Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-846/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-14
Bylos Nr.: 2A-846/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
Atsakovas: S. B.
Trečiasis asmuo: D. B.

Civilinė byla Nr. 2A-846/2013Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.; 126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-333-357/2012, pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hemiris ir ko“ ieškinį atsakovui S. B. , trečiajam asmeniui D. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Hemiris ir ko“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė iš atsakovo S. B. priteisti 88 000 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 88 000 Lt sumai areštuoti atsakovui priklausančias pinigų sumas, ar/ir turtines teises, ar/ir turtą, esančius pas atsakovą ar pas kitus asmenis, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu.

Ieškinyje nurodė, kad UAB „Hemiris ir ko“ 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2006 m. gruodžio 6 d. visuotinių akcininkų susirinkimo sprendimais akcininkai D. B. ir atsakovas S. B. nusprendė padidinti bendrovės įstatinį kapitalą papildomais akcininkų įnašais 320 000 Lt suma. Iki 2007 m. sausio 12 d. atsakovas S. B. įmokėjo į bendrovės kasą 124 000 Lt sumą už 2006 m. rugsėjo 13 d. ir 2006 m. gruodžio 13 d. akcijų pasirašymo sutartimis pasirašytas akcijas. UAB „Hemiris ir ko“ 2007 m. birželio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu bendrovės akcininkai D. B. ir atsakovas S. B. patvirtino, kad padidintas įstatinis kapitalas yra pilnai suformuotas ir visos papildomai išleistos 3 200 akcijų yra pasirašytos ir apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyse nustatytą terminą. 2007 m. birželio 29 d. sprendimas dėl UAB „Hemiris ir ko“ įstatinio kapitalo didinimo iki 400 000 Lt 2007 m. liepos 23 d. buvo įregistruotas juridinių asmenų registre.

2007 m. gegužės 11 d. pagal kasos išlaidų orderį atsakovas S. B. iš bendrovės kasos pasiėmė 92 000 Lt sumą. Ieškovo teigimu, visos atsakovo į bendrovės kasą įmokėtos sumos už pasirašytas akcijas buvo tapusios bendrovės nuosavybe, o atsakovas – pasirašytų ir apmokėtų akcijų savininku (ABĮ 44 str. 10 d.), todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsiimti 92 000 Lt iš bendrovės. Bendrovėje nėra jokių kitų dokumentų, kurių pagrindu atsakovas būtų galėjęs atsiimti ar gauti iš bendrovės nurodytą sumą. Ieškovo vertinimu, ši atsakovo 2007 m. gegužės 11 d. iš ieškovo pasiimta ir negrąžinta suma yra atsakovo skola BUAB „Hemiris ir ko“. Administratoriaus duomenimis, 2007 m. rugpjūčio 7 d. atsakovas davė ieškovo darbuotojai V. Š. 4 000 Lt sumą, kad ši ieškovo vardu atsiskaitytų su vienu ieškovo kreditoriumi, todėl 4 000 Lt suma laikytina atsakovo skolos dalies grąžinimu ir minėta suma mažintina atsakovo skola ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo S. B. ieškovui BUAB „Hermis ir ko“ 88 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gegužės 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 660,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ppirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Hemiris ir ko“ akcininkas atsakovas S. B. sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kuriomis pasirašė 1240 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų už 124 000 Lt sumą ir įsipareigojo sumokėti šią sumą iki 2006 m. spalio 5 d. bei 2007 m. vasario 1 d. 2006 m. rugsėjo 4 d., 2006 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 28 d. ir 2007 m. sausio 12 d. atsakovas įmokėjo į bendrovės kasą 124 000 Lt sumą už minėtomis sutartimis pasirašytas akcijas. Teismas taip pat nustatė, jog UAB „Hemiris ir ko“ 2007 m. birželio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu bendrovės akcininkai D. B. ir S. B. patvirtino, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimais padidintas įstatinis kapitalas yra pilnai suformuotas ir visos papildomai išleistos 3 200 akcijų pasirašytos ir apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyse nustatytą terminą. Teismas vertino, kad UAB „Hemiris ir ko“ įstatinis kapitalas buvo padidintas papildomais akcininkų įnašais (ABĮ 49 str. 7 d.), visos atsakovo į bendrovės kasą įmokėtos sumos už pasirašytas akcijas buvo tapusios bendrovės nuosavybe, o atsakovas – pasirašytų ir apmokėtų akcijų savininku (ABĮ 44 str. 10 d.). Atsakovo argumentą, kad ne jis, bet UAB „Balticum grupė“ už akcijas turėjo įnešti į bendrovės kasą 98 000 Lt sumą, teismas įvertino kaip nesudarantį teisinio pagrindo 92 000 Lt paėmimą iš kasos pripažinti teisėtu.

