V. J. parodymus ir teigia, kad priešingai nei R. T. parodymai, kuriuos nėra jokio pagrindo vertinti kaip prieštaraujančius bylos duomenims ar nenuoseklius, V. J. parodymai yra nenuoseklūs, neinformatyvūs bei prieštaraujantys kitiems bylos duomenims, t. y. nepatikimi.

2.3. Nurodo, kad iš R. T. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kuriuos patvirtino ir objektyvūs duomenys, t. y. stebėjimo kamerų užfiksuoti vaizdo įrašai matyti, kad V. J. viešoje vietoje, dienos metu, esant pašaliniams žmonėms, garsiai išsakė R. T. nepagarbius bei įžeidžiančius žodžius, rodė nepadorius gestus, žeminančius R. T. orumą.

2.4. Tvirtina, kad visiškai nesuprantama teismo pozicija, išreikšta nuosprendyje tokiam aukščiau nurodytam netinkamam ir smerktinam V. J. elgesiui, nes teismas tai laikė normalia V. J. reakcija į neva R. T. išsakytus įžeidimus, nors jų išsakymo jokie patikimi įrodymai nepatvirtino, o remtis vien tik prieštaringais V. J. parodymais negalima, nes jie – nepatikimi. Toks teismo atliktas bylos duomenų vertinimas negali duoti pagrindo tvirtinimui, kad bylos duomenis teismas įvertino nešališkai ir objektyviai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.5. Nurodo, kad V. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis tikrai nepiktnaudžiauja alkoholiu, darbo metu pas G. D. nėra vežiojęs žmonių būdamas neblaivus (papildomos V. J. apklausos 2023-08-08 protokolas). V. J. taip pat teismui, nors ir būdamas įspėtas dėl galimo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų bei teismui prisiekęs, nurodė, kad „į darbą D. ūkyje neatvykdavau neblaivus. Rytais tikrindavo ir niekada nebuvau neblaivus. Į darbą vykdavau savo automobiliu“ (2024-04-09 teisiamojo posėdžio protokolas). Teismui pateikti duomenys iš G. D. ūkio šiuos V. J. melagingus teiginius paneigė; iš jų matyti, kad V. J., dirbusiam minėtame ūkyje, net keletą kartą, atvykus ryte į darbą, buvo nustatytas neblaivumas ir jam nebuvo leista dirbti, kas patvirtina šio asmens priklausomybę nuo alkoholinių gėrimų, o tuo pačiu rodo jo nesąžiningumą ir siekimą bet kokia kaina, net melagingų parodymų teismui davimu pakenkti R. T..

2.6. V. J., nors ir žinodamas bylos duomenis, t. y. žinodamas, kad byloje esantys vaizdo įrašai fiksavo kai kurias įvykio aplinkybes, tarp jų ir R. T. išlipimą iš automobilio, nuėjimą iki V. J. buvimo vietos bei grįžimą atgal ir išvažiavimą iš aikštelės, tačiau nepaisant to, teismą teisiamajame posėdyje siekė klaidinti, nurodydamas, kad jis R. T. buvo smaugiamas apie 2 minutes, nors iš trečiojo vaizdo įrašo, aprašyto 2023-09-06 Kitų objektų apžiūros protokole, matyti, kad nuo R. T. išlipimo iš automobilio ir nuėjimo link V. J., stovinčio už savo automobilio galo, iki R. T. sugrįžimo link savo automobilio praėjo tik apie 20 sekundžių, todėl akivaizdu, kad V. J. sąmoningai davė melagingus parodymus, į ką, deja, teismas ne tik, kad nesureagavo, bet netgi V. J. parodymais rėmėsi kaip patikimais, su kuo negalima sutikti. V. J., siekdamas, kad R. T. būtų nubaustas, teismui melavo ir teigdamas dėl konflikto su R. T. pasekmių. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad po įvykio niekur nesigydė, vaistų nepirko (V. J. apklausos 2023-08-08 protokolas), teismui jau nurodė, kad kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri nurodė vartoti vaistus; jis šiuos vaistus pirko vaistinėje. Teismui pateikti duomenys ir šias V. J. melagystes paneigė, nes pati V. J. šeimos gydytoja A. V. į rašytinį paklausimą, ar po 2023-06-30 įvykio V. J. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės poliklinikos šeimos gydytoją, raštu nurodė, kad minėtas pacientas paskutinį kartą poliklinikoje lankėsi dėl darbo, profilaktiniam patikrinimui 2023-01-11 ir daugiau 2023 metais nesilankė.

2.7. Teigia, kad teismas nors ir nurodė, kad liudytojas V. Š. gali būti šališkas, tačiau pats sau prieštaraudamas kartu mano, jog V. Š. parodymai yra objektyvūs ir deklaratyviai nurodo, kad šio asmens parodymai „iš esmės sutampa su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais“, tačiau nekonkretizuoja, kokie gi įrodymai patvirtina liudytojo V. Š. parodymus apie R. T. veiksmus – dviejų smūgių V. J. sudavimą. Taip pat nuosprendyje iškraipyti, netiksliai cituoti liudytojų S. M. ir A. K. parodymai duoti teisiamajame posėdyje (nuosprendžio 13 lapas). Teismas nuosprendyje tik cituoja liudytojų R. P. ir L. Š. parodymus, tačiau iš šių asmenų parodymų matyti, jog liudytojos įvykio nematė, todėl jų parodymai negali būti vertinami, kaip turintys įrodomosios reikšmės R. T. kaltei pagrįsti.

