Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Monika Ambrasaitė-Valentinavičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Valstybės įmonė Turto bankas, Elektrėnų savivaldybės administracija,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmetamas.

4. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnis).

5.1. Pareiškėjai Butą 1980 m. suteikė darbovietė (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis.

5.2. Elektrėnų savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje „Apie įrašus ūkinėse knygose“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų knygoje Nr. l, pareiškėja įrašyta kaip namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini) galva.

5.3. Namų ūkio knygoje Nr. 1, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėja gyvena seniūnijai priklausančiame bute.

5.4. Vilniaus regioninio valstybės archyvo rašte „Apie buto (duomenys neskelbtini) skyrimą K. K.“ nurodyta, kad duomenų, apie 1981, 1987 m. Buto skyrimą pareiškėjai Trakų rajono (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio 1981 m., 1987 m. dokumentuose nerasta.

5.5. Uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ duomenimis, pareiškėja 1995 m. vasario 3 d. yra sudariusi sutartį dėl atsisakitymo už komunalines paslaugas – šalto vandens tiekimą.

5.6. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Butas statytas 1963 m. neturi įregistruoto savininko.

6. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; daiktas valdomas nepertraukiamai; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

7. Pareiškėja pareiškimo reikalavimą motyvavo tuo, kad Butas jai buvo suteiktas darbdavio, iki šios dienos niekam kitam nuosavybės teise nepriklauso, juo rūpinasi ir prižiūri pareiškėja. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas iš esmės nesutikimą su pareiškimu argumentavo tuo, kad Butas nuosavybės teise priklauso valstybei, kadangi Butas suteiktas pareiškėjai viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, dėl ko pareiškėja negali pagal įgyjamąją senatį įgyti nuosavybės teisės į Butą.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas dviejų kambarų butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris pastatytas 1963 m. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje Buto nuosavybės teisės įrašų nėra. Pareiškėja Butą gavo 1980 m. iš Trakų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės liaudies deputatų tarybos. Pareiškėja nuo 1980 m. Bute apsigyveno ir jame gyvena iki šiol.

9. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

10. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1507-653/2020).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1980 m. galiojęs 1964 m. liepos 7 d. Civilinis kodeksas (toliau – 1964 CK), skirtingai nei šiuo metu galiojantis CK, įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. Pagal 1964 m. CK 98 straipsnį valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 m. CK 109 straipsnis). Toks galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui asmeninės nuosavybės teise įgyti butą. 1982 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos butų kodekso (toliau – 1982 Butų kodeksas) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos TSR teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, o atitinkamai 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog Valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas). 1982 m. Butų kodekso 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, kad valstybė perleido nuosavybės teisę į Butą pareiškėjai ar kitiems asmenims ir tokiu būdu prarado nuosavybę. Šiuo atveju spręstina, kad Butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis.

12. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) (toliau – Privatizavimo įstatymas) 2 straipsnyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose ir bendrabučiuose. Privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti neprivatizuojami gyvenamieji namai, butai, kurie pagal įstatymą yra neperduodami ir vienas iš jų – tarnybiniai butai. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas, teismui teikdamas atsiliepimą, kartu pateikė Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus iš daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kitų butų ir patalpų savininkų duomenis apie jų turimą nuosavybę minėtame name. Kaip matyti, dalis gyventojų Butus yra privatizavę, išsipirkę pagal 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374, tuo tarpu duomenų, kad pareiškėja būtų privatizavusi ar išsipirkusi Butą, duomenų nėra. Kaip minėta, pareiškėjai Butas suteiktas darbovietės (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio, Namų ūkio knygoje Nr. 1 be kita ko, nurodyta, kad pareiškėja gyvena seniūnijai priklausančiame bute.

13. Civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė įrodymų, kad kreipėsi dėl Buto privatizavimo, tad spręstina, jog Butas liko viešosios nuosavybės teisės objektu, priklausančiu valstybei. Jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

14. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, t. y. kad Butas priklausė valstybei, o privatizavimo sandoriu ir pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo perleistas pirkėjui (pareiškėjai), teismas konstatuoja, kad Butas išliko valstybės nuosavybe.

15. Pareiškime vienas iš pareiškėjos argumentų buvo tai, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į Butą neįregistruotos, tačiau, teismo vertinimu, tai nesuteikia pagrindo išvadai, kad Butas niekam nepriklauso. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).

16. Taigi, tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į Butą, nepaneigė valstybės nuosavybės teisės į Butą buvimo. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu ir įstatyminiu reguliavimu, registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Kaip nurodyta, Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti. Šiuo atveju, jokių duomenų apie daiktines teises į Butą Nekilnojamojo turto registre nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad Butas įstatymų nustatyta tvarka pripažintas bešeimininkiu. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą, kad tuo atveju, jei valstybė, kaip turto savininkė, nerūpestingai valdytų pareiškėjos naudojamą turtą (Butą), tai nesuteiktų pagrindo pareiškėjos teisėtiems lūkesčiams įgyti Butą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.

17. Įvertinus šiame sprendime nustatytas aplinkybes, bei tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, kad valstybė perleido nuosavybės teisę kitiems asmenims (pareiškėjai), ir tokiu būdu prarado nuosavybę, spręstina, kad Butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis. Tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į Butą, nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į Butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Pareiškėjos byloje įrodinėjamos aplinkybės, jog ji Bute gyvena daugiau nei 10 metų, pareiškėja rūpinasi būstu ir niekas nepareiškė pretenzijų, teismo vertinimu, nepaneigia valstybės nuosavybės buvimo fakto, o pagrindžia tam tikrų institucijų neapdairumą ir nerūpestingumą valdant valstybinį turtą, kas savaime nelaikytina valstybės nuosavybės į Butą praradimu. Kadangi teismas nustatė, jog Butas nuosavybės teise priklauso valstybei, konstatuojama, jog vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja į jį negali įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjos pareiškimas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 530-533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.