Išrašo iš kasos knygos už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d. pagrindu teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 25 d. D. B. įnešė į UAB „Hemiris ir ko“ kasą grynaisiais pinigais 49 999 Lt, šie pinigai buvo išimti iš UAB „Hemiris ir ko“ kasos ir įnešti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke; 2006 m. vasario 11 d. D. B. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą grynaisiais pinigais įnešė 44 000 Lt, tą pačią dieną įmokėti grynieji pinigai pervesti į bendrovės sąskaitą banke. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje D. B. patvirtino, kad šie pinigai gauti iš atsakovo S. B. už jam parduotas akcijas, yra šeimos pinigai ir įnešti bendrovės finansinei situacijai pagerinti.

2007 m. gegužės 11 d. kasos išlaidų orderio pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas S. B. bendrovės kasos paėmė 92 000 Lt sumą iš. Teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo paimti minėtą pinigų sumą iš bendrovės kasos, jis neįrodė pinigų gavimo teisėtumo, nepateikė jokių dokumentų (sutarčių, sprendimų ar kt.), kurie būtų suteikę teisę gauti iš bendrovės minėtą 92 000 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės buhalterijoje nėra dokumentų, kuriais atsakovas būtų grąžinęs pasiimtą iš bendrovės pinigų sumą, tačiau atsakovas ir neneigė, kad pinigų negrąžino. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas vertino, kad 2007 m. gegužės 11 d. atsakovo pasiimta ir negrąžinta suma yra jo skola UAB „Hemiris ir ko“. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės finansinėje apskaitoje ši suma apskaitoma debitoriniu įsiskolinimu, Teismo vertinimu, prievolės grąžinti skolą neįvykdžius bendrovei padaryti nuostoliai.