2.8. Nurodo, kad nuosprendyje paminėti ikiteisminio tyrimo duomenys - 2023-07-21 daiktų apžiūros protokole, 2023-09-06 Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti vaizdo įrašų duomenys, tačiau pastebėtina, kad minėti vaizdo įrašai aprašyti netiksliai ir tendencingai, nes iš juose esančių įrašų negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. T. būtų sudavęs smūgius ranka V. J. į veidą, kadangi vaizdo įrašuose nėra užfiksuoti jokie smurtiniai veiksmai prieš V. J.. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų iš įvairių vaizdo stebėjimo kamerų bei paties R. T. pateikti vaizdo įrašai tik leidžia daryti išvadą apie pačio nukentėjusiojo V. J. netinkamą provokuojamą elgesį R. T. atžvilgiu. Dėl šių motyvų nuosprendyje nurodyti teiginiai, jog R. T. „agresyvius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtina ir vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuoti vaizdai, kaip kaltinamasis smūgiuoja nukentėjusiajam į galvos sritį, o vėliau suėmęs ranka jį smaugia“ neatitinka faktinių bylos duomenų. Kadangi pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašais nuosprendyje rėmėsi kaip duomenimis, patvirtinančiais, jog R. T. sudavė du smūgius V. J. į veido sritį ir suėmęs ranka jo kaklą, jį smaugė, nors teisiamajame posėdyje, peržiūrėjus visus į bylą pateiktus vaizdo įrašus, tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl, siekiant pašalinti šį prieštaravimą, apeliacinės instancijos teismo bus prašoma peržiūrėti vaizdo įrašus, siekiant patikrinti Nuosprendžio išdėstytų argumentų pagrįstumą šioje dalyje.

2.9. Cituoja LAT praktiką dėl BK 140 straipsnio 1 dalies požymių ir teigia, kad pagal teisiamajame posėdyje nustatytas bylos aplinkybes negalima daryti kategoriškos išvados ne tik dėl to, ar neginčijami ir patikimi bylos duomenys patvirtina apie tai, jog R. T. sudavė V. J. du smūgius kumščiu į veidą ir suėmęs ranka jo kaklą jį smaugė, tačiau ir kitą būtiną šios nusikalstamos veikos požymį fizinio skausmo sukėlimą. Teisiamajame posėdyje buvo išsiaiškinta, kad R. T. yra jaunas, sveikas, aukštas (ūgis apie (duomenys neskelbtini) m), fiziškai stiprus ir nemažo svorio (svoris – apie (duomenys neskelbtini) kg) vyras, todėl neabejotina, jog, darant prielaidą, kad R. T. kumščiu sudavė du smūgius V. J. į veidą, tai kaltinimas R. T. būtų buvęs pateiktas ne už fizinio skausmo sukėlimą, o už atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymą.

2.10. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę – fizinio skausmo sukėlimą – cituoja 2023-06-30 asmens apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, tačiau, pirma, jie būtų aktualūs tuo atveju, jeigu R. T. būtų inkriminuoti veikos padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas, antra, minėtame protokole aprašyti duomenys akivaizdžiai skiriasi nuo fotolentelėse užfiksuotų vaizdų. Nors pridėtos nuotraukos yra pakankamai geros kokybės, tačiau jose nesimato jokių žymių, kurios leistų konstatuoti ne tik buvusį fizinį smurtą - smūgių sudavimą į veidą ir kaklo suspaudimą (smaugimą).

2.11. Nurodo, kad šiuo atveju neužtenka V. J. apklausos protokoluose bei teisiamajame posėdyje nurodytų teiginių, jog jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Priešingai – bylos duomenys patvirtina, jog po R. T. kontakto su V. J., pastarajam nebuvo likę jokių liekamųjų reiškinių (ne tik sveikatos sutrikdymo, bet ir nebuvo sukeltas fizinis skausmas). Pirma, paskambinęs Bendruoju pagalbos telefonu, V. J. pats nurodė, jog medicininės pagalbos jam nereikia. Antra, liudytojas V. Š. taip pat nenurodė, kad iš karto po įvykio V. J. būtų skundęsis kokiu nors skausmu, prašytų pagalbos ar pan. Trečia, minėti liudytojai S. M. ir A. K., kurių parodymai šiuo aspektu nuosprendyje taip pat cituoti, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad įvykio metu V. J. būtų sukeltas fizinis skausmas, kuris negali būti tapatinamas su buvusiu abipusiu R. T. ir V. J. kontaktavimu. Liudytojas S. M. teismui paliudijo: „Niekas iš vyriškių neaimanavo, nedejavo, nebuvo susiėmęs už skaudamos vietos“. Liudytojas A. K. nurodė: „Iš užpulto žmogaus nieko nesigirdėjo, nepastebėjau, kad kentėtų skausmą“.

2.12. Teigia, kad nesant neginčijamai nustatyto (vien tik V. J. proceso metu deklaruojamo) fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimo, nėra visų BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties požymių, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį negalima.

