Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal O. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimo, kuriuo O. K. (O. K.) nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 28 Eur bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., skirta galutinė nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. 2015-01-17 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015-01-12 11 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę Toyota Avensis Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nepasirinko posūkyje saugaus greičio, ko pasekoje, esant slidžiai kelio dangai slydo bei atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę. Padaręs turtinę žalą ir nesant nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje, apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, apgadintos abi transporto priemonės. Tuo jis pažeidė KET 127, 222 punktų reikalavimus. Tokie O. K. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

O. K. nubaustas už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymą. Kaip matyti iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo, O. K. neginčija jo kaltės dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymo, tačiau neigia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos tyčia, nes buvo apimtas sumišimo, afekto būsenos, paliko kontaktinius duomenis ant automobilio ir nesiekė apsunkinti jo tapatybės nustatymo, todėl, jo veiksmuose nesant ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinosios subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios, byla dalyje dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. padarymo, jo atžvilgiu turi būti nutraukta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog O. K. padarė jam inkriminuotus teisės pažeidimus.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Kelių eismo taisyklių 222 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Iš bylos medžiagos: administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), specialisto R. Abručio tarnybinių pranešimų (b. l. 4, 5), administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimo (b. l. 11), nukentėjusio asmens paaiškinimo (b. l. 12), fotolentelių (b. l. 14-17) matyti, kad O. K., 2015-01-12 11 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę Toyota Avensis Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę Plymouth Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarė turtinę žalą ir, nesant nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje, apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tai, kad O. K. suprato ir suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, kad dėl jo kaltės buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas, patvirtina ir jo duoti parodymai teismo posėdžio metu, kad „norėdamas atlaisvinti kelią stabdė, tačiau buvo slidu ir jis atsitrenkė į prieš jį stovėjusią mašiną” (b. l. 30-31). Savo rašytiniame paaiškinime bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu O. K. nurodė, kad neturėjo siekio išvengti atsakomybės dėl eismo įvykio – po įvykio „išlipo iš automobilio, apžiūrėjo įtrenktą automobilį, tačiau niekas neišėjo apžiūrėti, neatėjus automobilio savininkui paliko ant automobilio „Plymouth Voyager“ raštelį su savo kontaktiniais duomenimis ir iš įvykio vietos nuvažiavo namo“ (b. l. 10, 18). Apygardos teismas pažymi, kad kitų duomenų, kurie patvirtintų O. K. teiginį, kad jis iš karto nepasišalino iš įvykio vietos ir išlipęs iš automobilio paliko lapelį su savo telefono numeriu, nėra, be to, net ir tuo atveju, jei O. K. iš tiesų paliko savo kontaktinius duomenis, konstatuotina, kad jis tai padarė nepakankamai atsakingai, neužtikrindamas, kad lapelis nedingtų dėl atmosferos ar trečiųjų asmenų poveikio (b. l. 31). Kita vertus, eismo dalyvių, susijusių su eismo įvykiu, veiksmus nurodytomis aplinkybėmis reglamentuoja Kelių eismo taisyklės. KET 222 punkte įtvirtinta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Iš šios teisės normos matyti, jog jokių alternatyvų (pvz., raštelių rašymo) teisės aktai nenumato (LVAT nutartys Nr. N575-498/2012, N575-1621/2011).

Apeliantas skunde nurodo, kad LAT precedentai administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012 ir 2AT-8-2013 atitinka jo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus teisme, tačiau apygardos teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu, nes šiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos. LAT byloje Nr. 2AT-8-2013 nustatyta: A. D. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas kitam asmeniui priklausantis turtas. Teismai A. D. paaiškinimus teisme, kad automobiliu atsitrenkė į kioską, bet išlipęs pamatė, jog jokios žalos nepadarė, o kad apgadino ir antrą kioską sužinojo tik po dviejų savaičių, motyvuotai vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2012 m. balandžio 2 d. rašytiniame paaiškinime A. D. nurodė matęs įbrėžimą kioske, tačiau labai pasimetė, susinervino ir iš įvykio vietos pasišalino, liudytoja patvirtino, kad įvykus susidūrimui ji ne tik išgirdo smūgį, bet ir pajuto, nes visas kioskas sudrebėjo, buvo apgadintos durys, kondicionierius, leido teismams daryti išvadą, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, todėl A. D. negalėjo nesuprasti, kad yra apgadintas svetimas turtas; byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kad A. D. neturėjo galimybės pranešti apie eismo įvykį policijai. Taigi teismai A. D. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią. Taigi šioje apelianto įvardintoje byloje buvo ginčijama, jog pažeidėjas nesuprato, kad jo veiksmais buvo apgadintas svetimas turtas, tuo tarpu O. K. fakto, kad sukėlė eismo įvykį ir kad suprato, jog jo metu buvo apgadintas kitas automobilis, neginčija. LAT byloje Nr. 2AT-11-2012 taip pat susiklostė ne analogiška nagrinėjamai bylai situacija: R. U. pradėdama važiuoti, neišėmė iš automobilio kuro užpylimo įtaiso ir važiuodama jį nutraukė. Pajutusi smūgį ji išlipo iš automobilio, paskambino degalinėje nurodytu numeriu ir operatorei pranešė apie įvykį. Operatorė pažadėjo šią informaciją perduoti atsakingiems asmenims. Po pokalbio R. U. išvažiavo. LAT konstatavo, kad R. U. nevengė atsakomybės, ar pareigos atlyginti degalinei padarytą žalą, pati pranešė apie įvykį degalinės operatorei, kuri pažadėjo perduoti informaciją atsakingiems asmenims. Be to, byloje nustatyta, kad degalinės administracija R. U. neturėjo jokių pretenzijų, jos padarytą žalą atlygino draudimo įmonė. Taigi, šioje byloje pažeidėja iš karto po įvykio susisiekė su sugadinto turto savininko atstove, ir tik tuomet, kai jai buvo pažadėta, kad informacija apie įvykį bus perduota atsakingiems asmenims, iš įvykio vietos nuvažiavo, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje O. K. iš įvykio vietos nuvažiavo, nesusiekęs su apgadinto turto savininku. Taigi apelianto skunde nurodyta teismų praktika neatitinka šioje byloje susiklosčiusios situacijos, dėl to apygardos teismas ja nesivadovauja.

