Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2A-1336-730/2015

Teisėja Viktorija Vasiliauskienė (Proceso Nr. 2-10-3-00896-2014-6)

2015 m. spalio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovų D. M., I. M. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams D. M., I. M. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą.Netinkamai aiškino teisės normas, kurios reglamentuoja sandorių negaliojimą ir gyvenamųjų patalpų nuomą.Ieškovo bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės ir nepagrįstos leistinais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, pažeidė įrodymų vertimo taisykles. Atsakovės solidari atsakomybė pagal ieškovo pateiktą sutartį neįrodytą leistinais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantas D. M. prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų bei atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad 2009 metų liepos mėnesį tarp ieškovo A. N. ir atsakovo D. M. buvo sudaryta terminuota gyvenamosios patalpos nuomos, esančios (duomenys neskelbtini), sutartis terminui nuo 2009-07-15 iki 2010-07-15. Sutartyje nurodyta, kad „mes I. ir D. M. įsipareigojame kas mėnesį šeimininkui A. N. mokėti nuomos mokestį po 300,00 Lt ir apsimokėti visus komunalinius mokesčius“. Nuomos sutartyje taip pat nurodyta, kad nuomininkai, suderinę su A. N., gali pasidaryti antrojo namo aukšte esančiame bute remontą, įsirengti atskirą centrinį šildymą, įsirengti atskirą vonios ir tualeto patalpą. A. N. pagal nuomos sutartį įsipareigojo pakeisti antrojo aukšto langus plastikiniais langais. Gyvenamojo namo techniniame pase nurodyta, kad namo pirmajame ir antrajame aukšte yra tualetas, pirmajame aukšte yra vonia. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašė nurodyta, kad namas turi vietinį centrinį šildymą, vietinį vandentiekį, komunalinių nuotekų šalinimo sistemą. Iš 2009-08-26 raštelio matyti, kad A. N. nupirko langus ir duris, iš jo D. M. gauna 300,00 Lt. Raštelis D. M. pasirašytas. Iš Gyventojų registro tarnybos išrašo matyti, kad atsakovai I. M. ir D. M. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu deklaruota ir K. M.. Iš ieškovo Swedbanko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė I. M. 2012-05-27 pervedė ieškovui 500,00 Lt, o 2012-08-10 280,00 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“.

Ieškovas įrodinėjo, jog tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu. Atsakovas D. M. priešieškiniu siekė įrodyti, kad šalis siejo panaudos teisiniai santykiai.

Apeliaciniuose skunduose abu atsakovai teigė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, todėl pažeidė civilinio proceso įstatymo teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles. Teisėjų kolegija su apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Atsakovas priešieškinyje įrodinėjo, jog šalis siejo panaudos santykiai. Atsakovas turėdamas pareigą įrodyti, jog ieškovo name gyveno panaudos pagrindu, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas savo pareigos įrodinėti nevykdė. Kadangi atsakovas yra suinteresuotas bylos baigtimi, jo paaiškinimai apie susiklosčiusius tarp šalių panaudos teisinius santykius, nesant jokių jo paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų vertintini kaip nepakankamai objektyvūs, turintys mažesnę įrodomąją reikšmę. Be to, iš sutarties antrojo lapo, su kurio turiniu atsakovas sutinka, matyti, kad sutartimi šalys buvo susitarusios, jog „nuomos mokestis bus sumokėtas šeimininkui į rankas, o šeimininkas pasirašys raštelį, kad gavo nuompinigius“, o sąlygų apie neatlygintinį naudojimąsi ieškovo nekilnojamuoju turto nėra. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad šalis siejo panaudos teisiniai santykiai.

Apeliaciniuose skunduose abu atsakovai laikosi pozicijos, jog sutartis yra negaliojanti, kadangi joje nėra ieškovo parašo, atsakovas savo apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad sutarties pirmojo ir antrojo lapų sakiniai nederi tarpusavyje, antrame lape nenurodytas nuompinigių dydis, nėra nuorodų, jog sutartis sudaryta iš dviejų lapų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas nebūtinai turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, reikia vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010.).