3. Atsiliepimų į nuteistojo R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistasis R. T. ir jo gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Jurga Klimčukienė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. T. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog jis nukentėjusiajam V. J. į veidą netrenkė ir nukentėjusiojo nesmaugė.

Dėl įrodymų vertinimo ir R. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl R. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. T. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. T., nukentėjusįjį V. J., liudytojus V. Š., A. K., S. M., R. P., L. Š., peržiūrėjo byloje esančius vaizdo įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. T. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla, kai dėl pavartoto smurto nukentėjusiajam atsiranda straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną, siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-489/2018, Nr. 2K-428-511/2015).

10. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. T. kaltės nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu R. T. parodė, kad 2023 m. birželio 30 d., išėjęs iš prekybos centro ir pamatęs V. J., su juo pasisveikino. Berods, ir V. J. su juo pasisveikino. Jis nuėjo į savo automobilį, atsisėdo į jį, atsidarė langą vairuotojo pusėje ir pradėjo išvažinėti iš aikštelės. Pravažiuojant pro V. J. automobilį, išgirdo rėkiant „pyderaste, gaidy, debile, varyk iš čia“. Jis pažino V. J. balsą. Pasižiūrėjo pro atidarytą langą ir pamatė, kad V. J. stovi prie automobilio galo ir, žiūrėdamas į jo pusę, jam rodė abiejų rankų vidurinius pirštus. Jis labai įsižeidė ir sustojo aikštelėje, netoli V. J. automobilio. Iš savo stovėjimo vietos gal buvo pavažiavęs apie 10-15 metrų. Staigiai išlipo iš mašinos ir tada greitu žingsniu nuėjo ar nubėgo link V. J.. V. J. stovėjo su vyru, kurio nepažįsta, prie atidarytos automobilio bagažinės. Kai jau buvo arti V. J., ar jis užkliuvo kojomis, ar už kažko užkliuvo, bet ištiestomis rankomis griuvo ant V. J.. Tuo metu galėjo būtu nuo V. J. gal apie 1-1,5 m atstumu. Tiksliai neatsimena, bet jis lygtai ant V. J. neužgriuvo ir neprisimena, ar galėjo jį paliesti rankomis, nes viskas vyko greitai. Jei palietė jį, tai tikrai netyčia ir tuo veiksmu jam fizinio skausmo negalėjo sukelti. Jis ant žemės nenugriuvo, griūdamas išlaikė pusiausvyrą, gal galėjo užsikabinti ar už mašinos, ar už V. J.. Tada pajuto, kad jį tas vyras, kuris buvo su V. J., laiko už nugaros. Jis nežino, kodėl vyras jį laikė apkabinęs per pečius, gal, kai jis griuvo netekęs pusiausvyros, pagalvojo, kad galimai jis puola V. J., nors tokio tikslo neturėjo. V. J. jam pradėjo kumščiu smūgiuoti į pilvą, tiksliai nupasakoti V. J. veiksmų jo atžvilgiu, negali. Jis apkabino V. J. per pečius, arti jo kaklo, kad išvengtų smūgių ir apribotų jo judesius. Kai jį apkabino per pečius, tai V. J. lietėsi prie jo ir galėjo už diržo ar užtrauktuko užkliūti, nežino, nes viskas vyko per kelias sekundes ir ar jis galėjo jam tuo savo veiksmu sukelti skausmą, tikrai negali pasakyti. (2 t., b. l. 37-40). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. T. parodė, kad 2023 m. birželio 30 d., atvažiavęs į „(duomenys neskelbtini)“ prekybos aikštelę, pastatė automobilį ir nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Iš jos išėjus, prie durų sutiko V. J., buvusį bendradarbį. Jis buvo V. J. tiesioginis vadovas G. D. ūkyje, kartu dirbo keletą metų. Santykiai buvo darbiniai, konfliktai buvo kasdieniški, ne problemiški. Jie pasisveikino, kažką pasakė. Priešistorė, tokia kad 2022 m. liepos ar birželio mėnesį jis V. J. skambino paklausti, ar šis vėl nenorėtų dirbti D. ūkyje. V. J. jautėsi įžeistas ir pasakė, kad neis dirbti, kol jo neatsiprašys pats G. D.. Po to skambučio, jam mėnesį ar du V. J. pastoviai skambindavo ir sakydavo: „kviečiate, bankrutuojate, čia jums problemos, be manęs jūs negalite“, kad jis vienintelis dirba tame ūkyje, be jo niekas nemoka dirbti, gąsdino nebūtais dalykais ir grasino. Neatsimena ką jam atsakydavo, bet kažką kas galėjo paaštrinti situaciją. Suprato, kad skambindavo girtas. V. J. jam pasakė, kad maža jį pasigauti už tokius žodžius ir grasino jam ir jo šeimai. Po to jis užblokavo jo telefoną. Sutikus prie parduotuvės durų, jis su juo pasisveikino ir pasakė: „ko skambinėji, reikėtų tau užvožti už tuos skambinėjimus, bet to nedarysiu, geriau nekišti rankų į šūdą“. Taip pasakęs, nuėjo į mašiną ir atsisėdo. Atsidaręs langą girdėjo, kaip eidamas per aikštelę rėkavo „piderasas, varyk iš čia“. Jis išvažiuodamas iš aikštelės matė, kad jis rėkauja atsistojęs prie mašinos pakėlęs bagažinės dangtį ir rodė vidurinį pirštą. Trūko kantrybė, sustojo, neišlaikė, nubėgo prie jo, ar nuėjo, išsiaiškinti situacijos. Neketino jį sužaloti, užpulti ar primušti. Einant, gal užkliuvo už kojos, per skubėjimą, ar už bortelio, ar už mašinos padangos, ir griuvo link jo ištiestomis rankomis. Bet jo nepalietė. Tada jį už pečių sugriebė kitas asmuo, buvęs prie jo, ir V. ėjo su kumščiais link jo, bandydamas jam pataikyti į koją, į pilvą ir kitas vietas. Jis negalėjo pajudėti, nes jį per pečius laikė kitas žmogus. Norint išvengti jo smūgių, kai jis buvo pasilenkęs, jis jį su ranka laikė per pečius, kad jis negalėtų jam smūgiuoti (2 t., b. l. 113-119) (apeliacinės instancijos teismo kolegija pastebi, kad byloje esantis pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio, kurio metu buvo apklausti tiek nuteistasis (tuo metu – kaltinamasis), tiek nukentėjusysis, protokolas yra nepasirašytas, tačiau jis tiek forma, tiek turiniu atitinka teismo posėdžio protokolą, kuris yra įkeltas į teismų sistemą LITEKO, taip pat turiniu visiškai atitinka teismo posėdžio garso įrašą, kuris yra sudedamoji teismo posėdžio protokolo dalis, todėl protokolo patikimumu abejoti nėra pagrindo).

