Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1112-752/2016 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui A. M., išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1112-752/2016 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo. 2016 m. balandžio 11 d. parengiamojo teismo posėdžio metu šalys pareiškė norinčios bylą baigti taikiai. Nustatęs, kad taikos sutarties sudarymo pasekmės šalims žinomos, taikos sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, šalių ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Apeliantė (ieškovė) atskiruoju skundu ginčija teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas ir nurodo, jog taikos sutartimi nustatyto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis pažeidžia vaikų interesą gauti jų poreikius atitinkantį išlaikymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas A. M. įsipareigojo mokėti nepilnamečiams vaikams S. M. ir D. M. išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 175 Eur iki vaikų pilnametystės, pradėdamas mokėti nuo 2016 m. balandžio mėnesio. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Taigi teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju taikos sutarties pasirašymo metu minimali mėnesinė alga buvo 350 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių dukra S. M. yra 8 metų amžiaus, baigė 1 klasę, lanko pramoginių šokių pamokas, dalyvauja varžybose, sūnus D. M. – 6 metų amžiaus, mokosi priešmokyklinio ugdymo grupėje, lanko sportinės gimnastikos treniruotes, dalyvauja varžybose. Ieškovė, pareikšdama teismui ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo, nepateikė jokių įrodymų, jog nepilnamečiai vaikai turi specialiųjų poreikių. Nereikia įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių, kad vaikams yra reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis būstas, ugdymo priemonės, medicininė priežiūra. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir priteistino išlaikymo dydį susiejant su minimaliąja mėnesine alga, kaip orientaciniu kriterijumi išlaikymo būtiniesiems poreikiams patenkinti dydžiui nustatyti, kartu pripažįstant, kad kiekvieno vaiko poreikiai ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma turi būti pagrįsta įrodymais, atsakovo įsipareigotas teikti išlaikymas po 175 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui laikytinas proporcingu nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinančiu būtinas vaikui vystytis sąlygas. Todėl toks išlaikymo dydis nepažeidžia nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimu, kuriuo buvo patvirtinta ieškovės J. M. ir atsakovo A. M. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, atsakovas A. M. buvo įpareigojęs S. M. ir D. M. išlaikymui iki vaikų pilnametystės kiekvieną mėnesį mokėti po 500 Lt (145 Eur). Minėtas išlaikymo dydis buvo nustatytas bendru šalių susitarimu, todėl manytina, jog tokio dydžio išlaikymą šalys laikė pakankamu nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti. Nuo minėto teismo sprendimo priėmimo praėjo šiek tiek daugiau nei treji metai. Sutiktina su ieškove, jog per tokį laikotarpį galėjo pakisti (išaugti) nepilnamečių vaikų poreikiai, dėl ko ieškovė pasinaudojo įstatyme nustatyta teise pakeisti (padidinti) išlaikymo dydį. Tačiau ieškovė nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, kad per trejų metų laikotarpį nepilnamečių vaikų poreikiai pasikeitė iš esmės, o atsakovo įsipareigotas teikti padidintas išlaikymas, t. y. po 175 Eur per mėnesį kiekvienam iš šalių nepilnamečių vaikų, yra nepakankamas nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti ir pažeidžia nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus.

Apeliantė atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, jog taikos sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta nesant jos laisvos valios baigti šį teisminį ginčą tokiomis sąlygomis. Ieškovė aiškina taikos sutartį pasirašiusi, nes jai buvo padarytas moralinis spaudimas ji teisme dalyvavo pirmą kartą, buvo sutrikusi, neturėjo pakankamai žinių, kaip elgtis, patyrė didelį stresą, todėl priėmė blogą sprendimą savo vaikų atžvilgiu. Tačiau ieškovė su atskiruoju skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad taikos sutartis buvo pasirašyta jai neišreiškus savo tikrosios valios. Iš 2016 m. balandžio 11 d. pažymos apie parengiamąjį teismo posėdį matyti, kad teismas padarė byloje pertrauką ir suteikė šalims galimybę susitarti bei išspręsti ginčą taikiai. Iš 2016 m. balandžio 11 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad nei ieškovė, nei atsakovas prieštaravimų dėl to neišreiškė, abi šalys rodė iniciatyvą susitarti dėl ginčo dalyko. Byloje nėra duomenų, kad iniciatyvą ginčą baigti taikos sutartimi būtų rodęs vien tik atsakovas, kad jis būtų primygtinai įkalbinėjęs ieškovę arba jos atstovę