Apeliantas skunde nurodo, kad iš įvykio vietos nuvažiavo nepranešęs policijos pareigūnams dėl didelio susijaudinimo ir sumišimo, tačiau apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad tai nepateisina O. K. pasišalinimo iš įvykio vietos. O. K., turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir ilgą vairavimo stažą, neabejotinai žinojo ir suprato, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, nepranešus policijai, užtraukia administracinę atsakomybę. Be to, aplinkybę, kad O. K. buvo didžiai sumišęs ar, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, afekto būsenoje, paneigia apelianto nurodomi jo veiksmai po įvykio – O. K. po įvykio išlipo iš automobilio, apžiūrėjo savo ir kitą, jo veiksmais apgadintą automobilį, po to įlipo į automobilį, jį patraukė į šalį, tuomet išlipęs padarė jo fotografiją (b. l. 17), užrašė savo kontaktinius duomenis. Tokie asmens veiksmai iš karto po įvykio rodo, kad O. K. elgėsi ramiai, suprato, kad sukėlė žalą, suvokė kaip tokioje situacijoje reikia elgtis, t. y. nebuvo afekto būsenoje. Tai, kad asmuo aplinkybes vertino adekvačiai ir suprato, kad sukėlė eismo įvykį, patvirtina ir jo parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur jis nurodė, „po įvykio nuėjo namo ir iš namų stebėjo, ar niekas neprieis prie automobilio“, o ir kitą dieną galvojo apie eismo įvykį ir jį iškvietus į darbą „paprašė sūnaus, kad jis stebėtų mašiną“ (b. l. 31). Apygardos teismas pažymi, kad asmens susijaudinimas ar sumišimas po nekasdienio atsitikimo – eismo įvykio - yra įprasta asmens reakcija, todėl O. K. susijaudinimą laikyti išskirtine ar šalinančia pažeidėjo atsakomybę būkle, kuomet iš asmens negalima reikalauti, kad jis elgtųsi pagal numatytas elgesio taisykles ir apie įvykį praneštų policijai, nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai, byloje esantys duomenys rodo, kad O. K. savo veiksmais siekė išvengti atsakomybės: išlipęs iš automobilio ir pamatęs, kad akivaizdžiai apgadintas kelkraštyje stovėjęs automobilis, O. K. pasielgė KET 222 p. nenumatytu būdu, ir užuot iškvietęs policijos pareigūnus ir likęs eismo įvykio vietoje, nuvažiavo iki namų, esančių 100 m. atstumu ir iš ten, likdamas nepastebimas, saugiu atstumu stebėjo, ar niekas (automobilio savininkas ar įvykio liudytojai) neprieis prie automobilio. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad tą pačią dieną nukentėjusiam asmeniui su O. K. nesusisiekus, jis būtų dėjęs pastangas pranešti apie padarytą žalą nukentėjusiajam - grįžęs į eismo įvykio vietą kitą dieną patikrinti, ar liko galimai jo užkištas lapelis su kontaktiniais duomenimis, klausinėjęs kaimynų, į kieno automobilį jis atsitrenkė. Remdamasis išvardintu, apygardos teismas konstatuoja, kad O. K. suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, suvokė, kad turėjo pareigą nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, tačiau suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes siekė išvengti pareigos atlyginti savo veiksmais padarytą žalą.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas teisiamojo posėdžio metu nepagrįstai neapklausė apie eismo įvykį pranešusios ir gretimame name gyvenančios kaimynės, tačiau pažymėtina, kad tokio prašymo nei apeliantas, nei jo atstovas pirmos instancijos teismo posėdyje nepareiškė. Be to, iš nukentėjusiojo paaiškinimo matyti, kad šio asmens duomenys jam nėra žinomi. Kita vertus, apeliantas, skunde abstrakčiai teigdamas, kad šios liudytojos parodymai galėjo patvirtinti jo pastangas surasti nukentėjusįjį, nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes, galimai atskleidžiančias O. K. pastangas surasti nukentėjusį asmenį ir atlyginti jam padarytą žalą, jo manymu galėtų parodyti ši liudytoja. Apygardos teismas pažymi, jog aptartu atveju skundo teiginys apie nenustatytą ir neapklaustą galimai įvykį mačiusią kaimynę esminės reikšmės, vertinant surinktus įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas apie pažeidėjo padarytą teisės pažeidimą, neturi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti, o nagrinėjamu atveju, apygardos teismo vertinimu, surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl pažeidėjo kaltės padaryti.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

O. K. (O. K.) apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.