11. Tokius nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusysis V. J., kuris nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad R. T. trenkė jam į veidą ir smaugė jį. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. J. parodė, kad birželio 30 d., grįžus iš darbo, žmona pasakė, kad atvažiuoja posūnis. Nuvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“, apie 18 val., laukė ateinančio posūnio. Iš „(duomenys neskelbtini)s“ parduotuvės išėjo R. ir jį išvadino „pijoku, alkoholiku“. Prie įėjimo į „(duomenys neskelbtini)“ įvyko pirmas konfliktas. Po to jie su posūniu nuėjo prie mašinos. Kaltinamasis išvažiuodamas iš aikštelės, užstatė priekyje mašiną, atbėgęs sudavė jam du kartus ir paėmęs už kaklo smaugė. Jis pritrūko oro. Jis kaltinamajam į pilvą nespyrė. Posūnis V., kai jis pradėjo dūsti, laikė R. Jis jokių necenzūrinių žodžių R. atžvilgiu nesakė. Rankų gestus pripažįsta parodęs, nes buvo supykęs, kad prie parduotuvės durų jį išvadino pijoku, alkoholiku. Jam skambinėjo pats kaltinamasis. Jis jo numerio neturi, išėjęs iš darbo, visus numerius ištrynė. Kaltinamasis jam du kartus smūgiavo į veidą ir smaugė. Ant veido liko žymės – raudonos dėmės prie lūpos ir šone (2 t., b. l. 113-119). Protokole – pareiškime nukentėjusysis V. J. nurodė, kad 2023 m. birželio 30 d., apie 18.30 val., automobiliu „F. M.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelę, kartu su žmona R. J.. Žmona nuėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, o jis – už parduotuvės kampo ir laukė posūnio V. Š., kuris turėjo atsinešti savo daiktus ir pasidėti į jo automobilį. Automobilių stovėjimo aikštelėje šalia jo automobilio stovėjo „T. H.“, valstybinio numerio neįsidėmėjo. Jam stovint prie parduotuvės kampo, R. T. išėjo iš parduotuvės ir jį išvadino pijoku, alkoholiku. R. T. nuėjo prie savo automobilio. Tuo metu, kai R. T. nuėjo prie savo automobilio, atėjo jo posūnis V. Š. ir jie kartu nuėjo prie jo automobilio. V. Š. pasidėjo savo daiktus į jo automobilį. R. T. automobiliu pavažiavo apie 4 metrus, sustabdė automobilį, iš jo išlipo ir pribėgo prie jo. Pribėgęs prie jo, R. T. nieko nesakęs sudavė kumščiu tris smūgius į dešinę veido sritį. Jis po suduotų smūgių pasiliko stovėti, nenugriuvo, kraujas nebėgo. Po to, viena ranka suėmė jam už kaklo ir smaugė. Smaugiant jis nebuvo nukritęs ar pargriuvęs. R. T., jam suduodamas į veido sritį ir smaugdamas, sukėlė fizinį skausmą. Šalia stovėjęs posūnis viską matė, todėl R. T. suėmė už rankų ir tada šis smaugimo veiksmą baigė. R. T. nubėgdamas pasakė: „jums bus blogai“. R. T. sėdo į mašiną ir nuvažiavo (1 t., b. l. 9-21, 34-37).