Atsakovo argumentus, kad iš įmonės išimta 92 000 Lt suma pripažintina įmonės prievolės grąžinti 93 999 Lt buvusiems akcininkams S. B. ir D. B. daliniu įvykdymu, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija 6.1.1 ir 6.1.2 p., 14.24, 14.26 ir 14.28 p duomenų pagrindu teismas nustatė, kad 2004 m. lapkričio 10 d. atsakovas S. B. padovanojo visas įmonės akcijas sutuoktinei D. B. , 2006 m. vasario 11 d. D. B. pardavė asmeninės nuosavybės teise turimas 408 vnt. akcijų atsakovui S. B. ir gautus pinigus tą pačią dieną įnešė į bendrovės kasą. Teismas pažymėjo, jog nėra teismo sprendimo, kuriuo lėšos būtų pripažintos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 str.). Teismo vertinimu, panaudoti šeimos pinigai nepaneigia fakto, kad už asmenines D. B. akcijas gauti iš atsakovo ir įnešti į bendrovę pinigai tapo bendrovės turtu. Ieškovas pagrįstai nurodė, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. trečiojo asmens D. B. į įmonę įnešti pinigai buvo skirti bendrovės nuostoliams padengti. Pinigai buvo įnešti į korespondentinę sąskaitą 3411 (K 341), kuri skirta akcininko įnašais bendrovės nuostoliams padengti, jie neapskaityti kaip paskola, nuo jų įnešimo jie tapo bendrovės nuosavybe, todėl D. B. nėra įmonės kreditorius. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai - paskolos sutartys paneigia atsakovo argumentus apie analogiją kitoms D. B. paskolintoms sumoms ir patvirtino, kad 2007 m. liepos 3 d. (11 000 litų), 2007 m. spalio 16 d. (11 000 litų), 2007 m. lapkričio 26 d. (7 900 litų) laikotarpiu D. B. įneštos sumos yra kitu sutartiniu pagrindu, t.y. paskolintos bendrovei, nes tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys ir bendrovė jas grąžinto kaip paskolą. Tuo tarpu ginčijamai 92 000 Lt sumai šalys paskolos sutarčių nepasirašė ir atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš bendrovės kasos pasiimti šios sumos nei įstatinio kapitalo didinimui, nei kitiems, su bendrovės veikla nesusijusiems tikslams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas S. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimo išlaidas bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. UAB „Hemiris ir ko“ D. B. perduotos piniginės lėšos (49 999,00 Lt ir 44 000,00 Lt) buvo įgytos S. B. ir D. B. santuokos metu, todėl priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.) ir atsižvelgiant į tai, bendrąja jungtine nuosavybe priklausančios piniginės lėšos sukūrė UAB „Hemiris ir ko“ prievolę abiejų sutuoktinių atžvilgiu, t.y. UAB „Hemiris ir ko“ įgijo prievolę grąžinti S. B. ir D. B. pasiskolintus 93 999,00 Lt. Todėl iš bendrovės kasos atsakovo paimti 92 000 Lt pripažintini daliniu bendrovės prievolės S. B. ir D. B. įvykdymu.

2. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. D. B. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštos lėšos, viso - 93 999,00 Lt būtų priklausiusios D. B. asmeninės nuosavybės teise. Priešingai, D. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštus pinigus – 93 999,00 Lt, gavo iš sutuoktinio S. B.

3. Byloje nesant visuotinio UAB „Hemiris ir ko“ akcininkų susirinkimo sprendimo dėl bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, kuriuo būtų nuspręsta bendrovės nuostolius padengti papildomais akcininkų įnašais, Šiaulių apygardos teismo išvada, jog 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. į įmonės kasą įmokėti pinigai yra skirti įmonės nuostoliams padengti ir tapo bendrovės nuosavybe, pripažintina nepagrįsta.

4. nepagrįsti teismo argumentai, kad D. B. įnešti pinigai tapo bendrovės turtu. Teismas netinkamai interpretavo D. B. paaiškinimus. Ji nenurodė, kad į bendrovės kasą įnešti pinigai buvo skirti bendrovės nuostoliams padengti. Ji paaiškino, kad pinigus, kuriuos ji įnešė į kasą, ji gavo iš sutuoktinio S. B. ir kad tai buvo šeimos pinigai, skirti įmonės finansinei situacijai pagerinti. Taigi, beprocentinės paskolos paskirtis buvo bendrovės finansinės situacijos pagerinimas. UAB ,,Hemiris ir ko“ veiklos periodui trūko apyvartinių lėšų, todėl akcininkai bendrovei ne kartą suteikė beprocentines paskolas. Kreditoriui pareikalavus, ši paskolos suma privalo būti grąžinta.

5. Pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nuostatą, rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitas skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuo atveju bendrovei suteikta paskola buvo patvirtinta 2006 m. sausio 25 d. kasos pajamų orderiu serija HEM Nr. 0000088 ir 2006 m. vasario 11 d. kasos pajamų orderiu serija HEM Nr. 0000087, kas, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 3 dalimi, atitinka rašytinės paskolos sutarties reikalavimus. Tai, kad minėtuose kasos pajamų orderiuose nurodytas korespondentinės sąskaitos numeris 3411, niekaip nepatvirtina lėšų įnešimo pagrindo. Byloje nesant visuotinio akcininkų sprendimo dėl bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, kuriuo būtų nuspręsta bendrovės nuostolius padengti akcininkų įnašais, teismo išvada, kad į kasą įmokėti pinigai yra skirti nuostoliams padengti , nepagrįsta.