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012).

Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Pagal CK 6.579 straipsnį nuomos sutartys tarp fizinių asmenų gali būti sudaromos žodžiu. Terminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nepaisant, kas yra jos šalis, turi būti sudaroma raštu (CK 6.579 straipsnio 3 dalis).

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, byloje pateikta rašytinė sutartis, kuri įvardinta Nuomos sutartimi, jos pirmajame lape be kitų sąlygų nurodyta, kad atsakovai išsinuomoja trijų kambarių ir virtuvės butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigoja ieškovui mokėti kas mėnesį 300,00 Lt dydžio nuomos mokestį, apsimokėti komunalinius mokesčius, antrame lape numatyta nuompinigių mokėjimo tvarka (nuomos mokestis sumokamas šeimininkui į rankas, šeimininkas pasirašo raštelį, kad nuompinigius gavo), nurodytas sutarties terminas.

Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši sutartis atitinka gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties turiniui keliamus reikalavimus, numatytus CK 6.580 straipsnio 1 dalyje, o šalių susitarimas atitinka 6.576 straipsnyje nurodytą gyvenamosios patalpos sutarties sampratą. Nors atsakovas nesutinka su nuomos sutarties pirmajame lape numatytomis sutarties sąlygomis, nurodo, kad pirmo ir antro lapo sakiniai tarpusavyje nesusiję, sutarties pirmajame lape nėra jo parašo, sutarties lapai nesunumeruoti, tačiau antrajame lape esant sąlygai dėl nuompiningių mokėjimo tvarkos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai. Iš ieškovo ir atsakovo sudarytos nuomos sutarties turinio matyti, jog sutartis sudaryta vienų metų laikotarpiui nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2010 m. liepos 14 d.. Taigi, vadovaujantis CK 6.579 straipsnio 3 dalimi, sutartį ieškovas ir atsakovas tinkamai sudarė rašytine forma. Pagal CK 1.76 straipsnio 1 dalį rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Sutarties antrajame lape matyti, kad nuomos sutartį pasirašė tik atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.76 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas neginčija tos aplinkybės, kad ieškovas surašė sutarties tekstą savo ranka, atsakovas taip pat pripažįsta nuomos sutarties antrąjį lapą, tai yra, nuomos sutarties antrajame lape numatytas sutarties sąlygas ir neginčija, jog parašas, esantis sutarties antrajame lape yra jo paties pasirašytas. Įvertinusi tokias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog ieškovas savo ranka surašė sutarties tekstą, nors šios sutarties savo parašu ir nepasirašė, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ieškovas išreiškė savo valią sudaryti nuomos sutartį, tokiu būdu ją pasirašydamas. Be to, šioje nagrinėjamoje byloje atsakovui ginčijant nuomos sutarties sudarymo faktą, didesnę įrodomąją reikšmę, jog tarp šalių nuomos sutartis buvo sudaryta, turi ta aplinkybė, kad atsakovas sutarties pasirašymo fakto neginčija.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Kadangi jokia kita CK norma nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas terminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį daro negaliojančia, todėl, net ir esant tokioms aplinkybėms, kad nuomos sutartis nebuvo pasirašyta ieškovo parašu, tą aplinkybę, jog sandoris tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos byloje esančioje nuomos sutartyje, buvo sudarytas tarp šalių įrodo, pirmosios instancijos teismo ištirti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai.

Kaip nustatyta iš 2015-03-19 teismo posėdžio garso įrašo, atsakovo atstovas pripažino teisme, jog atsakovas gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kartu su atsakove I. M. bei dukra. Atsakovas taip pat neginčija, jog atsakovė dalyvavo apžiūrint ieškovo namą ir sprendžiant dėl apsigyvenimo jame.