12. Liudytojas V. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2023 m. birželio 30 d., į vakaro pusę, galėjo būti apie 18.21 val., sustojo prie „(duomenys neskelbtini)“, o V. J. stovėjo „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Pasiėmė savo daiktus ir nešė pasidėti į patėvio mašiną. Eidamas girdėjo, kad patėvis „(duomenys neskelbtini)“ tarpdury kalbėjo su kaltinamuoju. Kadangi jo nepažinojo, galvojo, kad pažįstamas. Nenugirdo ką kalbėjo, nes buvo apie 10 m atstumas. Tuo metu jie nesistumdė, nesižodžiavo, nesipyko, bent jau jis to negirdėjo. Nunešę daiktus į mašiną abu prie jos stovėjo laukė kol mama grįš iš parduotuvės. Automobilis stovėjo priekiu į „(duomenys neskelbtini)“, ties aikštelės pabaiga, jeigu neklysta 3-4 automobilis. Šalia vietos buvo užimtos. Atėjo kaltinamasis, atsisėdo į mašiną, pradėjęs važiuoti sustojo viduryje aikštelės, atbėgęs sudavė porą kartų tėvui ir pradėjo smaugti. Jis staigiai sureagavo, stūmė jį tolyn, pasakė, kad kvies policiją. Jis grįžo į mašiną ir „išrūko“ degalinės link. Sudavė du kartus į veidą. Kraujo nesimatė, tik buvo raudona žymė ant veido (rodo vietą ant žando), kurioje pusėje, neprisimena, bet ant žando. Kaltinamasis eidamas prie nukentėjusiojo nieko nesakė, praėjo pro jį stovintį ir puolė. Tik išeidamas, jau po visko, sakė: „aš jus dar pagausiu“. Jis nesuprato už ką. Tėvukas pasakė, kad prie parduotuvės šnekėjo, pradėjo ginčytis. Kaip suprato, iš anksčiau yra likę nesutarimų dėl darbo. Po to tėvukas kvietė policiją, greitąją medicinos pagalbą. Atvažiavo policija, greitoji medicinos pagalba, suleido vaistus. Davė policijai paaiškinimus. Tėvukas nesakė jokių žodžių kaltinamojo atžvilgiu, nepastabėjo, kad rodytų rankomis kokį gestą. Atsakydamas į klausimus nurodė, kad patvirtina, jog kaltinamasis nukentėjusiajam sudavė 2 smūgius į veido sritį ir puolė smaugti. V. J. nieko neatliko kaltinamojo atžvilgiu, nes jį pagavo už kaklo, jis stambesnis, užspaudė ir suvožė. Kaltinamasis tikrai neužgriuvo užkliuvęs, jo veiksmai buvo koordinuoti (2 t., b. l. 139-145).

13. Liudytojas A. K., apklaustas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, kalbėjosi su S. M., kai įvažiavo kažkokia mašina, iššoko iš mašinos ir pradėjo muštis. Jie pasijuokė, pažiopsojo. Aikštelėje buvo kokie 4-5 automobiliai. Jis stovėjo per vidurį, prie braškių, prie įvažiavimo. Kai išlipo iš automobilio kaltinamasis ir spartesniu žingsniu priėjo prie kitų žmonių, jam atrodo, kad automobilio duris paliko atidarytas. Jie nekreipė dėmesio, kol nepradėjo „skėtotis“. Ar buvo suduoti smūgiai, konkrečiai negali pasakyti, nei kas sudavė, nei kam sudavė. Konfliktas neilgai truko, gal 10 min., gal mažiau. Vyras, kuris išlipo iš automobilio, kiek matė, nebuvo parkritęs (2 t., b. l. 139-145). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas A. K. parodė, kad atsimena prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), vykusį tarp vyriškių konfliktą. Liudytojas su žmona atvyko į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini). Žmona nuėjo į prekybos centro vidų, o liudytojas liko automobilių stovėjimo aikštelėje kaip tik priešais prekybos centrą, maždaug ties braškių pardavėjos buvimo vieta. Jis pamatė pažįstamą S. M. ir su juo liko pasikalbėti. Jiems bekalbant mano dėmesį atkreipė staigiai ties paštomatu „(duomenys neskelbtini)“ sustojęs automobilis. Jis, kiek pamena, buvo tamsios spalvos, bet nei modelio, nei markės, tuo labiau valstybinių numerių, tikrai nepasakys, nes neatkreipė dėmesio, nes liudytojo dėmesys buvo nukreiptas į to automobilio vairuotoją, kuris staigiai išlipo iš savo automobilio ir sparčiu žingsniu ėjo link dviejų vyriškių, kurie stovėjo ant to paties šaligatvio kaip ir liudytojas, tik arčiau aikštelės pabaigos, nuo kavinės „(duomenys neskelbtini)“ įvažiavimo. Tie vyriškiai galėjo nuo liudytojo stovėti per kokias 5-6 automobilių stovėjimo vietas, tiksliau nepasakys. Jis nei tų dviejų vyriškių, nei to vyriškio, kuris išlipo iš staigiai sustojusio automobilio, nepažįsta, tada matė pirmą kartą juos.Tas vyriškis, kuris išlipo iš staigiai sustojusio automobilio, sparčiu žingsniu ėjo link tų vyriškių, nieko nekalbėjo, kiek pamena, ir jis puolė vieną iš tų dviejų vyriškių, bet kurį, tikrai nepasakys ir jo neapibūdins bei nepasakys, ar puolė tą, kuris arčiau liudytojo pusės stovėjo, ar tą kitą. Matė, kad tas vyriškis, kuris puolė, atliko rankomis veiksmus, tai yra smūgiavo rankomis, kaip kad suduotų smūgius, bet negali patvirtinti, ar jis sudavė smūgius, nes to momento nematė, nes jie nebuvo atsisukę į liudytoją, vienas kitą užstojo. Vienas iš tų dviejų vyriškių, kurio nepuolė, bandė atitraukti vyriškį, kuris puolė. Lygtai matė, kad tas vyriškis, kuris puolė, net koją buvo pakėlęs, bet ar spyrė, nematė. Viskas įvyko greitai. Vyras, kuris puolė, staigiai atsitraukė, grįžo į automobilį ir greitai išvažiavo iš aikštelės. Kiek pamena, vyras, kuris puolė, buvo atvažiavęs vienas, nes jo automobilyje daugiau žmonių nesimatė. Išlipdamas iš automobilio, neužgesino variklio. Prieš vyrui sustojant automobiliu, jis negirdėjo ir nematė, kad kas nors būtų konfliktavę, triukšmavę. Iš pradžių jis pagalvojo, kad čia kažkas vyksta juokais, kad gal žmogus nori taip pasisveikinti, bet suprato, kad čia rimtas konfliktas, kai tas žmogus, iš automobilio pradėjo smūgiuoti rankomis į vyrą (1 t., b. l. 92-95).