6. Byloje esantys įrodymai leidžia teigti, jog tiek 2007 m. liepos 3 d., 2007 m. spalio 16 d. bei 2007 m. lapkričio 26 d., tiek ir 2006 m. sausio 25 d. bei 2006 m. vasario 11 d. D. B. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštos lėšos bendrovei buvo skolinamos. Ieškovas pripažino, kad 2007 m. liepos 3 d., 2007 m. spalio 16 d. bei 2007 m. lapkričio 26 d. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštos lėšos yra paskola bendrovei. Iš byloje esančių dokumentų matytį kad šios sumos D. B. buvo grąžintos. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovėje buvo susiformavusi ne vienkartinė praktika laikinus finansinius sunkumus spręsti akcininkams suteikiant įmonei be procentines paskolas. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. D. B. į UAB „Hemiris ir ko“ įneštos lėšos laikytinos paskola.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad paskolos sutartys dėl 49 999,00 Lt bei 44 000,00 Lt perdavimo įmonei nebuvo pasirašytos. Tačiau paskolos sutartys nebuvo pasirašytos ir dėl 11 000,00 Lt perdavimo 2007 m. liepos 3 d., 11 000,00 Lt perdavimo 2007 m. spalio 16 d. bei 7 900,00 Lt perdavimo 2007 m. lapkričio 26 d. Byloje pateiktos 2007 m. liepos 3 d., 2007 m. spalio 16 d. bei 2007 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartys nėra pasirašytos UAB „Hemiris ir ko“ atstovo ir neturi juridinės galios, todėl taip pat negali būti pripažintos įrodymu byloje, dėl ko pagrįstai pripažintina, jog visos šios piniginės lėšos UAB „Hemiris ir ko“ buvo perduotos paskolos pagrindu.

8. Šiaulių apygardos teismas taip pat netinkamai vertino Akmenės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-813-645/2007 dėl D. B. ir S. B. santuokos nutraukimo. Šiame sprendime patvirtinta, jog pareiškėjai nei bendrų, nei asmeninių kreditorių ar skolininkų neturi (sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 12 punktas). Jeigu tuo metu S. B. būtų buvęs skolingas UAB „Hemiris ir ko“ 88 000,00 Lt, šis skolinis įsipareigojimas būtų pažymėtas ir Akmenės rajono apylinkės teismo sprendime. Taigi aplinkybė, kad minėtame sprendime dėl santuokos nutraukimo yra įtvirtinta, jog pareiškėjai nei bendrų, nei asmeninių kreditorių neturi, patvirtina faktą, jog 2007 m. gegužės 11 d. 92 000,00 Lt S. B. buvo išmokėti kaip bendrovės skolos, susidariusios 2006 m. sausio 25 d. paskolinus bendrovei 49 999,00 Lt ir 2006 m. vasario 11 d. paskolinus bendrovei 44 000,00 Lt, grąžinimas.