Liudytojų parodymais nustatyta, kad atsakovai gyveno ieškovo name iki 2012 m. pavasario. R. S. parodė, jog ieškovo namas ir žemės sklypas buvo jos kaimynystėje iki liudytoja pardavė savo namą 2012 m. liepos pabaigoje, todėl 2012 m. pavasarį liudytoja matė atsakovus su vaiku gyvenančius name. Liudytoja V. P. parodė, jog iš skelbimų sužinojo, kad atsakovas nuomoja namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl du kartus – 2011 m. ir 2012 m. pavasarį lankėsi ieškovo žemės sklype. Abu kartus kalbėjo su atsakove I. M., matė atsakovų dukrą.

Ieškovas apie tai, kad atsakovai išsikėlė iš namo sužinojo 2012 m. gegužės mėnesį, atvykęs į sodybą. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovai su dukra išsikėlė nepraėjus nė metams nuo sutarties sudarymo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Atsakant į apelianto argumentą, jog ieškovo namas buvo netinkamas gyventi, pažymėtina, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog namo techninio paso bei Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys bei ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, jog name yra sanitariniai mazgai, vandentiekis, šildymo sistema, elektra. Liudytoja R. S. parodė, jog namas yra geros būklės, iki ieškovui įsigyjant namą, jame nuolatos gyveno kita šeima. Atsakovai neįrodė, jog namas buvo netinkamos gyventi būklės, tai yra, jog jis kėlė grėsmę atsakovų sveikatai ir saugumui (CPK 6.587 straipsnis, 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalis siejos nuomos teisiniai santykiai, kurie tęsėsi iki 2012 m. balandžio mėnesio pabaigos.

Atsakovė I. M. apeliaciniame skunde teigia, jog jos solidari atsakomybė pagal ieškovo pateiktą sutartį neįrodyta leistinais įrodymais, kadangi atsakovė nesiderėjo dėl patalpų nuomos, nėra atsakovo šeimos narė, nevedė su atsakovu bendro ūkio.

Ginčo teisiniams santykiams taikytino CK 6.589 straipsnio, reglamentuojančio nuomininko šeimos narių teises ir pareigas, 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas; CK 6.588 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuomininko šeimos nariai be kitų šiame straipsnyje nurodytų asmenų yra nuomininko sugyventinis; CK 6.588 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pareiga nuomininkui ir pilnamečiams jo šeimos nariams atsakyti nuomotojui už nuomininko šeimos narių veiksmus, pažeidžiančius nuomos sutartį. Šias normas aiškinant kartu su pirmiau nurodytomis sutarties nuostatomis darytina išvada, kad pareiga sumokėti nuompinigius ir kitus pagal sutartį nustatytus mokėjimus už paslaugas atsiranda tiek nuomininkui, tiek sutartyje nurodytiems, nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turintiems teisę gyventi jo šeimos nariams, t. y. atsiranda skolininkų daugetas prievolėje, jiems kyla solidarioji atsakomybė.

Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas nėra absoliutus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra konstatavęs, jog įstatyme gali būti nustatytos išimtys, kai sutartis turi teisinę įtaką ne tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Pirmiau aprašyta CK 6.589 straipsnio 1 dalis – išimtis, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų (ne tik jos šalių) teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog prievolė sumokėti skolą, kylančią iš nuomos teisinių santykių, tenka solidariai ir atsakovei, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė dalyvavo nuomos dalyko išsirinkime, patalpų apžiūroje, sutarties sąlygų aptarime ir nuomos sutarties pasirašymo metu, gyveno name. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie bendro ūkio tvarkymą ir sugyventinių santykius - liudytojų parodymai, iš kurių nustatyta, kad atsakovė visą ginčo laikotarpį gyveno kartu su atsakovu ir dukra, atsakovė atsakovą vadino savo vyru, atsakovai turi bendrą vaiką, pačių atsakovų pripažinta aplinkybė, jog ieškovui priklausančiame name atsakovai kartu gyveno, ieškovo sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, jog atsakovė I. M. 2012 m. gegužės ir rugpjūčio mėnesiais, tai yra, po išsikraustymo iš ieškovo namo, pervedė ieškovui 780,00 Lt sumas, įvardintas „skola“, ieškovo aiškinimu, tai buvo skola už komunalinius patarnavimus. Be to, iš byloje esančio gyventojų registro tarnybos duomenų išrašo matyti, kad abu atsakovai bei dukra yra deklaravęs gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini) iki šios dienos. Taigi šie pirmosios instancijos teismo surinkti ir įvertinti įrodymai patvirtina aplinkybes dėl atsakovės gyvenimo faktinėje šeimoje su atsakovu ginčo laikotarpiu pastarojo nuomojamame name, bendro ūkio vedimą. Kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis), atsakovė įrodymų, paneigiančių aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, nepateikė.