14. Liudytojas S. M., apklaustas pirmosios instancijos teismo, parodė, kad minėtą dieną ir minėtu laiku su draugu A. K. buvo „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kalbėjosi. Jų automobiliai stovėjo aikštelėje arčiau neįgaliųjų stovėjimo vietos, kažkur per vidurį. Bekalbant į aikštelę atvažiavo automobilis kiek padidintu greičiu. Automobilis – visureigis, nežino pavadinimo. Įlėkęs netvarkingai sustojo viduryje aukštelės, automobilį paliko užvestą, išlipo, durų lyg neuždarė, išlipo ir ėjo link mašinos, prie kurios buvo du žmonės. Žmogus, išlipęs iš automobilio, ėjo spartesniu žingsniu. Nepastebėjo, ar buvo įtūžęs, įpykęs. Priėjęs prie tų dviejų vyrų vieną pastūmė į šoną, o kitą užsipuolė. Pirmas veiksmus atliko vyras išlipęs iš automobilio. Matėsi, kad tie du stovėję vyrai gynė vienas kitą. Nematė, kad būtų kojos susipainioję žmogui, kuris išlipo iš automobilio. Niekas nebuvo parkritęs. Nepastebėjo kiek smūgių buvo suduota, tų smūgių gal net ir nebuvo, kažkoks konfliktas buvo, labiau apsistumdymas (2 t., b. l. 139-145).

15. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas S. M. parodė, kad atsimena konfliktą šio prekybos centro aikštelėje, bet tikrai nepasakys datos, kada tai vyko, bet tai buvo šių metų vasarą ir galėjo būti penktadienis. Galėjo būti vakare, tikrai po 17.00 val., tiksliau laiko nepasakys, kai atvyko minėtu automobiliu į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Atvežė žmones, šie nuėjo į prekybos centrą, jis liko automobilyje, paskui išlipęs iš automobilio. Savo automobilį pasistatė aikštelėje priešais prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, kažkur per vidurį. Aikštelėje buvo daug automobilių ir žmonių. Jis kalbėjosi su pažįstamu A. K.. Jie stovėjo už jo automobilio, ant šaligatvio. Jiems bekalbant, atkreipė dėmesį į pilkos spalvos džipą „Toyota“, modelio ir valstybinio numerio neprisimena. Atkreipė dėmesį todėl, kad jis dideliu greičiu važiavo automobilių aikštelėje link jų, bet staigiai, ties „(duomenys neskelbtini)“ paštomatu, sustojo. Matė tik vieną asmenį – vyrą, už vairo, kitų žmonių jame nebuvo. Vyras staigiai iššoko iš automobilio, net neišjungė variklio ir greitai nuėjo link dviejų vyrų, kurie stovėjo už automobilio galo ant to paties šaligatvio kaip ir jis. Jie stovėjo arčiau įvažiavimo į aikštelę, arčiau kavinės „(duomenys neskelbtini)“. Nuo jo jie galėjo būti apie 15 m atstumu. Jam tie du vyrai gerai matėsi, niekas jų neužstojo. Minėtas vyras iš džipo greitai priėjo prie jų ir puolė prie vyro, kuris stovėjo toliau. Vyrą, kuris stovėjo arčiau, vyras iš džipo praėjo ir nuėjo link kito vyro. Vyras iš džipo smūgiavo į vyrą, kuris stovėjo toliau nuo jo, galvą. Ar pataikė jam, nematė, negali pasakyti, bet tas vyras, į kurį smūgiavo, kažkaip pasilenkė. Nežino ar nuo smūgio, ar pats pasilenkė ir vyras iš džipo kažkaip jį užgulė. Jis matė tik vyro iš džipo nugarą, kito vyro nebematė, nes jie buvo užlindę už mašinos. Vyras, kurį puolė, nebuvo nugriuvęs. Po to, vyras, kuris stovėjo arčiau, atitraukė vyrą iš džipo nuo savo draugo ir tas vyras iš džipo atsitraukė, daugiau jokių veiksmų neatliko, nuėjo prie savo džipo, sėdo į jį ir išvažiavo (1 t., b. l. 80–83).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti liudytojų parodymai paneigia nuteistojo R. T. versiją apie tai, kad jis, eidamas V. J. link, už kažko užkliuvo ir dėl to griuvo ant V. J. ištiesęs rankas. Kaip matyti, nei vienas liudytojas nematė, kad nuteistasis būtų užkliuvęs ir griuvęs. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė, netiksliai citavo liudytojų S. M. ir A. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kadangi posėdžio metu buvo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai, kuriuos liudytojas A. K. ir liudytojas S. M. patvirtino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, vertindamas įrodymų visumą. Pažymėtina, jog liudytojai S. M. ir A. K. nurodė, jog nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo jie nepažįsta, todėl nėra pagrindo abejoti liudytojų nešališkumu ir objektyvumu, kadangi jie yra pašaliniai, bylos baigtimi nesuinteresuoti asmenys.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę – fizinio skausmo sukėlimą – cituoja 2023-06-30 asmens apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, tačiau teigia, kad jie būtų aktualūs tuo atveju, jeigu R. T. būtų inkriminuoti veikos padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas. Nurodoma, kad šiuo atveju neužtenka V. J. apklausos protokoluose bei teisiamajame posėdyje nurodytų teiginių, jog jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kadangi paskambinęs Bendruoju pagalbos telefonu, V. J. pats nurodė, jog medicininės pagalbos jam nereikia, liudytojai taip pat nenurodė, kad iš karto po įvykio V. J. būtų skundęsis kokiu nors skausmu, prašytų pagalbos ar pan.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti neturi pagrindo.