9. Apeliantas mano, kad bylą apeliacinės instancijos teisme tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad šalys turėtų galimybę duoti teismui paaiškinimus, būtų išsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės, ištirti įrodymai bei įvertintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, galimai padarytos įrodymų vertinimo klaidos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo D. B. prašo atsakovo S. B. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad įmonė buvo nuostolinga, jai nuolat trūko apyvartinių lėšų, todėl tikėdamasi padėti įmonei, ji 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. įnešė atitinkamai 49 999 Lt ir 44 000 Lt sumas į savo įmonę. Šių lėšų ji neskolinusi ir paskolos nesudariusi, tiesiog davusi savo verslui gelbėti, nuostoliams padengti, kad įmonė galėtų toliau veikti. Taip buvo apiforminta ir įmonės buhalterijoje, t. y. kad tai ne paskola, o akcininkės įnešimas nuostoliams padengti ir įmonė jai neturėjusi pinigų grąžinti. 2007 m. gegužės 11 d. S. B. iš UAB „Hemiris ir ko“ kasos paimta 92 000 Lt suma yra jo skola įmonei. Apelianto argumentai, jog į įmonę buvo įneštos jai ir atsakovui priklausiusios bendros lėšos, suteikiant įmonei paskolą, kurią atsakovas galėjo pasiimti, yra nepagrįsti. Jokių bendrų lėšų į įmonę jie neįnešę ir paskolos su įmone nesudarę.

Lietuvos apeliaciniame 2013 m. gauti trečiojo asmens D. B. rašytiniai paaiškinimai, kuriais ji prašo atsakovo S. B. apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. įneštus pinigus ji gavo iš apelianto, tai buvo šeimos pinigai ir jie buvo perduoti įmonei kaip paskola, nors atskira rašytinė sutartis nebuvo sudaryta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Hemiris ir ko“ prašo palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą, iš apelianto priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimo išlaidas, apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2006 m. vasario 14 d. trečiasis asmuo D. B. buvo vienintelė UAB „Hemiris ir ko“ akcininkė ir savininkė, kuriai visos įmonės akcijos, o tuo pačiu ir įmonės verslas priklausė asmeninės nuosavybės teise. Todėl tuo laikotarpiu D. B. į įmonę įnešta 93 999 Lt pinigų suma buvo ne S. B. ir D. B. bendra jungtinė nuosavybė, o D. B. asmeninė nuosavybė, į kurią atsakovas S. B. neturėjo jokios teisės.

2. D. B. pardavė jai asmenine nuosavybe priklausiusių UAB „Hemiris ir ko“ akcijų dalį S. B. ir iš jų pardavimo gautus pinigus įnešė į asmeninį verslą, t.y. į įmonę, kuri ir kurios visos akcijos jai priklausė asmenine nuosavybe.

Atsiliepimas

3. Vienintelė įmonės akcininkė D. B. patvirtino ir pripažino, kad pinigus įmonei ji suteikė kaip įnašą nuostoliams padengti, o ne kaip paskolą - būtent taip, kaip įnašas nuostoliams padengti šie akcininkės įnešti pinigai buvo ir yra apskaitomi įmonės buhalterinėje apskaitoje. Todėl visiškai pagrįstai teismas nustatė ir pripažino, jog trečiojo asmens D. B. 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. įnešta 93 999 Lt suma nuo jos įnešimo momento tapo bendrovės nuosavybe.

4. Bylos faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina visiškai priešingą, nei nurodo apeliantas, įmonėje susiformavusią praktiką, kad akcininko paskolos įmonei suteikiamos tik pagal sudarytas rašytines paskolos sutartis ir pinigų įnešimą patvirtinančius kasos pajamų orderius, kad visos akcininko paskolintos pinigų sumos akcininkui yra grąžinamos, kad įmonei nebuvo suteikta jokių paskolų be rašytinių paskolos sutarčių, ir kad 93 999 Lt sumą D. B. įmonei ne paskolino. Iš to seka, kad jei D. B. būtų skolinusi 93 999 Lt sumą įmonei UAB „Hemiris ir ko“, tai būtų sudarytos rašytinės paskolos sutartys.