sudaryti taikos sutartį ar kitaip vertęs baigti ginčą tokiu teisiniu būdu. Šių aplinkybių atskirajame skunde nenurodė ir pati ieškovė. Iš bylos medžiagos matyti, kad taikos sutarties sąlygas aptarinėjo ir derino tiek ieškovė ir ją atstovaujanti advokatė, tiek atsakovas. Pažymėtina, kad ieškovę bylos nagrinėjimo metu atstovavo ir taikos sutarties sąlygas derino profesionali teisininkė – advokatė, o būtent tokie teisininko kvalifikaciją turintys asmenys, veikdami atstovaujamojo interesais, gali tinkamai parengti ir suderinti taikos sutarties projektą, grindžiamą ginčo šalims abipusiškai priimtinomis sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės valia būtų veikiama ar paveikta atsakovo ar kitų asmenų veiksmų ar įtakos. Po pertraukos parengiamajame teismo posėdyje šalys pareiškė, kad susitarė pasirašyti taikos sutartį, ieškovė ir jos atstovė jokių pretenzijų, prieštaravimų dėl taikos sutarties pasirašymo neišreiškė. Visi teismo posėdyje dalyvavę proceso dalyviai (šalys, ieškovės atstovė) pritarė bylos baigčiai taikos sutartimi, prašė teismo ją patvirtinti ir bylą nutraukti. Nors taikos sutartyje buvo numatyta, jog taikos sutarties pasirašymo pasekmės šalims yra aiškios, tačiau teismas dar kartą parengiamojo teismo posėdžio metu išaiškino šalims taikos sutarties pasirašymo pasekmes. Teismas, gavęs šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį, nesant faktinių duomenų, kad pateikta tvirtinti taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, arba ja pažeidžiamos asmenų teisės ir teisėti interesai, turėjo pakankamą pagrindą patvirtinti ieškovės ir atsakovo pasirašytą taikos sutartį.

Taikos sutarties tvirtinimas ir bylos dėl šios priežasties nutraukimas yra tiesiogiai susietas su dispozityvumo principo įgyvendinimu (CPK 13 straipsnis). Dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ginčo objektu – pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais (materialusis dispozityvumo principo aspektas) ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo aspektas). Žinoma, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas gali nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ir netvirtinti šalių taikos sutarties, gali atmesti faktų pripažinimą, jei šie pripažinti ne savanoriškai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad ieškovė netinkamai pasinaudojo jai suteiktomis teisėmis, nes ji buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko – advokatės, todėl turėjo realią galimybę pasitarti ir pasikonsultuoti dėl savo atliekamų teisinių veiksmų turinio ir pasekmių bei gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė jau turėjo laisvanoriškų sutarčių pasirašymo patirties, kadangi prieš tai jau buvo pasirašiusi panašią sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Apeliantė taip pat nesutinka su tuo, jog vaikų išlaikymo padidinimas buvo priteistas nuo 2016 m. balandžio mėnesio, o ne nuo ieškinio pateikimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad modifikuotos išlaikymo prievolės (nagrinėjamu atveju – padidinto išlaikymo mokėjimo) pradžios momentas CK nereglamentuojamas. Aiškinant ir taikant CK 3.201 straipsnio nuostatas atsižvelgtina ne tik į konkrečias bylos aplinkybes, bet turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis). Turtinės vaiko teisės į didesnį išlaikymą prielaida egzistuoja jau kreipimosi į teismą metu, o teismo sprendimu tokia teisė tik patvirtinama. Dėl nurodytų priežasčių didesnio išlaikymo mokėjimo pradžios momentas nustatytinas prioritetą teikiant vaiko interesams ir vadovaujantis CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle. Tačiau, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas dėl padidinto išlaikymo vaikams priteisimo nebuvo nagrinėjamas iš esmės, nebuvo įvertintos aplinkybės, ar nepilnamečių vaikų poreikiai iš tiesų padidėjo, ar pasikeitė iš esmės šalių turtinė padėtis, ar atsakovas turi galimybę teikti didesnį išlaikymą vaikams, šalys nutarė ginčą baigti taikos sutartimi, nustatydamos, jog padidintas išlaikymas bus mokamas nuo 2016 m. balandžio mėnesio, t. y. nuo taikos sutarties patvirtinimo, be to, šalių nepilnamečiams vaikams iki taikos sutarties pasirašymo buvo teikiamas teismo sprendimu nustatyto dydžio išlaikymas, todėl spręstina, jog šalių susitarimas, kad padidintas išlaikymas nepilnamečiams vaikams bus mokamas nuo 2016 m. balandžio mėnesio, nepažeidžia šalių nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų bei prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimo ir bylos nutraukimo klausimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atskirąjį skundą atmetus, atsakovo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, netenkintinas, nes nepateikti duomenys, kad atsakovas buvo sudaręs atstovavimo sutartį dėl jo interesų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.