19. Aplinkybė, kad nukentėjusysis nesikreipė pas teismo medicinos ekspertus, nepaneigia nei aplinkybės, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį, nei aplinkybės, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusysis vienoje iš apklausų paaiškino, kad pas ekspertus pagal gautą užduotį nevyks, nes nebuvo išlikusių sužalojimų (1 t., b. l. 38-40). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pastebima apeliaciniame skunde, nuteistajam nebuvo inkriminuotas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos alternatyvus požymis – nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. žmogaus sužalojimas (pasireiškia žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu) arba susargdinimas (pasireiškia organizmo funkcijų sutrikdymu). Šis požymis nebuvo inkriminuotas, nes, kaip minėta, ant nukentėjusiojo kūno nebuvo nustatyti sužalojimai. Kita vertus, byloje nustatyta, kad nuteistasis sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į veido sritį ir šiais smurtiniais veiksmais sukėlė V. J. fizinį skausmą. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Atsižvelgdama į tai, kad ne mažiau kaip du smūgiai buvo suduoti nukentėjusiajam į veido sritį, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios tvirtinimu, jog jis iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą.

20. Tai, kad nukentėjusysis skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu atsakė, kad greitoji medicinos pagalba jam nereikalinga, taip pat nepaneigia nuteistojo smurto panaudojimo fakto. Iš 2023 m. liepos 26 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiojo pirmieji žodžiai operatorei buvo „atvažiavo į (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę ir pradėjo puldinėti, pradėjo muštis“ (1 t., b. l. 131-133). Taigi, nukentėjusysis kalbėjo apie smurtą, nors jo ir nedetalizavo. Iš 2023 m. spalio 5 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad V. J. atvykusiai pareigūnei L. Š. paaiškino, kad „atvažiavau į aikštelę, ėjau pas žmonos posūnį ir, kur anksčiau dirbau pas ūkininką D., ten (duomenys neskelbtini) rajone, žents išėja, alkoholiku, pijoku pradėjo vadint mane, daugiau prie mašinos buvom ir sustoja, ir puola mušt. Du sykius sudavė. Posūnis griebė jį laikyt“ (1 t., b. l. 134-136). Anksčiau aptarti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis R. T. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam V. J..

21. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nukentėjusysis V. J. teismą teisiamajame posėdyje siekė klaidinti, nurodydamas, kad jis R. T. buvo smaugiamas apie 2 minutes, nors iš trečiojo vaizdo įrašo, aprašyto 2023-09-06 Kitų objektų apžiūros protokole, matyti, kad nuo R. T. išlipimo iš automobilio ir nuėjimo link V. J., stovinčio už savo automobilio galo, iki R. T. sugrįžimo link savo automobilio praėjo tik apie 20 sekundžių, pasisakytina, kad asmuo, patiriantis smurtą, būdamas šoko ir stresinėje būsenoje, gali neadekvačiai įvertinti laiko trukmę, kiek smurtas truko. Pastebėtina, kad liudytojas V. Š. parodė, kad smaugimas truko apie 10 sekundžių, kai tuo tarpu liudytojas A. K. parodė, kad konfliktas truko neilgai, gal 10 minučių, gal mažiau. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tik parodo, kaip toje pačioje situacijoje skirtingi asmenys skirtingai vertina ir laiką, tačiau tai nereiškia, jog kažkuris iš asmenų duoda melagingus parodymus ar siekia suklaidinti teismą.