5. 2007 m. gruodžio 27 d. Akmenės rajono apylinkės teismo sprendime negali būti patvirtinta tų aplinkybių, kurių šalys nenurodė teismui, nors iš aukščiau išdėstyto akivaizdžiai matyti, jog tokios aplinkybės buvo. Tačiau, Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimas patvirtina aplinkybes dėl trečiojo asmens 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. į įmonės kasą įneštos 93 999 Lt sumos, kad ji buvo įnešta kaip trečiojo asmens pinigai, dėl ko atsakovui buvo perleista įmonės akcijų ir šalys viena kitai dėl to pretenzijų santuokos nutraukimo metu neturėjo. T. y. patvirtina tai, kad atsakovas trečiajam asmeniui santuokos nutraukimo metu jokių pretenzijų dėl trečiojo asmens šeimos piniginių lėšų panaudojimo asmeniniams poreikiams neturėjo (CK 3.115 str. 2 d.), kadangi už tai gavo įmonės akcijų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Atsakovas S. B. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu patenkino ieškovo bankrutuojančios UAB „Hemiris ir ko“ ieškinį patenkino, t. y. priteisė iš atsakovo S. B. ieškovui BUAB „Hermis ir ko“ 88 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gegužės 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 660,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, padaręs išvadą, kad atsakovas S. B. be teisinio pagrindo įgijęs 92 000 Lt, privalo grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgijo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas S. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad D. B. 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. UAB „Hemiris ir ko“ perduotos piniginės lėšos: 49 999,00 Lt ir 44 000,00 Lt buvo įgytos jo B. ir D. B. santuokos metu, todėl priklausė jam ir D. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.) ir atsižvelgiant į tai, bendrąja jungtine nuosavybe priklausančios piniginės lėšos sukūrė UAB „Hemiris ir ko“ prievolę abiejų sutuoktinių atžvilgiu, t.y. UAB „Hemiris ir ko“ įgijo prievolę grąžinti S. B. ir D. B. pasiskolintus 93 999,00 Lt. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. D. B. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštos lėšos – viso 93 999,00 Lt jai būtų priklausiusios asmeninės nuosavybės teise, priešingai, D. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. į UAB „Hemiris ir ko“ kasą įneštus pinigus – 93 999,00 Lt ji gavo iš sutuoktinio S. B.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantis Juridinių asmenų išrašas patvirtina, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 26 d. iki 2004 m. lapkričio 8 d. apeliantas buvo vienintelis UAB „Hemiris ir ko“ akcininkas (17-24 b. l., 1 t.). Taip pat byloje nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 8 d. atsakovas S. B. visas įmonės akcijas padovanojo trečiajam asmeniui D. B. (17-24, 95 b. l., 1 t.). 2006 m. vasario 14 d. trečiasis asmuo D. B. atsakovui S. B. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise turimas 408 akcijas (93-94 b. l., 1 t.). Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2006 m. vasario 14 d. D. B. buvo vienintelė UAB „Hemiris ir ko“ akcininkė ir visos šios įmonės akcijos jai priklausė asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, yra pripažįstami asmenine sutuoktinio nuosavybe. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad lėšos, kurias trečiasis asmuo D. B. , kaip vienintelė įmonės akcininkė, įnešė į įmonę, būtų pripažintos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Akmenės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys pripažino, jog kilnojamąjį neregistruotiną turtą pasidalijo bendru sutikimu ir neturi nei bendrų, nei asmeninių kreditorių, taip pat patvirtino, kad turtą pasidalino ir viena kitai jokių pretenzijų (Sutarties 9 ir 12 p.). Nagrinėjamu atveju, S. B. , laikydamas, kad D. B. į bendrovę įnešti pinigai priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, galėjo pareikšti reikalavimą kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.115 str.), tačiau nutraukiant santuoką to nebuvo padaryta. Kaip minėta, Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje, šalys patvirtino, kad turtą pasidalino ir viena kitai jokių pretenzijų neturi.