Atsakovės prievolės mokėti nuomos mokestį solidarumas kyla pagal CK 6.589 straipsnį, todėl pagrįstai iš jos priteistas įsiskolinimas už nuomą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovo bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės ir nepagrįstos leistinais įrodymais. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai, jo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų.

Ieškovas pateikė įrodymus apie tokias turėtas bylinėjimosi išlaidas: 226,00 Lt žyminis mokestis, 500,00 Lt (144,81 Eur) teisinės išlaidos už ieškinio surašymą, 150,00 Eur teisinės išlaidos už atsiliepimo į priešieškinį parengimą, 129,92 Eur kelionės išlaidos.

Kadangi ieškovo išlaidos už advokato teisinę pagalbą patirtos iki 2015-03-19, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą, apeliacinės teismas priteistinų advokato išlaidų dydį nustato atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus advokatų paslaugų įkainius (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali advokato atlyginimo suma už ieškinio parengimą galėtų būti 3105,00 Lt (900,00 Eur), tai yra, 3 x 1035 Lt (bylinėjimosi išlaidos apmokėtos 2014-10-15, tuo metu minimali alga buvo 1035,00 Lt). Už atsiliepimą į priešieškinį maksimali atlyginimo suma, vadovaujanti Rekomendacijų nuostatomis galėtų būti taip pat 900,00 Eur 3 x 300 Eur (teisinė pagalba suteikta 2015-01-03, minimalios algos dydis 300,00 Eur). Taigi, ieškovo išlaidos už procesinių dokumentų parengimą neviršija Rekomendacijos nurodyto maksimalaus advokato išlaidų dydžio, todėl teismas pagrįstai šias išlaidas bei ieškovo sumokėtą žyminį mokestį priteisė iš atsakovų.

Ieškovas taip pat prašė priteisti jo patirtas kelionės išlaidas, pateikė kvitus. Pirmosios instancijos teismo finansininkė pateikė į bylą ieškovo kelionės išlaidų apskaičiavimo apyskaitą, atsižvelgdama į ieškovo pateiktus įrodymus (b. l. 67). Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, prie būtinų išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 344 „Dėl išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punktu kitų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą nustato teismas, įvertinęs dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus dokumentus (įrodymus). Kadangi ieškovas gyvena Gedimino g. 22-9, Kaune, o teismo posėdžiai vyko Palangoje, jo turėtos kelionės išlaidos laikytinos būtinomis. Jos yra pagrįstos leistinais įrodymais, išlaidų apskaičiavimas atliktas teismo finansininko pagal nustatytą tvarką, vadovaujantis Automobilių kuro normos nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405, nuostatomis, todėl jos pagrįstai priteistos iš atsakovų.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visos ieškovo bylinėjimosi išlaidos pagrįstos leistinais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė iš atsakovų.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje šalių argumentus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus (CPK 185 straipsnis), teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius (CK 6.576 – 6.589 straipsniai), visiškai atskleidė bylos esmę, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovų apeliacinius skundus iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 150,00 Eur, tai yra po 75,00 Eur ieškovo išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo (b. l. 98). Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 344 „Dėl išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcijos galiojančios po Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 priėmimo ir įsigaliojimo, maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovų D. M. ir I. M. po 75,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. N..