22. Analogiškai pasisakytina ir dėl skundo argumento, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai yra nenuoseklūs, kadangi jis iš pradžių teigė, jog R. T. jam sudavė tris smūgius, vėliau parodymus pakeitė ir parodė, kad jam buvo suduoti du smūgiai. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kadangi iš 2023 m. spalio 5 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad V. J. atvykusiai pareigūnei L. Š. paaiškino, kad buvo „du smūgiai, smaugė kaklą.“ (1 t., b. l. 134-136). Liudytojas V. Š. taip pat viso proceso metu nuosekliai teigė, kad patėviui buvo suduoti du smūgiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, patiriantis smurtą, sąmoningai neskaičiuoja jam suduotų smūgių ir tai, kad nukentėjusysis V. J. pirmųjų apklausų metų teigė, jog jam buvo suduoti trys smūgiai, o vėliau pasitaisė, kad du, neduoda pagrindo abejoti jo parodymais ar daryti išvadą, jog jie yra nenuoseklūs, kadangi dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, juos pagrindė ir pirmosios instancijos teisme ištirti bylos duomenys.

23. Apeliantas teigia, kad į bylą pateikti vaizdo įrašai aprašyti netiksliai ir tendencingai, nes iš juose esančių įrašų negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. T. būtų sudavęs smūgius ranka V. J. į veidą, kadangi vaizdo įrašuose nėra užfiksuoti jokie smurtiniai veiksmai prieš V. J..

24. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, kadangi iš (duomenys neskelbtini) miesto kameros vaizdo įrašo (vaizdo failas, pavadinimu „D21_20230630172350“, failo pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“) matyti, kaip nuteistasis R. T., sustabdęs savo automobilį, iš jo išlipa, sparčiai prisiartina prie V. J. ir smūgiuoja V. J. į galvos sritį, po to griebia ranka nukentėjusiajam už kaklo, o V. Š. griebia R. T. iš nugaros ir apkabina per pečius (pažymėtina, kad visų trijų vyrų asmenybės nustatytos ikiteisminio tyrimo metu). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minėtas vaizdo įrašas tik patvirtina, jog R. T. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo V. J. atžvilgiu, po kurių pastarasis patyrė fizinį skausmą, be to, iš specialisto išvados Nr. G 1087/2023(04) matyti, kad tyrimui buvo pateikta VšĮ GMP kvietimo kortelė, kurioje nurodyta, kad 2023 m. birželio 30 d. 18 val. 46 min. gautas iškvietimas pas V. J. dėl užpuolimo. Atvykus 18 val. 52 min. skundžiasi, kad užpuolė pažįstamas asmuo, delnu trenkė kelis sykius į veidą. Vyras sąmoningas, skundžiasi dešinės veido pusės skausmu. Stebimas nežymus paraudimas, dešinėje kaktos, prie dešinės ausies srityje ir kiek didesnis sumušimas stebimas aplink dešinės pusės lūpų kampą (1 t., b. l. 148).

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo V. J. veiksmai – nepadorus gestas, iškeliant vidurinį pirštą – turėtų būti vertinamas kaip provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

26. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nuteistajam parodė nepadorų gestą, tai patvirtino ir pats V. J., tačiau nėra pagrindo daryti išvados, jog V. J. išprovokavo smurtauti jo atžvilgiu, be to, nėra pagrindo parodytą gestą vertinti kaip provokuojantį elgesį, o R. T. turėjo veiksmų pasirinkimo laisvę – susilaikyti nuo fizinio smurto ir išvažiuoti automobiliu iš aikštelės. Tačiau priešingai – nuteistasis sąmoningai pasirinko į jo atžvilgiu nukentėjusiojo parodytą nepadorų gestą reaguoti smurto protrūkiu.

27. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumento dėl to, kad V. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis tikrai nepiktnaudžiauja alkoholiu, darbo metu pas G. D. nėra vežiojęs žmonių būdamas neblaivus, o teismui pateikti duomenys iš G. D. ūkio šiuos V. J. melagingus teiginius paneigė, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

28. Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. T. kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis R. T., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai, kad R. T. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas R. T. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai nuteistojo veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

Dėl R. T. paskirtos bausmės pagrįstumo

29. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį R. T. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam R. T. paskirtos bausmės.

30. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam R. T. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

31. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. T., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), R. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas tačiau pagrįstai įvertino tai, kad R. T. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, dirbantis. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu R. T. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, neskiriant intensyvios priežiūros ir nustatant minimalų bausmės dydį. Kartu pirmosios instancijos teismas R. T. paskyrė įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, išklausant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi (BK 41, 48 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam R. T. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.

Dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo

32. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą nukentėjusiajam V. J., atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais ir priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo tinkamą neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam sprendimui.

34. Akivaizdu, kad nukentėjusysis V. J. dėl tyčinių nusikalstamų nuteistojo R. T. veiksmų patyrė neigiamas pasekmes. Nors V. J. specialisto išvadoje nekonstatuotas joks sveikatos sutrikdymas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje esantys liudytojų parodymai ir vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiajam smūgiavo į galvos sritį, sugriebė už kaklo, tad akivaizdu, jog dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Taip pat neabejotina, jog jis patyrė didelį stresą, šoką, pergyvenimus. Be to, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas viešoje vietoje – parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, tiek posūnio V. Š., tiek kitų, nepažįstamų, asmenų akivaizdoje.

35. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis (500 eurų) yra adekvatus padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo kriterijus ir neprieštarauja teismų formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Nerijus MasiulisGražvydas PoškusAudrius Sadauskas