Apeliantas teigia, kad bendrovei suteikta paskola buvo patvirtinta 2006 m. sausio 25 d. kasos pajamų orderiu serija HEM Nr. 0000088 ir 2006 m. vasario 11 d. kasos pajamų orderiu serija HEM Nr. 0000087, kas, vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 3 dalimi, atitinka rašytinės paskolos sutarties reikalavimus. Tai, kad minėtuose kasos pajamų orderiuose nurodytas korespondentinės sąskaitos numeris 3411, apelianto teigimu, niekaip nepatvirtina lėšų įnešimo pagrindo.

Su tokiu apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

Iš esmės tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, dėmesys kreiptinas ne tik į sandorio formą, tačiau taip pat ir į dokumento turinį. Nagrinėjamu atveju byloje esančių 2006 m. sausio 25 d. kasos pajamų orderio serija HEM Nr. 00000088 ir 2006 m. vasario 11 d. kasos pajamų orderio serija HEM Nr. 00000087 turinys patvirtina, jog iš akcininkės D. B. priimta atitinkamai 49 999 Lt (119 b. l., 1 t.) ir 44 000 Lt (120 b. l., 1 t.) suma. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtų kasos pajamų orderių grafoje „Ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys“ nurodyta, kad priimta pinigų suma yra akcininko įnašas į kasą, todėl konstatuotina, jog minėti kasos pajamų orderiai negali būti pripažinti paskolos rašteliais ar kitokiais skolos dokumentais atitinkančias CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tarp šalių šiuo atveju nebuvo susiklostę teisiniai paskolos santykiai.

Apeliantas iš esmės pagrįstai teigia, kad dėl bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo turi būti priimtas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas. Toks sprendimas yra numatytas Akcinių bendrovių įstatyme (šio įstatymo 14 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju toks sprendimas nebuvo priimtas. Tačiau vien ši formali aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2006 m. sausio 25 d. ir 2006 m. vasario 11 d. D. B. į įmonės kasą įnešti pinigai buvo skirti bendrovės nuostoliams padengti (Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 3 d., 59 str. 9 d. 2 p.). Šioje nutartyje nustatyta, kad nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2006 m. vasario 14 d. D. B. buvo vienintelė UAB „Hemiris ir ko“ akcininkė. Taigi, tuo metu, kai D. B. įnešė į bendrovės kasą 49 999 Lt akcininko įnašų, ji buvo vienintelė bendrovės akcininkė ir teigti, kad toks jos veiksmas neatitiko bendrovės akcininkų valios, nėra jokio pagrindo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą D. B. teigia, kad apelianto argumentai, jog į įmonę buvo įneštos jai ir atsakovui priklausiusios bendros lėšos, suteikiant įmonei paskolą, kurią atsakovas galėjo pasiimti, yra nepagrįsti, jokių bendrų lėšų į įmonę ji neįnešė, paskolos su įmone nesudarė, tiesiog davė savo verslui gelbėti, įmonės nuostoliams padengti, kad įmonė galėtų toliau veikti, vykdyti įsipareigojimus, ir tai yra ne paskola ir įmonė pinigų neturėjo grąžinti (48 b. l., 2 t.). Teisėjų kolegija pažymi, jog aptartų kasos pajamų orderių bei kasos operacijų išrašų (81, 84 b. l., 1 t.) turinys taip pat patvirtina, jog pinigai buvo įnešti į korespondentinę sąskaitą 3411, kuri yra skirta akcininko įnašais bendrovės nuostoliams padengti. Duomenų, jog trečiojo asmens įnešta 93 999 Lt suma būtų apskaityta kaip paskola, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad D. B. , tuo labiau atsakovas S. B. , kuris piniginių įnašų į bendrovės kasą neįnešė, nėra įmonės kreditoriai. Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui UAB „Hemiris ir ko“ nėra kilusi pareiga šias pinigų sumas grąžinti kaip suteiktą paskolą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį, pareikštą dėl 88 000 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gegužės 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 660,25 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Ieškovas BUAB „Hemiris ir ko“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėAlvydas PoškusDonatas Šernas